Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Aloyzo Kruopio, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. gynėjo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 17 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. pripažintas kaltu pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:

pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl svetimo turto pasisavinimo iš UAB „xxx“) – laisvės atėmimu 2 metams;

pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl svetimo turto pasisavinimo iš UAB „xxx“) – laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 220 straipsnio 1 dalį – 50 MGL dydžio (1 883 EUR) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinus bausmių dalinio sudėjimo ir apėmimo būdu, M. P. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 metams ir 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant M. P. neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, nuspręsta konfiskuoti iš M. P. 160 324,98 Eur sumą, kaip gautą iš nusikalstamos veikos.

Iš nuteistojo M. P. priteista 19 690 EUR Valstybinei mokesčių inspekcijai.

M. P. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „xxx“ apgaulingos apskaitos tvarkymo), BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „xxx“ apgaulingos apskaitos tvarkymo), BK 220 straipsnio 1 dalį (dėl siekimo išvengti mokesčių UAB „xxx“ veikloje) išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2015-12-31, būdamas UAB „xxx“, įmonės kodas xxxx, registracijos adresas (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pagal užimamas pareigas valdydamas UAB „xxx“ priklausančius grynuosius pinigus, 131 267,64 EUR pasisavino šiomis aplinkybėmis: 2015-01-01 UAB „xxx“ kasoje esant 3 282,91 EUR, laikotarpiu nuo 2015-01-15 iki 2015-10-16 į kasą įnešęs grynuosius pinigus – 140 163,54 EUR, kurių dalį 140 159,87 EUR gavo iš UAB „Barmita“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) (EUR) esančios AB DNB banke ir dalį 3,67 EUR gavo nenustatytomis aplinkybėmis, 2015-05-15 į kasą įnešęs jam priklausančius grynuosius pinigus – 9 000 EUR, kuriuos UAB „xxx“ paskolino pagal 2015-05-15, 2015-05-07, 2015-05-01 paskolos sutartis, paimdamas iš bendrovės kasos grynųjų pinigų 131 267,64 EUR, laikotarpiu nuo 2015-01-15 iki 2015-11-02 suklastodamas žemiau pateiktus UAB „xxx“ kasos išlaidų orderius (toliau – KIO) ir UAB „xxx“ kasos pajamų orderius (toliau – KPO):

Eil. Nr. KIO arba KPO data, numeris KIO arba KPO pagrindas KPO suma, EUR KIO suma, EUR Asmuo, kuriam pagal KIO išmokėti EUR arba kuris pagal KPO grąžino EUR

254) 2015-11-02 KPO Nr. (duomenys neskelbtini) Avanso grąžinimas 1 100,94 V. G..

Iš viso suklastodamas 208 UAB „xxx“ kasos išlaidų orderius, kuriuose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie tai, kad pinigai iš viso 156 655,51 EUR pagal šiuos kasos išlaidų orderius išmokėti 37 UAB „xxx“ darbuotojams bei 46 UAB „xxx“ kasos pajamų orderius, kuriuose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie tai, kad UAB „xxx“ darbuotojai grąžino 25 387,87 EUR, ir minėtus orderius pateikdamas įvertinti bendrovės apskaitoje, taip melagingai apskaitydamas apskaitoje neišmokėtas lėšas, jas – jo žinioje buvusį didelės vertės, viršijančios 250 MGL (9 415 EUR) sumą, svetimą turtą – UAB „xxx“ priklausančius pinigus 131 267,64 EUR (156 655,51 EUR – 25 387,87 EUR) pasisavino. Šiais savo veiksmais M. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje.

3. Be to, M. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2015-12-31, būdamas UAB „xxx“, įmonės kodas xxx, registracijos adresas (duomenys neskelbtini), direktoriumi, siekdamas išvengti pelno mokesčio, kurio suma viršija 10 MGL, sumokėjimo į valstybės biudžetą, laikotarpyje nuo 2015-01-15 iki 2015-11-02 pasirašęs 254 UAB „xxx“ kasos išlaidų ir pajamų orderius, kuriuose buvo nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie tai, kad jis 37 UAB „xxx“ darbuotojams išmokėjo 156 655,51 EUR bei UAB „xxx“ darbuotojai jam grąžino 25 387,87 EUR, tai yra viso tariamai išmokėjo 131 267,64 EUR (156 655,51 EUR – 25 387,87 EUR), tai yra žinodamas, kad pagal minėtus orderius UAB „xxx“ pinigai darbuotojams nebuvo išmokėti ir bendrovės pelnas nesumažėjo 131 267,64 EUR, minėtus orderius pateikė asmeniui atsakingam už bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą ir deklaracijų pateikimą – UAB „xxx“ darbuotojui, dėl ko UAB „xxx“ darbuotoja A. I. remiantis minėtais dokumentais, nežinodama apie orderiuose nurodytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie išmokėtas pinigų sumas, Metinėje pelno mokesčio deklaracijoje už 2015 m. (forma PLN2014) įrašė neteisingus duomenis apie UAB „xxx“ pelną ir turto naudojimą, nes: deklaracijos 52 eilutėje įrašė 84 893 EUR „Apskaičiuota apmokestinamojo pelno sumą“, turėjo įrašyti 216 161 EUR sumą, t. y. 131 267,64 EUR suma daugiau, (84 793 EUR + 131 267,64 EUR 2015 m. nepatirtos dienpinigių sąnaudos) apmokestinamojo pelno, dėl to deklaracijos 55, 59, 62 ir 64 eilutėse apskaičiavo ir įrašė 12 734 EUR pelno mokesčio sumą mokėtiną į biudžetą, o turėjo apskaičiuoti, įrašyti ir deklaruoti 32 424 EUR, t. y. 19 690 EUR suma daugiau mokėtino pelno mokesčio į biudžetą, bei minėtą deklaraciją 2016-02-25 pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai. Dėl šių veiksmų bendrovė nesumokėjo 19 690 EUR sumos (t. y. 522 MGL) pelno mokesčio į biudžetą. Šiais savo veiksmais M. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistojo M. P. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimo

9. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, tirdamas ir vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas nepadarė esminių procesinių pažeidimų. Iš BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų prasmės matyti, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Baudžiamojo proceso kodeksas reikalauja, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija šioje baudžiamojoje byloje nenustatė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo požymių. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad pirmosios instancijos teisme buvo tirti visi įrodymai, kuriais pagrįstas skundžiamas nuosprendis. Pirmosios instancijos teismas tyrė bei analizavo visus, t. y. tiek nuteistąjį teisinančius, tiek ir kaltinančius, įrodymus – UAB ,,xxx“ ir UAB ,,xxx“ dirbusių darbuotojų parodymus, specialisto išvadas, specialistės R. P. ir audito įmonės ,,xxx“ auditorės E. Ž. parodymus, kitus rašytinius bylos įrodymus (kasos pajamų orderiai, sutartis su kompanija ,,xxx“, rašytiniai susitarimai su darbuotojais ir kt.). Teismas šiuos įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo M. P. kaltę, taip pat aptarė jo iškeltą gynybos versiją (t. y. kad jis, kaip fizinis asmuo, lėšas panaudojo darbuotojų komandiruočių išlaidoms padengti) ir ją motyvuotai atmetė. Tačiau reikia sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog nuosprendyje teismas nepaminėjo liudytojos auditorės E. Ž. parodymų. Tai bus padaryta šioje nutartyje aptariant nuteistojo M. P. kaltę. Kita vertus, apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė neturėjo esminės įtakos apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, nes asmens kaltę pagrindžia arba paneigia ne atskiri įrodymai, bet jų visetas, o jis išdėstytas skundžiamame nuosprendyje. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė baudžiamajame procese numatytų įrodymų tyrimo taisyklių ir, kaip to reikalauja BPK 301 straipsnio nuostatos, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

10. Teisėjų kolegija neįžvelgė apeliaciniame skunde minimo in dubio pro reo bendrojo teisės principo pažeidimo. Abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Nagrinėjamoje byloje nėra abejonių dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nėra pagrindo teigti, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas ne įrodymais, bet prielaidomis. Taigi nepagrįstas gynėjo apeliacinio skundo argumentas, jog nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas pažeidė iš nekaltumo prezumpcijos principo kylančią sąlygą, kad visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, bei BPK 20 straipsnio reikalavimus, keliamus įrodymų vertinimui.

Dėl M. P. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dvi veikos)

11. Byloje nustatyta, kad M. P., laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2015-12-31, būdamas UAB „xxx“ direktorius ir pagal užimamas pareigas valdydamas bendrovei priklausančius grynuosius pinigus, pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB „xxx“ priklausantį turtą – 131 267,64 EUR. Taip pat nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2015-11-01 iki 2016-04-01, būdamas UAB ,,xxx“ direktorius ir pagal užimamas pareigas valdydamas šiai bendrovei priklausančius grynuosius pinigus, jis pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB „xxx“ priklausantį turtą – 29 057,34 EUR. Kadangi nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde kartu dėsto argumentus dėl turto pasisavinimo iš abiejų bendrovių, tai ir teisėjų kolegija, atsakydama į juos, pasisako bendrai dėl abiejų bendrovių. Apeliaciniame skunde nurodomą nuteistojo versiją, kad M. P. nepasisavino šioms bendrovėms priklausančių pinigų, nes juos panaudojo darbuotojų maitinimui, nakvynei bei kelionių išlaidoms jiems vykstant į komandiruotes, pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje ištirtais įrodymais, atmetė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingą išvadą.

12. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas ir taip padarant žalą turto savininkui. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai – kaltininko tiesioginė tyčia, t. y. asmuo turi suvokti, kad neteisėtai ir neatlygintinai savinasi jam patikėtą (esantį jo žinioje) turtą, taip pažeidžia turto savininko interesus bei padaro jam turtinę žalą, ir to nori. Sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės lėšomis, jas pasisavino, būtina aiškiai nustatyti jo tyčios turinį (kryptingumą), t. y. kokį sumanymą jis turėjo paimdamas bendrovės lėšas: ar jas panaudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar įmonės reikmėms. Apie bendrovės vadovo sumanymo turinį sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip šios lėšos buvo naudojamos, ar dėl to jo vadovaujamai įmonei buvo padaryta žala, taip pat kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti iš bendrovės paimtomis lėšomis jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pvz., siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) tokios lėšos buvo naudojamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-462-489/2016, 2K-261-648/2017 ir kt.).

13. Nagrinėjamoje byloje nuteistasis M. P. 2016 m. rugsėjo 21 d. apklausiamas specialiuoju liudytoju (t. 7, b. l. 157–158) parodė, kad darbuotojams bilietus kelionei lėktuvu į Švediją pirkdavo bendrovė ,,xxx“, kuri išrašydavo sąskaitas UAB ,,xxx“. Šiuo metu negali pasakyti kaip buvo apmokama už darbuotojų apgyvendinimą, maitinimą. Jis pats visada darbuotojams išmokėdavo dienpinigius ir avansus grynaisiais pinigais, išrašydamas kasos išlaidų orderius. 2016 m. gruodžio 1 d. papildomai apklausiamas specialiuoju liudytoju (t. 3, b. l. 51–52) parodė, kad darbo užmokestis UAB ,,xxx“ darbuotojams buvo mokamas grynaisiais pinigais išrašant kasos išlaidų orderius ir pavedimais per banką į jiems priklausančias banko sąskaitas. Visi kaltinime nurodyti pagal kasos išlaidų orderius pinigai buvo išmokėti darbuotojams. 2017 m. birželio 26 d. apklausiamas įtariamuoju (t. 3, b. l. 171–173) parodė, kad pagal kasos išlaidų orderius darbuotojams pinigai nebuvo išmokami arba darbuotojų nebuvo grąžinami dėl to, kad šie pinigai buvo skirti padengti tų pačių darbuotojų, nurodytų orderiuose išlaidas (maitinimą, transportą, apgyvendinimą). Apklausiamas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose nuteistasis laikėsi versijos, kad kaltinime nurodytuose kasos išlaidų orderiuose dienpinigiai darbuotojų sutikimu buvo patikėti jam, siekiant apmokėti jų išlaidas komandiruočių metu. Pažymėtina, kad nuteistojo pozicija dėl UAB „xxx“ ir UAB „xxx“ priklausančių lėšų panaudojimo buvo nenuosekli, jis negalėjo paaiškinti, kodėl jo vėlesni parodymai skiriasi nuo parodymų, duotų apklausiant jį specialiuoju liudytoju. Teisėjų kolegija nekvestionuoja nuteistojo teisės laisvai rinktis gynybos taktiką, keisti parodymus, tačiau pirmiau aptarta M. P. parodymų kaita leidžia nuteistojo parodymus vertinti kaip nepatikimus.

16. Išanalizavusi byloje apklaustų bendrovių UAB ,,xxx“ ir UAB ,,xxx“ darbuotojų parodymų turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad įsidarbinant visiems darbuotojams buvo žinoma, kad jų darbo vieta bus Švedijoje, vištų paukštyno fabrike ir jiems nereikės mokėti už nakvynės, maitinimo bei transporto išlaidas, tačiau nei vienas iš jų nepatvirtino, kad prieš įsidarbinant su darbdaviu būtų kalbėję apie jiems skirtus dienpinigius bei jų panaudojimą, juo labiau, kad būtų susitarę, jog jų komandiruočių metu M. P., kaip fizinis asmuo, sumokės už jiems komandiruotėje suteiktas maitinimo, nakvynės bei transporto išlaidas iš jiems skirtų dienpinigių. Tai, kad jie iš anksto neaptarė jiems skirtų dienpinigių panaudojimo, rodo ir tas faktas, kad pasirašydami ant kasos išlaidų ir pajamų orderių didžioji dalis darbuotojų net nežinojo už ką pasirašo (R. S., E. D., G. M., A. M., R. S., G. T., D. G., E. S., A. D., A. V., D. Ž., D. J., G. J., O. K., R. R., R. Č., V. Z., S. S., V. T., R. P., S. T., R. V., V. G.) ir tik keli iš jų (K. K., V. Š., E. P., R. J., R. V., E. M., N. M., R. P.) manė pasirašantys už komandiruotėje patirtas išlaidas. Tai, kad visi teisme apklausti bendrovių darbuotojai parodė, kad juos tenkino toks variantas, kai už maitinimą, nakvynę ir transporto paslaugas nereikėjo mokėti, savaime neįrodo, kad jie sutiko, jog už juos tai darytų M. P. kaip fizinis asmuo. Teisminio nagrinėjimo metu nuteistojo gynėjui visiems liudytojams uždavus tą patį klausimą, ar jie norėjo patys susimokėti už komandiruotės išlaidas, ar kad jas apmokėtų darbdavys, visiškai logiška, jog jie visi pasirinko antrą variantą, tačiau tai nereiškia, jog tokiu būdu buvo išreikšta darbuotojų valia dėl jiems skirtų dienpinigių panaudojimo.

17. Apeliantas skunde kaip pagrindinį įrodymą buvus susitarimui dėl dienpinigių panaudojimo nurodo tarp UAB ,,xxx“ ir UAB ,,xxx“ direktoriaus M. P. bei šių bendrovių darbuotojų V. G., R. N., V. Š., V. G., R. P., E. M., A. D., A. V., S. S., G. J., Č. P., R. V., D. J., V. T., A. J., I. K., G. Š., R. R., T. Č., P. S., N. M., R. S., D. Ž., R. V., A. B., A. M., G. T., R. S., A. V., M. R., E. D., V. V., G. M., R. P., R. S., V. T. ir S. T. sudarytus raštiškus susitarimus (t. 3, b. l. 126–130, 140, 146–151; t. 8, b. l. 111–113, 126–127, 133–154), kuriuose nurodyta, kad pasirašydami ant kasos orderių dėl sumų, susijusių su komandiruočių metu skirtų dienpinigių išmokėjimu ir grąžinimu, darbuotojas realiai jokių pinigų negavo, tačiau sutiko, kad šiomis lėšomis disponuotų darbdavys ir pageidavo, jog darbdavys tiesiogiai atsiskaitytų už maitinimo, nakvynės, transporto ir kt. paslaugas, suteiktas darbuotojams jų komandiruočių metu. Tačiau pirmiau minėtų liudytojų parodymų turinys, vertinant juos visumoje su kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, leidžia daryti išvadą, kad, nepaisant susitarimuose nurodomo sutikimo darbdaviui disponuoti jų dienpinigiais, šių dokumentų turinys neatitiko tikrosios darbuotojų valios. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro dėl kelių priežasčių: pirma, visi raštiškus susitarimus surašę darbuotojai patvirtino, kad įsidarbinant jokių susitarimų ar kalbų apie tai, kad M. P., kaip fizinis asmuo, apmokės komandiruotės išlaidas iš darbuotojams skirtų dienpinigių, nebuvo; antra, visi susitarimai sudaryti jau baigiantis ikiteisminiam tyrimui; trečia, visi susitarimai sudaryti su M. P. kaip su darbdaviu, o ne fiziniu asmeniu, nors nuteistasis tvirtina, kad jam, kaip fiziniam asmeniui, buvo patikėti darbuotojų dienpinigiai. Taigi akivaizdu, jog tokie rašytiniai susitarimai buvo sudaryti visiškai kitu tikslu, t. y. siekiant pateisinti neteisėtai pasisavintas bendrovių lėšas. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos raštiškus susitarimus vertino kritiškai ir juos atmetė.

18. Apeliantas skunde bando įrodyti, jog nuteistasis nepasisavino bendrovėms UAB ,,xxx“ ir UAB ,,xxx“ priklausančių piniginių lėšų argumentuodamas tuo, jog tarp M. P. ir Didžiosios Britanijos kompanijos VJ G. L. buvo pasirašyta 2015 m. vasario 10 d. sutartis dėl maitinimo, apgyvendinimo ir transportavimo paslaugų (t. 8, b. l. 160–165). Be to, byloje esančios 12 sąskaitų (Invoice), įrodo, jog M. P. įmonei VJ G. L. sumokėjo 160 324,98 EUR. Pasak apelianto, šie dokumentai patvirtina, jog M. P. už jam UAB „xxx“ ir UAB „xxx“ darbuotojų patikėtas lėšas kompanijai VJ G. L. sumokėjo 29 057,34 EUR ir 131 267,64 EUR sumas, t. y. identiškas sumas, kurios kaltinime inkriminuotos kaip M. P. neva tai pasisavintos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pateikti dokumentai neįrodo nuteistojo M. P., paimtų UAB „xxx“ ir UAB „xxx“ priklausančių piniginių lėšų, panaudojimo bendrovių reikmėms ir naudai. Apeliaciniame skunde nurodomi dokumentai, kurie, kaip tvirtina apeliantas, įrodo maitinimo, apgyvendinimo ir transportavimo paslaugų apmokėjimą, nėra patvirtinti jokiais kitais byloje esančiais įrodymais, t. y. nei pirmiau aptartais liudytojų parodymais, nei kitais rašytiniais įrodymais. Šioje nutartyje jau minėta, kad nei žodžiu, nei raštu nebuvo išreikšta UAB „xxx“ ir UAB „xxx“ darbuotojų valia, jog M. P., kaip fizinis asmuo, disponuotų jiems skirtais dienpinigiais (dėl rašytinių susitarimų pasisakyta 17 punkte). Specialistė R. P., atlikusi UAB ,,xxx“ ir UAB ,,xxx“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, ir surašiusi išvadas Nr. 5-2/174 ir Nr. 5-2/9, kategoriškai patvirtino, kad 2015 m. vasario 10 d. sutartis dėl maitinimo, apgyvendinimo ir transportavimo paslaugų nekeičia specialisto išvadų esmės, nes kasos išlaidų ir pajamų orderiuose registruotos neįvykusios grynųjų pinigų išmokėjimo/grąžinimo ūkinės operacijos, kadangi darbuotojai realiai jokių pinigų pagal kasos pajamų ir išlaidų orderius negavo ir negrąžino. Beje, viso proceso metu nuteistasis nesugebėjo paaiškinti, kodėl sutartį dėl maitinimo, apgyvendinimo ir transportavimo paslaugų su Didžiosios Britanijos įmone jis pasirašė ne kaip juridinio asmens vadovas, o kaip fizinis asmuo. Pats teisme patvirtino, kad leidimo ar verslo liudijimo užsiimti sutartyje nurodyta veikla neturėjo. Taigi gynėjo apeliaciniame skunde nurodomi dokumentai nelaikytini pakankamu pagrindu paneigti teismo išvados, jog M. P. pasisavino jo žinioje buvusį bendrovių turtą.

19. Atkreipiamas dėmesys, kad apeliantas skunde ignoruoja kitus reikšmingas bylai aplinkybes patvirtinančius ir nuteistojo gynybinę versiją paneigiančius įrodymus. Liudytojai R. R., M. R., A. S., A. Z., E. Š., J. Š., A. N., V. T., A. Z., G. Š., V. V., V. T., A. K., M. M., A. G. ir M. R. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad ant kasos išlaidų orderių ir kasos pajamų orderių yra ne jų parašai, liudytojas D. Ž. nebuvo tikras, ar ant kasos išlaidų orderių yra jo parašas. Specialisto išvados Nr. 11-2660(16) duomenimis (t. 2, b. l. 102–109) nustatyta, kad ant tyrimui pateiktų kasos išlaidų orderių pasirašė ne V. V., V. T., D. Ž. ir A. K.. Išdėstyti įrodymai paneigia apeliacinio skundo teiginius, jog byloje nėra jokių duomenų, kad kasos pajamų ir išlaidų orderiai buvo suklastoti. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis patvirtino, kad orderius jis pats išrašydavo kompiuteriu. Liudytoja D. G. teisme parodė, kad M. P. jos prašė, kad ji ant kasos orderių padėtų surinkti darbuotojų parašus; darbuotojai neklausdavo, kodėl reikia pasirašyti, o jeigu klausdavo, ji pasiūlydavo kreiptis į direktorių; pasirašytus orderius ji grąžindavo M. P.. Ta aplinkybė, kad būtent administratorė D. G. kviesdavo darbuotojus į administracines patalpas ir ten surinkdavo darbuotojų parašus ant kasos pajamų ir išlaidų orderių, nepaneigia byloje nustatytos aplinkybės, jog darbuotojų parašus ant orderių liudytoja rinko nuteistojo iniciatyva. Be to, byloje nustatyta, kad dalies darbuotojų vardu kasos išlaidų ir pajamų orderiai surašyti šiems jau nebedirbant įmonėje. Liudytojas V. V. teisme parodė, kad prasidėjus ikiteisminiam tyrimui M. P. prašė, kad šis pasirašytų ant orderių. Liudytoja V. T. teisme patvirtino, kad ant orderių pasirašė jau teismams prasidėjus, nuteistasis atvažiavo pas ją į namus ir ji pasirašė. Išdėstytos aplinkybės tik dar kartą patvirtina, kad tokių nuteistojo veiksmų tikslas buvo sutvarkyti bendrovės apskaitos dokumentus taip, kad nebūtų pastebėtas jo neteisėtai užvaldytas bendrovėms priklausantis turtas – piniginės lėšos.

20. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad nei pačios bendrovės, nei jų akcininkai nelaiko patyrę žalos, nes nereiškė civilinio ieškinio. Turto pasisavinimo sudėtis yra materialioji, todėl, inkriminuojant šią nusikalstamą veiką, būtinasis požymis yra ir turtinė žala, kuri padaroma turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui, tačiau žalai konstatuoti neturi įtakos tai, jog byloje nebuvo pareikštas civilinis ieškinys. Byloje nustatyta, kad iš bendrovių kasos išimtais pinigais disponavo nuteistasis M. P. (jis pats pripažino, kad pinigus laikė namuose), taip pat nustatyta, kad išimti iš kasos pinigai nebuvo panaudoti jo vadovaujamų bendrovių reikmėms, todėl akivaizdu, kad pasisavinus bendrovių pinigus joms padaryta žala. Taigi turtinė žala UAB „xxx“ ir UAB ,,xxx“ buvo padaryta ir jos nepaneigia nepareikšti civiliniai ieškiniai. Be to, UAB ,,xxx“ vienintelė akcininkė buvo M. P. motina J. Š., o UAB ,,xxx“ vieninteliu akcininku buvo jis pats, kuris kartu buvo ir abiejų bendrovių direktorius. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visų išdėstytų aplinkybių kontekste akivaizdu, jog M. P. tiesiogine tyčia, t. y. aiškiai suvokdamas, kad jo žinioje buvusį UAB ,,xxx“ ir UAB ,,xxx“ turtą – pinigines lėšas savinasi neteisėtai ir neatlygintinai, tuo ne tik pažeisdamas bendrovių interesus, bet ir darydamas bendrovėms atitinkamo dydžio – UAB ,,xxx“ 131 267,64 EUR, UAB ,,xxx“ 29 057,34 EUR – žalą, to ir norėjo. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad gynėjo apeliaciniame skunde cituojama naujausia teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-976/2017) savo faktinėmis aplinkybėmis yra iš esmės skirtinga nuo susiklosčiusios nagrinėjamoje byloje, nes nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad iš bendrovių paimti pinigai panaudoti jų reikmėms. Taigi skunde cituojama byla nelaikytina precedentu nagrinėjamoje byloje.

21. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, jog dėl M. P. veiksmų nepasunkėjo nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis, todėl tarp nuteistojo ir juridinių asmenų (UAB „xxx“ ir UAB ,,xxx“) ar fizinių asmenų (buvę UAB „xxx“ ir UAB ,,xxx“ darbuotojai) susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurie, pasak apelianto, neperaugo į baudžiamuosius teisinius santykius. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis pasunkinimas nėra esminis kriterijus sprendžiant dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis). Sprendžiant dėl BK 183 straipsnio taikymo į šį kriterijų gali būti atsižvelgiama, tačiau jis negali paneigti būtinųjų objektyviųjų ir subjektyviųjų turto pasisavinimo požymių. Turto pasisavinimo esmė yra tai, kad kaltininkas, veikdamas tiesiogine tyčia, jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu, ir taip padaro žalą turto savininkui. Būtent nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, ištirti įrodymai patvirtina tai, kad M. P. buvusį jo žinioje jam svetimą UAB „xxx“ ir UAB ,,xxx“ turtą neteisėtai pavertė savo turtu pažeisdamas turto patikėjimo, perdavimo jo žiniai sąlygas, t. y. ėmė elgtis su juo kaip su nuosavu, ir padarė žalą turto savininkėms UAB „xxx“ ir UAB ,,xxx“.

22. Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. P. veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 183 straipsnio 2 dalį kaip didelės vertės (nuteistojo pasisavinto turto vertė abiem atvejais viršija 250 MGL dydžio sumą) jo žinioje buvusio svetimo turto pasisavinimas.

Dėl M. P. nuteisimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį

23. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad M. P., būdamas UAB ,,xxx“ direktoriumi, pasirašęs 254 UAB ,,xxx“ kasos išlaidų ir pajamų orderius, kuriuose buvo nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie tai, kad jis 37 UAB „xxx“ darbuotojams išmokėjo 156 655,51 EUR bei UAB „xxx“ darbuotojai jam grąžino 25 387,87 Eur, tai yra žinodamas, kad pagal minėtus orderius UAB „xxx“ pinigai darbuotojams nebuvo išmokėti ir bendrovės pelnas nesumažėjo 131 267,64 EUR, minėtus orderius pateikė įmonės buhalterinę apskaitą tvarkančiai buhalterei, kuri, remiantis minėtais dokumentais, nežinodama apie orderiuose nurodytus tikrovės neatitinkančius duomenis apie išmokėtas pinigų sumas, Metinėje pelno mokesčio deklaracijoje už 2015 m. (forma PLN2014) įrašė neteisingus duomenis apie UAB „xxx“ pelną ir turto naudojimą bei minėtą deklaraciją pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai.

24. Nuteistojo gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog M. P. padarė BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nuteistajam nepadarius BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos yra nepagrįsti, nes pirmosios instancijos teismo išvados dėl M. P. kaltumo pagrįstos byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu.

25. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 220 straipsnio 1 dalį kilti būtinos šios objektyvios sąlygos: 1) įrašymas į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingų duomenų apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą; 2) šių dokumentų pateikimas valstybės įgaliotai institucijai. Nusikalstama veika laikoma baigta, kai kaltininkas įrašo žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pateikia juos valstybės įgaliotai institucijai.

26. Pagal nusikaltimo padarymo metu galiojusio Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį už buhalterinės apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis M. P. kaip UAB „xxx“ direktorius, būdamas tiesiogiai atsakingas už bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą ir teisingų duomenų pateikimą valstybės įgaliotai institucijai, pateikęs bendrovės buhalterei melagingus buhalterinės apskaitos duomenis, Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė deklaraciją, kurioje įrašyti neteisingi duomenys. Taigi tokiu būdu nuteistasis, pasinaudodamas jo nusikalstamų veiksmų nesuvokusia buhaltere, įrašė į deklaraciją apie pelno ir turto panaudojimą žinomai neteisingus duomenis bei šią deklaraciją pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas apeliantą teisingai pripažino nusikaltimo, numatyto BK 220 straipsnio 1 dalyje, subjektu. Nuteistasis M. P. kaip bendrovės vadovas buvo atsakingas už tinkamą bendrovės pajamų deklaravimą, todėl privalėjo užtikrinti, kad mokesčių inspekcijai būtų pateikiamos teisingos bendrovės finansinę padėtį atspindinčios deklaracijos.

27. Gynėjas nuteistojo nekaltumą įrodinėja remdamasis iš esmės vien UAB ,,xxx“ nepriklausomos auditorės E. Ž. atsakymu į jo paties suformuluotą paklausimą, kuriame teigiama, kad M. P. vadovaujama bendrovė privalėjo įtraukti į bendrovės sąnaudas darbuotojams komandiruočių metu priskaitomas atlygio sumas tuo laikotarpiu, kada faktiškai buvo vykstama į komandiruotes; bendrovės apskaitoje faktiškai direktoriaus atsiskaitytos už maitinimo ir kitas paslaugas su tokių paslaugų teikėjais sumos neturi būti apskaitomos kaip sąnaudos, susijusios su bendrovės veikla; M. P. yra skolingas konkretiems darbuotojams kaip privatus asmuo ir tokie įsipareigojimai nėra atspindimi bendrovės apskaitoje (t. 3, b. l. 141–143). Gynėjo teigimu, auditorės pateiktas atsakymas į jo paklausimą paneigia specialistės R. P. paaiškinimų protokole (t. 7, b. l. 89–91) nurodytas aplinkybes, kad UAB ,,xxx“ 2016-02-25 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktoje Metinėje pelno mokesčio deklaracijoje už 2015 m. (forma PLN2014) įrašė neteisingus duomenis apie UAB „xxx“ pelną ir turto naudojimą. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas pašalinti aptariamuose dokumentuose esančius skirtumus, apklausė auditorę E. Ž. ir specialistę R. P.. Prokurorės prašymu šios specialistės buvo apklaustos ir apeliacinės instancijos teisme. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismo posėdžiuose auditorė E. Ž. pripažino, kad savo atsakymą pateikė, remdamasi advokato suformuluota užklausa, jokių bendrovės dokumentų neturėjo ir nevertino, su specialistės R. P. tyrimo išvadomis susipažinusi nebuvo. Apeliacinės instancijos teisme specialistė R. P., atlikusi UAB ,,xxx“ ūkinės–finansinės veiklos tyrimą, sutiko su auditorės E. Ž. paaiškinimais, kad M. P., būdamas UAB ,,xxx“ direktorius ir atsakingas už bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą, turėjo pareigą įtraukti į bendrovės sąnaudas darbuotojams komandiruočių metu priskaitomas dienpinigių sumas tuo laikotarpiu, kada buvo faktiškai vykstama į komandiruotes ir atitinkamai turėjo prievolę minėtomis sumomis mažinti bendrovių 2015 metų apmokestinamą pelną, tačiau su viena išlyga, jog buhalteriniuose dokumentuose turi atsispindėti realios ūkinės operacijos. Šiuo atveju realiai tos ūkinės operacijos neįvyko ir įmonės buhalterinėje apskaitoje neturėjo atsispindėti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, palyginusi specialistės išvadą ir auditorės atsakymą į paklausimą tarpusavyje bei su kitais byloje esančiais duomenimis, sugretinusi auditorės E. Ž. ir specialistės R. P. duotus paaiškinimus, nustatė vienintelį esminį skirtumą – E. Ž. atsakymo į paklausimą sąlyginumas rėmėsi byloje nustatytų faktų neteisinga interpretacija, t. y. buhalteriniuose dokumentuose nurodytas ūkines operacijas ji vertino kaip realiai įvykusias, tačiau nagrinėjamoje byloje nustatyta priešingai. Iš bylos medžiagos matyti, kad specialistės R. P. išvados ir paaiškinimai dėl realiai neįvykusių operacijų prieštarauja tik apelianto pateikiamai versijai, o kiti byloje esantys duomenys (buhalterinės apskaitos dokumentai, liudytojų parodymai ir kt.) ją patvirtina. Taigi priešingai, negu skunde teigia apeliantas, nei auditorės E. Ž. pateiktas atsakymas į paklausimą, nei jos abiejų instancijų teismuose duoti paaiškinimai nepaneigia byloje nustatytos aplinkybės, kad M. P. bendrovės buhalterei pateikė neteisingus buhalterinius duomenis.

28. BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, siekiant išvengti mokesčių, kurių suma viršija 100 G. B. nustatyta, kad M. P., įrašydamas į metinę 2015 metų pelno deklaraciją žinomai neteisingus duomenis, siekė išvengti 19 690 EUR (522 MGL) mokėtino pelno mokesčio į biudžetą. Pagal byloje nustatytas bylos aplinkybes, ištirtus ir įvertintus įrodymus nėra pagrindo abejoti nuteistąjį suvokus, jog Valstybinei mokesčių inspekcijai teikiami finansiniai dokumentai su juose įrašytais neteisingais duomenimis apie jo vadovaujamos bendrovės pelną ir turto naudojimą, ir norėjo taip veikti. Dėl to M. P. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 220 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės, civilinio ieškinio ir turto konfiskavimo

29. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų, jog skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas neįvertino kokių nors aplinkybių ar paskyrė neteisingą bausmę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmių skyrimą M. P., vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bausmės skyrimo pagrindais, BK 41 straipsnyje nurodyta bausmės paskirtimi ir, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos, savo sprendimą tinkamai motyvavo. M. P. už atskiras veikas paskirtos bausmės bei subendrinta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir yra teisingos.

30. Gynėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl civilinio ieškinio priteisimo panaikinti ir Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį atmesti, iš esmės argumentuodamas M. P. nepagrįstu nuteisimu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl M. P. nuteisimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį išdėstyti šios nutarties 23–28 punktuose, todėl nekartojami, o prašymas panaikinti teismo sprendimą dėl civilinio ieškinio priteisimo atmetamas kaip nepagrįstas. Nagrinėjamoje byloje Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškė civilinį ieškinį (t. 8, b. l. 56–58), kuriuo prašė atlyginti valstybei dėl M. P. nusikalstamų veikų padarytą žalą, pasireiškusią nesumokėtu 19 690 EUR pelno mokesčiu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad neįvykdyta mokestinę prievolę lėmė nusikalstami nuteistojo veiksmai, todėl civilinį ieškinį tenkino ir iš M. P. priteisė 19 690 EUR. Apeliantas skunde taip pat prašo atmesti Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį dėl nesumokėto UAB ,,xxx“ pelno mokesčio (1 208 EUR), kuris skundžiamu nuosprendžiu paliktas nenagrinėtas. Pažymima, kad Baudžiamojo proceso kodekse aiškiai nustatyta, kaip turėtų būti išsprendžiamas civilinis ieškinys, kai priimamas išteisinamasis nuosprendis. Teismas M. P. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (UAB ,,xxx“) išteisino, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl paliko civilinį ieškinį nenagrinėtą (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė civilinių ieškinių atlyginimo klausimą.

31. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas iš nuteistojo M. P. išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, netinkamai taikė BK 72 straipsnio nuostatas. Pagal baudžiamąjį įstatymą baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, jei yra pagrindas, privalomai skiriama kaltininkui kartu su bausme. Pagal BK 72 straipsnio 1, 2 dalis konfiskuotinas, t. y. priverstinai neatlygintinai paimamas valstybės nuosavybėn, tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Nusikalstamos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Iš nusikalstamos veikos gautas turtas suprantamas kaip turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna padaręs nusikalstamą veiką, jo pasipelnymas iš nusikalstamos veikos. Pagal BK 72 straipsnio 5 dalį, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių, teismas iš kaltininko ar kitų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

32. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad M. P. pasisavino svetimą – UAB ,,xxx ir UAB ,,xxx“ priklausantį turtą – 160 324,98 EUR. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nusikalstamu būdu užvaldytos UAB ,,xxx“ ir UAB ,,xxx“ priklausančios lėšos buvo kaltininko padarytų nusikalstamų veikų rezultatas ir atitiko BK 72 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą vieną konfiskuotino turto rūšių, dėl to iš M. P. kaip nusikalstamos veikos rezultatą konfiskavo 160 324,98 EUR pinigų sumą. Tačiau skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismas padarė aiškų rašymo apsirikimą nurodęs, kad vadovaujasi BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, nes veikų padarymo metu BK 72 straipsnio redakcija jau buvo pakeista ir šio straipsnio 2 dalis punktų nenumatė. Kada kaltininko pasisavintas turtas nesurastas ir nėra galimybės paimti konfiskuotiną turtą iš paties nuteistojo, vadovaujamasi BK 72 straipsnio 5 dalimi, ir iš kaltininko išieškoma konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma. Teisėjų kolegija šį apsirikimą (nurodymą, kad vadovaujasi BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalimis, o 2 dalies 3 punktu) vertina ne kaip esminį pažeidimą, turintį įtakos nuosprendžio teisėtumui, bet kaip teisėjo neatidumą techninę klaidą ir ją ištaiso.

33. Gynėjas apeliaciniame skunde cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015, kurioje pasisakyta dėl turto konfiskavimo taikymo proporcingumo principo aspektu. Pažymėtina, kad cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis priimta ne analogiškoje byloje, bet byloje dėl kitos nusikalstamos veikos – pinigų kontrabandos (BK 199 straipsnio 1 dalis), kurioje vienas iš argumentų buvo tai, kad byloje nebuvo duomenų, jog neteisėtai per valstybės sieną gabenti pinigai buvo gauti nusikalstamu būdu. Taigi ši byla nelaikytina precedentu nagrinėjamoje byloje. Kita vertus, gynėjas teisus apeliaciniame skunde teigdamas, kad vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra pakankami teigti, kad nagrinėjamu atveju turto konfiskavimo taikymas pažeistų teisingumo ir proporcingumo principus. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimą nėra pagrindo laikyti neproporcinga baudžiamojo poveikio priemone, kurią paskyrus būtų aiškiai pažeista pusiausvyra tarp tikslo nubausti teisės pažeidėją ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją bei pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti.

Apeliacinio skundo motyvais skundžiamas nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. P. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 17 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje išdėstytame sprendime konfiskuoti M. P. turtą esantį rašymo apsirikimą ištaisyti ir šią nuosprendžio dalį išdėstyti taip:

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi ir 5 dalimi, iš nuteistojo M. P. išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 160 324,98 EUR valstybei.