- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-02-02
- Bylos Nr.
- I3-184-505/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00142-2018-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Daina Kukalienė (pirm.), Ramūnas Šarka, Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- P. Ū.
- Atsakovas
- Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, Kauno apskrities VMI
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algio Markevičiaus, Ramūno Šarkos,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. Ū. skundą atsakovei Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos, dėl administracinio akto panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. sausio 16 d. raštą Nr. (7.46-3.1.1) K-202 „Dėl P. Ū. privalomo sumokėti gyventojų pajamų mokesčio perskaičiavimo“.
Pareiškėjas skunde (1 t., b. l. 30–33) nurodė bei teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2018 m. sausio 16 d. rašte Nr. (7.46-3.1.1) K-202 „Dėl P. Ū. privalomo sumokėti gyventojų pajamų mokesčio perskaičiavimo“ nurodoma, jog pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymą darbdavio ir darbuotojo susitarimu mokėtinas pajamų mokestis dėl per didelio pritaikyto neapmokestinamojo pajamų dydžio gali būti perskaičiuojamas įstaigoje ir sumokamas į biudžetą tik iki to paties mokestinio laikotarpio pabaigos. 2014 metų mokestinis laikotarpis buvo pasibaigęs ir įstaiga per didelio pritaikyto neapmokestinamojo pajamų dydžio negalėjo perskaičiuoti bei sumokėti gyventojų pajamų mokesčio į biudžetą. Pažymėjo, kad ginčijamu aktu taip pat buvo paaiškinta, jog kai su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių pajamų gavimo vietoje pritaikytas neapmokestinamasis pajamų dydis yra didesnis už taikytiną metinį neapmokestinamąjį pajamų dydį, gyventojas turi deklaruoti pajamas, perskaičiuoti ir papildomai sumokėti pajamų mokestį. Nesutiko su atsakovės teiginiais, kad 2014 metais jo gautoms pajamoms, susijusioms su darbo santykiais (duomenys neskelbtini), buvo pritaikytas per didelis neapmokestinamasis pajamų dydis, todėl atsirado prievolė deklaruoti pajamas, pateikiant metinę pajamų deklaraciją. Nurodė, kad gyventojų pajamų mokesčio mokėtina 108,90 Eur (376 Lt) suma susidarė dėl pritaikyto per didelio neapmokestinamojo pajamų dydžio už 2014 metus, kurį neteisingai apskaičiavo darbdavys – (duomenys neskelbtini), todėl jis neturi mokėti darbdavio neteisingai apskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio, nes visus mokesčius nuo jo gautų pajamų (darbo užmokesčio) skaičiavo ir mokėjo darbdavys. Prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (1 t., b. l. 116–117).
Atsiliepime į skundą nurodė ir jos atstovas teismo posėdyje paaiškino, jog pareiškėjas 2018 m. sausio 4 d. Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė prašymą dėl gyventojų pajamų mokesčio mokėtinos sumos, susidariusios dėl per didelio pritaikyto neapmokestinamojo pajamų dydžio už 2014 metus panaikinimo. Pareiškėjas nurodė, kad 2014 metais dirbo (duomenys neskelbtini) ketvirčiu etato ir (duomenys neskelbtini) bei gavo pajamas, kurios buvo apmokestintos gyventojų pajamų mokesčiu. Pažymėjo, kad pareiškėjui 2018 m. sausio 16 d. raštu Nr. (7.46-3.1.1) K-202 buvo pateiktas atsakymas, kuriame išaiškinta, jog pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 20 straipsnio nuostatas darbdavio ir darbuotojo susitarimu mokėtinas pajamų mokestis dėl per didelio pritaikyto neapmokestinamojo pajamų dydžio gali būti perskaičiuojamas įstaigoje ir sumokamas į biudžetą tik iki to paties mokestinio laikotarpio pabaigos. 2014 metų mokestinis laikotarpis buvo pasibaigęs, todėl dėl per didelio pritaikyto neapmokestinamojo pajamų dydžio pareiga sumokėti gyventojų pajamų mokestį į biudžetą teko pareiškėjui. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (2 t., b. l. 4–5).
Atsiliepime į skundą nurodė, jog Valstybinė mokesčių inspekcija pareiškėjui yra nurodžiusi, kad jam 2014 m. buvo apskaičiuotas per didelis neapmokestinamasis pajamų dydis, todėl iš pareiškėjo reikalaujama deklaruoti pajamas, perskaičiuoti ir papildomai sumokėti pajamų mokestį už 2014 m., kuris sudaro 108,90 Eur. Pabrėžė, kad ginčijamu 2018 m. sausio 16 d. raštu Nr. (7.46-3.1.1) K-202 pareiškėjui buvo išaiškinta, kad pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas darbdavio ir darbuotojo susitarimu mokėtinas pajamų mokestis dėl per didelio pritaikyto neapmokestinamojo pajamų dydžio gali būti perskaičiuojamas įstaigoje ir sumokamas į biudžetą tik iki to paties mokestinio laikotarpio pabaigos. Paaiškino, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) dirbo (duomenys neskelbtini) laikotarpiu ir 2011 m. liepos 19 d. pateikė prašymą dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymo, todėl apmokestinant darbo užmokestį pareiškėjui kiekvieną mėnesį ir buvo taikomas neapmokestinamasis pajamų dydis. Pažymėjo, kad apskaičiuojant mėnesio neapmokestinamąjį pajamų dydį Kauno klinikose buvo įvertinamos tik šioje įstaigoje pareiškėjo gautos darbo užmokesčio pajamos. Kaip žinia, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui ir asmeniui Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikus metinę pajamų deklaraciją, neapmokestinamasis pajamų dydis yra perskaičiuojamas atsižvelgiant į visas asmens gautas pajamas visose darbovietėse, todėl asmeniui gali atsirasti prievolė sumokėti susidariusį gyventojų pajamų mokesčio skirtumą. Skirtumas atsiranda dėl gyventojų pajamų mokesčio bazės padidėjimo, bet ne dėl kurios nors įstaigos netinkamai atlikto skaičiavimo. Todėl gyventojų pajamų mokesčio skirtumą sumoka pats asmuo, o ne jo buvęs darbdavys. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Ginčas byloje kilo dėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. sausio 16 d. rašto Nr. (7.46-3.1.1) K-202 „Dėl P. Ū. privalomo sumokėti gyventojų pajamų mokesčio perskaičiavimo“ (toliau – ir Raštas) teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. sausio 4 d. Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė prašymą dėl gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) mokėtinos sumos, susidariusios dėl per didelio pritaikyto neapmokestinamojo pajamų dydžio (toliau – ir NPD) už 2014 metus panaikinimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2014 metais dirbo (duomenys neskelbtini) ketvirčiu etato ir (duomenys neskelbtini) bei gavo pajamas, kurios buvo neteisingai apmokestintos gyventojų pajamų mokesčiu (1 t., b. l. 151).
Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Raštu atsakydama į pareiškėjo 2018 m. sausio 4 d. prašymą dėl GPM mokėtinos sumos, susidariusios dėl per didelio pritaikyto NPD už 2014 metus panaikinimo, informavo pareiškėją, kad pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 20 straipsnio nuostatas darbdavio ir darbuotojo susitarimu mokėtinas pajamų mokestis dėl per didelio pritaikyto NPD gali būti perskaičiuojamas įmonėje (įstaigoje) ir sumokamas į biudžetą tik iki to paties mokestinio laikotarpio pabaigos. 2014 metų mokestinis laikotarpis pasibaigęs ir įstaiga per didelio pritaikyto NPD negali perskaičiuoti bei sumokėti GPM į biudžetą, todėl pagal GPMĮ 27 straipsnio nuostatas pareiškėjui atsirado prievolė deklaruoti 2014 metais gautas pajamas, perskaičiuoti NPD ir papildomai sumokėti GPM už 2014 metus. Taip pat pažymėjo, kad GPMĮ nuostatos dėl NPD taikymo, metinio NPD perskaičiavimo ir pareiškėjui atsiradusios prievolės deklaruoti 2014 metais gautas pajamas, perskaičiuoti NPD ir papildomai sumokėti GPM už 2014 metus buvo išsamiai paaiškinta 2017 m. lapkričio 27 d. rašte Nr. (7.46-3.1.1.) K-5649, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo 2017 m. lapkričio 13 d. prašymą ir 2017 m. lapkričio 13 d. skundą (1 t., b. l. 58).
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai, išnagrinėję administracinę bylą Nr. I-5650-428/2018 pagal pareiškėjo P. Ū. skundą atsakovei Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. sausio 16 d. rašto Nr. (7.46-3.1.1) K-202 „Dėl P. Ū. privalomo sumokėti gyventojų pajamų mokesčio perskaičiavimo“ panaikinimo, 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir panaikino minėtą Raštą (1 t., b. l. 173–175).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. A-1074-438/2020 pagal atsakovės Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. Ū. skundą atsakovei Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl rašto panaikinimo, 2020 m. birželio 3 d. nutartimi atsakovės Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą patenkino iš dalies ir panaikino Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (1 t., b. l. 192–196).
Teismas nutartyje nurodė, jog iš ginčijamo Rašto matyti, kad jame yra nurodyti tiek faktinis, tiek teisinis pagrindai bei pakankamai aiškiai ir suprantamai nurodytas pareiškėjui jo galimo elgesio modelis – pareiga deklaruoti 2014 m. gautas pajamas, perskaičiuoti NPD ir papildomai sumokėti GPM už 2014 m. Todėl tarp šio teisinio santykio subjektų kilus teisminiam ginčui, teismui, kaip ginčus nagrinėjančiai institucijai, atiteko pareiga iš naujo įvertinti bei nustatyti tikruosius faktinius ir teisinius pagrindus, o tuo pačiu taikyti tas materialinės teisės normas, kurios iš tikrųjų reglamentuoja šį teisinį santykį, bei išspręsti ginčą iš esmės. Priešingai, viešojo administravimo subjektas gali vėl pritaikyti, teismo vertinimu, ne tas materialinės teisės normas ir vėl pareiškėjo prašymas bus grąžintas iš naujo atsakovui nagrinėti ir taip ginčas galės būti tęsiamas keletą kartų, jo neužbaigiant galutiniu teismo sprendimu.
Pareiškėjas nekelia ginčo dėl GPM 108,90 Eur (376 Lt) sumos dydžio, jos mokėjimo, tačiau nurodo, jog atsakovė šią sumą sumokėti turėjo reikalauti iš darbdavio, kuris neteisingai skaičiavo NPD, bet ne iš pareiškėjo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2014 metais dirbo (duomenys neskelbtini) ketvirčiu etato ir (duomenys neskelbtini) bei gavo pajamas, kurios buvo apmokestintos GPM. 2014 metais gautoms pajamoms, susijusioms su darbo santykiais, (duomenys neskelbtini) buvo pritaikytas per didelis NPD, todėl darbdaviui atsirado pareiga sumokėti neteisingai skaičiuotą mokestį.
Administracinis teismas, nagrinėdamas ginčus dėl viešojo administravimo subjektų sprendimų teisėtumo, vykdo viešojo administravimo subjektų kontrolę, todėl teisminio nagrinėjimo dalyką, visų pirma, sudaro viešojo administravimo subjekto sprendimai, kuriais asmenims nustatomos teisės ir pareigos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnis) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2052-602/2020).
Bylos duomenys patvirtina, kad mokesčių mokėtojas P. Ū. 2018 m. kovo 20 d. elektroninės deklaravimo sistemos duomenimis pateikė metinę pajamų deklaraciją (Forma GPM308) už 2014 metus. Pagal deklaraciją susidariusi GPM nepriemoka 376 Lt (108,90 Eur) už 2014 metus buvo užskaityta iš 2015 metais deklaruotos GPM permokos (1 t., b. l. 118–120).
Mokestį, kaip prievolę valstybei, struktūriškai sudaro pareiga mokėti įstatymo nustatytą mokestį ir pareiga laikytis įstatymo nustatytos mokesčio mokėjimo tvarkos. Daugumos mokesčių atžvilgiu šios dvi pareigos sutampa ir už tinkamą vykdymą atsako vienas asmuo – savarankiškas mokesčio mokėtojas. Tačiau galimi dvejopos mokestinės prievolės atvejai, kai vienas asmuo pagal mokesčio įstatymą privalo mokėti mokestį (GPMĮ 3 straipsnis), o kitas asmuo šią prievolę faktiškai atlieka sumokėdamas (pervesdamas) į biudžetą nustatyta tvarka apskaičiuotą mokestį (GPMĮ 23 straipsnis). Šiuo atveju viena mokestinė prievolė tenka mokesčio mokėtojui ir mokestį išskaičiuojančiam asmeniui.
Vadovaujantis GPMĮ 23 straipsnio 2 dalimi (akto redakcija, galiojusi nuo 2018-01-01 iki 2019-01-01), kai gyventojas pateikia laisvos formos prašymą mokestį išskaičiuojančiam asmeniui dėl NPD taikymo ir pagal šio Įstatymo 20 straipsnio nuostatas tokiam gyventojui mokestiniu laikotarpiu gali būti taikomas NPD, tai jam priklausantį NPD mokestį išskaičiuojantis asmuo atima skaičiuodamas apmokestinamąsias su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusias pajamas šio Įstatymo 20 straipsnio nustatyta tvarka.
Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) dirbo (duomenys neskelbtini) laikotarpiu. 2011 m. liepos 19 d. pateikė prašymą dėl NPD taikymo, todėl apmokestinant darbo užmokestį pareiškėjui kiekvieną mėnesį ir buvo taikomas NPD, ir apskaičiuojant mėnesio NPD Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikose buvo įvertinamos tik šioje įstaigoje pareiškėjo gautos darbo užmokesčio pajamos, nes kitoje įstaigoje (Respublikinėje Kauno ligoninėje) P. Ū. gautų pajamų vertinti negalėjo (neturėjo duomenų (informacijos) apie kitoje įstaigoje gautų pajamų dydį) ((duomenys neskelbtini) vyriausiosios finansininkės 2020 m. liepos 2 d. tarnybinis raštas „Dėl informacijos pateikimo“) (2 t., b. l. 6–8).
GPMĮ 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos (jeigu šio straipsnio 3 dalyje ar šio Įstatymo 28 straipsnyje nenustatyta kitaip) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip.
Kaip jau nustatyta, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui ir pareiškėjui P. Ū. Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikus metinę gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją, NPD buvo perskaičiuotas atsižvelgiant į visas asmens gautas pajamas visose darbovietėse. Todėl pareiškėjui P. Ū. atsirado prievolė sumokėti susidariusį GPM skirtumą. Skirtumas atsirado dėl GPM bazės padidėjimo, bet ne dėl kurios nors įstaigos netinkamai atlikto skaičiavimo. Todėl GPM skirtumą turėjo pareigą pagal minėtą teisinį reglamentavimą sumokėti pats asmuo, o ne jo buvęs darbdavys, ir pareiškėjui, t. y. mokesčių mokėtojui P. Ū. 2018 m. kovo 20 d. pateikus metinę pajamų deklaraciją (Forma GPM308) už 2014 metus pagal deklaraciją susidariusi GPM nepriemoka 376 Lt (108,90 Eur) už 2014 metus buvo užskaityta iš 2015 metais deklaruotos GPM permokos (1 t., b. l. 118–120).
Įvertinus ginčijamo Rašto turinį, mokesčių mokėtojo P. Ū. 2018 m. kovo 20 d. pateiktos metinės pajamų deklaracijos (Forma GPM308) už 2014 metus duomenis, darytina išvada, kad Raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, jame jokie imperatyvaus pobūdžio patvarkymai pareiškėjui nėra nustatyti (nedaro įtakos asmens teisėms ar saugomiems interesams), todėl ginčijamas Raštas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu ir atitinka Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2007 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. VA-66 „D. K. ir informacijos teikimo Valstybinėje mokesčių inspekcijoje taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Konsultacijų ir informacijos teikimo Valstybinėje mokesčių inspekcijoje taisyklių 3.12 papunkčio, 5.1 papunkčio, 40 ir 44 punktų nuostatas, todėl pareiškėjo P. Ū. skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 straipsnis).
Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011), todėl teismas dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų nepasisako, nes jie neturi teisinės reikšmės teismo sprendimo priėmimui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo P. Ū. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.