Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Danguolės Martinavičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3265-640/2015 pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovėms bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Siamas“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Moblita“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo – Valstybės įmonė Turto bankas (Valstybės įmonės Valstybės turto fondas teisių ir pareigų perėmėja).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Teismas nevertino nei 2015 m. birželio 26 d. ekspertizės akto išvadų, nei pasisakė dėl per mažos ginčo statinių kainos. Tiek administratoriaus neveikimas arba formalus veikimas, tiek ginčo statinių per maža pardavimo kaina pažeidė bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti ginčo statinių kainos pagrįstumą bei spręsti dėl CK 1.80 straipsnio taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis, civilinė byla Nr. 3K-3-14/2010). Teismas turėjo įvertinti, kad 2014 m. gegužės 7 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje buvo nurodyta 12 780,35 Eur (44 127,99 Lt) mažesnė rinkos vertė nei nustatyta teismo eksperto. Šis rinkos vertės skirtumas sudaro 6 % viso ieškovės kreditorinio reikalavimo sumos ir, įvertinus situaciją, pripažintinas esminiu. Teismas netyrė visų reikšmingų aplinkybių dėl ginčo dalyko įgijėjo sąžiningumo, pagal kasacinio teismo praktiką nevertino, ar įgijėjo elgesys, įsigyjant vertingą daiktą, yra adekvatus situacijai. Teismas nemotyvavo, kodėl nesutinka su 2015 m. birželio 26 d. ekspertizės akto Nr. 15-06-26KK išvadomis. Pagal kasacinio teismo praktiką atskiro reikalavimo dėl 2014 m. gegužės 7 d. turto vertinimo ataskaitos Nr. 14-1-040 nuginčijimo ieškovė neturėjo reikšti.Teismas, spręsdamas dėl tinkamo informacijos pateikimo ieškovei, nevertino aplinkybės, jog bankroto administratorius savo pareigas vykdė formaliai. Teikiant 2014 m. birželio 4 d. atsakymą, nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. 14-1-040 jau buvo surašyta, administratorius turėjo visą ieškovės prašytą informaciją, tačiau jos nepateikė, o atsakė formaliai.Teismas netinkamai ištyrė Įmonių bankroto įstatymo pažeidimus. Bankroto administratoriui yra nustatyta pareiga ginti visų kreditorių interesus, o šio reikalavimo pažeidimas sudaro pagrindą pripažinti niekiniais sandorius, pažeidžiančius kreditorių interesus. Tik kreditorių susirinkimas turėjo teisę nuspręsti, ar pardavinėti nekilnojamąjį turtą už vertinimo metu nustatytą kainą. Ieškovė turėjo teisę inicijuoti kreditorių susirinkimą, tačiau dėl to, kad administratorius tinkamai nepateikė informacijos, ieškovė šia teise negalėjo pasinaudoti. Teismas nenagrinėjo ir ieškovės argumentų, susijusių su ieškovės teise perimti ginčo statinius. Ieškovė, žinodama vertinimo metu nustatytą turto kainą – 422 000 Lt, galbūt būtų sutikusi jį perimti. Teismas turėjo įvertinti aplinkybę, jog pirmieji viešieji nesėkmingi turto pardavimai vyko už ženkliai didesnę, t. y. 5 kartus didesnę, kainą. Kreditoriai negalėjo tikėtis, jog bus nustatyta 5 kartus mažesnė ginčo turto kaina nei buvo skelbta tris kartus rengiant viešąsias varžytynes.

Atsižvelgiant į tai, kad byloje yra net trys teisinę galią turinčios ataskaitos, į tai, kad ginčijamo sandorio kainos ir teismo eksperto nustatytos ginčo turto vertės skirtumas sudaro tik 3,67%, teiginiai apie ginčo sandorio kainos nepagrįstumą bei neprotingumą yra neįrodyti. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad teismas byloje privalėjo vadovautis išimtinai teismo eksperto išvada dėl turto rinkos vertės, teismas pagrįstai įvertino byloje esančių įrodymų visumą.Sandoris CK 1.5, 6.4 ir 6.158 straipsnių pagrindu pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo ginčijamas. Dėl šių priežasčių atitinkami apeliantės argumentai iš viso nevertintini šioje byloje. Apeliantė, siekdama nuginčyti sandorį atitinkamais pagrindais, privalo teikti actio Pauliana ieškinį bei įrodyti abiejų sandorio šalių nesąžiningumą, sandorio neprotingumą. Apeliantė nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2010, nes nurodytos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi.Apeliantės kreditorinio reikalavimo dydis negali lemti ginčo sandorio teisėtumo ar neteisėtumo ir šioje byloje iš viso neturi jokios reikšmės.Į visas apeliantės pretenzijas dėl informacijos pateikimo buvo atsikirsta atsakovės triplike ir šių argumentų atsakovė nebekartoja. Ieškovė nereikalavo pateikti turto vertinimo ataskaitos. Ieškovė, būdamas atidi ir rūpestinga, bet kokius paklausimus privalėjo teikti raštu. Ginčo sandorio teisėtumas nepriklauso nuo to, ar vertinimo ataskaita buvo pateikta apeliantei.Apeliantės teiginys, kad po ginčo turto vertės nustatymo turėjo būti šaukiamas naujas kreditorių susirinkimas, nepagrįstas nei teisės normomis, nei pačių kreditorių nutarimais. Kadangi ginčo turtas buvo parduotas už rinkos kainą, ginčo sandoris nepažeidė kreditorių interesų. Perimti turtą hipotekos kreditorius turi teisę tik tuo atveju, kai turtas yra neparduodamas.

Apeliantės nuoroda į CK 1.5, 6.4, 6.158 straipsniuose įtvirtintus bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus pažeidžia CPK 306 straipsnio 2 dalies reikalavimą, jog apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Pagal kasacinio teismo praktiką maža ar rinkos kainos neatitinkanti sandorio kaina savaime nėra pagrindas laikyti tai prieštaravimu viešajai tvarkai ir gerai moralei, taip pat teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams. Ieškinyje apeliantė kėlė klausimą, ar egzistuoja tokios imperatyvios teisės normos, kurios įpareigoja bankrutuojančią (bankrutavusią) įmonę savo turimą turtą pardavinėti už tokią kainą, kuri nebūtų mažesnė už to turto įsigijimo kainą ar už tokiai įmonei pareikštų kreditorinių reikalavimų dydį, arba už prieš tai skelbtų varžytynių pradinę pardavimo kainą, o ne ar ginčo statiniai galėjo būti parduoti už mažesnę nei jų rinkos vertė kainą. Todėl teismas šiuo pagrindu negalėjo pripažinti ginčijamos sutarties negaliojančia, nes būtų išėjęs už ieškinio ir bylos nagrinėjimo ribų. Ginčo statinių pardavimo kaina už realią rinkos vertę, jeigu ja būtų laikoma teismo eksperto nustatyta rinkos vertė, buvo mažesnė ne 12 780,35 Eur dydžio suma, o viso labo 4 960,61 Eur dydžio suma, t. y. 3,7 %. Be to, visi trys byloje esantys turto vertinimai lygiaverčiai patvirtina realią ginčo statinių rinkos vertę, nė vienas jų neturi didesnės įrodomosios galios kito atžvilgiu.Priešingai nei klaidingai teigia ieškovė, jokio teismo nesutikimo su eksperto išvada apskritai nebuvo. Teismas šį įrodymą įvertino, pagrįstai atsižvelgdamas į kitus byloje esančius įrodymus, jų visumą. Net ir vertinant, jog dėl turto vertinimo ataskaitos nuginčijimo nėra privalu reikšti ieškinio reikalavimą, pažymėtina, kad ieškovė jokiame procesiniame dokumente net nenurodė, jog ji nesutinka su UAB „Krivita“ parengta 2014 m. gegužės 7 d. Turto vertinimo ataskaita Nr. 14-1-040 ir laiko ją neteisinga, t. y. šios ataskaitos neginčijo jokiomis procesinėmis priemonėmis. Kadangi ieškovė nurodė, jog būtų sutikusi perimti ginčo statinius už UAB „Krivita“ nustatytą turto vertę (422 000 Lt), darytina išvada, jog šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovė iš tiesų gina savo, ne kaip kreditoriaus, o kaip potencialaus pirkėjo, interesą.Apeliantė bankroto administratoriaus neprašė pateikti nei turto vertinimo ataskaitos, nei nurodyti joje nustatytą ginčo statinių rinkos vertę. Apeliantės atstovės teismo posėdžio metu išsakytus teiginius, jog tokios informacijos ne vieną kartą buvo prašoma telefonu, paneigė atsakovės BUAB „Siamas“ atstovai.Apeliantės kaip kreditorės reikalavimo dydis sudaro apie 25 % visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog ginčijama sutartis pažeidžia visų kreditorių teises ar teisėtus interesus. Pritartina teismo vertinimui, jog Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punkto nuostata nėra imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio 1 dalies prasme. Apeliantės įvardytos „prievolės“, kurias neva tai pažeidė bankroto administratorius, nebuvo numatytos nei teisės aktuose, nei 2014 m. kovo 21 d. kreditorių susirinkimo nutarimuose. Argumentai, jog apeliantė nesitikėjo tokios „mažos“ rinkos vertės, neturi jokios teisinės reikšmės.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė ginčijo 2014 m. liepos 8 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo be varžytynių sutartį dviem pagrindais – Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punkto imperatyvo pažeidimu pardavus ginčo turtą už akivaizdžiai per mažą kainą, ir tuo, kad ginčijamoje pirkimo-pardavimo sutartyje nėra aptartos pirkėjo teisės į žemės sklypą, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis turtas (CK 1.80 str., 6.394 str.). Apeliaciniame skunde ieškovė savo argumentus grindžia tik aplinkybėmis, sietinomis su galbūt per mažos ginčo turto pardavimo kainos nustatymu. Todėl teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, toliau vertins, ar pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, tinkamai šiame kontekste taikė CK 1.80 straipsnio nuostatas.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą, nustatė, kad 2014 m. kovo 21 d. įvyko atsakovės BUAB „Siamas“ kreditorių susirinkimas, kurio metu buvo nuspręsta pardavinėti ginčo turtą trimis etapais, pirmame etape numatant 30 dienų nuo paskelbimo internete dienos rinkti pasiūlymus ir sudaryti ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartį be varžytynių su didžiausią kainą pasiūliusiu pirkėju, tačiau už ne mažesnę kainą nei 100 % turto vertinimo ataskaitoje, parengtoje šio susirinkimo nutarimo Nr. 3 pagrindu, nustatytos turto rinkos vertės. Nuspręsta, jog antrame etape nepardavus turto per pirmą etapą, renkami pasiūlymai ir sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis su didžiausią kainą pasiūliusiu pirkėju, tačiau už ne mažesnę kainą nei 80 % turto vertinimo ataskaitoje nustatytos turto rinkos vertės, trečiame etape – už ne mažesnę kainą nei 60 % turto vertinimo ataskaitoje nustatytos turto rinkos vertės (1 t., b. l. 18-21). Apeliantė balsavo prieš šią bankroto administratoriaus tvarką - pritarė bankroto administratoriaus pasiūlytam pirmo etapo organizavimo būdui, tačiau siūlė kitaip organizuoti antrą etapą – nepardavus turto už turto vertinimo ataskaitoje, parengtoje šio susirinkimo nutarimo Nr. 3 pagrindu, nustatytą turto rinkos vertę, šaukti kreditorių susirinkimą dėl tolesnės turto pardavimo kainos bei pardavimo tvarkos nustatymo (1 t., b. l. 22-23). Apeliantė 2014 m. gegužės 22 d. raštu Nr. A51-40842/14(2.14.1.8-EK5) kreipėsi į atsakovės BUAB „Siamas“ bankroto administratorių UAB „Consulting art“, prašydama pateikti informaciją, ar buvo atlikti veiksmai, numatyti 2014 m. kovo 21 d. kreditorių susirinkimo protokole Nr. 3, t. y. ginčo turto nepriklausomas turto vertinimas, kaip organizuojamas turto pardavimas, taip pat informaciją dėl vertintojo darbų kainos (1 t., b. l. 24). Bankroto administratorius, atsakydamas į šį paklausimą, 2014 m. birželio 4 d. raštu informavo apeliantę apie tai, kad sutartis dėl nepriklausomo turto vertinimo jau sudaryta (2 t., b. l. 121-122). Bankroto administratorius 2014 m. liepos 11 d. pranešimu informavo apeliantę apie tai, kad ginčo turtas kreditorių susirinkimo numatytomis sąlygomis buvo parduotas geriausią pasiūlymą pateikusiam pirkėjui – 2014 m. liepos 8 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo be varžytynių sutartimi (toliau ir –Sutartis) atsakovei UAB „Moblita“ (1 t., b. l. 25). Ginčo turtas šia sutartimi (1 t., b. l. 26-29) pirkėjui parduotas už 130 039,39 Eur (449 000 Lt) kainą (Sutarties 3.1 p.), t. y. už ne mažesnę nei turto vertintojo UAB „Krivita“ nustatyta ginčo turto rinkos vertė 2014 m. gegužės 7 d. - 122 219,65 Eur (422 000 Lt) (1 t., b. l. 85-128). 2015 m. birželio 26 d. teismo ekspertizės akte Nr. 15-06-26KK daroma išvada, jog ginčo turto rinkos vertė 2014 m. gegužės 7 d. ir 2014 m. liepos 8 d. buvo 135 000 Eur (466 128 Lt).

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, jog teismas nevertino nei 2015 m. birželio 26 d. teismo ekspertizės akto išvadų, nei pasisakė dėl per mažos ginčo statinių kainos. Iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas, priešingai nei nurodo apeliantė, 2015 m. birželio 26 d. teismo ekspertizės aktu vadovavosi kaip vienu iš įrodymų, tačiau jį vertino ne kaip patvirtinantį apeliantės argumentus dėl pernelyg mažos ginčo turto pardavimo kainos, tačiau kaip jį paneigiantį, kadangi teismo eksperto nurodyta ginčo turto pardavimo kaina tik nežymiai skiriasi nuo ginčijamo sandorio kainos (teismo sprendimo 7 psl. 2 pastraipa, 3 t., b. l. 115). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, teismas įvertino tiek pavienius byloje esančius įrodymus, tiek jų visumą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad bankroto administratorius laikėsi 2014 m. kovo 21 d. kreditorių susirinkime patvirtintos ginčo turto pardavimo tvarkos. Bankroto administratorius, kaip ir numatė 2014 m. kovo 21 d. kreditorių susirinkimo nutarimas Nr. 3, turto vertintoją parinko surinkęs tris turto vertinimo paslaugą teikiančių įmonių pasiūlymus ir sutartį sudarė su įmone, kuri pasiūlė palankiausias sąlygas (1 t., b. l. 81-84). Vėliau sudarydamas ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį, bankroto administratorius taip pat laikėsi 2014 m. kovo 21 d. kreditorių susirinkimo nutarimu Nr. 4 patvirtintos turto pardavimo tvarkos, apie ketinimą parduoti ginčo turtą paskelbdamas internete (1 t., b. l. 129-131) ir pirkimo-pardavimo sutartį sudarydamas su didžiausią kainą pasiūliusiu pirkėju (1 t., b. l. 151-156). Ginčo sandoris buvo sudarytas netgi už didesnę kainą – 130 039,39 Eur (449 000 Lt) nei buvo nustatyta UAB „Krivita“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. 14-I-040, kurioje nurodoma ginčo statinių rinkos vertė yra 122 219,65 Eur (422 000 Lt) (1 t., b. l. 85-128). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, apeliantė 2014 m. kovo 21 d. kreditorių susirinkime priimtų sprendimų neginčijo. 2015 m. birželio 26 d. teismo ekspertizės akte Nr. 15-06-26KK nustatytos ginčo turto rinkos vertės ginčijamo sandorio sudarymo metu – 135 000 Eur (466 128 Lt) ir ginčijamu sandoriu įkainotos ginčo turto vertės – 130 039,39 Eur (449 000 Lt), skirtumas nagrinėjamų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegijos nuomone, nelaikytinas esminiu, dėl ko ir neteikia pagrindo spręsti apie kreditorių teisių pažeidimą. Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, 2015 m. birželio 26 d. teismo ekspertizės akte Nr. 15-06-26KK nustatytos ginčo turto rinkos vertės neginčija ir pati apeliantė.

Vertinant apeliantės argumentus dėl bankroto administratoriaus pareigų formalaus vykdymo, nesuteikiant apeliantei tinkamos informacijos apie turto vertintojo nustatytą ginčo turto rinkos vertę, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog bankroto administratorius nagrinėjamu atveju nepažeidė informacijos teikimo kreditoriams tvarkos, patvirtintos 2012 m rugpjūčio 23 d. kreditorių susirinkime (2 t., b. l. 128), 2014 m. birželio 4 d. raštu (2 t., b. l. 121-122) tinkamai atsakė į apeliantės 2014 m. gegužės 22 d. paklausimą (1 t., b. l. 24). Apeliantė minėtą savo 2014 m. gegužės 22 d. paklausimą vertina kaip prašymą informuoti apie turto vertintojo nustatytą ginčo turto rinkos vertę, tačiau paklausimo tekstas tokios išvados nesuponuoja, kadangi jame teiraujamasi, ar buvo atlikti veiksmai, numatyti 2014 m. kovo 21 d. kreditorių susirinkimo protokole Nr. 3, t. y. ginčo turto nepriklausomas turto vertinimas, kaip organizuojamas turto pardavimas. Kartu tai leidžia daryti išvadą, jog apeliantė, teiraudamasi, kaip organizuojamas turto pardavimas, suprato, jog papildomas kreditorių susirinkimas dėl turto pardavimo tvarkos nustatymo po to, kai turto vertintoja nustatė rinkos vertę, neturėjo būti ir nebus šaukiamas. Tokio susirinkimo sušaukimo nenumatė ir 2014 m. kovo 21 d. kreditorių susirinkimo protokolas Nr. 3, pagal kurį bankroto administratorius buvo ribojamas vieninteliu imperatyvu – pirmame etape nepardavinėti ginčo turto už mažesnę nei turto vertintojo nustatyta rinkos vertė, kuris, kaip minėta, nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas.

Nenustačius ginčo turto pardavimo tvarkos, taip pat apeliantės teisės gauti informaciją apie bankroto eigą pažeidimų, bei konstatavus, jog ginčo turtas parduotas už kainą, iš esmės atitinkančią rinkos vertę, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti nagrinėjamu atveju buvus pažeistas Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, konkrečiai – Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą, numatantį, jog bankroto administratorius gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoja ir atlieka būtinus bankroto proceso darbus. Apeliantės argumentas, jog tik kreditorių susirinkimas turėjo teisę nuspręsti, ar pardavinėti nekilnojamąjį turtą už vertinimo metu nustatytą kainą, kaip minėta, nėra pagrįstas nei 2014 m. kovo 21 d. kreditorių susirinkimo metu priimtais sprendimais, nei Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis. Ieškovės nurodomas sutikimas perimti ginčo turtą už vertinimo metu nustatytą turto kainą – 422 000 Lt, neduoda pagrindo kitokioms išvadoms, nesant nuginčytam 2014 m. kovo 21 d. kreditorių susirinkimo nutarimui Nr. 4, kuris pareigos atskirai pasiūlyti apeliantei perimti turtą nenumatė. Apeliantės nurodoma faktinė aplinkybė, jog už ženkliai didesnę, t. y. 5 kartus didesnę kainą vyko pirmieji vieši turto pardavimai, savaime nelemia išvados apie ginčo turto pardavimą už pernelyg mažą kainą, nes eksperto išvadų pagrindu yra konstatuota, jog ginčo turtas faktiškai parduotas už kainą, iš esmės atitinkančią tuo metu rinkoje buvusią turto vertę, juo labiau, kad nustatyta, jog dviejose rengtose varžytynėse neatsirado nė vieno jų dalyvio (1 t., b. l. 18-21, 31, 32-33).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako kaip neturinčių esminės reikšmės ginčui išspręsti. Teismas pažymi, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 288, p. 20, par. 61).

Apibendrinant teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes bei taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir padarė pagrįstas išvadas. Todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Apeliacinio skundo netenkinus, iš apeliantės priteistinos atsakovės UAB „Moblita“ turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Vadovaujantis minėto straipsnio 2 dalimi, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose.

Atsakovė UAB „Moblita“ 2016 m. balandžio 26 d. prašymu prašė priteisti iš apeliantės 936 Eur dydžio išlaidas advokato pagalbai apmokėti už 2015 m. lapkričio 18 d. atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą ir pateikimą teismui, prie prašymo pridėti šių išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai. Tačiau atsakovės prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma viršija Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti šio akto redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos), pagal kurias maksimali priteistina suma už atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovės UAB „Moblita“ atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimo metu sudarė 928,07 Eur (Rekomendacijų 8.11 p.). Nagrinėjamu atveju ginčo pobūdis ir apimtis, sprendžiamų teisinių klausimų sudėtingumas neduoda pagrindo didesnės nei rekomenduojamos bylinėjimosi išlaidų sumos priteisimui. Todėl atsakovei UAB „Moblita“ priteistina 928,07 Eur teisinių paslaugų išlaidų iš apeliantės.

Kiti byloje dalyvaujantys asmenys apeliacinėje instancijoje turėtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė (CPK 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas: 111109233) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Moblita“ (juridinio asmens kodas: 125735838) 928,07 Eur (devynis šimtus dvidešimt aštuonis eurus septynis euro centus) bylinėjimosi išlaidų.