- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-08-02
- Bylos Nr.
- N-444-1396-07
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas, Stasys Gagys, Virgilijus Valančius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Artūro Drigoto, Stasio Gagio ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 8 d. nutarties A. B. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Šiaulių miesto Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros skyriaus viršininko (toliau – ir Institucija) 2007 m. sausio 18 d. nutarimu A. B. paskirta administracinė nuobauda – 2000 Lt bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 24 mėnesiams, už pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 3 dalyje, padarymą.
Nuobauda paskirta už tai, kad A. B. 2007 m. sausio 15 d. apie 17 val. 41 min. Šiauliuose, Tilžės g., vairavo automobilį neblaivus (nustatytas sunkus girtumo laipsnis – 3,32 promilės). Skiriant nuobaudą buvo nustatyta atsakomybę už administracinį teisės pažeidimą lengvinanti aplinkybė – pažeidimą padaręs asmuo dėl pažeidimo nuoširdžiai gailisi.
II.
A. B. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, skundu prašydamas pakeisti jam paskirtą administracinę nuobaudą, neskiriant teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.
Nurodė, kad dėl padaryto pažeidimo nuoširdžiai gailisi, anksčiau tokių pažeidimų nėra padaręs. Padarytas pažeidimas nesukėlė neigiamų padarinių, niekam nebuvo padaryta žala. Dirba UAB „Meba“ energetiku. Nurodyta bendrovė užsiima statybos darbais, dauguma objektų yra ne Šiaulių mieste, o gretimuose miestuose bei rajonuose. Vienas iš reikalavimų energetiko pareigybei yra turėti vairuotojo pažymėjimą. Praradęs teisę vairuoti transporto priemones pareiškėjas gali netekti darbo, o susirasti naują darbą būtų sunku, nes tokio pobūdžio pareigoms užimti visose įmonėse reikalaujama turėti vairuotojo pažymėjimą. Tuo tarpu jis vienas išlaiko šeimą – žmona yra III grupės invalidė, nedirba, šeimoje yra trys vaikai, visi mokosi, o du iš jų – nepilnamečiai.
Atsiliepimas
Institucija atsiliepimu į skundą pirmosios instancijos teismui prašė A. B. skundo netenkinti. Nurodė, kad skiriant nuobaudą buvo atsižvelgta į visas pareiškėjo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Skunde nurodytos aplinkybės negali būti pripažintos išskirtinėmis aplinkybėmis, kurios galėtų būti vertinamos kaip pagrindas netaikyti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. Automobilio vairuotojas, prieš pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus, pats turėjo numatyti galimas pasekmes sau, savo artimiesiems ir kitiems eismo dalyviams.
III.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 8 d. nutartimi pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: ginčijamu Institucijos nutarimu A. B. paskirtą administracinę nuobaudą sušvelnino ir skyrė 2000 Lt baudą bei teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 12 mėnesių.
Teismas nurodė, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. Administracinės nuobaudos yra represinio, prievartinio pobūdžio sankcijos, kuriomis vykdoma specialioji ir bendroji teisės pažeidimų prevencija. Tai pirmiausiai reiškia, kad administracinėmis nuobaudomis siekiama teisės pažeidėją nubausti. Kaltas asmuo, kuriam skiriama nuobauda, priverstas patirti tam tikrų negatyvių, nemalonių padarinių. Jis netenka tam tikrų teisių, laisvių ar materialinių vertybių, arba patiria kitokių teisių ar laisvių suvaržymų bei apribojimų. Nuobaudos taptų beprasmiškomis, jeigu nedarytų tam tikro poveikio, negrasintų pažeidėjams negatyviais padariniais.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal A. B. pateiktus įrodymus teismas neturi galimybės nuspręsti, ar jo atliekamas darbas tiesiogiai susijęs su automobilio vairavimu. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens nurodytos aplinkybės, kad jis pripažįsta padarytą administracinį teisės pažeidimą, nuoširdžiai gailisi, išklausė sveikatos žinių kursą, išlaiko žmoną, kuri yra trečios grupės invalidė ir tris vaikus, kurie yra moksleiviai, teismo manymu, negali būti besąlyginiu pagrindu panaikinti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, bet yra pagrindas sutrumpinti paskirto teisės vairuoti transporto priemones atėmimo laikotarpį.
IV.
Apeliaciniu skundu A. B. prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 8 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti.
Nurodo, kad kiekviena nuobauda turėtų būti skiriama atsižvelgiant į teisingumo ir protingumo kriterijus. ATPK 126 straipsnio 3 dalis nustato, kad už apelianto padarytą pažeidimą skiriama bauda nuo 2000 iki 3000 Lt su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų, t.y. įstatymas numato dvi nuobaudų rūšis – baudą ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimą. Tiek bauda, tiek teisės vairuoti transporto priemones atėmimas sukelia asmeniui, kurio atžvilgiu paskirtos, negatyvias pasekmes. 2000 Lt bauda, kurią šiuo metu apeliantas jau yra sumokėjęs, jam turėjo didelį prevencinį ir auklėjamąjį poveikį, nes baudos suma viršija mėnesinį apelianto darbo užmokestį. Sumokėdamas baudą apeliantas ne tik patyrė materialinį nuostolį, bet ir pajuto moralinę kaltę prieš šeimą, nes sumokėti pinigai galėjo būti panaudoti šeimos interesais, be to, apie padarytą pažeidimą jis buvo priverstas pranešti savo darbdaviui – tokiu būdu darbdavio akyse nukentėjo jo reputacija ir dalykinės savybės. Taigi bausmės tikslai, apelianto manymu, buvo visiškai pasiekti ir netaikant jam teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.
Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar jo dirbamam darbui būtina teisė vairuoti transporto priemones, turėjo vadovautis darbdavio pateikta pažyma. Jo darbdavys negali laukti tiek laiko, kol apeliantas vėl įgis teisę naudotis transporto priemone. Kadangi neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones apeliantas negalės tinkamai ir laiku atlikti darbdavio nurodymų, darbdavys turės teisėtą pagrindą jį atleisti iš darbo, o susirasti naują darbą būtų sunku, nes tokio pobūdžio pareigoms užimti visose įmonėse reikalaujama turėti vairuotojo pažymėjimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo A. B. apeliacinį skundą atmesti, ginčijamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nėra pagrindas netaikyti apeliantui teisės vairuoti transporto priemones atėmimo nuobaudos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Apeliantas pripažįsta padaręs pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 3 dalyje, t.y. vairavo transporto priemonę būdamas sunkaus girtumo laipsnio.
Transporto priemonės vairavimas vairuotojui esant neblaiviam yra vienas iš pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų, sukeliantis pavojų ne tik transporto eismo saugumui, bet ir žmonių gyvybei ir sveikatai, todėl įstatymo leidėjas, nustatydamas sankcijoje už šį pažeidimą teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, siekia ne tik nubaudimo, bet ir prevencinių tikslų – apsaugoti visuomenę nuo tokio pobūdžio veikų, kurios gali sukelti žalą jos nariams (Žr. pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. N15-18/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. N1–1101/2007). Atsižvelgdamas į ATPK 126 straipsnio 3 dalyje numatyto pažeidimo pavojingumą, įstatymų leidėjas nustatė, kad asmeniui, padariusiam tokį pažeidimą, turi būti taikoma pagrindinė ir papildoma nuobauda – bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas. Netaikyti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo būtų galima tik pritaikius apelianto atžvilgiu ATPK 30-1 straipsnio nuostatas, t.y. paskyrus švelnesnę nei įstatyme numatytą nuobaudą. Tačiau administracinė nuobauda vadovaujantis ATPK 30-1 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (Žr. pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. N17 - 103/2007).
Apelianto teigimu, išimtinės aplinkybės, leidžiančios jo atžvilgiu taikyti minėtą straipsnį, yra tai, jog jis anksčiau administracine tvarka nėra baustas, nuoširdžiai gailisi dėl padaryto pažeidimo, ir tai, kad teisė vairuoti transporto priemones jam reikalinga darbinėms funkcijoms atlikti, išlaikyti šeimą. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino išimtinėmis aplinkybėmis, dėl kurių apeliantui neturėtų būti taikomas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas.
Į tai, kad apeliantas nuoširdžiai gailisi dėl padaryto pažeidimo, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, buvo atsižvelgta administracinės nuobaudos skyrimo procese. Nurodytos aplinkybės švelnina apelianto atsakomybę ir, pagal administracinės nuobaudos skyrimo taisykles, leidžia taikyti jam mažiausią ATPK 126 straipsnio 3 dalyje numatytą nuobaudą (ATPK 30 str.). Tai ir buvo padaryta Institucijos 2007 m. sausio 18 d. nutarimu. Tačiau šios aplinkybės nevertintinos kaip išimtinės, ypatingos apelianto naudai liudijančios aplinkybės dėl kurių apeliantui turėtų būti skiriama mažesnė administracinė nuobauda, nei numatyta ATPK 126 straipsnio 3 dalies sankcijoje.
Apelianto darbo pobūdis taip pat nėra išimtinė aplinkybė, leidžianti skirti apeliantui mažesnę nei įstatymo numatyta nuobaudą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad tai, jog administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens darbas siejamas su poreikiu vairuoti transporto priemones, panašaus pobūdžio bylose savaime nepripažįstamas ypatinga aplinkybe, turinčia lemti išskirtinai švelnios nuobaudos taikymą (Žr. pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. N3-34/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. N1–413/2007). Ši taisyklė, atsižvelgiant į ATPK 126 straipsnio 3 dalyje numatyto pažeidimo pavojingumą, taikytina ir tais atvejais, kai pažeidimą padariusio asmens pareigos yra tiesiogiai susijusios su transporto priemonės vairavimu, o darbinės pajamos yra pažeidimą padariusio asmens pagrindinis pragyvenimo šaltinis (Žr. pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. N1–1378/2007). Dirbdamas darbą, kuriam atlikti reikalinga teisė vairuoti transporto priemones, apeliantas privalėjo elgtis ypač atidžiai ir rūpestingai, įvertinti galimas neigiamas savo priešingo teisei elgesio pasekmes. Tačiau apeliantas sąmoningai pasirinko priešingą teisei elgesį, padarė vieną grubiausių KET pažeidimų - vairavo transporto priemonę būdamas sunkaus girtumo laipsnio, tokiu elgesiu sukeldamas didelę grėsmę kitiems eismo dalyviams. Esant tokioms aplinkybėms apelianto ir jo šeimos interesams negali būti teikiamas prioritetas prieš kitų visuomenės narių interesą, susijusį su transporto eismo saugumu, o apelianto darbo pobūdis negali būti pripažintas ypatinga, išskirtine jo naudai liudijančia aplinkybe, pateisinančia švelnesnės nei įstatyme numatyta nuobaudos taikymą.
Kadangi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens darbo pobūdis savaime nepripažintinas aplinkybe, leidžiančia taikyti jo atžvilgiu ATPK 30-1 straipsnį, apelianto argumentai, susiję su įrodymų, patvirtinančių poreikį vairuoti transporto priemones jam atliekant darbines pareigas, vertinimu pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegijos pripažįstami teisiškai nereikšmingais.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti apelianto atžvilgiu ATPK 30-1 straipsnį ir ginčijama nutartimi sutrumpinti apeliantui paskirtą minimalų ATPK 126 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą specialiosios teisės atėmimo terminą. Apeliacinio proceso principai draudžia apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, labiau nepalankų apeliantui, nei skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas (lot. non reformatio in peius), todėl, nesant atitinkamo Institucijos apeliacinio skundo, ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
A. B. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 8 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.