Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Višinskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1965-273/2013 pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovui antstoliui R. B., tretiesiems asmenims R. G., akcinei bendrovei SEB bankui, M. B., dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Šis turtas 2010-07-22 antstolio R. B. kontoroje iš pirmųjų varžytynių (2010-07-28 turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr.0085/09/02656) parduotas 2009-11-04 Hipotekos skyriui prie Kauno miesto apylinkės teismo nutarus patenkinti kreditoriaus AB SEB banko reikalavimus ir priverstinai išieškoti iš V. G. 510 126,10 Lt skolą, 5 proc. metinių palūkanų nuo negrąžintos paskolos sumos, skaičiuojant nuo 2009-10-30 iki hipotekos teisėjo nutarties išieškoti skolą iš įkeisto turto įvykdymo ir 128 Lt žyminio mokesčio. Turtas parduotas pirkėjui M. B. už 165 000 Lt.

UAB „Krivita“ ekspertizės akte šis nekilnojamasis turtas įkainotas 200 000 Lt. Pagal nekilnojamojo turto registro statistines suvestines ginčo turto vidutinė vieno kvadratinio metro kaina turto pardavimo metu buvo 500 Lt. Nors nekilnojamojo turto registro išraše nurodoma, kad įregistruoto gyvenamojo namo baigtumas yra 9 procentai, užstatytas plotas – 177 kv. m., tačiau to paties išrašo 10.1 punkte nurodoma, kad 2008-07-23 atlikus kadastrinius matavimus nustatytas bendras plotas yra 241,6 kv. m., baigtumas - 63 procentai. Taigi parduoto nekilnojamojo turto pardavimo metu (neskaitant žemės sklypo kainos) vertė buvo daugiau kaip 6 kartus didesnė nei ta, už kurią parduotas nekilnojamasis turtas.

Be to, gyvenamasis namas buvo statomas ūkio būdu ir naudojant iš AB SEB banko gaunamas paskolas, tuo pačiu prieš kiekvieną paskolos gavimą, naujai pastatytas nekilnojamasis turtas buvo naujai įkeičiamas ir iš naujo buvo atliekami nauji vertinimai. AB SEB bankas turto įgijimui skyrė 500 000 Lt dydžio paskolą, kas patvirtina, kad parduoto nekilnojamojo turto vertė buvo žymiai didesnė.

Antstolio prašymas atlikti nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizę buvo pateiktas po beveik pusės metų nuo patvarkymo dėl ekspertizės turto (sklypo) vertei nustatyti priėmimo. Ekspertizė atlikta 2010-04-06 ir neaišku, kodėl ją atliko būtent UAB „Krivita“, kodėl antstolis, žinodamas realią turto kainą, nesikreipė į kitą ekspertinę įstaigą. UAB „Krivita“ ekspertizės akte konstatuojama, kad užstatytas plotas yra 177,00 kv.m., baigtumas 9 procentai. Šios aplinkybės neatitiko faktinės padėties, kadangi ekspertizės atlikimo metu nustatytas bendras plotas buvo 241, 6 kv.m., baigtumas - 63 procentai.

Varžytinėse dalyvavo tik du dalyviai, iš kurių tik vienas pakėlė turto kainą 5000 Lt, kas kelia abejonių varžytinių teisėtumu, kaip ir tai, kad antstolis nepagrįstai pratęsinėjo pirkėjui visos sumos sumokėjimo terminą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013). Apelianto prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinamas, kadangi bylos išnagrinėjimui reikšmingos bylos faktinės aplinkybės yra aiškios, pagrįstos įrodymais ir sprendimo priėmimui pakankamais šalių paaiškinimais, duotais bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme žodinio proceso tvarka, todėl žodinis bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme netikslingas.

Pagal bylos ir pridėtos vykdomosios bylos Nr. 0085/09/ duomenis, antstolis R. B., vykdydamas Hipotekos skyriaus prie Kauno m. apylinkės teismo nutartis Nr. 02200911765-L ir Nr. 02200909653-L dėl priverstinio pardavimo išieškotojo AB SEB bankas naudai V. G. ir R. G. priklausančio pastato - gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) bei žemės sklypo (duomenys neskelbtini) priklausančio V. G., 2010-07-22 antstolio kontoroje, iš pirmųjų varžytynių šį turtą pardavė pirkėjui M. B. už 165 000 Lt (2010-07-28 turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. 0085/09/02656).

Pagal Nekilnojamojo turto registro 2010-03-30 duomenis šio nebaigto statyti (baigtumas 9 procentai) namo vidutinė rinkos vertė – 15 400 Lt, o sklypo – 70 126 Lt (vykdomosios bylos 5-7 lapai). Namas buvo areštuotas 2010-04-02 turto arešto aktu, kurį V. G. gavo tą pačią dieną (vykdomosios bylos 8 lapas). Turto arešto akte areštuoto turto vertė nenurodyta ir pažymėta, kad turto vertei nustatyti būtina ekspertizė (vykdomosios bylos 8 lapas). Tą pačią dieną, t. y. 2010-04-02 antstolio patvarkymu Nr. 0058/09/02656 UAB „Krivita“ buvo paskirta atlikti areštuoto turto vertės nustatymo ekspertizę (vykdomosios bylos 13 lapas). Šį patvarkymą V. G. gavo 2010-04-03 (vykdomosios bylos 13 lapas) ir juo buvo informuotas apie teisę pareikšti ekspertui nušalinimą, teisę skųsti antstolio patvarkymą. Ekspertas UAB „Krivita“ ekspertizės turto vertei nustatyti aktu Nr. 2010-K-046 sklypo ir namo vertę nustatė 200 000 Lt (vertės nustatymo data 2010-04-06). Skolininkas V. G. apie turto pardavimą varžytynėse, o kartu ir jo pardavimo kainą bei teisę iki varžytynių pradžios surasti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją už kainą, ne mažesnę nei nurodyta turto arešto akte arba mažesnę, jeigu jos pakanka įsiskolinimui ir vykdymo išlaidoms padengti, buvo informuotas 2010-06-17 antstolio raštu Nr. 0085/09/2010 S-3085 (vykdomosios bylos 22-23 lapai).

2010-07-22 antstolio kontoroje įvyko varžytynės, kuriose parduodamo turto (sklypo ir namo) kaina buvo nurodyta 160 000 Lt. Varžytynėse dalyvavo du asmenys ir turtas už 165 000 Lt pirmosiose varžytynėse buvo parduotas pirkėjui M. B. (2010-07-28 pardavimo iš varžytynių aktas Nr. 0085/09/02656). Varžytynių protokolą V. G. gavo 2010-10-04 (vykdomosios bylos 32 lapas).

Šioje byloje V. G. ginčija 2010-07-28 turto pardavimo iš varžytynių aktą tuo pagrindu, kad turtas parduotas už pernelyg mažą ir kainų rinkoje neatitinkančią kainą, kas pažeidė teisėtus apelianto (ieškovo) interesus, taigi apeliantas (ieškovas) turto pardavimą iš varžytynių ginčija CPK 602 straipsnio 6 punkto pagrindu. Pagal šią teisės normą teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytinių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 713 straipsnio 4 dalies, 718 straipsnio ir 722 straipsnio 1 dalies tvarka, bei kai pažeista CPK 681 straipsnyje nustatyta areštuojamo turto įkainojimo procedūra. Pagal bylos medžiagą šių teisės normų reikalavimai nepažeisti (kainos padidinimas atitiko CPK 713 straipsnio 4 dalį – siekė 3 procentus nuo pradinės parduodamo turto kainos, pradinė turto kaina siekė 80 procentų vadovaujantis CPK 681 straipsniu nustatytos kainos (CPK 718 str.), CPK 681 straipsnyje numatyta parduodamo turto įkainojimo tvarka taip pat nebuvo pažeista).

Areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Jeigu turto vertę nustatė ekspertas, tai areštuoto turto verte laikoma eksperto nustatyta turto vertė (CPK 681 str. 1 ir 4 d.). Iš bylos medžiagos matyti, kad antstoliui iš karto jau areštuojant turtą kilo abejonių dėl turto vertės ir buvo numatyta, kad ją nustatys ekspertas. Duomenų, kad skolininkas ar išieškotojas būtų prieštaravę eksperto išvadoms byloje nėra. Dėl turto vertės ieškovas suabejojo tik jau po varžytynių ir net ne iš karto po jų. Pirmiausia 2010 metų pabaigoje ieškovas apskundė antstolio patvarkymą pratęsti terminą pirkėjui sumokėti iš varžytynių nupirkto turto kainą, be kita ko teismui išdėstydamas ir motyvus (nesutikimą) su parduoto turto kaina, nurodydamas, kad turi pirkėją, sutinkantį mokėti 250 000 Lt, kad turtas vertas apie 625 000 Lt. Teismas šiuos argumentus atmetė ir varžytynių neteisėtumo nekonstatavo (Kauno miesto apylinkės teismo 2010-12-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-20219-151/2010). Tuomet ieškovas jau tik 2013-05-27 kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, kadangi turtas, ieškovo vertinimu, parduotas už per mažą kainą. Taigi ieškovas akivaizdžiai nebuvo aktyvus ir nesielgė rūpestingai bei nedelsdamas, jeigu manė, kad parduodamo turto įkainojimas pažeidžia jo interesus. Proporcingumo ir interesų derinimo principų laikymąsi turto vertės nustatymo stadijoje užtikrina ir galimybė išieškotojui bei skolininkui išsakyti savo nuomonę dėl įkainojamo turto vertės bei antstolio pareiga į ją atsižvelgti. Kaip matyti iš vykdomosios bylos duomenų skolininkas (apeliantas) nereiškė nei prieštaravimų dėl turto įkainojimo, nei prašė skirti papildomą ar pakartotinę turto vertės nustatymo ekspertizę.

Teismas sutinka su apelianto (ieškovo) argumentu, kad vykdymo procesas yra grindžiamas bendraisiais teisiniais interesų derinimo ir proporcingumo principais, kurie reiškia tai, kad vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, tačiau kartu nepažeisti kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 str. 1 d.). CPK 634 straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtinta antstolio pareiga savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus. Areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainuoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę (CPK 681 str. 1 d.).

Apeliantas (ieškovas) mano, kad antstolis netinkamai vykdė šias pareigas, susijusias su tinkamu parduodamo turto įkainojimu, todėl turtas buvo įkainotas ir parduotas pernelyg pigiai. Ieškovas taip pat nurodo (su šiais argumentais, atsispindinčiais ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje, sutiktina), kad areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi parduodamo iš varžytinių turto proceso stadija. Teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas – visų pirma antstolio pareiga, kurią vykdyti jis privalo nepaisant to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis. Įstatymas antstoliui nustato pareigą ir suteikia galimybių taip įkainoti areštuotą turtą, kad įkainojimas atitiktų galimas realias kainas ir optimaliai tenkintų tiek išieškotojo, tiek skolininko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-211/2007, 3K-3-604/2008, 3K-3-121/2012).

Apelianto (ieškovo) vertinimu, antstolis turėjo atsižvelgti į duomenis, rodančius, jog turtas eksperto įkainotas netinkamai. Tokie duomenys tai: Nekilnojamojo turto registro prieštaringi duomenys apie namo baigtumą (9 ar 63 procentai) bei užstatytą plotą (177 ar 241 kv.m.); duomenys apie namo statybai panaudotą paskolos sumą – 500 000 Lt; ieškovas taip pat nesupranta, kodėl vertės nustatymo ekspertizę buvo pavesta atlikti UAB „Krivita“ ir, esant abejonių dėl išvados (joje nurodytas plotas 177 kv. m ir baigtumas 9 procentai neatitiko realios situacijos, kai baigtumas 63 procentai, o plotas 241 kv.m), nesikreipta į kitą ekspertą, kad varžytynėse dalyvavo tik du pirkėjai bei kad antstolis pirkėjui pratęsė terminą sumokėti už turtą.

CPK 713 straipsnio 4 dalies, 718 straipsnio ir 722 straipsnio 1 dalies pažeidimų, esančių pagrindu pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu dėl netinkamos pardavimo kainos (CPK 602 str. 1 d. 6 p.) šioje byloje, kaip jau minėta, nenustatyta. Savaime abejoti eksperto išvada dėl turto vertės antstolis neturi pagrindo. Tačiau teismas teisę turi taikyti ne formaliai, o atsižvelgdamas į visas bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, todėl toliau apeliacinės instancijos teismas pasisakys, ar ieškovo nurodytos faktinės aplinkybės buvo pakankamos antstoliui suabejoti eksperto išvada dėl parduodamo turto rinkos vertės (200 000 Lt) ir imtis teisės aktais numatytų priemonių pašalinti šias abejones.

Pagal Nekilnojamojo turto registro 2009-10-07 duomenis, kuriais vadovavosi ir ekspertas, namo baigtumas 9 procentai, o užstatytas plotas 177 kv.m (ekspertizės akto 3.1 priedas). Pagal 2008-07-23 kadastro duomenis namo bendrasis plotas 241,6 kv.m, o baigtumas 63 procentai. Sutiktina, kad šie duomenys apie namo baigtumą ir plotą yra reikšmingi nustatant turto rinkos vertę, tačiau jie visi atsispindėjo Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašuose, kuriais vadovavosi ekspertas. Pagal LR nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Be to pagal minėto įstatymo 23 straipsnį Nekilnojamojo turto registro duomenų patikslinimu pasikeitus statinio kadastro duomenims turėjo pasirūpinti pats apeliantas. Nors ekspertas ekspertizės akte nurodo užstatytą plotą 177 kv.m, o baigtumą 9 procentus, t.y. remiasi būtent oficialiais Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nepatikslintais pagal 2008-07-23 kadastro duomenis, teismas pripažįsta labiau tikėtinais teismo posėdyje apklausto eksperto paaiškinimus, kad šie duomenys buvo reikšmingi nustatant turto rinkos vertę, kadangi turtas vertintas pagal faktinę padėtį. Nėra ginčo, kad ekspertas buvo atvykęs apžiūrėti vertinamo turto, tai patvirtina ir ekspertizės akto duomenys (fotonuotraukos, turto aprašymas). Tai, kad turto vertinimas tikėtinai atitiko tuo metu buvusią rinkoje kainą patvirtina ir kiti bylos duomenys. Varžytynėse dalyvavo vos du pirkėjai (nebuvo potencialių pirkėjų didelio susidomėjimo), pats ieškovas, nors teigia turtą esant vertą apie 625 000 Lt ir pats būdamas labiausiai suinteresuotas turto pardavimu už kuo didesnę kainą, teigia suradęs pirkėją, sutinkantį turtą įsigyti vos už 250 000 Lt, t. y. daugiau nei dvigubai mažesnę kainą nei mano esant turtą vertą. Jeigu parduoto turto vertė rinkoje iš tiesų būtų buvusi artima ieškovo nurodomai - 625 000 Lt, jo pardavimo kaina varžytynėse 160 000 Lt, tikėtina, būtų sudominusi didesnį potencialių pirkėjų skaičių, o ir pats ieškovas galėtų surasti pirkėją už ieškovo nurodomai rinkos vertei artimesnę kainą. Priešingai nei siekia įrodyti apeliantas, jo nurodyta aplinkybė, kad pagal Nekilnojamojo turto registro duomenų suvestines parduoto turto kaina turėjo siekti 500 Lt už 1 kv. m., patvirtina, kad ginčo turtas buvo įkainotas tinkamai. Tokiu būdu paskaičiavus ginčo turto kainą pagal 2008-07-23 kadastro duomenis nebaigto statyti gyvenamojo namo kaina siektų 120 800 Lt (241,6 × 500). Teisiškai nereikšminga ir ta aplinkybė, kad apeliantui bankas ginčo objekto statybai suteikė 500 000 Lt paskolą, kadangi byloje nėra duomenų apie šios paskolos panaudojimą, o pagal 2007-02-28 Kredito sutarties Nr. 0350718090761-26 (t. 1, b. l. 93-99) sąlygas matyti, kad V. G. suteiktas 500 000 Lt kreditas sumokėti už darbus, nurodytus būsto statybos (rekonstrukcijos) sąmatoje ir už statybines medžiagas turėjo būti išmokėtas dalimis (8-9 punktai).

Pažymėtina, kad turto įsigijimas iš varžytynių dėl pirkėjo patiriamos rizikos (turtą parduodant ne pardavėjui savanoriškai, didesnė ginčo dėl turto pardavimo ir net pardavimo sandorio panaikinimo tikimybė) iš varžytynių parduodamo turto pradinė kaina iš karto nustatoma mažesnė nei rinkos kaina (CPK 718 str.). Atitinkamai didesnė tikimybė turtą parduoti brangiau, kai pats jo savininkas pasiūlo turto pirkėją (CPK 704 str.), tačiau teise surasti turto pirkėją ieškovas nepasinaudojo. Net ir dabar teigia radęs pirkėją tik už 250 000 Lt kainą (dvigubai mažesnė nei jo nurodoma tariama rinkos vertė), kas leidžia abejoti prielaidomis apie turto vertę 625 000 Lt.

Byloje yra turto (sklypo su nebaigtu statyti namu) vertės nustatymo pažyma Nr. 07-95 A (vertinimo tikslas įkeitimui SEB bankui), pagal kurią ginčo turto vertė 2007-06-14, t. y. dar prieš nekilnojamojo turto kainų nuosmukį, - 301 000 Lt, o likvidacinė vertė 211 000 Lt (t. 1, b. l. 121). Pagal 2008-05-12 turto vertės nustatymo įkeitimui SEB bankui pažymą, turto vertė 580 000 Lt, o priverstinio pardavimo vertė 406 000 Lt (t. 1, b. l. 148). Taigi, įvertinus aplinkybę, jog po 2007 metų iki ginčo turto realizavimo 2010 metais nekilnojamojo turto kainos rinkoje krito, ir kad ginčo turtas antstolio pavedimu atliktoje ekspertizėje įvertintas 200 000 Lt, tai taip pat rodo, kad akivaizdaus, pagrįsto pagrindo abejoti eksperto nustatyta verte antstoliui nebuvo, o ieškovo nurodoma vertė 625 000 Lt neturi faktinio pagrindimo, nepagrįsta įrodymais.

Iš nuotraukų prie 2007-06-14 vertinimo (t.1, b.l. 133) ir nuotraukų prie antstoliui pateiktos eksperto išvados matyti, kad po 2007 metų buvo vykdomos statybos sklype (tą patvirtina ir Nekilnojamojo turto registrų centre esantis 2008 metų įrašas apie baigtumą 63 proc.). Tačiau nesutiktina su ieškovo argumentais, kad antstolio paskirtas vertintojas į šias aplinkybes neatsižvelgė. Vertintojas apžiūrėjo vertinimo objektą (paaiškinimai teismo posėdyje, t. 1, b. l. 79), o namo baigtumo procentą ir plotą nurodė pagal tuo metu aktualius (nepatikslintus pagal 2008 metų duomenis) Nekilnojamojo turto registro duomenis, t. y. įrašė aktualius registro duomenis. Vertintojo paaiškinimai teismui tą taip pat patvirtina.

Apelianto abejonės atlikto turto vertinimo pagrįstumu dėl to, kad turto vertei nustatyti buvo panaudoti netinkami palyginamieji duomenys atmestinos kaip nepagrįstos. CPK 681 straipsnyje nustatytose areštuoto skolininko turto įkainojimo taisyklėse reikalaujama, kad skolininko turtas būtų įkainotas rinkos kaina, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą bei arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones apie turto vertę. Taigi pagal įstatymą vykdymo procese areštuotas turtas turi būti įkainotas objektyviai, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto rinkos kainai. Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 10 dalį turto arba verslo rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti perduotas turtas arba verslas jo vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį norinčių perduoti turtą arba verslą ir norinčių jį įsigyti asmenų sandorį po šio turto arba verslo tinkamo pateikimo rinkai, kai abi sandorio šalys veikia dalykiškai, be prievartos ir nesaistomos kitų sandorių ir interesų. Pagal turto vertės nustatymo metu galiojusios Turto vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 „Dėl Turto vertinimo metodikos“ (galiojo iki 2012-05-01), 21.1. punktą palyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų) metodas, kurio esmė yra palyginimas, t. y. turto rinkos vertė nustatoma palyginus analogiškų objektų faktinių sandorių kainas, kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jo analogo skirtumus. Palyginamosios vertės metodo ypatumus nustatė metodikos 26-33 punktai. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad turto vertintojas nesirėmė kokiais nors reikšmingais duomenimis ginčo turto vertei palyginamosios vertės metodu nustatyti. Vertinamo objekto ir palyginamųjų objektų charakteristikos bei skirtumai aptarti ekspertizės akte, duomenų apie jų nepagrįstumą byloje nėra.

Apelianto nurodomi argumentai, susiję su turto vertės ekspertizės akto netinkamumu dėl to, kad ekspertizę atliko turto vertintojas, o ne teismo ekspertas, atmetami kaip teisiškai nepagrįsti. Pagal CPK 212 straipsnio 2 dalį (redakcija, galiojusi iki 2011-10-01) ekspertu galėjo būti skiriamas asmuo, turintis reikiamą kvalifikaciją išvadai duoti. Pagal Sprendimų vykdymo instrukcijos (akto redakcija, galiojusi nuo 2010-03-10 iki 2011-01-19) 9 punktą turto vertei nustatyti kaip ekspertas kviečiamas turto vertintojas, atitinkantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytus reikalavimus. Ekspertizę turto vertei nustatyti atlikęs turto vertintojas A. B. bei UAB „Krivita“ turėjo reikiamą kvalifikaciją.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šioje byloje teisiškai reikšmingos aplinkybės, susijusios su varžytinėse realizuoto ginčo turto rinkos verte, yra nustatytos, todėl nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymo skirti ekspertizę apeliacinės instancijos teisme. Apeliantas nenurodė jokių teisiškai reikšmingų argumentų, dėl kurių turėtų būti skiriama turto vertės nustatymo ekspertizė. Apelianto reiškiamos abstrakčios abejonės dėl ekspertizės akto bei ją atlikusio asmens tinkamumo buvo įvertintos šioje nutartyje, vertinant ekspertizės akto turinį, lyginant jo duomenis su kitais byloje esančiais duomenimis, turto vertintojo paaiškinimais. Pažymėtina, kad teismas byloje esančių įrodymų visumą vertina pagal savo vidinį įsitikinimą ir vadovaudamasis įrodymų pusiausvyros principu (CPK 175, 186 straipsniai). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-701/2013, 2014-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2014). Bylos faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų visumos pagrindu teismas sprendžia nesant pagrindo abejoti varžytynėse realizuoto ginčo turto nustatyta turto verte. Išdėstytų argumentų pagrindu konstatuotina ieškovą neįrodžius pagrįstų priežasčių antstoliui abejoti eksperto atlikto turto vertinimo išvadomis. Ieškovas taip pat nepateikė teismui įrodymų, leidžiančių daryti pagrįstą prielaidą buvus realią galimybę turtą parduoti už ženkliai didesnę kainą, nei nustatyta eksperto.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad teismas savo iniciatyva negali taikyti ieškinio senaties termino (CK 1.131 str.), tačiau šioje byloje pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties terminą taikė ne savo iniciatyva, o atsakovo antstolio R. B. prašymu, kurį jis nurodė jau pirmajame procesiniame dokumente (atsiliepime į ieškinį, t. 1, b. l. 82). Todėl apelianto argumentai, susiję su netinkamu ieškinio senaties taikymu, atmetami kaip nepagrįsti.

Apelianto apeliacinį skundą atmetus jam bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, nepriteisiamos. Atsakovas ir tretieji asmenys prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nepareiškė, todėl šis klausimas nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.