Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Egidijaus Jono Grigaravičiaus, Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Jurgitai Barauskaitei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, nuteistajai R. J., jos gynėjai advokatei Stasei Kupčiūnienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. J. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau LR BK) 284 straipsnio 1 dalyje ir nuteista 6 (šešių) mėnesių viešųjų darbų bausme įpareigojant neatlygintinai dirbti 15 (penkiolika) valandų per mėnesį visuomenės labui.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš dalies patenkintas nukentėjusiosios J. J. civilinis ieškinys priteisiant iš R. J. 72, 99 Lt. turtinės žalos ir 1000 Lt. neturtinės žalos atlyginimo bei pilnai patenkintas Valstybinės ligonių kasos ieškinys 38, 73 Lt. turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad 2011-07-29, apie 18 val., (duomenys neskelbtini), privačioje J. J. namų valdoje – kieme ir name, tyčia, įžūliu elgesiu, pasireiškiančiu fizinio smurto panaudojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, o būtent J. J. mažamečių vaikų ir kitų asmenų akivaizdoje vadino necenzūriniais žodžiais, ne mažiau nei vieną kartą spyrė J. J. į pilvą, nagais apdraskė veidą ir padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą dėl odos nubrozdinimų kairio antakio išorinio galo srityje ir kairės ausies kramslio srityje, tokiais savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Nuteistoji R. J. apeliaciniame skunde konkretaus prašymo neformuluoja, tačiau iš apeliacinio skundo turinio galima daryti išvadą, kad apeliantė prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2012-05-04 nuosprendį panaikinti, priimti išteisinamąjį nuosprendį, baudžiamojon atsakomybėn patraukti melagingus parodymus davusius asmenis ir civilinių ieškinių netenkinti. Nurodo, kad ji stovėjo laiptų aikštelėje, ne tarpduryje, darydama duris nesikeikė, ištarė žodžius „laba diena, atiduokit vaiką“, kurie tikrai nėra keiksmažodžiai. J. J. tikrai iš kojos nespyrė, nedraskė jokios bliuskutės, pati patyrė trijų moterų smurtą, gindamasi galėjo nežymiai apdraskyti Jolitos veidą, J. J. pati stipriai spyrė R. J. į pilvo sritį. Po incidento ant laiptų kalbėjo su M., po to kieme, atvykus policijai pasiskundė, kad ją sužalojo minėtos moterys ir jai neatiduoda sūnaus. Parodė, kad po J. spyrio į pilvą jai keletą dienų skaudėjo pilvo sritį, po smūgių taip pat jautėsi skausmas rankose, galvoje. Po incidento nebuvo nė karto sutikusi J. ir R. J., nes tyrėja patarė be policijos daugiau jokių reikalų su jais neturėti. Su J. psichine liga taip pat neturi nieko bendro, psichinę ligą J. ko gero po pusmečio išsigalvojo ir apsimetė serganti, bandydama išsisukti nuo baudžiamumo sužalojus ją. Su J., M. ir A. iki to incidento iš viso neturėjo nieko bendro, todėl minėtos moterys negali spręsti jos asmens savybių, jos sugalvojo šią aplinkybę, kad būtų ją apkaltinti nebūta nusikalstama veika. Visos šios aplinkybės rodo, kad J. ir M. mėtosi faktinėse aplinkybėse pačios sužalojusios apeliantę ir neteisėtai laikiusios pas save jos sūnų A., savo melagingais, sveiku protu nesuvokiamais liudijimais apgavo prokurorę bandydamos suversti kaltę apeliantei nepagrįstai kaltindamos ją viešosios tvarkos pažeidimu. Aplinkybę, kad apeliantė teisėtai lankėsi R. J. sodyboje rodo dokumentai Nr. 52-13-S-9814, Nr. 52-13-S-10367 ir Nr. 0111000448598. Šie dokumentai įrodo, kad apeliantė 2011-07-25 ir 2011-07-29 dienomis teisiškai bandė atimti sūnų, tačiau to negalėjo padaryti, nes R. J., J. J., A. L., M. L. apgaudinėjo policiją ir ją. Apeliantė, dar vykdama atsiimti savo sūnaus, atsiklausė tyrėjo ir LR vaiko teisių tarnybos direktorės ar gali ji pasiimti savo sūnų iš R. J. sodybos. Abu minėti pareigūnai patarė berniuką pasiimti pagal įsiteisėjusį 2008-07-18 teismo sprendimą. Visos šios aplinkybės rodo, kad R. J. yra taiki moteris, teisiškai bandė atsiimti savo sūnų, tačiau tai jai padaryti trukdė R. J., J. J., A. L. ir M. L.. Apeliantė ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžio metu nemelavo, neišsisukinėjo nuo jai pateiktų nepagrįstų kaltinimų, sakė tiesą, netrukdė išsiaiškinti tiesą, nekeitė savo parodymų, pati detaliai tyrė situaciją, nes ji dėl jai nepagrįstų kaltinimų pateko į keblią situaciją, nes ji vienintelė neturi liudytojų, aferistai bando ją eilinį kartą sužlugdyti. Apeliantė prašo teismo ypatingai atsižvelgti į pastarąsias aplinkybes, nes šioje situacijoje yra vienintelė nukentėjusioji, negana to, be pagrindo kaltinama viešosios tvarkos pažeidimu ir ji neturi liudytojų, kad teisėtai apsigintų nuo jai pateiktų nepagrįstų kaltinimų. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad J. J., A. L., M. L. pakeitė savo parodymus teismo metu, ikiteisminiame tyrime Nr. 52-2-00051-11 visos trys moterys teikė visai kitokius parodymus, kurie rodo, kad smurtavusios moterys pačios mėtosi situacijoje, savo parodymais prieštarauja viena kitai. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kurie teismo metu pakeisti į visai kitokius parodymus rodo, kad situacija yra neaiški, netikra ir ji yra sugalvota. Tokį patį sprendimą atliko ir ikiteisminio tyrimo teisėja R. S. dokumente Nr. S-P-93-333/2012, kuri teigė, kad LR CK 2.24 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas absoliutus teismo proceso dalyvių imunitetas civilinei atsakomybei už teismo posėdžio metu pasakytas kalbas bei procesiniuose dokumentuose paskelbtus duomenis. Minėtos moterys savo parodymus keitė keletą kartų, jų pačių parodymai prieštarauja jų pačių įrodymams ir tai yra daugių daugiausia moterų pramanas norint išsisukti nuo baudžiamumo. J. J. savo melagingais parodymais suklaidino prokurorę, teismo metu supratusi savo nesąmoningus parodymus prokuratūrai, bandydama išsisukti iš situacijos, pakeitė savo parodymus ir vėl suklaidino teismą. Ikiteisminio tyrimo metu duoti J. J. liudijimai, kurie teismo posėdžio metu buvo pakeisti į visai kitokius parodymus, rodo, kad situacija buvo nei tokia, nei kitokia. J. J. tikrai yra amorali moteris, linkusi į aferizmą, teikia melagingus parodymus teisėsaugai, už ką yra baudžiama LR BK straipsniais. J. J. pateikta jos ir apeliantės stovėjimo pozicija yra melaginga ir neatitinka tikrovės, todėl galima manyti, kad apeliantė tikrai nespyrė J. J.. J., A. ir M., pamačiusios, kad apeliantė kreipėsi į teisėsaugą dėl jų netinkamo elgesio, kur buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 52-2-000520-11, susimokė prieš ją ir pačios kreipėsi į teisėsaugą, kur buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 52-2-00051-11 ir byla Nr. 1-488-572/2012 kur savo melagingais kaltinimais ir sugalvojo nevaldomos moters aplinkybę, kurioje apeliantė visą laiką rėkė ir keiksmažodžiavo, kad būtų ją lengviau apkaltinti nebūta nusikalstama veika. Ikiteisminiame tyrime Nr. 52-2-00020-11 J. J. visai kitaip parodė R. J. asmens savybę, teigė, kad apeliantė kalbėjo ramiu balsu, liepė atiduoti vaiką, dar ji nuslėpė, kad ji pati smurtavo prieš apeliantę. Ši aplinkybė paliudija, kad apeliantė tikrai kalbėjo ramiu balsu, liepė atiduoti jai vaiką, nes pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą berniukas paskirtas auginti jai. J. J. teismo metu apsimetė auka, kad jai reikia auginti apeliantės sūnų, nes R. J. visą laiką būną tolimųjų reisų kelionėse, todėl R. J. turi būti dėkinga. R. J. ir J. J. daug kartų yra viešai išniekinę apeliantę ir jos vaikus, skyrybų metu apvogę, neteisėtai atėmę, iš R. J. namą, kuriame šiuo metu abu gyvena, kur neteisėtai atsidūrė ir jos sūnus A.. J. ir R. bando neteisėtai apkaltinti nuteistąją nebūta nusikalstama veika, vagia vaikų alimentus klastodami pajamų dokumentus teismas bei VMI. Po šių visų J. ir R. nusikaltimų apeliantė vengia jų kaip žmonių, nes jie yra aferistai ir tikrai nenori, kad jos sūnus gyventų nusikaltėlių namuose, veja juos iš savo gyvenimo, kad pagaliau su vaikais įgautų ramybę ir ramų gyvenimą. Dar J. J. teismui pateikė medicininius išrašus neva ji per apeliantę susirgo psichine liga po gero pusmečio nuo incidento dienos. Šis jos teiginys yra visiškai nepagrįstas, kadangi apeliantė po incidento su J. J. bei R. J. daugiau susitikusi nebuvo, jų vengė. Tikriausiai J. jaudinosi, kad teismo metu neišaiškėtų tikroji grumtynių situacija, todėl ji su kitomis moterimis ir pasakojo teismui visokias išgalvotas situacijas, kad suklaidintų teisėją, tačiau turbūt jos nežino, kad už melagingus parodymus teismas baudžia pinigine suma. Visos šios aplinkybės rodo, kad J. yra amorali moteris, kuri mėtosi faktinėse aplinkybėse, pati sužalojusi apeliantę ir neteisėtai laikiusi pas save jos sūnų, savo melagingais, sveiku protu nesuvokiamais liudijimais apgavo prokurorę ir teismą, bandydama suversti kaltę R. J., nepagrįstai kaltindama ją viešosios tvarkos pažeidimu. J. yra neprognozuojama, linkusi į aferizmą, nesuvokia savo elgesio normų, kalba ką papuola, yra neatsakinga, gali bet ką suklaidinti, apgauti ir už šias visas elgesio savybes yra baudžiama pagal LR BK straipsnius. Liudytoja M. L. savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus teisme pakeitė, kas rodo, kad ji su nukentėjusiąja buvo susimokiusios, savo parodymais klaidino tiek prokurorę, tiek teisėją. A. L. parodymai taip pat yra melagingi, jos pateikta grumtynių situacija neatitinka tikrovės, kadangi pagal jos parodymus moterys grūmėsi nepasiekdamos viena kitos, nes tarp jų yra per didelis atstumas apie 4 m. Ši sukurta situacija yra A. pramanas, greičiausiai A. bijo išsiduoti, kad ji dalyvavo grumtynėse suduodama kumščiais R. per galvą, rankas. Audros parodymai apie grumtynių vietą ikiteisminio tyrimo metu ir teisme skiriasi. Ši aplinkybė rodo, kad A. apgaudinėja prokurorę ir ikiteisminio tyrimo teisėją, kaitalioja savo parodymus, kurie rodo, kad situacija buvo nei tokia, nei kitokia ir tai atitinka melagingų parodymų teikimą teisėsaugai. Teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad liudytojo policininko R. K. liudijimai paneigė daugelį J. ir A. bei M. parodymų, o apeliantės parodymus policininkas tik patvirtino, parodydamas, kad R. J. nemeluoja, neiškraipo faktinių aplinkybių ir galimai yra nukentėjusioji. Policininkas parodė, kad J. tikrai nebuvo sužalota ir jai nereikėjo kviesti pagalbos, nes nebuvo jokio kraujo, kaip teigia pati J.. Teismas taip pat neatsižvelgė į apeliantės teismo metu pateiktas aplinkybes, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 52-2-00051-11 atliktas aplaidžiai, jame pateikta nenormali įvykio situacija, kuri rodo, kad situacija yra išgalvota, sukurta, net pats ikiteisminis tyrimas dėl įvardintų aplinkybių neturėjo būti pradėtas. Dėl šių aplinkybių apeliantė prašė teismo pakeisti prokurorę N. K. kitu prokuroru, nes apeliantė minėta prokurore nepasitiki dėl jos aplaidaus tyrimo. Teismas aplaidžiai pažvelgė į šią aplinkybę todėl kolegijos taip pat prašoma peržvelgti prokurorės N. K. nušalinimo dokumentą, ištirti jame pateiktas aplinkybes ir atlikti normalius sprendimus. Nuosprendyje nurodytas sms žinutes apeliantė parašė, tačiau tai padarė dėl to, kad J. J. ketino apsilankyti apeliantės namuose ir paimti jos dukras iš jos namų. R. J. ir J. J. eilinį kartą savivaliaudami nesilaikė tarnybų nustatytos tvarkos, po incidento vėl ketino apsilankyti R. J. namuose, ko apeliantė pabūgo ir parašė nukentėjusiajai keletą sms žinučių, kad ši pagaliau atstotų ir dingtų nuo jos ir jos vaikų. Teismas taip pat neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad apeliantė buvo J., A. ir M. sužalota, tyrėjas bei ikiteisminio tyrimo teisėjas neužkirto kelio R. J. kreiptis su skundu privataus kaltinimo tvarka, nes galimai nukentėjusioji ir kitos moterys smurtavo prieš apeliantę 2011-07-29. Teismas neatsižvelgė į J. J. pateikta medicinos išvadą, kurioje užfiksuoti tariami jos sužalojimai. Iš apeliantės ir policininko parodymų aiškiai matosi, kad J. tikrai nebuvo sužalota ir nebuvo jokio kraujo, tada kyla klausimas, iš kur medicinos išvadoje ir ligoninės išraše atsirado įvardinti sužalojimai, jei J. nebuvo sužalota. Dėl neaiškios medicinos išvadų kilmės būtina išsiaiškinti tikrąją medicinos išrašo kilmę, nes liudytojų parodymai prieštarauja dokumentiniams įrodymams. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad apeliantė, patekusi į keblią situaciją, apkaltinta viešosios tvarkos pažeidimu, tinkamai elgėsi ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, pati tyrė situaciją, pati suorganizavo, kad būtų nufotografuotos incidento metu lauko durys, rinko įrodymus, atliko išvadas, pati rašė apeliacinį skundą. Visos šios aplinkybės pakartotinai rodo, kad nuteistoji yra taiki ir teisinga moteris ir tikrai nėra jokia nevaldoma moteris, kaip kad J., A. ir M.. Pastarąją apeliantės, kaip taikios ir teisingos moters, aplinkybę galima priskirti prie lengvinančių aplinkybių. Dėl melagingų nukentėjusiosios parodymų civiliniai ieškiniai yra nepagrįsti, todėl turi būti atmesti, pati J. J. turi susimokėti išlaidas, kurias patyrė valstybinė ligonių kasa. Taip pat nukentėjusioji turi apmokėti išlaidas už advokato pagalbą, kadangi dėl jos ir M. bei A. kaltės ji privalėjo pasisamdyti advokatą, kad šis gintų apeliantę nuo nepagrįstų kaltinimų.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąją ir jos gynėją, prašiusius apeliacinį skundą patenkinti, prokurorę, prašiusią jį atmesti daro išvadą, kad apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, nuosprendis keistinas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau LR BPK) 320 straipsnyje apibrėžiamos apeliacinio proceso ribos, apeliacinės instancijos teismo teisių nagrinėjant bylas pagal apeliacinius skundus apimtis. Minėto straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš minėtos normos analizės seka, kad apeliacinės instancijos teismas yra saistomas apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, apelianto išreikštų reikalavimų apibrėžtumo, konkretumo, tikslumo. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, patikrina, ar pirmos instancijos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, ar jos padarytos nepažeidžiant įstatymų ir bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, ar nepadaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, galinčių turėti įtakos pirmos instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Iš nuteistosios R. J. apeliacinio skundo matyti, kad apeliantė iš esmės ginčija nukentėjusiosios J. J. ir liudytojų A. L., M. L. parodymus teigdama, kad minėtų asmenų parodymai yra neteisingi, jų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodytos konflikto aplinkybės iš esmės skirtingos, todėl pirmos instancijos teismas be pagrindo jais rėmėsi pripažindamas apeliantę kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su nukentėjusiosios J. J., liudytojų A. L., M. L. parodymais, konstatuoja, kad parodymuose esminių prieštaravimų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad minėti asmenys melagingai nurodė įvykio aplinkybes, nenustatyta.

Nukentėjusioji J. J., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, paaiškino, kad 2011-07-29 kaimynė ją perspėjo, kad pas ją atvyksta R. J.. Norėdama išvengti konflikto ji norėjo užrakinti pagrindinio įėjimo į namus duris, tačiau tarpduryje sutiko R. J.. Bandant uždaryti duris R. J. kaire ranka laikė duris, neleisdama jų uždaryti, o dešine ranka sugriebė už veido, nagais draskydama kairės pusės smilkinį, antakį bei ausį. R. J., smurtaudama naudojo necenzūrinius žodžius nukentėjusiosios atžvilgiu, reikalavo grąžinti jos sūnų. R. J. sugriebė už nukentėjusiosios palaidinės ir spyrė vieną kartą į pilvą. Norėdama išvengti didesnių sužalojimų nukentėjusioji gynėsi, įvyko susistumdymas, nukentėjusioji koja R. J. nustūmė nuo savęs. Tada atbėgo kaimynė G. L., jas išskyrė. Ar konfliktą matė namie buvę mažamečiai vaikai J. J. pasakyti negali, nes visą dėmesį buvo nukreipusi į R. J., kad ši dar labiau jos nesužalotų ir nepatektų į namus. Apklausiama teisiamajame posėdyje nukentėjusioji iš esmės patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Ji paaiškino, kad kaimynė M. L. pasakė, jog pas ją ateina buvusi vyro žmona R. J.. Nukentėjusioji išsigando, siekdamas išvengti konflikto, norėjo užrakinti duris, kad R. J. nepatektų į vidų. Pribėgusi prie lauko durų norėjo jas uždaryti, tačiau R. J. jau stovėjo laiptų aikštelėje, jos susitiko tarpduryje. R. J. pradėjo nukentėjusiąją vadinti necenzūriniais žodžiais, reikalavo atiduoti vaiką. R. J. kaire ranka laikė durų rankeną, dešine ranka griebė nukentėjusiajai už veido, apdraskė. Po to stvėrė už palaidinės, spyrė į pilvą. Gindamasi nukentėjusioji spyrė atgal. Kas konflikto metu stovėjo už nugaros kambaryje nematė. Jas išskyrė G. L.. Po to nukentėjusioji iškvietė policiją.

Liudytoja G. M. L., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad 2011-07-29, apie 17 val. jai paskambino sūnus ir pasakė, kad matė R. J. einančią link J. J. namų. Liudytoja, žinodama, kad pas J. J. yra jos marti su mažamečiais vaikais, nuėjo pas J. J. pranešti apie R. J. atvykimą, kad jas apsaugoti. J. J. nuėjo užrakinti durų, tačiau tarpduryje pasirodė R., necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo J., reikalavo atiduoti sūnų, ranka griebė J. už veido jį apdraskydama bei pradėjo tampyti už drabužių, tačiau ar R. spyrė J., nematė. Pamačiusi tokį vaizdą ir išgirdusi R. riksmą jas išskyrė. Mažamečiai vaikai greičiausiai smurto nematė, tačiau dėl triukšmo jie išsigando ir pradėjo verkti. Po to buvo iškviesta policija. Apklausiama teisme liudytoja parodė, kad sūnus jai pranešė apie tai, kad link J. namų eina R. J.. Nuėjusi pas J. pasakė, kad ši užsirakintų duris. Ši nubėgo prie durų, tačiau užrakinti nespėjo, nes prie durų jau buvo R. J.. R. J. nukentėjusiosios atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, reikalavo atiduoti vaiką, griebė nukentėjusiajai už veido. Konflikto metu R. J. stovėjo laiptų aikštelėje už slenksčio, o J. J. namo viduje. Kad kas būtų mušę R. J. liudytoja nematė, konfliktuojančias puses išskyrė, pati smurto R. J. atžvilgiu nenaudojo, po to buvo iškviesta policija.

Liudytoja A. L. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad 2011-07-29, apie 17.00 val. su savo mažametėmis dukromis svečiavosi pas J. J.. Atvyko jos anyta G. ir perspėjo, kad jai paskambino sūnus ir sakė matęs link J. namų einančią R. J.. Žinodama R. elgesį ir siekdama išvengti incidento, J. nuskubėjo užrakinti durų. Tuo metu pro virtuvės langą pamatė, kad link lauko durų greitu žingsniu eina nepažįstama moteris, kaip vėliau sužinojo, R. J.. Būdama virtuvėje išgirdo didelį triukšmą ir J. J. spiegimą. Kas tiksliai vyko nematė, išgirdusi spiegimą išėjo į koridorių, prie lauko durų pamatė tarp R. ir J. stovinčią savo anytą, kuris stengėsi moteris išskirti. Būdama koridoriuje tik pastebėjo, kad R. J. kartą spyrė J. į pilvą. Mažametės mergaitės smurtaujančios R. greičiausiai nematė, tačiau dėl triukšmo išsigando ir pradėjo verkti. R. garsiai šaukė, vartojo necenzūrinius žodžius J. atžvilgiu, reikalavo grąžinti sūnų. Po to J. J. iškvietė policiją. Apklausiama teisme A. L. parodė, kad konflikto dieną buvo su vaikais pas J. J. namuose, kepė šimtalapį. Atėjo jos anyta ir pasakė, kad ateina R., liepė užsirakinti duris. Kol J. ieškojo raktų, kad užrakinti duris, R. jau buvo prie namų. J. nepavyko uždaryti durų, kadangi R. laikė už durų rankenos iš lauko pusės. R. J. vadino nukentėjusiąją necenzūriniais žodžiais, liepė atiduoti vaiką. Viso konflikto A. L. nematė, tačiau išgirdusi riksmą išbėgo iš virtuvės, matė, kad lauke stovi R., kambaryje J., o jos anyta bando jas išskirti. Dar matė, kaip R. kartą spyrė J., tuo metu dėl triukšmo pradėjo verkti mažamečiai vaikai ir ji juos išvedė. Kas pirma pradėjo grumtynes nematė, kadangi buvo virtuvėje. Nei ji, nei jos anyta smurto R. J. atžvilgiu nenaudojo. Po to buvo iškviesta policija.

Vertinant nukentėjusiosios J. J., liudytojų G. M. L., A. L. parodymus galima daryti išvadą, kad apie esmines konflikto aplinkybes minėti asmenys aiškina iš esmės vienodai. Nukentėjusioji nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme neneigė, kad, siekdama apsiginti nuo R. J. fizinio smurto, pati jai spyrė koja, tačiau pirma konflikto nepradėjo ir fizinio smurto nenaudojo. Jos veiksmai buvo sąlygoti pačios R. J. smurto nukentėjusiosios atžvilgiu. Teigti, kad šie J. J. parodymai iš esmės prieštaringi, neatitinkantys faktinių bylos aplinkybių, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Liudytojos G. M. L. bei A. L. iš esmės patvirtino nukentėjusiosios J. J. parodymus paaiškindamos, kad R. J. atėjo į J. J. namus, vartojo necenzūrinius žodžius nukentėjusiosios atžvilgiu, reikalavo atiduoti vaiką, naudojo fizinį smurtą, ko pasekoje nukentėjusiajai buvo padaryti sužalojimai. Tiek nukentėjusiosios, tiek minėtų liudytojų parodymus iš dalies patvirtina ir byloje apklaustas policijos pareigūnas R. K., kuris ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad 2011-07-19 gavo nurodymą vykti į (duomenys neskelbtini) kur į J. J. namus veržiasi buvusi sutuoktinio žmona. Nuvykus nurodytu adresu gyvenamojo namo kieme buvo gal du mažamečiai vaikai, trys moterys iš kurių dvi tarpusavyje barėsi. Necenzūriniai žodžiai vartojami nebuvo. Iš paaiškinimų suprato, kad R. J. atėjo į J. J. namus reikalaudama atiduoti jai vaiką. Namų savininkė J. J. paaiškino, kad R. J. ją spardė, mušė. Akivaizdžių sužalojimų nesimatė, todėl greitoji medicinos pagalba nebuvo kviečiama, tačiau J. J. pasiūlyta kreiptis pas medicinos ekspertus. Abi moterys pareiškė norą rašyti pareiškimus, ką ir padarė. Šiuos parodymus liudytojas patvirtino apklausiamas teisme.

Aukštesnės instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, konstatuoja, kad esminių prieštaravimų, leidžiančių pagrįstai teigti, kad minėti asmenys davė melagingus parodymus siekdami suklaidinti ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir teismą, nenustatyta. Apeliantės skunde nurodytos aplinkybės, jos subjektyvus nukentėjusiosios, liudytojų parodymų vertinimas, kitoks faktinės situacijos supratimas ir interpretavimas negali būti pakankamu pagrindu pripažinti, kad nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai yra melagingi, duoti siekiant apkaltinti apeliantę nebūtais nusikaltimais ir taip išvengti atsakomybės už pačių padarytus nusikaltimus. Dėl šių aplinkybių minėti apeliantės skundo argumentai laikytini nepagrįsti, jų bylos medžiaga nepatvirtina.

Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad apylinkės teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, jų visumą, nepagrįstai R. J. veiksmus kvalifikavo pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį, to pasekoje buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir neteisingai paskirta bausmė. Dėl šių aplinkybių pirmos instancijos nuosprendis keistinas.

Pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl tam, kad pripažinti asmenį kaltu padarius šiame straipsnyje numatytą veiką, turi būti konstatuotas neigiamų padarinių kilimas ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų asmens veiksmų ir neigiamų padarinių kilimo. Šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, kas reiškia, kad asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai ir jų norėjo. Vadinasi asmuo, atlikdamas teisei priešingus veiksmus, turi suprasti, kad tokiais veiksmais kėsinasi į viešąją tvarką ir tokių padarinių siekia arba sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Viešosios tvarkos pažeidimo atveju tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Kvalifikuojant asmens veiką pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį užtenka konstatuoti, kad asmuo numatė, kad dėl jo veikimo gali kilti neigiami padariniai ir jų norėjo, arba konkrečiai nenumatė, tačiau turėjo ir galėjo numatyti. Tam, kad pripažinti asmenį kaltu dėl viešosios tvarkos pažeidimo, būtina nustatyti ne tik subjektyviuosius, bet ir objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Turi būti atsižvelgta į kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos daryti, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir kitas reikšmingas veikos pagal LR BK 284 straipsnį kvalifikavimui aplinkybes.

Iš apeliantės R. J., nukentėjusiosios, liudytojų parodymų matyti, kad nuteistoji į nukentėjusiosios J. J. namus atėjo turėdama tikslą susigrąžinti iš jos neteisėtai paimtą mažametį sūnų, kurio gyvenamoji vieta Alytaus rajono apylinkės teismo 2004-03-15 sprendimu buvo nustatyta su motina R. J.. Aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas, vertindamas apeliantės veiksmus kaip viešosios tvarkos pažeidimą, veiką pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį kvalifikavo neteisingai. R. J. tikslas buvo ne viešosios tvarkos sutrikdymas, o siekis susigrąžinti vaiką, kuris laikytinas teisėtu, kadangi Alytaus rajono apylinkės teismo 2004-03-15 sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su motina, buvo galiojantis ir vykdytinas. Siekdama šio tikslo R. J. nuėjo į nukentėjusiosios J. J. namus, pareikalavo atiduoti jai vaiką, kai vaiko jai neatidavė, panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiosios J. J. atžvilgiu. To pasekoje kilo asmeninis konfliktas, abi moterys susistumdė, J. J. buvo padaryti nežymūs sužalojimai. Nors R. J. neigia sužalojusi nukentėjusiąją, sužalojimų padarymo faktą patvirtina nukentėjusiosios, liudytojų parodymai bei objektyvūs bylos duomenys – medicinos dokumentų išrašas (1 t. b. l. 20) bei specialisto išvada Nr. G 610/11(06) (1 t. b. l. 16, 17). Išraše iš medicininių dokumentų matyti, kad J. J. 2011-07-29, 18.46 val. atvyko į VšĮ Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninę, buvo apžiūrėta traumatologo, konstatuoti veido ir ausies nubrozdinimai, atlikta stabligės profilaktika. Specialisto išvadoje konstatuota, kad J. J. padaryti odos nubrozdinimai kairio antakio išorinio galo srityje ir kairės ausies kramslio srityje. Sužalojimai padaryti veikiant kairę galvos pusę kietais bukais riboto paviršiaus žalojančiais daiktais, galimai rankų nagais nukentėjusiosios nurodytu laiku. Sužalojimas kvalifikuotinas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Vertinant šių įrodymų visumą konstatuotina, kad nuteistosios R. J. nurodytos aplinkybės, kad ji nukentėjusiosios nežalojo, pati buvo sužalota J. J., neatitinka tikrovės. Be to, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nuteistoji R. J. buvo sužalota. Išskyrus pačios nuteistosios parodymus šios aplinkybės nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai.

Teisėjų kolegija, vertindama aptartų įrodymų visumą, konstatuoja, kad nuteistosios R. J. veiksmai vertintini kaip nežymus sveikatos sutrikdymas ir kvalifikuotini pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį. Minėto straipsnio dispozicijoje nurodyta, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo arba trumpam susargdino. LR BK 140 straipsnyje apibrėžto nusikaltimo sudėtis yra materiali. Tam, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, turi būti nustatytas žalingų padarinių kilimo faktas bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų kaltininko veiksmų ir neigiamų padarinių. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, R. J., iš asmeninių paskatų, turėdama teisėtą tikslą pasiimti savo mažametį vaiką, kurio gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatyta su motina, atėjo į buvusio sutuoktinio namus, pareikalavo atiduoti vaiką, jo negavusi, apdraskė buvusio sutuoktinio žmonai J. J. veidą po to spyrė koja. Kilusio konflikto, kurio iniciatorė buvo nuteistoji, metu įvyko apsistumdymas, kurio metu nesunkiai buvo sužalota J. J.. Nors R. J. savo kaltę dėl J. J. padarytų sužalojimų neigia, teigia, kad J. J. puolė pirma, o ji tik gynėsi, šie jos parodymai paneigti kita byloje surinkta medžiaga. Pirmiausia jos parodymus paneigia nukentėjusiosios, liudytojų parodymai, kurie, priešingai kaip nurodo apeliantė, iš esmės nesiskyrė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Nukentėjusioji J. J. ir konflikto metu jos namuose buvusios liudytojos esmines įvykio aplinkybes nurodo nuosekliai ir logiškai. Apeliantės parodymus taip pat paneigia rašytinė bylos medžiaga: medicinos dokumentų išrašas (1 t. b. l. 20) bei specialisto išvada Nr. G 610/11(06) (1 t. b. l. 16, 17). Apklaustas policijos pareigūnas R. K. konflikto metu nedalyvavo, fizinio smurto panaudojimo aplinkybių nematė, į įvykio vietą atvyko jau po to, kai konfliktas iš esmės jau buvo pasibaigęs. Vertinti R. K. parodymus, kaip kategoriškai patvirtinančius ar paneigiančius apeliantės R. J. paaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas neturi objektyvaus pagrindo, kadangi minėtas asmuo nebuvo tiesioginis įvykio dalyvis ir esminių konflikto pradžios, eigos ir pabaigos aplinkybių nei patvirtinti, nei paneigti negali. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas aptartų įrodymų visumą, konstatuoja, kad R. J. veiksmai atitinka LR BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymius, todėl Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad R. J. reikalavimo atiduoti jai vaiką teisėtumo nepaneigia nukentėjusiosios nurodyta aplinkybė, kad vaiko gyvenamoji vieta laikinai nustatyta su tėvu, nes Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu priimta 2011-08-02, t. y. jau po to, kai įvyko konfliktas.

Apeliantė R. J. apeliaciniame skunde ginčija civilinių ieškinio priteisimo klausimą. R. J. nesutinka, kad turi atlyginti turtinę ir neturtinę žala, kadangi savo veiksmai nepadarė jokio nusikaltimo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad apylinkės teismas pilnai patenkino Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinį už nukentėjusiosios J. J. gydymo išlaidas (38,73 Lt.). Nukentėjusiosios J. J. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies priteisdamas 72, 99 Lt. turtinės ir 1000 Lt. neturtinės žalos atlyginimą. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad išlaidos advokato pagalbai už skundo surašymą privataus kaltinimo tvarka negali būti pripažįstamos neturtine žala ir todėl nepriteistinos. Nukentėjusiosios nurodyta 3000 Lt. suma neturtinei žalai atlyginti, apylinkės teismo manymu, laikytina per didele, kadangi nusikaltimo padariniai nesunkūs, nukentėjusiajai nepadaryti negrįžtami sveikatos pakenkimai.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė) ir dėl to pareikšti civilinį ieškinį (LR BPK 109 straipsnis). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau LR CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, taip pat asmens sveikatai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiškas žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma – galima tik suteikti žalą patyrusiam asmeniui piniginę satisfakciją, kuri apskaičiuojama labai detaliai išanalizavus visą nukentėjusiojo patirtą skriaudą – dvasinius išgyvenimus, darbingumo sumažėjimą ar netekimą, apribotas bendravimo galimybes, kitus faktorius. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, dydį, atsižvelgtina į šiuos reikšmingus kriterijus: sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobūdį, sveikatos sutrikdymo padarinius (atsiradusius ir ateityje atsirasiančius, trumpalaikius ir liekamojo pobūdžio, turtinius ir neturtinius), sužalojimo būdą, žalą padariusio asmens kaltę, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. gegužės mėn. 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227/2011).

Kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad tenkinti nukentėjusiosios J. J. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo visa apimtimi nėra pagrindo. Teismas, mažindamas civilinio ieškinio dydį, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, kilusias pasekmes, kaltininkės turtinę padėtį, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus ir civilinio ieškinio dydį sumažino. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad tiek turtinė, tiek neturtinė žala buvo sumažinta pagrįstai, todėl keisti nuosprendį šioje dalyje apeliantės skundo motyvais nėra įstatyminio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pilnai įrodyta, kad R. J. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 140 straipsnio 1 dalyje ir jai turi būti paskirta bausmė, numatyta straipsnio sankcijos ribose. LR BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo, padaręs šį nusikaltimą, gali būti baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 1 (vienerių) metų. Skirdamas bausmę apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi bendrais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais LR BK 54 straipsnyje, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais. Skiriant bausmę atsižvelgtina į tai, kad padarytas nesunkus, tyčinis nusikaltimas, kilusios pasekmės nesunkios, apeliantė neteista, administracine tvarka nebausta, registruota darbo biržoje, charakterizuojama teigiamai, augina dvi dukras, iš kurių viena mažametė. R. J., kaip pirmą kartą teisiamam asmeniui, vadovaujantis LR BK 55 straipsnio nuostatomis, skirtina su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus švelniausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – viešuosius darbus, kurių dydis mažesnis nei bausmės vidurkis.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktu,

Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. nuosprendį pakeisti. R. J. veiką iš LR BK 284 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į LR BK 140 straipsnio 1 dalį ir skirti 3 (trijų) mėnesių viešųjų darbų bausmę įpareigojant neatlygintinai dirbti 10 (dešimt) valandų per mėnesį visuomenės labui. Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.