- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-08-18
- Bylos Nr.
- I-1324-331/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05722-2013-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- S. B., D. V., I. G., M. G., R. L., R. M., T. R., V. V., H. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. B., D. V., I. G. (I. G.), M. G., R. L., R. M., T. R., V. V., H. Ž. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjai skundu (b. l. 1-6), patikslintu skundu (b. l. 121-122) kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš Lietuvos valstybės neišmokėtą valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalį: S. B. – 8650,32 Lt (nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.), D. V. – 66404,83 Lt (nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.), I. G. – 47146,13 Lt (nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.), M. G. – 3109,98 Lt (nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.), R. L. – 29582,16 Lt (2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.), R. M. – 9392,19 Lt (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.), T. R. – 19788,12 Lt (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.), V. V. – 30345,42 Lt (2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.), H. Ž. – 7941,72 Lt (4091,32 Lt nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. vasario 28 d. dirbant Karo prievolės administravimo tarnyboje ir 3850,40 Lt nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. dirbant Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje).
Paaiškino, kad yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos valstybės tarnautojai. Lietuvos Respublikos Seimui 2009 m. balandžio 23 d. Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) pakeitimus nuo 2009 m. gegužės 1 d. buvo sumažinti 15-os ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. sumažinti 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai. Šis valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (pareiginės algos (koeficientų) ir priedų už kvalifikacinę klasę) sumažinimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinio Teismo) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl pareiškėjams nepagrįstai ginčo laikotarpiu buvo sumažintas darbo užmokestis ir dėl to susidarė darbo užmokesčio nepriemoka.
Apie teisių pažeidimą sužinojo nuo Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos1 d. nutarimo įsigaliojimo dienos – 2013 m. spalio 1 d., todėl ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Jeigu teismas pripažintų, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, prašo jį atnaujinti, nes jis buvo praliestas ne dėl pareiškėjų kaltės. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas nustatė teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimą tik po daugiau nei 4 metų nuo pažeidimo pradžios, o pareiškėjai po minėto nutarimo įsigaliojimo nedelsdami kreipėsi į teismą.
Šalies argumentai
Atsakovė ir Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija su pareiškėjų skundu nesutinka, prašo taikyti ieškinio senatį, palikti nenagrinėtą ir pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą (dėl pareiškėjų D. V., I. G., R. L., R. M., T. R., V. V. ir H. Ž. reikalavimų) praleidus ieškinio senaties terminą. Atsiliepimuose (b. l. 34-38) paaiškino, kad įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą, prievolės, dėl kurios kilo ginčas byloje, įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu, todėl nėra pagrindo reikalavimų tenkinti teismine tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovė ir Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija su pareiškėjos H. Ž. skundo reikalavimu nesutinka, prašo taikyti ieškinio senatį, bylą nutraukti arba skundo netenkinti. Atsiliepime (b. l. 105-108) paaiškino, kad pareiškėja H. Ž. buvo karjeros valstybės tarnautoja Karo prievolės administravimo tarnyboje prie Krašto apsaugos ministerijos nuo 2006 m. sausio 3 d. iki 2011 m. kovo 4 d. pareiškėjai apskaičiuojant ir mokant darbo užmokestį vadovavosi galiojusiais teisės aktais, todėl pareiškėjos teisių nepažeidė. Pažymėjo, kad pareiškėja nesikreipė dėl darbo užmokesčio nepriemokos išmokėjimo, todėl ginčas tarp šalių nėra kilęs.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl trunkamojo pažeidimo, kai pareiškėjams kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjams neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė jiems dirbant Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje (pareiškėjai H. Ž. – ir Karo prievolės administravimo tarnyboje prie Krašto apsaugos ministerijoje). Ginčo dėl faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjų tarnybiniais santykiais, nėra. Pareiškėjams ginčo laikotarpiu nebuvo išmokėta darbo užmokesčio dalis: S. B. – 8650,32 Lt (nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., b. l. 40-42), D. V. – 66404,83 Lt (nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., b. l. 62-64), I. G. – 47146,13 Lt (nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., b. l. 43-45), M. G. – 3109,98 Lt (nuo 2011m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., b. l. 55-56), R. L. – 29582,16 Lt (2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., b. l. 49-51), R. M. – 9392,19 Lt (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., b. l. 57-59), T. R. – 19788,12 Lt (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., b. l. 52-54), V. V. – 30345,42 Lt (2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., b. l. 46-48), H. Ž. – 7941,72 Lt (4091,32 Lt nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011m. vasario 28 d. dirbant Karo prievolės administravimo tarnyboje prie Krašto apsaugos ministerijos ir 3850,40 Lt nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. dirbant Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje, b. l. 60-61, 119).
VTĮ 23 straipsnis numato, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Vadovaujantis VTĮ 25 straipsnio valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.
Pažymėtina, kad VTĮ 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo pakeitimais (2010-06-30 įstatyme Nr. XI-944; 2011 m. lapkričio 22 d. įstatyme Nr. XI-1721; 2012 m. gruodžio 20 d. įstatyme Nr. XII-114) nuo 2009 m. gegužės 1 d. buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojams. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. VTĮ 1 priedas buvo dar kartą pakeistas (2009 m. liepos 17 d. įstatymu Nr. XI-363) dar kartą sumažinant pareiginės algos koeficientus 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams, taip pat nustatant sumažintus priedų už kvalifikacinę klasę dydžius. Pastebėtina, jog 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmus VTĮ 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XII-517, kuris įsigaliojo 2013 m. spalio 1 d., buvo nustatyti priedų už kvalifikacinę klasę ir pareiginių algų koeficientų dydžiai, galioję iki 2009 m. gegužės 1 d.
Pareiškėjai į teismą su skundu kreipėsi 2013 m. spalio 24 d. Atsižvelgiant į atsakovo prašymą pareiškėjų reikalavimui išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalį, Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, laikytina, kad pareiškėjai skundą teismui pateikė praleidę ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d. (išskyrus pareiškėją S. B.). Pareiškėjų nurodytos aplinkybės yra subjektyvios ir nesudaro pagrindo jį atnaujinti.
Nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas), kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacines klases sumažinimas buvo nepagrįstas, kadangi tokiu teisiniu reglamentavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013 m. spalio 1 d. Šiame nutarime Konstitucinis teismas taip pat konstatavo, kad įstatymų leidėjui iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo Įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014 m. gegužės 1 d., tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d.
Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, laiko, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A602-669/2016, kuriose LVAT nurodė, kad „patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu“. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.
Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjų reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
pareiškėjų S. B., D. V., I. G. (I. G.), M. G., R. L., R. M., T. R., V. V., H. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.