- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-05-24
- Bylos Nr.
- P-403-217-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Sigita Rudėnaitė (pirm.), Stasys Gudynas, Algirdas Taminskas (pran.)
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo T. R. prašymą atnaujinti procesą T. R. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N(62)-925/2006.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Apylinkės teismo nutarimu T. R. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 174 straipsnyje numatyto pažeidimo padarymą nubaustas 200 litų bauda. Apylinkės teismo nutarime nurodyta, kad jis 2005 m. spalio 8 d., apie 21 val. 30 min., Vilniuje, autobusų stoties perone, viešoje vietoje, neblaivus (2,16 promilės) šlapinosi ir tokiais veiksmais pažeidė viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Teismas, išklausęs T. R. paaiškinimo, liudytojų K. P. , J. B. , A. Š. parodymų, ištyręs rašytinę bylos medžiagą, konstatavo, kad T. R. įvykdė nedidelį chuliganizmą. Nurodė, kad netikėti liudytojo J. B. parodymais neturi pagrindo, kadangi jis nurodė, jog anksčiau apkaltintojo asmens nepažinojęs, apkalbėti jo nebuvo jokio pagrindo. Be to, kaltė įrodyta ir liudytojų A. Š., K. P. parodymais, alkotesterio rezultatu. T. R. parodymus apie tai, kad jis nesišlapino Vilniaus autobusų stoties perone teismas atmetė kaip siekimą išvengti administracinės atsakomybės, nes jie paneigti aukščiau išvardytais įrodymais. Skirdamas nuobaudą teismas atsižvelgė į padaryto pažeidimo pobūdį, pažeidimo padarymo aplinkybes, į patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmenybę, kuris dirba, anksčiau neteistas ir nebaustas administracine tvarka. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad pažeidimas padarytas neblaivaus asmens.
II.
Apeliaciniu skundu T. R. prašė apylinkės teismo nutarimą panaikinti ir nutraukti jo administracinio teisės pažeidimo bylą. Manė, kad apylinkės teismo nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas neteisingai išsiaiškino bylos faktines aplinkybes bei vertino įrodymus. Pažymėjo, kad teisme kategoriškai neigė inkriminuotą veiką. Liudijo J. B. , apsaugos darbuotojas, apkaltinęs jį nebūtais dalykais – neva jis šlapinęsis autobusų stoties perone, kad jis priėjęs prie jo ir įspėjęs, o jis nepaklusęs, tada jis norėjęs jį sulaikyti, bėgęs, jis vijęsis, galop jis sukėlęs muštynes. Nors jis šiuos J. B. parodymus neigė, tačiau teismas šio liudytojo parodymais patikėjo, nes J. B. nurodė, jog anksčiau jo kaip apkaltintojo asmens nepažinojęs, apkalbėti jo nebuvo jokio pagrindo. T. R. atkreipė dėmesį, kad normaliam žmogui net mintis nekyla apkaltinti kitą žmogų nebūtais dalykais. Tačiau J. B. jį apkalbėjo ir iš to apkalbėjimo jam kilo labai rimtos pasekmės. Nežino to žmogaus tokio elgesio motyvų, tačiau neabejoja, kad pirmiausia buvo tikimasi pasinaudoti jo neblaivumu. Gal tikrai stoty kažkas kažkur pasišlapino, o J. B. tai pražiopsojo ir po to turėjo rasti kaltą? T. R. teigė, kad liudytojas itin suinteresuotas bylos baigtimi jo nenaudai asmuo. Pažymėjo, kad teisme liudijo jį į policijos komisariatą iš stoties atvesdinę pareigūnai. Policininkai P. ir A. parodė, kad jokių aplinkybių, susijusių su juo, neatsimeną (P. teismo salėje įdėmiai pažiūrėjęs į jį tepasakė, kad jis jį kažkur yra matęs), tačiau abu teigė, kad tai, kas surašyta tarnybiniame pranešime, yra tiesa, ko nors pridurti jie negali. Apie įvykio aplinkybes duomenų, kuriuos būtų nustatę patys pareigūnai, tarnybiniame pranešime nėra, o ir būti negali, nes jis tiesiog be jokio aiškinimosi buvo nuvesdintas į policijos komisariatą. Tačiau apylinkės teismas tokią policininkų P. ir A. suteikiamą informaciją laikė jo kaltės įrodymu. Apeliantas manė, kad alkotesterio rodmenys jo kaltę nei įrodo, nei neįrodo. Įsitikinęs, kad tokia įrodinėjimo praktika labai ydinga, nes šitaip „įrodyti” galima bet ką - užtektų tik vieno žmogaus kokių nors pasakymų. Todėl laikė, kad visas procesas jo atžvilgiu vyko kaltumo prezumpcijos dvasia. Pabrėžė, kad savo elgesiu visuomenės nepykdė, jos rimties netrikdė, jokiais savo veiksmais viešosios tvarkos nepažeidinėjo. Todėl toks apylinkės teismo nutarimas jam yra nesuprantamas ir gluminantis.
III.
Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2006 m. rugsėjo 1 d. nutartimi T. R. apeliacinį skundą atmetė. Teismas nurodė, kad ATPK 174 straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė atsiranda už dispozicijoje nurodytų veiksmų padarymą – necenzūrinius žodžius ar gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių ar kitus panašius veiksmus, pažeidžiančius viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Kaip matyti iš šios teisės normos teksto, kad būtų šio administracinio teisės pažeidimo sudėtis, pirmiausia būtina nustatyti pažeidimo objektą ir jo objektyviąją pusę ir atitinkamai subjektą ir jo subjektyviąją pusę. Kaip matyti iš apylinkės teismo nutarimo, apylinkės teismas analizavo surinktus įrodymus ir iš įrodymų visumos padarė išvadą, kad T. R. veikoje buvo inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Apeliaciniame skunde esantys teiginiai iš esmės susiję su surinktųjų įrodymų vertinimu, kuris yra apylinkės teismo prerogatyva. Iš ATPK 257 straipsnio matyti, kad teismas turėjo įvertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Iš šios įstatymo formuluotės seka, kad įrodymų vertinimas turi būti atliekamas argumentuotai. Teismo nutarimas patvirtina, kad šio įstatymo reikalavimo buvo paisoma. Todėl apeliantui atsiranda pareiga paneigti teismo išvadas neginčytinais, nereikalaujančiais vertinimo bylos duomenimis, kurie parodytų teismo išvadų prieštaringumą ir nepagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažino, kad tokių duomenų nėra, o apeliantas T. R. apsiriboja incidento situacijos neigimu ir jos aiškinimu menkai tikėtinais argumentais, kuriais nesutinkama su apylinkės teismo nutarime padarytąją išvada. Tokie apeliacinio skundo teiginiai negali būti pripažinti pakankamu pagrindu tenkinti pateiktąjį prašymą.
IV.
2006 m. gruodžio 13 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas T. R. prašymas dėl proceso atnaujinimo. T. R. prašo atnaujinti procesą administracinio teisės pažeidimo byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. N(62)-925/2006) ir bylą išnagrinėti nešališkai, objektyviai ir teisingai. T. R. nurodo, kad iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties neaišku, kokie įrodymai ir kodėl apeliacinę instanciją įtikino, jog buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas. Žinant, kad teisinėje valstybėje apeliacinė instancija tam ir skirta, kad patikrintų pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, ir skaitant ATPK ir ABTĮ nuostatas, tampa aišku, kad apeliacinė instancija nesilaikė bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų. Įstatymai įsakmiai nustato, kokiu proceso dalyviu pirmosios instancijos teisme teisminių posėdžių metu jis buvo, įstatymai aiškiai nurodo, kaip apylinkės teismas turėjo į jį kreiptis, kaip galėjo įvardinti (pvz., LR ATPK 272 str. - „administracinėn atsakomybės traukiamas asmuo”; LR ABTĮ 123 str. - „asmuo, dėl kurio surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas”). Faktas tas, kad jau pirmojo teismo posėdžio pirmojoje instancijoje metu jis buvo laikomas pažeidėju, nes tik taip į jį buvo kreipiamasi, tik taip jis įvardijamas teismo posėdžių protokoluose. T. R. supratimu, nė kiek neabejotina, kad apylinkės teismo teisėjos kreipimasis į jį „pažeidėjau” galėjo skatinti melagingus liudytojus meluoti drąsiai. Taip akivaizdžiai pasireiškia pirmosios instancijos teismo išankstinis nusistatymas – šališkumas. Tai sukliudė apylinkės teismui bylą išnagrinėti išsamiai ir nešališkai bei priimti teisingą sprendimą. Esant tokioms aplinkybėms, Vyriausiojo administracinio teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje pateiktas išaiškinimas dėl pirmosios instancijos teismo vidinio įsitikinimo skamba deklaratyviai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką, ne sykį yra pabrėžęs, kad būtina sąlyga vertinant įrodymus yra vidinis įsitikinimas pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukščiau nurodytos aplinkybės laikytinos esminiais pažeidimais, nes sukliudė teismams teisingai išnagrinėti bylą. T. R. reziumuoja, kad aplinkybės, dėl kurių kreipiasi su prašymu atnaujinti procesą – apeliacinės instancijos teismo nevertintos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės: dėl pirmosios instancijos teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms; šališko pirmosios instancijos teismo. T. R. pažymi, kad pastarąsias aplinkybes sužinojo iš Vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 1 d. nutarties, kurią gavo 2006 m. rugsėjo 8 d. Todėl pagal ABTĮ 66 straipsnį, paskutinė diena, kuomet gali pasinaudoti prašymo atnaujinti procesą teise, - 2006 m. gruodžio 11 d.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 158 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, T. R. apie konkrečią jo apeliacinio skundo nagrinėjimo datą nebuvo pranešta, todėl apie skundžiamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį bei aplinkybes, kurių pagrindu jis prašo atnaujinti procesą nagrinėjamoje byloje, jis realiai galėjo ir turėjo sužinoti tik šios nutarties gavimo dieną. Prašyme dėl proceso atnaujinimo T. R. nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 1 d. nutartį gavo 2006 m. rugsėjo 8 d., todėl, vadovaujantis ABTĮ 66 straipsnio 3 dalimi, darytina išvada, kad terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti baigėsi 2006 m. gruodžio 8 d. (penktadienį; darbo dieną). T. R. prašymą teismui išsiuntė tik 2006 m. gruodžio 11 d., t. y. praleidęs įstatymo nustatytą terminą. Atnaujinti termino prašymui paduoti jis neprašo. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą bei vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, atnaujinti procesą atsisakytina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Prašymo atnaujinti procesą netenkinti ir atsisakyti atnaujinti procesą T. R. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N(62)-925/2006.
Nutartis neskundžiama.