Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Šalies argumentai

2. Ieškovas prašė teismo:

2.1. pripažinti jo ir atsakovės šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo ir vartojimo sutartį nutraukta nuo ieškovo buto šildymo būdo pakeitimo Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalies pagrindu, t. y. nuo 2010 m. spalio 5 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, ir įpareigoti atsakovę atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą, nepriskiriant ieškovui jokių mokėjimų už jo buto šildymą ir karšto vandens temperatūros palaikymą, tačiau priskiriant mokėjimus už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, į paskirstymą įtraukiant visas name esančias asmeninio naudojimo patalpas, įskaitant pagalbines patalpas (sandėliukus, palėpes ir pan.), nuo 2010 m. spalio 5 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo;

2.2. kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gruodžio 25 d. iki 2010 m. lapkričio 11 d.) 263 punktas, nustatantis, kad buto ar kitų patalpų savininkas, kuris savo šilumos įrenginius nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas Taisyklėse ir teisės akte (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis šilumos vartotojas tol, kol neatlieka taisyklių 262 punkte nurodytų veiksmų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 straipsnio 5 dalies, 6.263 straipsnio 3 dalies nuostatoms, jog subsidiarioji atsakomybė galima tik pagal įstatymą ar sutartį, CK 6.246 straipsnio 1 daliai, nustatančiai, kad civilinė atsakomybė atsiranda dėl neteisėtų veiksmų, 6.248 straipsnio 1 daliai, nustatančiai, jog civilinės atsakomybės būtina sąlyga yra kaltė, 6.247 straipsnio 1 daliai, įtvirtinančiai, kad gali būti atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu, 6.249 straipsnio 1 daliai, kad atlyginama žala, atsiradusi dėl neteisėtų veiksmų, taip pat CK 6.388 straipsnio 1 daliai, kad abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį, CK 6.317 straipsnio 1 daliai, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui;

2.3. kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimo „Dėl komisijos rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų patvirtinimo“ Nr. O3-19 6.2.1 ir 6.2.2 punktai, nustatantys, kad šilumos energija, suvartota karšto vandens temperatūros palaikymui, skirstoma lygiavos principu pagal butų skaičių (n), o ne jų plotą, neprieštarauja CK 4.76 straipsnio nuostatai, kad kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas.

3. Ieškovas nurodė, kad atsakovė nuo vartojimo sutarties nutraukimo iki šiol nepagrįstai ir neteisėtai yra ieškovui priskaičiavusi tariamą 4165,89 Eur skolą už tariamai patiektą šilumos energiją ir 1867,47 Eur už tariamai suteiktą karšto vandens temperatūros palaikymo paslaugą, teiktą laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d., nors ginčo laikotarpiu jokia šilumos energija realiai ir faktiškai nebuvo patiekta, ieškovui atjungus butą nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo tinklų. Ieškovas remiasi Lietuvos Respublikos statybos įstatymu ir statybos techniniais reglamentais, o atsakovė – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. patvirtintų ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių teisės normomis, kurias administraciniai teismai yra pripažinę neteisėtomis.