Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis galimai patyrė ginčo laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio mėn. iki 2018 m. kovo 20 d. atliekant bausmę Vilniaus pataisos namuose.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK6.250 straipsnis). Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Taigi, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl ir nagrinėjamu atveju, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius Lietuvos valstybės atstovų neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2013 m. gruodžio 6 d., o iš pataisos įstaigos atlikęs bausmę buvo paleistas 2018 m. kovo 20 d. (b. l. 11, 16–20, 24).

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) (galiojo iki 2015 m. lapkričio 1 d.) ir HN 134:2015 (įsigaliojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), kurios minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė. Tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų gyvenamųjų patalpų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės). Šių taisyklių 11¹ punkte, remiantis kuriuo iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (11¹.1 p.) ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2 p.).

Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – nagrinėjamu atveju 3,1 kv. m – neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017).

Pažymėtina, kad iš bendro kameros ploto turi būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Remiantis Vilniaus PN pateiktais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu t. y. nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2018 m. kovo 20 d. gyveno Vilniaus PN gyvenamosiose I-o gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: Nr. 2-204 (antrojo nuteistųjų būrio 204 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 30,26 kv. m, įrengtos 9 miegamosios vietos; Nr. 1-101 (pirmojo nuteistųjų būrio gyvenamoji patalpa), kurios plotas Nr. 15,51 kv. m, įrengtos 5 miegamosios vietos; Nr. 6-413 (šeštojo nuteistųjų būrio 413 gyvenamoji patalpa), kurios plotas 35,69 kv. m, įrengta 11 miegamųjų vietų (b. l. 11, 21–24).

Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes teisės aktų kontekste, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo tinkamai užtikrinta teisė į kalinimą bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, kurioje jam tenkantis patalpos plotas būtų ne mažesnis nei 3,1 kv. m.

Pareiškėjo teigimu, dušuose karštas vanduo buvo tiekiamas kartą per savaitę. Nusimaudyti į dušą eidavo apie 200 asmenų, todėl pareiškėjui buvo sunku suspėti nusimaudyti laiku, turėjo skubėti.

HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. HN 134:2015 18 punkte nustatyta, jog karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.

Vilniaus PN pateiktame atsiliepime (b. l. 10–15) nurodo, jog pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad pareiškėjui dušinėse karštas vanduo tiekiamas tik kartą per savaitę. Kiekvieno būrio virtuvėlėse (poilsio kambariuose) yra vandens viduliai, todėl tokiu būdu nuteistieji visuomet turi galimybę turėti karšto vandens. Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde patvirtino, jog dušuose karštas vanduo buvo tiekiamas kartą per savaitę. Pareiškėjui nepaneigus, jog jam nebuvo sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, teisės aktų pažeidimas šiuo atveju nenustatytas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir nesant duomenų, kad pareiškėjas atsakovės atstovui kėlė pretenzijas dėl to, kad realiai jam tenkantis maudymosi laikas neatitinka Vilniaus PN nustatytos maudymosi trukmės ar buvo nepakankamas, darytina išvada, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovės atstovo veiksmų ir patirtos neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Teismas pažymi, jog nacionaliniai teisės aktai dušo patalpų pataisos įstaigų gyvenamuosiuose korpusuose įrengimo reikalavimų nereglamentuoja ir pataisos įstaigoms prievolės įrengti dušuose nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau tai nesudaro pagrindo atleisti Vilniaus PN nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad siekiant nuolat gerinti nuteistųjų kalinimo sąlygas, Vilniaus PN jau yra įrengta dušų su sienelėmis, tačiau teismui nepateikė objektyvių įrodymų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu naudojosi dušo patalpomis, kuriose įrengtos pertvaros ir nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu. Iš pateiktų fotonuotraukų matyti, kad dalyje dušo patalpų nėra pertvarų, užtikrinančių asmenų privatumą (b. l. 10-12). Pareiškėjas nurodė, kad pertvaros dušuose įrengtos 2018 m. birželio mėn. Taigi, atsižvelgiantį į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo privatumas naudojantis pertvarų neturinčiu dušu galėjo būti pažeistas laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 10 d. iki 2018 m. gegužės 31 d.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas dėl to, jog jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, orumo pažeminimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į privatumą, pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodo, kad jam buvo leidžiama pasivaikščioti 4 val. per parą. Vilniaus PN atsiliepime pažymėjo, kad I-ojo gyvenamojo korpuso nuteistieji pasivaikščioti išeina pagal įstaigos administracijos patvirtintą grafiką. Laiko pasivaikščioti kieme ribojimas pataisos namuose bausmę atliekantiems nuteistiesiems įsigaliojo nuo 2016 m. balandžio 1 d. (nuo 2016 m. balandžio 1 d. galiojanti BVK 73 straipsnio redakcija), o iki 2016 m. balandžio 1 d. teisės aktai nuteistųjų pasivaikščiojimo laiko (lengvosios ir paprastosios grupės) pasivaikščiojimo laiko nereglamentavo.

Iš byloje pateikto Vilniaus PN nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore gyvenamojoje zonoje grafiko (b. l. 58) matyti, kad nuteistieji mėnesio porinėmis ir neporinėmis dienomis vedami į pasivaikščiojimo kiemą ir juose gali būti nuo 3 val. iki 4.30 val. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentas, jog jam leidžiama pasivaikščioti tik 4 val. per parą, nėra pagrindas Vilniaus PN neteisėtus veiksmus.

Pažymėtina, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.271 straipsnio prasme.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

LVAT yra išaiškinęs, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

Teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį (privatumo naudojantis dušu nesuteikimas), mastą (dušu pareiškėjas naudojosi 1 kartą per savaitę) ir trukmę jo kalinimo laikotarpiu, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, daro išvadą, kad šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas nustatyti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 200 Eur.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįsta, nenustačius Vilniaus PN neteisėtų veiksmų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. G. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjo V. G. naudai iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 200 (du šimtus) eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.