Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

ieškovės ir trečiųjų asmenų su savarankiškais reikalavimais atstovui adv. Anatolijui Novikovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. P. ieškinį atsakovui A. P. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, išlaikymo ir išlaikymo skolos priteisimo, turto padalijimo, trečiųjų asmenų su savarankiškais reikalavimais R. P. ir R. P. ieškinį atsakovui A. P. dėl išlaikymo priteisimo, atsakovo A. P. priešieškinį ieškovei L. P. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, turto padalijimo, naudojimosi butu tvarkos nustatymo, išvadą byloje duodanti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Sveikatos ir socialinės apsaugos departamento Vaikų teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tretieji asmenys su savarankiškais reikalavimais R. P. ir R. P. padavė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo išlaikymą kiekvienam iš jų po 500 Lt kas mėnesį. Nurodė, kad jie mokosi vidurinėje mokykloje, kurią baigs 2009-07-01. Jiems tapus pilnamečiais atsakovas tik nežymiai prisideda prie išlaikymo. Jie patys dėl objektyvių priežasčių dirbti neturi galimybės.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovas ir jo atstovė apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, ieškovė ir jos atstovas - prašė atmesti. Teismo posėdyje CPK 314 straipsnio tvarka buvo priimti ir ištirti šalių pateikti nauji įrodymai: mokėjimo pavedimai ir nurodymai apie pinigų pervedimą vaikams, atsakovo sudarytos paaiškinamosios lentelės, kreditavimo sutarties nuorašas, susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo, nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, prašymas Vilniaus m. apylinkės vyr. prokurorui.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo A. P. apeliacinio skundo ribose (dalyje dėl sutuoktinio kaltės, nutraukiant santuoką, dėl neturtinės žalos priteisimo, dėl išlaikymo įsiskolinimo ir išlaikymo pilnamečiams vaikams priteisimo, dėl nekilnojamojo turto (buto) vertės ir kompensacijos dydžio, dėl nukrypimo, dalijant santuokinį turtą, nuo lygių dalių principo). Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, ištyrusi naujus įrodymus ir išklausiusi atvykusių į teismo posėdį asmenų kalbų, teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra pagrindas iš dalies patenkinti atsakovo apeliacinį skundą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šalių santuoka iširo dėl atsakovo A. P. kaltės. Apeliantas su tokia išvada nesutinka ir teigia, kad teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nes teismo išvada nėra pagrįsta faktiniais bylos duomenimis, o grindžiama tik vienos ieškovės paaiškinimais teismui ir jos neteisėtu būdu gautomis fotonuotraukomis. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta ir pažymi, kad vienas iš CK nustatytų santuokos pasibaigimo pagrindų yra jos nutraukimas faktiškai iširus santuokai dėl kito sutuoktinio kaltės (CK 3.49 str. 2 d., 3.60 str. 1 d.). Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl šeimos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas šeimos teisinius santykius reglamentuojančioje CK III knygoje ,,Šeimos teisė“ (CK 3.60 str. 2 d.). Tokią bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti įrodinėtinas aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant sutuoktinio kaltės klausimą. Teismas, spręsdamas klausimą, ar santuoka iširo dėl vieno ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės, turi atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas sutuoktinio pripažinimo kaltu sąlygas. CK 3.60 straipsnio 2 dalyje kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės, kai dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92 straipsniuose. Tai lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme numatytos pareigos. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį santuokos išsaugojimo atžvilgiu tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes vertino pakankamai, atsižvelgė į byloje nustatytą jų visumą.

Atsakovas, nesutikdamas su teismo išvada, kad šalių santuoka iširo tik dėl jo (atsakovo) kaltės, nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad dėl santuokos iširimo yra kalti abu sutuoktiniai, kadangi jie nesugebėjo gyventi kartu ir pateisinti vienas kito lūkesčių. Be to apelianto nuomone, ieškovės neteisėtu būdu gautos fotonuotraukos nepatvirtina jo neištikimybės fakto, o pati ieškovė, duodama paaiškinimus teismui, pripažino, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus, nes atsakovas, nors apeliaciniame skunde ir tvirtina, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, tačiau ieškovės kaltės (kad ji nesirūpino atsakovu, nebuvo jam lojali, elgėsi su juo netinkamai ar pan.) neįrodė (CPK 178 str.). Apelianto nurodyta aplinkybė, kad fotonuotraukose atvaizduotos moterys yra atsakovo bendradarbės, o ne meilužės, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi šalių santuoka nėra nutraukta dėl neištikimybės. Pažymėtina, jog byloje taip pat nebuvo įrodyta, kad minėtos fotonuotraukos ieškovės buvo gautos neteisėtu būdu (to nepatvirtina ir apeliacinės instancijos teismui pateiktas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą bei prašymas Vilniaus m. apylinkės vyr. prokurorui). Ieškovės pasakymas teismo posėdyje, kad apskritai nebūna vieno sutuoktinio kaltės, tik vienas būna labiau kaltas, kitas mažiau, negali būti vertinamas kaip jos pripažinimas, jog šalių santuoka iširo ir dėl jos kaltės (CPK 182 str. 1 p.). Atsakovas nepateikė įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad šalių santuoka iširo ir dėl ieškovės kaltės (CPK 178 str.). Tuo tarpu byloje surinktais pakankamais įrodymais nustatyta ir apeliantas to nepaneigė, jog pats atsakovas pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, t.y. paliko šeimą, nepakankamai rūpinosi sutuoktine ir vaikais, nebandė išsaugoti šeimos, kas buvo pakankamas pagrindas pirmosios instancijos teismui nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės (CK 3.60 str. 3 d.).

Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas. Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo ir įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančių taisyklių nepažeidė. Iš bylos medžiagos matyti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nešališkai, visapusiškai ir objektyviai pagal savo vidinį įsitikinimą teismo posėdyje išnagrinėjo ir įvertino visas bylos aplinkybes, nė vieno įrodymo atžvilgiu teismas nebuvo iš anksto vienaip ar kitaip nusiteikęs. Teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo, konstatuojant atsakovo kaltę, yra priimtas esant įrodymų pakankamumui, išnagrinėjus jų visetą.

Nutraukęs šalių santuoką dėl atsakovo kaltės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 3.70 straipsnio 2 dalies nuostatą dėl neturtinės žalos, susijusios su santuokos nutraukimu, atlyginimo, ir priteisė ieškovei iš atsakovo 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Neturtinę žalą, susijusią su santuokos nutraukimu, sudaro dvasiniai sutuoktinio išgyvenimai, jo patirtas fizinis ar emocinis skausmas dėl neteisėtų ar amoralių kito sutuoktinio veiksmų, kuriais pasireiškė jo kaltė ir pan. (CK 6.250 str.). Nagrinėjamoje byloje nurodytos aplinkybės buvo konstatuotos ir atsakovas, prašydamas neturtinės žalos nepriteisti, jų nepaneigė (CPK 178 str.).

Atsakovas apeliaciniame skunde sutinka dėl skundžiamu teismo sprendimu pilnamečiams vaikams priteisto išlaikymo po 350 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, tačiau ginčija šių išmokų priteisimo laikotarpį: apeliantas mano, kad toks išlaikymas (parama) turėjo būti priteistas nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki 2009-07-01, taip kaip savo ieškinyje ir prašė tretieji asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus. Teisėjų kolegija tokiems apelianto argumentams iš esmės pritaria ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šio išlaikymo (paramos) laikotarpį netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir netinkamai pritaikė CK 3.194 straipsnio 3 dalies bei Lietuvos Konstitucinio teismo 2007-06-07 nutarimo nuostatas, dėl ko teismo sprendimas šioje dalyje keistinas (CPK 320 str., 329 str. 1 d., 330 str.).

Bylos duomenys tvirtina, kad atsakovas pastoviai iki teismo sprendimo priėmimo dienos teikė paramą savo pilnamečiams vaikams (ieškovės, trečiųjų asmenų su savarankiškais reikalavimais ir atsakovo paaiškinimai teismo posėdyje, rašytiniai įrodymai – 92-207, 231-247, atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateiktos paaiškinamosios lentelės. Todėl yra pakankamas pagrindas pilnamečiams vaikams priteisto išlaikymo po 350 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis mokėjimą nustatyti nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos, t.y. 2008-12-15. Pažymėtina, jog atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė mokėjimo pavedimų ir nurodymų nuorašus apie tai, kad po teismo sprendimo priėmimo pilnamečiams vaikams priteistas išlaikymas yra mokamas tinkamai. Taip pat apeliantas pagrįstai prašo nustatyti šiuos periodinius mokėjimus iki 2009-07-01, t.y. iki kol pilnamečiai vaikai baigs vidurinę mokyklą. CK 3.194 straipsnio 3 dalis (2004-11-11 redakcija) numato, kad „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, ir yra ne vyresnis negu 24 metų“. Nagrinėjamu atveju R. P. ir R. P. mokosi (duomenys neskelbtini) (b.l. 274) ir šią mokyklą baigs 2009-07-01. Duomenų, kad tretieji asmenys toliau mokysis aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, dar nėra ir šiai dienai negali būti, todėl nėra ir įstatyminio pagrindo priteisti paramą.

Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat skundžia teismo sprendimo dalį dėl išlaikymo įsiskolinimo pilnamečiams vaikams priteisimo, motyvuodamas tuo, kad teismas šioje dalyje, priteisdamas 25600 Lt išlaikymo įsiskolinimą, nenustatė nei tikslaus laikotarpio, už kurį šis įsiskolinimas susidarė, nei nurodė motyvų, kuriais remiantis priėmė tokį sprendimą. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus pripažįsta pagrįstais ir sudarančiais pagrįstą pagrindą šioje dalyje teismo sprendimą panaikinti bei ieškinį atmesti (CPK 320 str., 329 str. 1 d.).

Įstatymas nustato, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė reikalauti išlaikymo atsiranda tada, kai vaiko tėvas arba motina nevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti nepilnamečius vaikus (CK 3.194 str.). Įsiskolinimas priteisiamas už laikotarpį nuo išlaikymo netekimo pradžios iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 str.). Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo motyvų, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių byloje nenustatinėjo ir netyrė, o pats sprendimas priteisti išlaikymo įsiskolinimą prieštarauja byloje surinktiems įrodymams: rašytiniams įrodymams (b.l. 50-59, 60-171, 192-207, 231-247, 277-247), atsakovo, trečiųjų asmenų ir ieškovės paaiškinimams. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nebuvo pateikta duomenų apie tai, kad atsakovo teikiamas išlaikymas 2005-2008 metų laikotarpiu buvo neadekvatus vaikų poreikiams arba kad tie poreikiai buvo žymiai didesni, nei teikiamas išlaikymas (CPK 178 str.). Byloje taip pat nebuvo paneigti atsakovo atsikirtimai, kad nuo to laiko, kai jis negyveno kartu su šeima (nuo 2005 m. kovo mėn.), jis gera valia teikė vaikų būtinus poreikius užtikrinantį išlaikymą (pirko mobiliuosius telefonus ir apmokėjo jų sąskaitas, mokėjo už interneto paslaugas, pirko kelialapius poilsiui, mokėjo įvairius gyvenamosios patalpos, kur gyvena vaikai, mokesčius, remdavo vaikus pinigais ir pan.). Priešingai, atsakovo vaikams 2005-2008 metais suteikto išlaikymo faktą patvirtina į bylą pateikti įrodymai, kuriuos atsakovas apibendrino apeliacinės instancijos teismui pateiktose paaiškinamosiose lentelėse. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatyta faktinių aplinkybių apie tai, kad atsakovas nevykdė savo pareigos išlaikyti vaikus arba ją vykdė netinkamai, dėl galėjo susidaryti išlaikymo įsiskolinimas (CPK 185 str., CK 1.5 str.). Todėl skundžiamo teismo sprendimo dalis, kuria toks įsiskolinimas yra priteistas, negali būti laikoma teisėta bei pagrįsta.

Įstatymuose nustatyta, kad teismas, nutraukdamas santuoką, be kitų privalomai spręstinų klausimų, turi išspręsti ir sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimą, išskyrus atvejus, kai turtas padalytas bendru sutuoktinių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka (CK 3.59 str., 3.62 str. 3 d.). Nagrinėjamoje byloje sutuoktiniai P. bendru susitarimu turto nepasidalijo, todėl šiuo klausimu turėjo priimti sprendimą šalių santuokos nutraukimo bylą nagrinėjęs teismas, kas ir buvo padaryta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu. Turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo klausimus reglamentuoja CK trečiosios knygos III dalies VIII skyriaus normos (CK 3.116-3.129 str.). Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimą reglamentuojančių teisės normų nuostatas, susijusias su dalytino turto dalių, vertės nustatymu ir kompensacijos priteisimu. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais sutinka tik iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas šalių santuokoje įgytą turtą – butą (duomenys neskelbtini), garažą (duomenys neskelbtini) ir automobilį Peugeot 605 padalijo, nukrypdamas nuo lygių dalių principo, t.y. taip, kaip prašė ieškovė: jai 2/3 dalis, atsakovui – 1/3 dalį. Priimdamas tokį sprendimą teismas atsižvelgė į tai, jog pilnamečiai vaikai gyvena pas ieškovę, mokosi vidurinėje mokykloje, jiems reikalinga parama ir įsigyti butą jie turi mažai galimybių. Atsakovas apeliaciniame skunde su tokiu santuokinio turto paskirstymu nesutinka ir nurodo, jog nebuvo pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria apeliantui.

CK 3.117 straipsnyje yra įtvirtintas sutuoktinių bendro turto dalių lygybės principas. CK 3.123 straipsnio 1 dalis leidžia nukrypti nuo šio principo įstatyme numatytais atvejais: atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį ar kitas svarbias aplinkybes. CK 3.123 straipsnyje pateikiamas aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas gali pripažinti svarbiomis ir kitas aplinkybes, sudarančias pakankamą pagrindą nukrypti nuo lygių dalių principo. Tačiau nukrypstant nuo šio principo svarbu vadovautis tokiomis aplinkybėmis, kad toks nukrypimas būtų pagrįstas ne tik įstatymu, bet ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 str. 4 d.). teisėjų kolegija pritaria apeliantui, kad nagrinėjamu atveju byloje nustatytos faktinės aplinkybės (šalys santuokoje gyveno 20 metų, vedė bendrą ūkį, užaugino tris pilnamečius vaikus, abu dirbo ir pan.) ir pateikti įrodymai nesudarė teismui pakankamo pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo (šalių vaikai yra pilnamečiai, duomenų, kad ieškovės sveikata bloga, nepateikta, ieškovė neprašė santuokoje įgyto turto pripažinti asmeniniu ir pan.). Todėl teismo sprendimas šioje dalyje negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu (CPK 320 str., 329 str. 1 d., 330 str.).

Atsakovas taip pat nesutinka su teismo sprendimu dalyje dėl kompensacijos priteisimo už ieškovei tenkančią didesnę turto dalį ir prašo padidinti jam priteistinos kompensacijos dydį bei neatidėti jos sumokėjimo dvejiems metams, motyvuodamas tuo, kad ieškovė neturi lėšų kompensacijai sumokėti, o jis neturi gyvenamojo būsto. Teisėjų kolegija iš dalies pritaria apeliantui ir, vadovaudamasi CPK 376 straipsnio nuostatomis, grąžina teismo sprendimą šioje dalyje nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir procesinės teisės normų pažeidimo (CPK 329 str. 1 d. ir 2 d. 7 p.).

Pirmosios instancijos teismas šalių santuokoje įgytą turtą padalino natūra, priteisdamas ieškovei 4 kambarių 82,77 kv.m ploto butą (duomenys neskelbtini), 337000 Lt vertės, o atsakovui – 20,34 kv.m ploto garažą (duomenys neskelbtini), 14800 Lt vertės ir automobilį Peugeot 605, 7000 Lt vertės. Tačiau atsakovas priešieškiniu prašė butą padalinti tarp šalių lygiomis dalimis ir nustatyti naudojimosi juo tvarką, motyvuodamas tuo, kad jis neturi kitos gyvenamosios patalpos. Pirmosios instancijos teismas šios priešieškinio dalies nenagrinėjo, nors pagal bylos duomenis butas iš esmės yra dalus, o atsakovas kito gyvenamojo ploto neturi. Be to priteisdamas iš ieškovės piniginę kompensaciją pirmosios instancijos teismas nesvarstė realios galimybės šią kompensaciją sumokėti, be pagrįsto ir motyvuoto pagrindo jos mokėjimą atidėdamas dvejiems metams. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismui ieškovė pateikė susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, iš kurio matyti, kad nuo 2009-03-23 ieškovė neteko darbo. Dėl nurodytų aplinkybių neišaiškinimo ir neįvertinimo byla šioje dalyje grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad dalijamo bendro santuokinio turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 str.). Tai reiškia, kad turėtų būti nustatytos pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną galiojančios dalijamo turto rinkos kainos, nes tik įsiteisėjus teismo sprendimui pasibaigs bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

Atsižvelgiant į tai, jog byla dalyje yra grąžinama nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas nesprendžia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo – šis klausimas spręstinas galutinai išnagrinėjus bylą, todėl teismo sprendimas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dalyje naikintinas ir perduotinas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 15 d. sprendimą pakeisti:

Panaikinti sprendimo dalį, kurioje iš atsakovo A. P. vaikams R. P. ir R. P. priteista išlaikymo skola po 12800 Lt, ir šioje dalyje ieškinį atmesti.

Pakeisti sprendimo dalį, kurioje iš atsakovo A. P. pilnamečiams vaikams R. P. ir R. P. priteista išlaikymas po 350 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2008-01-28 iki jie mokysis vidurinėje mokykloje, bet ne ilgiau iki jiems sukaks 24 metai, nustatant, kad išlaikymas priteisiamas nuo 2008-12-15 iki 2009-07-01.

Panaikinti sprendimo dalis, kuriose ieškovei L. P. priteistas butas (duomenys neskelbtini) ir ieškovė įpareigota dvejų metų laikotarpyje nuo sprendimo įsiteisėjimo sumokėti atsakovui A. P. 97800 Lt kompensaciją už jai tenkančią didesnę turto dalį, iš atsakovo ieškovės naudai priteista 1466,67 Lt ir 1641 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš ieškovės atsakovo naudai 666,67 Lt bylinėjimosi išlaidų ir iš atsakovo į valstybės biudžetą 252 Lt už reikalavimą priteisti išlaikymą, ir šiose dalyse bylą perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.