Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jurgitos Mačionytės, teisėjų Stasio Punio, Arūno Kisieliaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo T. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 178 str. 1 d. 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme, LR BK 22 str. 1 d., 178 str. 1 d. 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, paskirta galutinė vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. M. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, 2012 m. kovo 23 d. apie 13.00 - 14.00 val., Vilniuje, Vilniaus g. 4/35, UAB „Baltoptik“ parduotuvėje „Fielmann“, paėmė nuo prekių stendo akinius „Giorgio Armani“ ir išėjo iš parduotuvės nesumokėjęs, t.y. tokiu būdu pagrobė UAB „Baltoptik“ priklausančius akinius „Giorgio Armani“ 589 Lt vertės, tuo padarė UAB „Baltoptik“ 589 Lt turtinę žalą.

Taip pat jis, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, 2012 m. kovo 24 d. apie 06.00 val., Vilniuje, Pamėnkalnio g. 17, klube „Play“, paimdamas nuo palangės paliktą be priežiūros, pasikėsino pagrobti J. L. priklausančią rankinę 50 litų vertės, kurioje buvo mobiliojo ryšio telefonas „Nokia“ 300 Lt vertės, blakstienų tušas 40 Lt vertės, piniginė 100 Lt vertės, su joje buvusiais 30 litų, J. L. vardu išduota „Swedbank“ mokėjimo kortelė, vairuotojo pažymėjimas, studento pažymėjimas ir elektroninis pravažiavimo bilietas, tokiu būdu pasikėsino pagrobti 520 litų vertės svetimą turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas V. L..

Apeliaciniu skundu nuteistasis T. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 5 d. nuosprendį. Nuteistasis skunde nurodo, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, byloje nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, todėl remiantis LR BK 61 str. 4 d. jam gali būti paskirta bausmė nesusijusi su laisvės atėmimu. Byloje nėra pareikštas civilinis ieškinys, todėl teismas jo atžvilgiu turėjo taikyti LR BK 62 str. 1 d. nuostatas. Teismas skirdamas jam bausmę neatkreipė dėmesio į LR BK 54 str. 2 d. ir 3 d., kas patvirtina, jog jam pakirta bausmė prieštarauja teisingumo principui. Taip pat teismas neatkreipė dėmesio į jo padarytų nusikalstamų veikų sudėtingumą ir jam paskyrė neadekvačią bausmę. Skirdamas bausmę, teismas turėjo vadovautis LR BK 70 str. bei BK 75 str. nuostatomis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo T. M. gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis apeliaciniame skunde kaltės bei veikos kvalifikavimo neginčija, nuosprendį skundžia dėl jam paskirtos per griežtos bausmės.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas T. M. bausmę atsižvelgė į nusikaltimų pavojingumo laipsnį, jų pobūdį, kaltinamojo asmenybę, į atsakomybę lengvinančią aplinkybę – tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, gailisi, taip pat į tai, kad anksčiau devyniolika kartų teistas už nusikaltimus nuosavybei, baustas administracine tvarka pagal LR administracinių teisės pažeidimų kodekso 50 str., t.y. už smulkų svetimo turto pagrobimą, paskirtų baudų nemoka, niekur nedirba.

Apelianto skundo argumentai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, byloje nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, todėl jam gali būti paskirta bausmė nesusijusi su laisvės atėmimu, atmestini. BK 61 str. 4 d. nurodyta, kad, jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. T. M. padarė dvi nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 178 str. 1 d. ir BK 22 str. 1 d. 17 str. 1 d., už kurių padarymą gali būti baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Už LR BK 178 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą teismas T. M. paskyrė 1 metų laisvės atėmimo bausmę, o už LR BK 22 str. 1 d. 178 str. 1 d. – 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Kaip jau minėta, apylinkės teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad T. M. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir dėl jų padarymo gailisi ir šią aplinkybę pripažino atsakomybę lengvinančia, dėl ko ir paskyrė mažesnę nei LR BK 178 str. 1 d. numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, bausmę.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad T. M. skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas už dvi tyčines nusikalstamas veikas (vieną baigtą ir vieną nebaigtą), t.y. už nusikaltimus nuosavybei, vieno nusikaltimo nebaigė, tačiau dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių – jis buvo sulaikytas. T. M. už nusikaltimus nuosavybei praeityje teistas devyniolika kartų, penkis kartus baustas administracine tvarka už smulkųjį svetimo turto pagrobimą, baudų iki šiol nėra sumokėjęs, niekur nedirba, nesimoko.

Nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, jog byloje nėra pareikštas civilinis ieškinys, todėl teismas jo atžvilgiu turėjo taikyti LR BK 62 str. 1 d. nuostatas, nepagrįstas. LR BK 62 str. 1 d. nurodyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę nei įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Pažymėtina, kad už nusikalstamos veikos padarymą gali būti skiriama tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje. Tačiau yra ir šios bendros taisyklės išimtis - teismas turi teisę skirti švelnesnę, negu įstatymo nustatytą, bausmę, net tada, kai pati švelniausia BK straipsnio sankcijoje numatyta bausmė yra per griežta ir bausmės paskirtis gali būti pasiekta paskyrus švelnesnę bausmę.

Skiriant švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę atsižvelgiama į bylos aplinkybių visumą, kuri mažina kaltininko asmenybės pavojingumą ir (ar) padarytos veikos pavojingumą, rodo veikos atsitiktinį ar situacinį pobūdį ir pan. Nagrinėjamu atveju, apylinkės teismas šioje baudžiamojoje byloje nenustatė tokių bylos aplinkybių, kurios mažintų T. M. asmenybės pavojingumą ar padarytos veikos pavojingumą, visumos. Tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Tai, kad byloje nėra pareikštas civilinis ieškinys, nagrinėjamu atveju parenkant bei skiriant T. M. bausmę, neturi jokios reikšmės. Vienintelė aplinkybė, kuri lengvina nuteistojo atsakomybę yra tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir dėl jų padarymo gailisi, tačiau ši aplinkybė, skiriant T. M. laisvės atėmimo bausmę už kiekvieną nusikaltimą atskirai, apylinkės teismo jau buvo įvertinta, todėl pakartotinai atsižvelgti į minėtą nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nėra pagrindo.

Nepagrįstas yra ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, jog jam pakirta bausmė prieštarauja teisingumo principui. LR BK 54 str. 3 d. nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.

Taikant švelnesnę, nei straipsnio sankcijoje numatyta, bausmė, turi būti nustatytos išimtinės aplinkybės, kurių pagrindu galima būdų daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Baudžiamosios bylos medžiagoje nėra, taip pat apeliaciniame skunde nuteistasis T. M. nenurodė jokių svarbių ar išimtinių aplinkybių į kurias turėtų būti atsižvelgta parenkant bei skiriant jam bausmę. Nagrinėjamu atveju, apylinkės teismo nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė nepaneigia kitų byloje esančių duomenų, susijusių su nusikalstamų veikų padarymo aplinkybėmis bei nuteistojo asmenybę neigiamai charakterizuojančių aplinkybių visumos, į kurias ir buvo atsižvelgta nuteistajam skiriant laisvės atėmimo bausmę.

Taip pat nepagrįstas yra apelianto teiginys, kad teismas, skirdamas bausmę, jo atžvilgiu turėjo taikyti LR BK 70 str. (Nemokami darbai) nuostatas. Už LR BK 178 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą, asmuo baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (LR BK 41 str. 1 d.). Tuo tarpu LR BK 70 str. yra numatyta ne bausmės rūšis, o viena iš baudžiamojo poveikio priemonių, kuri gali būti paskirta pilnamečiui asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės LR BK VI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės LR BK X skyriuje numatytais pagrindais (LR BK 67 str. 2 d.). Taigi, LR BK 70 str. numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – nemokami darbai, kaip bausmė už nusikaltimo padarymą, negali būti skiriami.

LR BK 75 str. nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jei teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tokiu būdu, sprendžiant dėl LR BK 75 str. taikymo, esminę reikšmę turi padarytų veikų pavojingumo pobūdis ir laipsnis. Taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-549/2007).

Nuteistasis T. M. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad yra pagrindas jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. T. M. skundžiamu teismo nuosprendžiu yra nuteistas už du nesunkius nusikaltimus laisvės atėmimo bausme, neviršijančia trijų metų, o tai reiškia, jog formaliai egzistuoja LR BK 75 straipsnio taikymo pagrindai, tačiau šiuo konkrečiu atveju negalima daryti išvados, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Kaip jau buvo minėta, nuteistasis anksčiau devyniolika kartų teistas, baustas administracine tvarka. Tokiu būdu, ankstesniais nuosprendžiais paskirtos bausmės bei skiriamos administracinės nuobaudos neturėjo lemiamos įtakos nuteistojo apsisprendimui atsisakyti neteisėtų veiksmų, laikytis įstatymų, visuotinai priimtino elgesio taisyklių. Todėl, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo T. M. taikyti LR BK 75 str. nuostatas, kadangi apeliantui paskirtos galutinės bausmės vykdymo atidėjimas nepadės pasiekti LR BK 41 str. 2 d. numatytų bausmės tikslų, kuriais siekiama taip paveikti nusikaltusį asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Ši išvada yra priešinga vienai iš LR BK 75 str. numatytų bausmės vykdymo atidėjimo būtinų sąlygų.

Teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurių pagrindu nuteistajam T. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas galėtų būti atidėtas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai, nepažeisdamas LR BK 54 str. nuostatų, paskyrė T. M. su laisvės atėmimu susijusią bausmę, todėl keisti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 5 d. nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo T. M. apeliacinį skundą atmesti.