- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-15
- Bylos Nr.
- A-492-3559-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00165-2011-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- H. O.
- Trečiasis asmuo
- L. O., J. O., valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto
- Advokatai
- Zenonas Juknevičius, Ieva Balčiūnaitė
- Kategorijos
- 11.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
trečiojo suinteresuoto asmens L. O. atstovams L. O. (L. O.) ir advokatei Ievai Balčiūnaitei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens L. O. ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. O. (H. O.) skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui dėl įsakymo panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas, L. O. ir J. O.).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas H. O. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (I t., b. l. 17–18) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. spalio 9 d. įsakymą Nr. 3396-01 „Dėl sprendimo pripažinimo negaliojančiu“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. liepos 21 d. sprendimas Nr. 01-742 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui H. O.“ (toliau – ir Sprendimas) laikomas negaliojančiu.
Skunde paaiškino, kad Sprendimu jam buvo atkurta nuosavybės teisė į 0,0700 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus m. kadastrinėje vietovėje, esantį šalia Verbų g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Šio sprendimo pagrindu pareiškėjo įgytos daiktinės teisės į sklypą buvo įregistruotos VĮ Registrų centro Vilniaus filiale, tad, anot pareiškėjo, jis pradėjo juo naudotis – sklype pasistatė garažą, pasodino gyvatvorę, dirba žemę. Pareiškėjo teigimu, iš jo sutuoktinei J. O., kaip atsakovei, Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo atsiųsto ieškovės L. O. ieškinio dėl žemės sklypo formavimo be atsakovės sutikimo, prie kurio buvo pridėtas Įsakymas, jis sužinojo, jog Sprendimas pripažintas negaliojančiu. Teigė, kad Įsakymas priimtas be jokių motyvų, administracine tvarka, nesuteikus galimybių prieštarauti ir aiškinti. Teigė, kad apie Įsakymą jis nežinojo, tai patvirtina L. O. paaiškinimai ieškinyje, jog tik jos pastangomis, po jos motyvuoto kreipimosi, 2009 m. spalio 13 d. VĮ Registrų centras panaikino pareiškėjo daiktines teises į šį sklypą. Pažymėjo, jog prierašas ant skundžiamo įsakymo kopijos, kad „Kopija įteikta p. O. į rankas“ yra neteisingas. Nurodė, kad A. V. prierašą pasirašė 2001 m. birželio 20 d., t. y. daugiau negu po 8 mėnesių nuo įsakymo priėmimo. Aiškino, kad skundžiamas įsakymas buvo priimtas nepraėjus nė dviem mėnesiams po sprendimo, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą. Pareiškėjo manymu, terminas paduoti skundą dėl Įsakymo prasidėjo tik 2010 m. gruodžio 21 d., t. y. tada, kai pareiškėjo sutuoktinei J. O. Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas įteikė L. O. ieškinį su skundžiamu įsakymu. Pareiškėjo teigimu, Sprendimas yra individualaus pobūdžio teisės aktas, sukeliantis jam konkrečias teises ir pareigas, todėl pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, jis negalėjo būti panaikintas administracine tvarka. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius (toliau – ir atsakovas, Tarnybos Vilniaus žemėtvarkos skyrius) atsiliepime (I t., b. l. 53–56) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad H. O. yra pretendentas į buvusio savininko A. O. turėtą žemę, buvusią Viežby Polskie rėžiniame kaime. Nurodė, kad H. O. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 2,4126 ha žemės Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir 0,0672 ha žemės Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje. Konstatavo, kad pagal nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius dokumentus, Vilniaus miesto valdyba 2000 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. 1154V patvirtino 0,0700 ha ploto laisvos (neužstatytos) žemės sklypą, esantį prie Verbų g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuris Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2000 m. liepos 14 d. raštu Nr. 31/00/20-693 „Dėl naujo žemės sklypo skyrimo“ buvo pasiūlytas H. O.. Pasak atsakovo, gavus jo raštišką sutikimą, Sprendimu H. O. perduotas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypas Nr. 1, esantis prie Verbų g. (duomenys neskelbtini), (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), Vilniuje. Tačiau, anot atsakovo, kadangi minėtame sprendime nurodyta pagrindinė tikslinė žemės sklypo paskirtis „gyventojų asmeniniam ūkui ir kitiems neprekiniams ūkiams“ neatitiko galiojančių teisės aktų, Įsakymu Sprendimas pripažintas negaliojančiu, kurio kopija, pasak atsakovo, 2001 m. birželio 20 d. piliečių priėmimo metu buvo įteikta asmeniškai pareiškėjui. Pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2001 m. rugpjūčio 29 d. raštu Nr. 31/01/17-2350 grąžino Vilniaus miesto merui Vilniaus miesto valdybos 2000 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. 1154V „Dėl žemės sklypų Verbų gatvėje (ties (duomenys neskelbtini)-tuoju namu) ribų ir plotų tvirtinimo“, nurodydamas šį sprendimą naikinti, kaip neatitinkantį Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimo Nr. 920 (1999 m. kovo 5 d. nutarimo Nr. 250 redakcija) reikalavimų, ir paprašė įstatymų nustatyta tvarka nustatyti namų valdos žemės sklypo, esančio Verbų g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ribas ir plotą ne didesnį kaip 1 ha. Atsakovas nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybės valdyba 2002 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 386V „Dėl žemės sklypo Verbų g. (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto tvirtinimo“ patvirtino Verbų g. (duomenys neskelbtini) individualios namų valdos 2518 kv. m žemės sklypo (kurio 1818 kv. m sklypo dalis (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) privatizuota) ribas bei šio sklypo naudojimo teisės apribojimus ir sąlygas. Tokiu būdu, anot atsakovo, iš dviejų žemės sklypų, t. y. 0,0700 ha ploto, esančio prie Verbų g. (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 0,1818 ha ploto, esančio Verbų g. (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo suformuotas 0,2518 ha ploto žemės sklypas, esantis Verbų g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. spalio 9 d. įsakymo Nr. 3396-01 pagrindu 2009 m. spalio 19 d. Nekilnojamojo turto registre buvo išregistruotas 0,0700 ha ploto žemės sklypas, esantis prie Verbų g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir nuosavybės teisės į jį. O taip pat nurodė, kad remiantis tuo ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 24 straipsniu, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymu, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymu, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 50 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 21 punktu, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintomis Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklėmis, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo pobūdžių sąrašo ir jų turinio patvirtinimo“, bei remiantis Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 386V „Dėl žemės sklypo Verbų g. (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto tvirtinimo“ namų valdos 0,2518 ha ploto žemės sklypo įregistravimui Nekilnojamojo turto registre turi būti parengta žemės sklypo kadastrinių matavimų dokumentacija. Atsakovo teigimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintomis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis ir atsižvelgiant į Nekilnojamojo turto registro duomenis, turi būti sprendžiamas klausimas dėl namų valdos 0,2518 ha ploto žemės sklypo, esančio Verbų g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, grąžinimo arba pardavimo pagal kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ir gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį. Pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės 2002 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 386V pripažintas netekusiu galios Vilniaus miesto valdybos 2000 m. birželio 1 d. sprendimas Nr. 1154V „Dėl žemės sklypų Verbų gatvėje (ties (duomenys neskelbtini)-tuoju namu) ribų ir plotų“ tvirtinimo, atsakovas neturi teisinio pagrindo naikinti Įsakymo, kuriuo panaikintas Sprendimas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo J. O. atsiliepime (I t., b. l. 32) prašė patenkinti skundą jame nurodytais motyvais. Nurodė, jog skundas yra pagrįstas, o Įsakymas, kuriuo panaikintas Sprendimas, yra naikintinas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo L. O. atsiliepime (I b. l. 33–36) prašė konstatuoti skundą buvus paduotą praleidus įstatymo numatytą terminą, nesant pagrindo terminą atnaujinti bei nutraukti bylą.
Nurodė, jog pareiškėjo skundžiamo įsakymo turinys ir teisinės pasekmės pareiškėjui yra žinomos jau 10 metų, todėl laikytina, jog terminas ginčyti minėtą įsakymą praleistas, todėl byla nutrauktina. L. O. teigimu, Įsakymo, kuriuo panaikintas Sprendimas, turinys pareiškėjui žinomas, kadangi kopija įteikta jam į rankas, tačiau jis atsisakė pasirašyti apie gavimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu įsakymu, galėjo ir privalėjo kreiptis į atsakovą, gauti oficialų išaiškinimą bei jį ginčyti nustatyta tvarka ir terminais. Anot L. O., 2009 m. spalio mėn. VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registre ištaisė duomenis jos motyvuotu prašymu. Nurodė, jog ji 2010 m. balandžio 8 d. kreipėsi raštu į J. O., kuriame detaliai paaiškino faktinį ir teisinį kreipimosi pagrindą bei būtinybę atlikti teisinius veiksmus dėl sklypo teisinio statuso galutinio įforminimo. Taip pat nurodė, kad jai J. O. 2010 m. rugpjūčio mėn. pateikė pasirašyti susitarimą, kuriuo siūlė pasidalinti sklypą, kuris, J. O. ir pareiškėjo manymu, priklauso jiems, o iš tiesų, pasak L. O., – laisvą valstybinės žemės sklypą, pusiau, t. y. po 3,5 aro. Tačiau, anot L. O., 2010 m. lapkričio 11 d. ji pakartotinai kreipėsi į J. O., detaliai nurodant sklypo teisinio statuso klausimus. L. O. teigimu, išnaudojusi visas ginčo sprendimo taikos būdu galimybes, ji 2010 m. gruodžio 21 d. pateikė ieškinį. Pasak L. O., nurodytos faktinės aplinkybės paneigia pareiškėjo skunde nurodomą aplinkybę, jog jis netikėtai sužinojo apie skundžiamą įsakymą, bei įrodo, kad pareiškėjas nesidomėjo proceso eiga. L. O., remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, jog pareiškėjas, siekdamas rūpestingai ginti savo teises, privalėjo elgtis logiškai ir apdairiai, nesutikdamas su priimtu sprendimu, turėjo įstatymų nustatyta tvarka ir terminais kreiptis į teismą, priešingu atveju tai nepateisina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino praleidimo. Pasak L. O., terminą skundui paduoti pareiškėjas praleido nesant svarbių priežasčių. L. O. kaip analogija rėmėsi 2002 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ pateiktais išaiškinimais.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 16 d. sprendimu (I., b. l. 158–167) pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. spalio 9 d. įsakymą Nr. 3396-01 „Dėl sprendimo pripažinimo negaliojančiu“.
Dėl termino skundui paduoti teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog Vilniaus apskrities viršininko administracija būtų pareiškėją raštu informavusi apie Įsakymą. Vertindamas atsakovo poziciją, jog pareiškėjo skundžiamo sprendimo kopija 2001 m. birželio 20 d. jam buvo įteikta asmeniškai, tačiau jis atsisakė pasirašyti, jog gavo šį dokumentą, teismas apklausė liudytoją A. V., kuri nurodė, kad ji ant Įsakymo padarė prierašą, tačiau negali nurodyti, kodėl toks prierašas buvo padarytas, nes neprisimena prieš 10 metų vykusių aplinkybių, liudytojos A. V. manymu, pareiškėjas gal ir nepaėmė skundžiamo įsakymo, tačiau apie jį turėjo žinoti. Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininkas 2009 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 2-3-5060-1021 „Dėl Vilniaus apskrities 2000-07-21 sprendimo Nr. 01-742 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui H. O.“ dalinio pakeitimo“, iš dalies pakeitė Sprendimą, kuris Įsakymu buvo pripažintas negaliojančiu, nurodant mažesnius žemės sklypo plotus ir įpareigojant Vilniaus apskrities 2000 m. liepos 21 d. sprendime Nr. 01-742 įrašyti pakeitimus ir pakeitimų pagrindą. Pažymėjo, kad atsakovas nepateikė jokių duomenų kaip buvo įvykdytas Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. balandžio 14 d. įsakymas Nr. 2-3-5060-1021 „Dėl Vilniaus apskrities 2000-07-21 sprendimo Nr. 01-742 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui H. O.“ dalinio pakeitimo“, negalėjo taip pat paaiškinti kaip galėjo būti keičiamas sprendimas, kuris dar 2000 m. spalio 9 d. buvo pripažintas negaliojančiu. Teismas taip pat pažymėjo, kad antstolės J. B. 2010 m. balandžio 8 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 18-10-10 nurodyta, jog žemės sklype, esančiame Verbų g. (duomenys neskelbtini)-1, Vilniuje, pradėtas daryti žvyrkelis, stovi metalinis garažas, pradėti žemės įdirbimo darbai, pasodinti vaismedžiai, žemės sklypo ribas nuo upės skiria apsodinta gyvatvorė, pridėtos šiuos faktus patvirtinančios nuotraukos. Teismas konstatavo, kad šie faktai patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjas H. O. naudoja žemės sklypą, esantį Verbų g. (duomenys neskelbtini)-1, Vilniuje. Teismas vertino, kad visos išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie skundžiamo akto priėmimą nežinojo nuo jo paskelbimo momento, o objektyviai jam skundžiamo akto turinys tapo žinomas tik 2010 m. gruodžio 21 d., nes L. O. pateikė 2010 m. lapkričio 25 d. ieškinį Vilniaus miesto 4 apylinkės teismui su prašymu leisti formuoti 0,02518 ha bendro ploto žemės sklypą, esantį Verbų g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pagal atliktų kadastrinių matavimų dokumentaciją be atsakovės J. O. sutikimo ir įregistruoti VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre, kartu pridedama ir Įsakymą, o šį L. O. ieškinį Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas J. O. įteikė 2010 m. gruodžio 21 d. Į teismą su skundu dėl Įsakymo panaikinimo pareiškėjas kreipėsi 2011 m. sausio 18 d., todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepraleido termino, nustatyto ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje.
Teismas nurodė, kad Įsakymas yra nepagrįstas, nemotyvuotas, jame nesuformuluotos nei teisės, nei pareigos, nenurodyta šio akto apskundimo tvarka, jis nepasirašytas jį priėmusios institucijos vadovo. Teismas pažymėjo, kad pagal susiformavusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatavimas, jog individualus administracinis aktas neatitinka esminių Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio reikalavimų gali būti pagrindas panaikinti skundžiamą aktą vien tik dėl šios priežasties. Teismas padarė išvadą, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. rugpjūčio 29 d. raštas Nr. 31/01/17, Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 14 d. sprendimas Nr. 386V „Dėl žemės sklypo Verbų g. (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto tvirtinimo“, Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 14 d. sprendimas Nr. 386V, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2002 m. rugsėjo 23 d. raštas Nr. O-346 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2010 m. sausio 18 d. raštas Nr. S22-51 nepaneigia, kad skundžiamas Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. spalio 9 d. įsakymas Nr. 3396-01 „Dėl sprendimo pripažinimo negaliojančiu“ prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms, todėl atmetė atsakovo argumentus, jog atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės 2002 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 386V pripažintas netekusiu galios Vilniaus miesto valdybos 2000 m. birželio 1 d. sprendimas Nr. 1154V „Dėl žemės sklypų Verbų gatvėje (ties (duomenys neskelbtini)-tuoju namu) ribų ir plotų“ tvirtinimo, atsakovas neturi teisinio pagrindo naikinti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. spalio 9 d. įsakymo Nr. 3396-01 „Dėl sprendimo pripažinimo negaliojančiu“. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nurodyti viešojo administravimo subjekto padaryti pažeidimai yra esminiai, galimai sąlygojo nepagrįsto bei neteisėto skundžiamo administracinio akto priėmimą, todėl nutarė panaikinti Įsakymą, kadangi jis prieštarauja aukštesnę galią turintiems teisės aktams (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.).
III.
Trečiasis suinteresuotas asmuo L. O. pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 172–178), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimą ir bylą nutraukti.
1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas apie skundžiamo akto priėmimą nežinojo nuo jo paskelbimo momento, o jo turinys tapo žinomas tik 2010 m. gruodžio 21 d. gavus ieškinį iš Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo.
2. Teigia, kad pareiškėjas nenurodė svarbių, objektyvių, neabejotinų priežasčių, dėl kurių praleistas terminas turėtų būti atnaujintas. Nurodo, kad nesant objektyvių priežasčių, pareiškėjas laisva savo valia laiku neatliko būtinų veiksmų, nors galėjo ir privalėjo juos atlikti laiku, tokiu būdu esant neveikimui praleistas terminas skundui paduoti negali būti atnaujintas ir byla nutrauktina.
3. Pažymi, kad Įsakymo, kuriuo panaikintas Sprendimas, kopija pareiškėjui įteikta į rankas 2001 m. birželio 20 d., tačiau jis atsisakė pasirašyti apie gavimą, taigi jo turinys pareiškėjui buvo žinomas vėliausiai nuo šios datos. Akcentuoja, kad tai patvirtino ir liudytoja A. V..
4. Nurodo, kad 2002 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. 0-346 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas informavo pareiškėją apie Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 386V „Dėl žemės sklypo Verbų g. (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto tvirtinimo“, t. y. atsižvelgdama į parengtą ir suderintą žemės sklypo ribų projektą, Vilniaus miesto savivaldybės valdyba nusprendė patvirtinti Verbų g. (duomenys neskelbtini) individualios namų valdos 2518 kv. m. žemės sklypo ribas ir kitus duomenis. Šiuo raštu pareiškėjui pranešta, kad tuo pačiu sprendimu, atsižvelgiant į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. rugpjūčio 29 d. prašymą, ankstesnis Vilniaus miesto valdybos sprendimas buvo pripažintas netekusiu galios. Kadangi Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 14 d. sprendimas Nr. 386V priimtas esant galiojančiam ginčijamam Įsakymui, o pareiškėjas, žinodamas apie šį aktą, laiku ir įstatymo nustatyta tvarka laisva valia nesiėmė veiksmų, objektyviai nėra pagrindo atnaujinti terminą.
5. Teigia, kad teismo sprendime konstatuota, jog 2001 m. birželio 20 d. pareiškėjas informuotas asmeniškai, 2002 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus miesto savivaldybes valdybos raštu, 2003 m. sausio 13 d. VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus raštu Nr. 31/03/20-90, 2009 m. lapkričio 19 d. VĮ Registrų centro raštu Nr. IN(5.1.15.)-38231 su priedu NTR CDB išrašu, kuriame nurodytas pareiškėjo nuosavybes teisių išregistravimo juridinis pagrindas, 2010 m. balandžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 11 d. L. O. raštais pareiškėjui, tačiau toliau dėstydamas, kad pareiškėjas tik 2010 m. gruodžio 21 d. sužinojo apie būtinybę kreiptis dėl savo teisių gynimo, prieštarauja bylos medžiagai ir sprendimo ankstesnei motyvuojamajai daliai.
6. Nurodo, kad 2009 m. spalio mėn. VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje ištaisė duomenis apie nekilnojamąjį daiktą ir daiktines teises į jį, remdamasis galiojančiais teisės aktais. Apie tai raštu buvo informuotas ir pareiškėjas. Esant neaiškumams ar nesutikimui su nuosavybės teisių išregistravimu, ginčijamo įsakymo panaikinimu ar kitomis aplinkybėmis, pareiškėjas, suvokdamas galimas pasekmes, galėjo ir privalėjo kreiptis į teismą nustatyta tvarka ir terminais, tokiu būdu aktyviai ir rūpestingai įgyvendindamas savo teises, tačiau to nepadarė.
7. Teigia, kad argumentai, susiję su faktiniu sklypo naudojimu teisiškai nėra reikšmingi, tuo labiau, kad pareiškėjas visus antstolio užfiksuotus naudojimąsi liudijančius veiksmus atliko tik 2009 m.
8. Vadovaujasi Viešojo administravimo įstatymo 35 straipsniu ir nurodo, kad paaiškėjus, jog Sprendimas neatitinka teisės aktų reikalavimų, jis buvo panaikintas. Nurodo, kad Viešojo administravimo įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas turinio pirmenybės prieš formą principas, priešingu atveju dėl viešojo administravimo subjektų padarytų formalių klaidų bei tikrovės neatitinkančių duomenų priimtų neteisėtų sprendimų būtų neįmanoma ištaisyti ir atkurti teisingumą.
9. Teigia, kad nesant įrodymų šioje byloje pareiškėjo nurodomiems faktams patvirtinti, pirmosios instancijos teismas neteisėtai nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos ir nepagrįstai visą įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui.
Šalies argumentai
Pareiškėjas H. O. su L. O. apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–2) pažymi, kad apeliaciniu skundu ginčijama tik ta teismo sprendimo dalis, kuria teismas konstatavo, jog pareiškėjas nepraleido termino skundui paduoti. Pažymi, kad teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, jog termino skundui paduoti pareiškėjas nepraleido, nes apie skundžiamą sprendimą sužinojo iš Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo atsiųstų dokumentų 2000 m. gruodžio 21 d., o su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi 2011 m. sausio 18 d. Teigia, kad apeliacinio skundo argumentai, jog apie Sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, panaikinimą ji galėjo sužinoti iš L. O. siunčiamų laiškų, yra nepagrįsti, nes ji nėra viešojo administravimo subjektas ir tokių pranešimų siųsti nebuvo įgaliota. Pažymi, kad apeliacinio skundo argumentas, jog Įsakymo nuorašas pareiškėjui buvo įteiktas apskrities viršininko administracijos darbuotojos A. V., paneigtas pačios liudytojos, kuri negalėjo patvirtinti fakto, įvykusio vos ne prieš 10 metų, kad pareiškėjui apskrities viršininko administracijoje oficialiai buvo įteikta įsakymo kopija, paaiškinti jo priėmimo motyvai ir apskundimo tvarka. Akcentavo, kad teismas sprendime teisingai pažymėjo, jog skundžiamas aktas nepasirašytas jį priėmusios įstaigos vadovo, byloje nėra jo originalo, originalo negalėjo pateikti ir atsakovas. Nurodo, kad ši aplinkybė kelia pagrįstas abejones, ar Įsakymą tikrai pasirašė Vilniaus apskrities viršininkas A. V., tuo labiau, kad 2009 m. balandžio 14 d. Vilniaus apskrities viršininkas J. V. priėmė įsakymą Nr. 2-3-5060-102, kuriuo iš dalies pakeitė Sprendimą, tačiau nekeitė 2-ojo, esminio Sprendimo punkto – atkurti nuosavybės teises į piliečiui H. O. tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,0700 ha žemės sklypą, esantį Verbų g. prie (duomenys neskelbtini)-ojo namo, sklypo Nr. 1, Vilniuje. Aiškino, kad tokiais pat motyvais atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, jog apie sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo atkurta nuosavybė, panaikinimą, jis turėjo susivokti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2002 m. rugsėjo 23 d. rašto Nr. 0-346 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“, kadangi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos padalinys taip pat nėra tas viešojo administravimo subjektas, kuris būtų įgaliotas priimti sprendimus nuosavybės teisių atkūrimo klausimais.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo J. O. su apeliaciniu skundu taip pat nesutinka ir prašo jo netenkinti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 3) nurodo, kad palaiko pareiškėjo atsiliepime išdėstytus nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus.
Atsakovas Tarnybos Vilniaus žemėtvarkos skyrius atsiliepime į L. O. apeliacinį skundą (II t., b. l. 7–11) nurodo, kad su juo sutinka ir prašo jį tenkinti.
Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip savo apeliacinį skundą ir atsiliepimą į skundą.
IV.
Atsakovas Tarnybos Vilniaus žemėtvarkos skyrius taip pat padavė apeliacinį skundą (I t., b. l. 188–191), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Atsiliepimas
Apeliacinį skundą iš esmės grindžia tokiais pat argumentais kaip ir atsiliepimą į skundą. Papildomai akcentuoja:
1. Teigia, kad apie Įsakymą parieškėjas sužinojo 2001 m. birželio 20 d. Tai patvirtina ant Įsakymo esantis A. V. prierašas, jog kopija įteikta H. O. į rankas, tačiau pasirašyti pastarasis atsisakė. Todėl mano, kad teismas netinkamai nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija būtų pareiškėją raštu informavusi apie priimtą Įsakymą.
2. Pabrėžia, jog pareiškėjas ne tik nereiškė prašymo atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą bet ir nenurodė svarbių, objektyvių priežasčių, dėl kurių praleido ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą terminą. Todėl mano, kad vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, darytina išvada, jog pareiškėjo reikalavimui panaikinti Įsakymą, yra taikytinas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas, kuris laikytinas savarankišku pagrindu netenkinti pareiškėjo reikalavimo.
3. Mano, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad administraciniai aktai bei raštai (Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. rugpjūčio 29 d. raštas Nr. 31/01/17, Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 14 d. sprendimas Nr. 386V „Dėl žemės sklypo Verbų g. (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto tvirtinimo“, Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 14 d. sprendimas Nr. 386V, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2002 m. rugsėjo 23 d. raštas Nr. O-346 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2010 m. sausio 18 d. raštas Nr. S22-51) nepaneigia, jog skundžiamas įsakymas prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms.
Pareiškėjas H. O. ir trečiasis suinteresuotas asmuo J. O. atsiliepime į atsakovo Tarnybos Vilniaus žemėtvarkos skyriaus apeliacinį skundą (II t., b. l. 4–5) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.
Atsiliepime nurodo, kad nesutinka su argumentu, jog apie priimtą Įsakymą Vilniaus apskrities viršininko administracija informavo 2001 m. birželio 20 d., ir tai liudija ant įsakymo esantis A. V. padarytas prierašas. Paaiškina, kad teismo posėdžio metu apklausta liudytoja A. V. parodė, kad ji nuo 2001 m. kovo 19 d. iki 2002 m. balandžio 9 d. dirbo Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje, tačiau kokiomis aplinkybėmis ir dėl ko toks prierašas buvo padarytas, ji nurodyti negali. Pažymi, kad A. V. nedirbo Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje ginčijamo įsakymo priėmimo metu, todėl natūralu, kad ji visų minėto įsakymo atsiradimo aplinkybių ir negali žinoti ir paaiškinti. Akcentuoja, kad Sprendimo išregistravimu Nekilnojamojo turto registre ėmė rūpintis tik L. O. ir tik 2009 m. spalio mėnesį, tačiau įsakymą priėmusi institucija, t. y atsakovas iš karto po jo priėmimo tokių veiksmų neatliko. Mano, kad ši aplinkybė tik patvirtina teismo išvadą, jo Įsakymas yra nepagrįstas, nemotyvuotas, jame nesuformuluotos nei teisės, nei pareigos, nenurodyta jo apskundimo tvarka, jis nepasirašytas jį priėmusios institucijos vadovo ir nepatvirtintas herbiniu antspaudu, kas yra būtina tokio pobūdžio aktams. Nurodo, kad atsakovas neneigia, jog pareiškėjas buvo ir yra teisėtas pretendentas atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. O. turėtą žemę, buvusią Viežby Polskie rėžiniame kaime. Nurodė, kad atsakovas pripažįsta, kad Vilniaus miesto valdyba 2000 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. 1154V patvirtino 0,0700 ha ploto laisvos (neužstatytos) žemės sklypą, esantį Verbų g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuris Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2000 m. liepos 14 d. raštu Nr. 31/00/20-693 „Dėl naujo žemės sklypo skyrimo“ buvo pasiūlytas pareiškėjui. Pažymi, kad gavus pareiškėjo raštišką sutikimą, Vilniaus apskrities viršininko Sprendimu šis žemės sklypas ir buvo perduotas pareiškėjui. Akcentuoja, kad nei teismui posėdžio metu, nei apeliaciniame skunde atsakovas nepateikia jokių įrodymų, kad šie pagrindai išnyko ar būtų panaikinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Trečiojo suinteresuoto asmens L. O. apeliacinis skundas tenkintinas, o atsakovo Tarnybos Vilniaus žemėtvarkos skyriaus apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje yra kilęs ginčas dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. spalio 9 d. įsakymo Nr. 3396-01 „Dėl sprendimo pripažinimo negaliojančiu“ teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo įsakymu Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. liepos 21 d. sprendimas Nr. 01-742 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui H. O.“ laikomas negaliojančiu. Apeliantai iš esmės kelia ginčą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo nuspręsta, kad pareiškėjas nepraleido termino skundui paduoti.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas dėl 2000 m. spalio 9 d. įsakymo panaikinimo su skundu į teismą kreipėsi tik 2011 m. sausio 18 d. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas apie skundžiamo akto priėmimą nežinojo nuo jo paskelbimo momento, o objektyviai jam skundžiamo akto turinys tapo žinomas tik 2010 m. gruodžio 21 d., gavus L. O. ieškinį. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą, ji yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Pabrėžtina, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, negali būti nepagrįstai apsunkinamas jos įgyvendinimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Tačiau savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-69/2010).
ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Tai santykinai trumpas terminas, įpareigojantis subjektus, suinteresuotus ginti teisme savo pažeistas teises teisme, aktyviai rūpintis savo teisių įgyvendinimu. Vieno mėnesio termino nustatymas viešojo administravimo subjekto sprendimams ir veiksmams (neveikimui) skųsti pagrįstas siekiu išvengti nepateisinamo delsimo įgyvendinant viešojo administravimo subjekto sprendimus, teisinio apibrėžtumo lūkesčių realizavimu, kuris neatsiejamas nuo intereso užtikrinti visuomeninių santykių stabilumą.
Tuo atveju, kai aktas neturėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys. Spręstina, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies taikymo prasme asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-8/2006, 2006 m. spalio 25 d. nutartis byloje Nr. AS4-455/2006; 2006 m. spalio 25 d. nutartis byloje Nr. AS2-437/2006; 2006 m. spalio 5 d. nutartis byloje Nr. AS7-301/2006; 2006 m. birželio 29 d. nutartis byloje Nr. AS8-249/2006; 2006 m. gegužės 4 d. nutartis byloje Nr. AS5-132/2006; 2005 m. kovo 24 d. nutartis byloje Nr. AS7-100/2005).
Kaip jau buvo aptarta – ginčijamas Įsakymas buvo priimtas 2000 m. spalio 9 d. – t. y. nuo Sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės, priėmimo (2000 m. liepos 21 d.) praėjus mažiau nei trims mėnesiams. Byloje nėra duomenų, kad apie ginčijamą Įsakymą pareiškėjas buvo informuotas iš karto po jo priėmimo – atsakovas 2011 m. balandžio 28 d. rašte Nr. 49SJ-325 (I t., b. l. 131–133) paaiškino, kad nenustatė, ar ginčijamas aktas buvo pareiškėjui išsiųstas. Tačiau įrašas ant ginčijamo Įsakymo liudija, kad šio akto kopija pareiškėjui buvo įteikta 2001 m. birželio 20 d. – įrašas nurodo, kad „Kopija įteikta p. H. O. į rankas“, A. V. parašas ir data bei prierašas „pasirašyti atsisakė“. Pareiškėjas šį faktą neigia. Teismo posėdyje apklausta liudytoja A. V. patvirtino, kad tai jos darytas įrašas ir jos parašas. Pagrindo abejoti liudytojos parodymais nėra. Nors liudytoja detaliai negalėjo atpasakoti aplinkybių, kuriomis buvo padarytas aptariamas įrašas (reikėtų atsižvelgti į tai, kad nuo įvykio iki liudytojos apklausos buvo praėję beveik 10 metų), tačiau ši liudytoja ir nepaneigė šiuo įrašu patvirtino fakto, dėl kurio buvo padarytas aptariamas įrašas – kad Įsakymo kopija pareiškėjui įteikta 2001 m. birželio 20 d. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi ant Įsakymo esantį įrašą apie ginčijamo Įsakymo kopijos įteikimą pareiškėjui bei liudytojos A. V. paaiškinimus, duotus teismo posėdyje, daro išvadą, kad jau nuo 2001 m. birželio 20 d. pareiškėjui buvo žinoma apie Įsakymą ir pareiškėjas objektyviai galėjo imtis veiksmų, kad būtų ginamos jo teisės bei teisėti interesai.
Taip pat faktą, kad pareiškėjui buvo žinomos dėl Įsakymo priėmimo kilusios pasekmės patvirtina ir 2002 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento raštas Nr. O-346 (I t., b. l. 60). Šiuo raštu buvo atsakyta į pareiškėjo prašymą dėl Vilniaus miesto valdybos 2000 m. birželio 1 d. sprendimo Nr. 1154V patikslinimo. Rašte pareiškėjui paaiškinama, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2001 m. rugpjūčio 29 d. raštu Nr. 31/01/17-2350 prašė panaikinti Vilniaus miesto valdybos 2000 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. 1154V ir nustatyti namų valdos Verbų g. (duomenys neskelbtini) ribas ir plotą. Vykdant šį prašymą Vilniaus miesto valdyba 2002 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 386V patvirtino Verbų g. (duomenys neskelbtini) namų valdos 2518 kv. m. sklypo ribas ir žemės naudojimo teisės apribojimus ir sąlygas. Tuo pačiu sprendimu, atsižvelgiant į minėtą Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. rugpjūčio 29 d. prašymą, ankstesnis Vilniaus miesto valdybos 2000 m. birželio 1 d. sprendimas Nr. 11514V buvo pripažintas netekusiu galios. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (registro Nr. 1/40303) matyti, kad pareiškėjo vardu registruotas ginčo sklypas buvo suformuotas 2000 m. birželio 1 d. Miesto valdybos sprendimu Nr. 1154 (I t., b. l. 21–22). Tokiu būdu, 2002 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento raštu Nr. O-346 pareiškėjas buvo informuotas apie tai, kad aktas, kuriuo buvo suformuotas ginčo žemės sklypas ir dėl kurio patikslinimo jis kreipėsi į savivaldos instituciją, buvo panaikintas. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarimas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento raštas patvirtina, kad pareiškėjas papildomai 2002 metais informuojamas apie vykstančius pasikeitimus, kuriais iš esmės jis neteko teisių į ginčo žemės sklypą.
Taip pat nustatyta, kad 2009 m. lapkričio 19 d. raštu Nr. IN(5.1.15)-38231 (I t., b. l. 183) VĮ Registrų centro Vilniaus filialas informavo pareiškėją, jog teritorinis registratorius, išnagrinėjęs L. O. 2009 m. spalio 13 d. prašymą, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. spalio 9 d. įsakymo Nr. 3393-01 pagrindu išregistravo Nekilnojamojo turto registre įregistruotą nekilnojamąjį daiktą – žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Verbų g., Vilniuje ir pareiškėjo nuosavybės teises į jį. Iš aptariamo rašto turinio matyti, kad kartu su šiuo raštu pareiškėjui buvo išsiųsta Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. spalio 9 d. įsakymo Nr. 3396-01 kopija ir Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas.
Kad pareiškėjui buvo žinomas šio rašto turinys patvirtina ir 2010 m. lapkričio 23 d. pareiškėjo bei jo sutuoktinės J. O. pasirašytas raštas (I t., b. l. 50) L. O., kuriame paaiškinama, kad „šiuo metu H. O. yra parašęs prašymą Nacionalinei žemės tarnybai prie žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui (vykdytoja B.) dėl 0,0700 ha žemės sklypo įregistravimo.“ Šiame rašte taip pat nurodyta, kad „gavęs atsakymą iš Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus, H. O. ketina kreiptis į teismą dėl žemės sklypo įregistravimo Valstybės įmonėje Registrų centre“. Šio rašto teiginiai patvirtina, kad pareiškėjui tikrai buvo žinoma apie tai, kad ginčo žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pareiškėjo teisės į jį yra išregistruotos iš nekilnojamojo turto registro.
Taip pat iš 2010 m. balandžio 16 d. J. O. rašto (I t., b. l. 47) bei aptarto 2010 m. lapkričio 23 d. pareiškėjo bei jo sutuoktinės J. O. pasirašyto rašto matyti, kad tiek pareiškėją, tiek ir jo sutuoktinę J. O. L. O. informavo, kad ginčo žemės sklypas (0,0700 ha) yra laisva žemė.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nuo 2001 m. birželio 20 d. (kai jam buvo įteikta ginčijamo Įsakymo kopija), taip pat ir vėliau, gavęs 2002 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento raštą Nr. O-346 bei VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2009 m. lapkričio 19 d. raštą Nr. IN(5.1.15)-38231, L. O. raštus, būdamas rūpestingas ir apdairus turėjo suprasti apie Įsakymu sukeltas pasekmes ir jau nuo 2001 m. birželio 20 d., vėliausiai nuo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2009 m. lapkričio 19 d. rašto Nr. IN(5.1.15)-38231 gavimo, turėjo galimybę realizuoti savo teisę laiku kreiptis į teismą, kad būtų apgintos galimai pažeistos jo teisės ir teisėti interesai.
2009 m. balandžio 14 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymas Nr. 2.3-5060-(neįskaitomas skaičius) (I t. b. l. 97–98), kuriuo buvo iš dalies pakeistas Sprendimas, kuris Įsakymu jau buvo panaikintas 2000 m. spalio 9 d. bei 2009 m. rugpjūčio 9 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymas Nr. 2.3-14667-(01), kuriuo, atsižvelgus į tai, kad H. O. Vilniaus apskrities 2000 m. liepos 21 d. sprendimu Nr. 01-742 perduotas neatlygintinas nuosavybėn naujas 0,0700 ha ploto žemės sklypas individualiai statybai, esantis Verbų g. prie (duomenys neskelbtini)-ojo namo, skl. Nr. 1, Vilniuje, buvo nutarta pakeisti Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. 2.3-8449-01 „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ 1 priedą perkeliant pareiškėjo pavardę iš eilės Nr. 441 į eilės Nr. 4857A pagal prašymo padavimo datą – 1991 m. gruodžio 21 d., nelaikytini aplinkybe, patvirtinančia pareiškėjo nežinojimą apie Įsakymą bei juo sukeltas teisines pasekmes. Visų pirma, 2009 m. balandžio 14 d. įsakymas buvo priimtas patikslinus buvusio rėžinio Veržby Polskie kaimo ribas ir plotą ir palietė tik tą Sprendimo dalį, kuria buvo konstatuotas pareiškėjui priklausantis atkurti žemės sklypo dydis apskritai (vietoje 2,7300 ha žemės įrašyta 2,4798 ha žemės Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir 0,0672 ha žemės Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir vietoje 2,6600 ha žemės įrašyta 2,4098 ha žemės, iš jų 2,3426 ha Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir 0,0672 ha žemės Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje). Antra, apariamų dokumentų negalima vertinti atsietai nuo byloje surinktų įrodymų visumos – aptariami aktai gali būti vertinami kaip galėję pareiškėją klaidinti dėl faktinės ginčo žemės sklypo padėties, tačiau šiais dokumentais nėra paneigiamas faktas, kad pareiškėjas žinojo – vėliausiai po VĮ Registrų centro Vilniaus filialo pranešimo 2009 m. lapkričio 19 d. raštu Nr. IN(5.1.15)-38231 (I t., b. l. 183) apie Sprendimo panaikinimą Įsakymu ir dėl to kilusias pasekmes.
Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė datą, nuo kurios skaičiuojamas terminas skundui paduoti dėl Įsakymo panaikinimo, todėl nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas termino skundui paduoti nepraleido.
ABTĮ 101 straipsnio 6 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą.
Teisėjų kolegija nustatė, kad kartu su skundu pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą. Prašyme nurodė, kad jis apie priimtą Įsakymą nieko nežinojo iki to laiko, kai jo sutuoktinė iš teismo gavo L. O. ieškinį, prie kurio buvo pridėtas ir įsakymas. Nurodė, kad apie skundžiamą įsakymą jam nebuvo pranešta, apie jį jis sužinojo atsitiktinai, todėl prašo atnaujinti skundo padavimo terminą.
Kadangi pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas termino apskųsti Įsakymą nepraleido, todėl nevertino šio pareiškėjo prašymo, tačiau apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad terminas skundui paduoti buvo praleistas, turi būti nagrinėjamas pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą ir turi įvertinta, ar yra pagrindas šį terminą atnaujini.
ABTĮ 34 straipsnis įtvirtina praleisto termino skundui (prašymo) paduoti atnaujinimo institutą. Įstatymų leidėjas praleisto termino atnaujinimo galimybę sieja su svarbiomis priežastimis. Teismo diskrecijai yra paliekama spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias nesvarbiomis, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atstatomas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą turinį nenustatė, kad pareiškėjas būtų nurodęs kokias nors termino praleidimo priežastis apart nežinojimo apie ginčijamą Įsakymą. Teisėjų kolegija nustatė, kad vėliausiai ginčijamo Įsakymo turinys pareiškėjui tapo žinomas iš 2009 m. lapkričio 19 d. VĮ Registrų centro Vilniaus filialo rašto, o laikotarpis nuo šios datos iki skundo padavimo pirmosios instancijos teismui – 2011 m. sausio 18 d. nėra pateisintas jokiomis aplinkybėmis, kurios leistų teismui vertinti, kad terminas skundui paduoti buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo dėl Įsakymo panaikinimo padavimo terminą, nes pareiškėjas jį praleido dėl subjektyvių, nuo jo valios priklausiusių, priežasčių.
Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje yra svarbu tai, kad nuo Įsakymo priėmimo iki skundo padavimo teismui yra praėjęs ilgas laiko tarpas – daugiau nei dešimt metų. Per šį laikotarpį yra susiklostę atitinkami teisiniai santykiai – Vilniaus miesto valdyba 2002 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 386V patvirtino Verbų g. (duomenys neskelbtini) namų valdos 2518 kv. m. sklypo ribas ir žemės naudojimo teisės apribojimus ir sąlygas ir šiuo sprendimu ankstesnis Vilniaus miesto valdybos 2000 m. birželio 1 d. sprendimas Nr. 11514V (kuriuo buvo suformuotas ginčo žemės sklypas) buvo pripažintas netekusiu galios. Taip pat L. O. 2009 m. spalio 13 d. prašymu VĮ Registrų centro Vilniaus filialas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. spalio 9 d. įsakymo Nr. 3393-01 pagrindu išregistravo Nekilnojamojo turto registre įregistruotą nekilnojamąjį daiktą – žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Verbų g., Vilniuje ir pareiškėjo nuosavybės teises į jį. Pareiškėjas šioje byloje aptartų Vilniaus miesto valdybos bei VĮ Registrų centro Vilniaus filialo sprendimų neprašo panaikinti. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad net ir tenkinus pareiškėjo skundą ir panaikinus ginčijamą Įsakymą – jo galimai pažeistos teisės apgintos nebūtų.
Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė proceso teisės normas ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimas naikintinas ir administracinė bylą nutrauktina (ABTĮ 142 str. 1 d., 101 str. 6 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 6 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
trečiojo suinteresuoto asmens L. O. apeliacinį skundą tenkinti, o atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.
Nutartis neskundžiama.