- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-02-01
- Bylos Nr.
- I-1203-644/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02177-2017-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- D. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Audrius Grauželis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. L. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 13 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4-7).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog laikotarpiu nuo 2012-10-04 iki 2014-11-28 buvo laikomas Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos gyvenamosiose patalpose netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Paaiškino, kad minėtu laikotarpiu buvo laikomas perpildytose kamerų tipo ir bendrabučio tipo patalpose, kuriose jam nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais reglamentuota gyvenamojo norma. Pažymėjo, kad bendrabučio tipo patalpose buvo laikoma po 24-28 asmenis, šiose patalpose nuteistiesiems nebuvo kėdžių, sieninės lentynos, spintelės daiktams susidėti, pakabų. Patalpose trūko apšvietimo, nebuvo ventiliacijos, ant lubų ir sienų kaupėsi pelėsis, dėl patalpų perpildymo buvo jaučiamas oro trūkumas, tarp gultų nebuvo bent minimalaus atstumo. Pareiškėjas tvirtino, kad neturėjo galimybės sportuoti, lankyti užsiėmimų, renginių, dirbti. Jam nebuvo sudaryta galybė nuošaliai pasinaudoti sanitariniu mazgu. Dėl kamerose įrengtų grotų negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos, joje kaupėsi drėgmė. Netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepimu, kurį papildė, (b. l. 10-16, 32-33) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjui gyvenamosiose patalpose buvo užtikrinta minimali teisės aktais reglamentuota gyvenamojo ploto norma. Pataisos namuose gyvenamosios patalpos baldais ir kietuoju inventoriumi aprūpintos vadovaujantis Lietuvos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis aprūpinimo normomis. Pareiškėjas su skundais dėl inventoriaus trūkumo į Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrių nesikreipė. Lokalinių sektorių teritorijose yra įrengtos sporto aikštelės, kuriose nuteistieji gali sportuoti dienotvarkėje nustatytu laiku. Gryname ore (lokalinių sektorių kiemuose) nuteistieji gali būti dienotvarkėje nustatytu laiku. Bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos vėdinamos per atveriamus langus. Santykinė oro drėgmė patalpose padidėja jas netinkamai vėdinant. Jei būriuose esantys nuteistieji tinkamai vėdintų patalpas, drėgmė nesusikauptų. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes, ar sugadintus šviestuvus, jie nedelsiant keičiami naujais. Elektros instaliacijos gedimai šalinami nedelsiant, o nuteistųjų sugadinta elektros instaliacija keičiama nauja. Kamerų tipo patalpų apžiūra atliekama kasdien. Techninės apžiūros metu tikrinamos langų grotos, sienos, grindys, lubos, gultai, stalai, praustuvių tvirtinimai, santechniniai vamzdžiai. Patikrinama, ar nėra žemės, plytų nuolaužų, statybinių šiukšlių ir kitų rengiamo pabėgimo požymių. Apžiūrų metu užfiksuoti pažeidimai šalinami nedelsiant. Pažymėjo, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo patys nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos namai ar pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar, kad dėl pataisos namų veikimo/neveikimo pareiškėjui būtų kilusi žala. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą. Nesant neteisėtų veiksmų bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2012-10-04 iki 2014-11-28.
Atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.
Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr., 2012-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pravieniškių PN-AK pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenimo sąlygų į įstaigos administraciją, tačiau į teismą kreipėsi 2017-10-16 (b. l. 8), todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas praleido senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009-09-24 nutartis Nr. A822-1037/2009).
Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, diskomfortą ir pan. Tačiau, teismas pažymi, kad jei pareiškėjas jautė išgyvenimus ir nepatogumus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriuo buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2012-10-04 iki 2014-10-15 taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas už minėtą laikotarpį atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.
Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2014-10-16 iki 2014-11-28.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 68 str.).
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog buvo laikomas perpildytose gyvenamosiose patalpose, kuriose jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose, pareiškėjo buvimo metu, buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose nebuvo laikomas (b. l. 26).
Laikotarpiu nuo 2014-10-16 iki 2014-11-28 pareiškėjas buvo paskirtas į 2 būrio 23 brigados 8 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 32,13 kv. m., įrengtos 9 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 3,57 kv. m. (32,13/9) ploto (b. l. 32-33, 35, 36).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad bendrabučio tipo patalpose buvo laikoma po 24-28 nuteistuosius, o tarp lovų nebuvo net minimalaus atstumo. Tačiau pareiškėjas objektyvių įrodymų savo argumentams pagrįsti, dėl gyvenamosiose patalpose laikytų asmenų skaičiaus, į bylą nepateikė. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad 2 būrio 23 brigados 8 gyvenamojoje patalpose ginčo laikotarpiu buvo įrengta daugiau miegamųjų vietų, nei nurodyta atsakovo atsiliepime, ar, kad patalpose buvo laikoma daugiau asmenų, nei įrengta miegamų vietų, ar, kad kiti nuteistieji neturėjo miegamosios vietos (miegojo ant grindų). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o pareiškėjo argumentai dėl patalpose laikytų asmenų skaičiaus, patalpų perpildymo gultais iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmestini.
Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad jam nebuvo sudaryta galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu.
Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad gyvenamuosiuose būriuose laikomi nuteistieji sanitariniais mazgais gali naudotis ištisą parą. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis ne dėl sanitarinių įrenginių trūkumo ar jų neįrengimo, bet dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu.
Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, jog galimybė privačiai pasinaudoti tualetu yra vienas iš faktorių, vertintinų nustatant, ar buvo pasiektas kankinimo ar pažeminimo lygis, jog būtų galima pripažinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje T. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05).
Nors atsakovo atstovas konkrečių duomenų apie sanitarinio mazgo įrengimą būriuose nepateikė, tačiau, teismas pažymi, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes. Pareiškėjas skunde nedetalizavo ir aiškiai nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad tualetai įrengti taip, jog nėra galimybės jais „nuošaliai“ pasinaudoti. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti aiškiai nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.
Pareiškėjas pažymėjo, kad gyvenamosios patalpos nebuvo aprūpintos baldais. Nuteistiesiems patalpose nebuvo kėdžių, sieninės lentynos, spintelės, pakabų drabužiams.
Atsakovo atstovas pažymėjo, kad įstaigos būrių gyvenamosios patalpos baldais ir kietuoju inventoriumi aprūpintos vadovaujantis Lietuvos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis (toliau – Aprūpinimo norma).
Ginčo laikotarpiu galiojusioje Aprūpinimo normoje (akto redakcija nuo 2010-03-03 iki 2017-01-01) nustatyta, kad bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje turi būti įrengta: po metalinę lovą (1 vnt. asmeniui), spintelę prie lovos (1 vnt. asmeniui), taburetę (1 vnt. asmeniui), stalą (1 vnt.). Aprūpinimo normoje nenumatyta, kad pataisos namų bendrabučio tipo patalpos turi būti aprūpintos kėdėmis, sieninėmis lentynomis ar pakabomis.
Kita vertus, reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl vietos trūkumo asmeniniams daiktams laikyti. Pažymėtina, kad pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas gyvenamosiose patalpose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė tiek kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų, tiek ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl nepakankamo apšvietimo ir vėdinimo. Pažymėjo, kad vėdinimo sistemos nebuvo, o dėl didelio nuteistųjų skaičiaus buvo jaučiamas oro stygius, ant patalpų sienų ir lubų buvo pelėsio.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą ginčo laikotarpiu reglamentavo Higienos norma HN 76:2010 (toliau - Higienos norma HN 76:2010), kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovo atstovo teigimu, bendrabučio tipo patalpos pataisos namuose vėdinamos per atveriamus langus, kas atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punktą. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas negalėjo išvėdinti patalpos per atveriamą langą (jog turėjo sunkumų atveriant langą, ar, kad dėl to kreipėsi į pataisos namų administraciją), tuo pačiu išvengiant ir drėgmės patalpose.
Pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2011-07-20 įsakymu Nr. V-416 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 4, 5 punktus, gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį (b. l. 19-21). Taigi, pareiškėjo teiginys, kad patalpose buvo pelėsio, patvirtina aplinkybę, jog atsakingas už patalpos tvarkymą asmuo neatliko tinkamai savo pareigų. Nenustačius atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumo, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo vėdinimo, drėgmės ir pelėsio atmestini.
Pagal higienos normos HN 76:2010 22 punktą, gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Atsakovo atstovo teigimu, patalpų apšvietimas atitinka nustatytus reikalavimus, o jei nustatomi kokie nors gedimai, jie nedelsiant pašalinami. Nors į bylą nėra pateikta konkrečių duomenų apie bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų dirbtinį apšvietimą, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes. Pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad patalpų apšvietimas neatitiko reikalavimų, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl nurodytų aplinkybių. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.
Pareiškėjas teigė, kad neturėjo galimybės sportuoti, lankyti užsiėmimų, renginių, dirbti.
Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pirmojo sektoriaus lokalinių sektorių aikštelėse yra įrengtos sporto aikštelės, kuriose nuteistieji gali sportuoti dienotvarkėje nustatytu laiku (b. l. 35). Remiantis 2-jo būrio nuteistųjų dienotvarke (b. l. 39), pozityvaus užimtumo priemonės, grupiniai užsiėmimai, individualūs pokalbiai, sportiniai renginiai vyksta nuo 12.30 iki 17.45 val. Į bylą nebuvo pateikta duomenų, suteikiančių pagrindą manyti, kad pareiškėjui nebuvo leidžiama naudotis nurodytais užsiėmimais ar dirbti, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Iš atsakovo atstovo pateikto Medicinos pažymėjimo matyti, kad pareiškėjui sveikatos sutrikimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų nekonstatuota (b. l. 24). Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Pravieniškių PN-AK) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. L. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.