Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės T. M. ieškinį atsakovui BAB „Bankas Snoras“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir teisės gauti draudimo išmoką pripažinimo, trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas ieškiniu prašė: pripažinti 2011 m. kovo 9 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110309K990009 tarp T. M. ir AB bankas Snoras negaliojančia, taikyti restituciją ir grąžinti ieškovei 9997,89 Lt; pripažinti T. M. teisę į 9997,89 Lt indėlių draudimo išmoką ir įpareigoti trečiąjį asmenį VĮ Indėlių ir investicijų draudimas išmokėti 9997,89 Lt. Nurodė, kad ieškovė turėjo terminuotą indėlį AB banke Snoras (toliau – bankas). 2011 m. kovo 9 d. ieškovė su banku sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110309K990009. Ieškovę banko darbuotojai suklaidino, nes nurodė, kad obligacijos yra saugios. Kadangi sandoris buvo sudarytas dėl suklydimo ir apgaulės, jis turi būti pripažintas negaliojančiu ir taikoma restitucija, t. y. ieškovės bankui pervesti pinigai turi būti laikomi indėliu ir kompensuoti nustatyta tvarka.

Atsakovas atsiliepimu į ieškinį prašo jį atmesti. Nurodė, kad ieškovei buvo išaiškinta, kokią sutartį ieškovė sudaro ir ieškovė parašu patvirtino, kad tai suprato. Taigi, ieškovė laikytina investuotoja, todėl kompensacija už indėlį jai nepriklauso.

Trečiasis asmuo atsiliepimu į ieškinį prašo jį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė banke laikė ne indėlį, o įsigijo obligacijų, todėl ji neturi teisės gauti išmokos.

Teismo posėdžio metu ieškovė ir jos atstovė ieškinį palaikė, atsakovo atstovas prašė ieškinį atmesti.

Ieškinys atmetamas.

Byloje nustatyta, kad ieškovė 2011 m. kovo 9 d. su banku sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. K9922374 (toliau - Aptarnavimo sutartis). Ieškovė 2011 m. kovo 9 d. su banku sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110309K990009 (toliau - Ginčijamas sandoris), pagal kurią ieškovė už 9997,89 Lt įsigijo 100 vnt., 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4 % metine palūkanų norma. Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 03-186 priėmė sprendimą iki 2012 m. sausio 16 d. paskelbti AB banko SNORAS veiklos apribojimą (moratoriumą), o 2011 m. lapkričio 24 d, nutarimu Nr. 03-196 priėmė sprendimą visam laikui atšaukti AB bankui SNORAS išduotą banko licenciją. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. priėmė nutartį iškelti AB bankui SNORAS bankroto bylą. Ieškovė pateikė bankui 2012-01-18 kreditorinį reikalavimą dėl 9997,89 Lt.

Ieškovė teigia, jog sudarydama ginčijamą sandorį ieškovė buvo apgauta, todėl ginčijamas sandoris turi būti panaikintas. Teismas su tokiais motyvais nesutinka. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė, sudarydama Aptarnavimo sutartį, raštu patvirtino, kad gavo „Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą“ bei „Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką“.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad klientų pasirašymas finansiniuose dokumentuose nėra vien tik formalus veiksmas. Laisva valia pasirašydamas atitinkamuose dokumentuose, klientas prisiima vykdyti jame nustatytus įsipareigojimus, taip pat įgyja teisę reikalauti, kad atitinkamuose dokumentuose numatytas pareigas vykdytų ir kita pusė. Kitoks aiškinimas sudarytų prielaidas investuotojams piktnaudžiauti teisėmis, vengiant savo įsipareigojimų vykdymo. Taigi, ieškovė prieš sudarydama Ginčo sandorį buvo konsultuojama atsakovo darbuotojų, nurodė, jog yra supažindinta su Baziniu prospektu ir jame aprašytais rizikos veiksniais. Pažymėtina, jog visi ieškovės parašai buvo padėti laisva valia. Jeigu ieškovė ko nors nesuprato, ji galėjo pasiteirauti atsakovo darbuotojų arba apskritai atsisakyti sudaryti ginčo sandorį.

Teismo posėdžio metu apklausta liudytoja V. Ž. (kuri tuo metu buvo banko darbuotoja – Kauno klientų aptarnavimo skyriaus vadybininkė ir dalyvavo ieškovei sudarant ginčijamą sandorį), nurodė, kad visus klientus įspėdavo, jog obligacijos nėra apdraustos. Ginčijamo sandorio sudarymo metu obligacijos jau buvo platinamos du metus, kai kuriems klientams jau buvo išmokėta. Visa reikiama informacija ieškovei buvo atskleista, jokio spaudimo įsigyti obligacijas ieškovei nebuvo daroma.

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovė buvo tinkamai informuota apie obligacijos kaip finansinės priemonės esmę, su obligacijų įsigijimu susijusią riziką, todėl šiuo atveju negalima konstatuoti, jog Ginčijamas sandoris buvo sudarytas dėl apgaulės ar suklydimo.

Pažymėtina, kad sandoriai, ginčijami CK 1.90 bei 1.91 str. pagrindu, yra priskirtini prie nuginčijamų sandorių (CK 1.78 str. 2 d.). Vadovaujantis CK 1.79 str., 1 d. šalis, kuri patvirtino nuginčijamą sandorį, netenka teisės jo ginčyti.

Ieškovė 2012 m. sausio 18 d. (t. y. iki ieškinio pateikimo) pateikė savo kreditorinius reikalavimus AB bankas Snoras bankroto byloje. Taigi, ji atitinkamai pripažino, kad jos kreditorinis reikalavimas kildinamas iš Ginčijamo sandorio. Todėl darytina išvada, jog Ginčijamas sandoris buvo patvirtintas sąmoningai ir dėl to ieškovė nebeturi teisės jo ginčyti teisme (CK 1.79 str. 1 d.).

Esant šioms aplinkybėms atmetamas ieškinio reikalavimas dėl Ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Ieškiniu reikalaujama, kad ieškovės bankui įmokėti pinigai būtų pripažinti indėliu ir ieškovei būtų išmokėta kompensacija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje, kurioje buvo keliami iš esmės analogiški klausimai (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015) yra nurodęs, kad:

„Indėlininkų direktyvos (1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB) 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22 straipsnio 4 dalies sąlygas. Taigi, nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, kad Banko išleistos obligacijos neatitiko indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina. <...>

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, todėl nagrinėjamu atveju direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nemokėtina.“

Šioje byloje yra nustatyta, jog ieškovė išreiškė valią įsigyti AB bankas Snoras obligacijų, todėl ji laikytina investuotoja, o ne indėlininke. Ieškovės sumokėtas lėšas bankas nusirašė, kaip apmokėjimą už obligacijas, o ieškovė neįrodinėjo, kad jos būtų buvę panaudotos kokiems nors kitiems tikslams. Taigi, ieškovės bankui sumokėti pinigai, laikytini ne indėliu, o investicija. Todėl atsižvelgus į čia paminėtas aplinkybes ir Europos Teisingumo Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, darytina išvada, jog draudimo išmoka ieškovei nepriklauso.

Dėl išvardintų priežasčių ieškinys atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.