Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. L. ir I. M. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. L. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6, 9 punktuose, 180 straipsnio 2 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:

– pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams;

– pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu šešeriems metams;

– pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6, 9 punktus – laisvės atėmimu iki gyvos galvos.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 3 punktu, 64 straipsnio 5 dalimi šios bausmės ir bausmė, paskirta Biržų rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu, nuo kurios atlikimo Kauno m. apylinkės teismo 2009 m. gegužės 6 d. nutartimi buvo lygtinai paleistas 1 metams 11 mėn. 13 d. subendrintos apėmimo būdu ir V. L. nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Bausmę nustatyta atlikti kalėjime.

I. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6, 9 punktuose, 180 straipsnio 2 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas :

– pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams;

– pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu šešeriems metams;

– pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6, 9 punktus – laisvės atėmimu iki gyvos galvos.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 3 punktu, 64 straipsnio 5 dalimi, šios bausmės ir bausmė, paskirta Panevėžio m. apylinkės teismo 2010 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu subendrintos apėmimo būdu ir I. M. nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Bausmę nustatyta atlikti kalėjime.

Remiantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu I. M. pripažintas pavojingu recidyvistu.

I. M. ir V. L. pagal BK 214 straipsnio 1 dalį išteisinti.

Priteista iš I. M. ir V. L. solidariai D. Č. 4 850 Lt turtinei ir 130 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; V. C. - 15 985,73 Lt turtinei ir 70 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Priteista iš I. M. ir V. L. po 500 Lt V. C. už suteiktą advokato teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. M. ir V. L. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2010 m. gegužės 23 d., laikotarpiu nuo 22 val. iki 24 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami bendrininkų grupe, (duomenys neskelbtini) kaime, L. Č. priklausančios sodybos kieme, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, tyčia, dėl savanaudiškų paskatų, ypatingai žiauriai nužudė du žmones, iš kurių vienas buvo bejėgiškos būklės, t. y. nusikalstamas veikas padarė šiomis aplinkybėmis:

V. L. tyčia smogė kumščiu nukentėjusiajam Š. Č. į veidą, dėl ko jis parkrito ant žemės, po to I. M. metaliniu ratlankiu smogė Š. Č. į galvos sritį ir abu nutempė nukentėjusįjį į kitą vietą, veikdami bendrai – metaliniu profiliu (kampuočiu), mediniu pagaliu ir kastuvu jam sudavė smūgius į įvairias kūno vietas, kojomis šokinėjo ant nukentėjusiojo galvos, pilvo ir kitų kūno vietų, tokiu būdu sudavė ne mažiau kaip devyniolika smūgių, taip padarė jam muštines žaizdas kaktoje, kairiame skruoste, lūpose, smakre ir pakaušyje, poodines kraujosruvas kaktoje, akių vokuose, dešiniame skruoste, dešinės ausies kaušelyje, odos nubrozdinimus kaktoje, dešiniame skruoste, kairiame smilkinyje, akių vokuose ir nosies nugarėlėje, kraujosruvas kaktos minkštuosiuose audiniuose, nosies kaulų ir abiejų žandikaulių lūžius, kaukolės pamato priekinių duobių kaulų lūžius, kraujo išsiliejimus po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, dešinio galvos smegenų pusrutulio kaktinės skilties sumušimą, poodinę kraujosruvą kairiame dilbyje, odos nubrozdinimus dešiniame dilbyje, kairiame klube ir nugaroje, dėl ko Š. Č. nuo daugybinių galvos sužalojimų visumos mirė.

Po to, I. M. ir V. L. tęsdami nusikalstamą veiką, pro neužrakintas duris įsibrovė į toje pačioje sodyboje esantį gyvenamąjį namą, kur V. L. grėbliu, o I. M. metaliniu laužtuvu tyčia, veikdami bendrai, sudavė ne mažiau kaip devynis smūgius į galvos sritį ir ne mažiau kaip du smūgius į kitas kūno vietas kambaryje lovoje miegojusiam L. Č., taip jam padarė muštines žaizdas kaktoje, smakre, viršugalvio ir pakaušio kairėje pusėje, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, kairiame skruoste, kairės ausies kaušelyje, odos nubrozdinimus nosyje, kairiame skruoste, kraujosruvas kairio smilkinio minkštuosiuose audiniuose, skeveldrinius kaukolės veidinės dalies, skliauto ir pagrindo kaulų – nosikaulių, viršutinio ir apatinio žandikaulių, kaktikaulio, kairio smilkinkaulio, pleištakaulio, dešinio smilkinkaulio lūžius su kietojo galvos smegenų dangalo plyšimu, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų minkštaisiais dangalais ir į galvos smegenų skilvelius, poodines kraujosruvas kairio peties sąnario srityje ir odos nubrozdinimus dešiniame dilbyje, dėl ko nuo galvos sužalojimų visumos nukentėjusysis mirė. Po to, I. M. ir V. L. iš kambario pagrobė nukentėjusiajam L. Č. priklausančio automobilio „XXX“ raktelius, iš namo verandos du akumuliatorius, kurių bendra vertė 550 Lt, variklio užvedimo rakteliais užvedė ir pagrobė kieme buvusį lengvąjį automobilį „XXX“, valst. Nr. AOK 671, kurio vertė 2 500 Lt, 20 litrų dyzelinio kuro, kurio vertė 50 Lt, t. y. pagrobė turto viso už 3 100 Lt bei dokumentą, t. y. automobilio „XXXX“, valst. Nr. XXX XX, transporto priemonės registracijos liudijimą Nr. XXXX, kurį panaudojo parduodami automobilį. Tokiu būdu V. L. ir I. M. plėšimo metu panaudodami metalinį ratlankį, metalinį profilį (kampuotį), medinį pagalį, kastuvą, metalinį laužtuvą ir grėblį tyčia, dėl savanaudiškų paskatų nužudė du žmones, t. y. sukėlė jiems didelį fizinį skausmą bei kančias ir padarė daugybinius kūno sužalojimus, taip itin žiauriai nužudė Š. Č. ir bejėgiškos būklės L. Č.

Nukentėjusiųjų V. C. ir D. Č. atstovas advokatas Vytautas Antanėlis atsikirtime į apeliacinius skundus nurodo, kad nuteistųjų nusikalstamos veikos kvalifikuotos teisingai, skiriant bausmes teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, motyvus, tikslus, stadiją, nuteistųjų asmenybes, bendrininkavimo formą, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

I. M., V. L. ir jų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti.

Prokuroras, nukentėjusioji, nukentėjusiųjų atstovas prašo nuteistųjų I. M. ir V. L. apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų V. L. ir I. M. apeliaciniai skundai atmetami (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nuteistųjų V. L. ir I. M. kaltė dėl padarytų nusikaltimų pilnai įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniuose skunduose nuteistieji neginčija jų nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, todėl ši nuosprendžio dalis neperžiūrima.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai pagrindė apkaltinamajame nuosprendyje nurodytas faktines bylos aplinkybes. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo V. L. lūkesčių, nėra teismo šališkumą, apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Nuteistasis V. L. nenurodo jokių kitų pirmosios instancijos teismo šališkumą patvirtinančių aplinkybių, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie apelianto argumentai yra deklaratyvūs.

Remiantis baudžiamosios teisės teorija ir teismų praktika, baudžiamojoje byloje turi būti nustatyta kaltininko padarytos veikos atitiktis Baudžiamojo kodekso Specialiojoje dalyje numatytai atitinkamos nusikalstamos veikos sudėčiai, taigi turi būti nustatomi ir įrodomi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nurodyti baudžiamajame įstatyme. Visos kitos aplinkybės, kurių baudžiamasis įstatymas neįtraukia į būtinų nusikalstamos veikos požymių ratą, kaltininko veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Kaip minėta aukščiau, objektyviajam nužudymo nusikalstamos veikos sudėties požymiui – veikai – būdinga tai, kad kaltininkas jį padaro veikimu ar neveikimu, o subjektyvus požymis – tyčia (tiesioginė ar netiesioginė). Nusikalstamas padarinys yra nukentėjusiojo mirtis. Taigi, norint veiką kvalifikuoti kaip nužudymą, reikia nustatyti šiuos aukščiau nurodytus nusikalstamos veikos sudėties požymius.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, I. M. ir V. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nuolat kito, todėl teisėjų kolegija nuteistųjų parodymais vadovaujasi tiek, kiek jie neprieštarauja byloje surinktiems įrodymams ir faktinėms bylos aplinkybėms. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai dėl įrodymų vertinimo yra pagrįsti ir patikimi, nes atitinka faktines bylos aplinkybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pagrindė, kodėl vadovaujasi liudytojų A. Č., M. J. parodymais, kuriuos jie davė apie žinomas jiems bylai svarbias aplinkybes, kitų liudytojų parodymais, kurių nuteistasis V. L. apeliaciniame skunde neginčija. Pirmosios instancijos teismas nuteistųjų, liudytojų parodymus, rašytinę medžiagą ir daiktinius įrodymus, specialistų išvadas vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Priešingai, nuteistasis V. L. savo apeliaciniame skunde vadovaujasi tik jam palankiais įrodymais, juos vertina vienpusiškai ir selektyviai, jų nesieja tarpusavyje ir su kitais objektyviais bylos duomenimis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistieji V. L. ir I. M. buvo apklausti dalyvaujant gynėjams, todėl jų teisės į gynybą nebuvo pažeistos.

Iš įtariamojo I. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, netrukus po nusikaltimo padarymo matyti, kad nukentėjusysis Š. Č. atsisakė važiuoti į (duomenys neskelbtini), pasakė keletą keiksmažodžių, todėl V. L. kumščiu sudavė jam į galvą, o kažkuris iš jų dar sudavė metaliniu strypu. Po to, abu Š. Č. nutempė už ūkinio pastato, kur jis (I. M.) metaliniu kampuočiu dar sudavė nukentėjusiajam į galvą, pašokinėjo ant galvos, pilvo. Vėliau abu pasiėmė du metalinius strypus (štangas), turėdami tikslą paimti automobilio „XXX“ raktelius, nuėjo į namą, kuriame rado miegantį nukentėjusįjį L. Č., kuris kažką murmėjo. Jie abu strypais (štangomis) sudavė keletą kartų į galvą L. Č., šis nutilo, po to sekcijoje rado automobilio raktelius, kitame kambaryje du akumuliatorius. Tuo metu V. L. iš kažkur atsinešė grėblį ir dar keletą kartų sudavė L. Č. į galvą. Po to V. L. bandė užvesti automobilio variklį, prieš išvažiuodami nupjovė traktoriaus kuro žarną ir į plastikinę 20 litrų talpos tarą prisipylė apie 4 litrus dyzelinio kuro, kurį supylė į automobilio baką, po to nuvažiavo pas A. Č. ir E. K., kurioms pasakė, kad sumušė Č. ir paėmė automobilį. Kitos dienos ryte minėtą automobilį už 700 Lt pardavė, o automobilio dokumentus suplėšė ir išmetė (t. 3, b. l. 68-72). Ikiteisminio tyrimo metu I. M. šiuos savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 3, b. l. 73-77).

2010 m. gegužės 31 d. buvo sulaikytas V. L., kuris apklaustas kaip įtariamasis, dalyvaujant gynėjui parodė, kad Š. Č. atsisakė važiuoti į Panevėžį, todėl jis (V. L.) paėmė nukentėjusįjį už kaklo, o I. M. ranka ar pagaliu sudavė jam į galvą. Po to, I. M. paėmė ratą („barabaną“) ir dar keletą kartų juo smogė Š. Č. į galvą, o jis (V. L.) sudavė pagaliu ar armatūra į galvą ir krūtinę. Vėliau I. M. pasiėmė vamzdį, o jis (V. L.) – grėblį ir abu nuėjo į gyvenamąjį namą, kur lovoje rado miegantį L. Č., kuriam abu sudavė smūgius, tačiau į kurias kūno vietas neprisimena. Po to, jis (V. L.) išėjo į lauką ir atsisėdo į automobilį „XXXX“, o I. M. ieškojo automobilio raktelių, bandė užvesti variklį, tačiau nepavyko. Jis (V. L.) nutraukė kieme stovėjusio traktoriaus kuro žarną ir į plastikinę tarą pripylė apie 4–5 litrus dyzelinio kuro, kurį supylė į automobilio baką ir užvedė variklį, po to, abu nuvažiavo pas A. Č. ir E. K.. Kitą dieną pagrobtą automobilį pardavė (t. 4, b. l. 76-79).

Baudžiamosios bylos medžiagoje yra nuoširdus prisipažinimas, kurį V. L. parašė 2010 m. gegužės 31 d. ir nurodė analogiškas Šarūno ir L. Č. nužudymo bei plėšimo, įsibraunant į patalpą, aplinkybes. Prisipažinime taip pat nurodyta, kad po įvykio jis buvo išsigandęs, todėl visą savaitę gyveno soduose, vėliau pats atėjo į policijos komisariatą (t. 4, b. l. 69-70). Ikiteisminiame tyrime V. L. parodymų patikrinimo metu savo parodymus pakeitė ir parodė, kad jis Š. Č. sudavė kumščiu į galvą, dėl ko šis parkrito, po to jį spardė bei sudavė smūgius per galvą grėbliu ir pagaliu. Tačiau į gyvenamąjį namą neužėjo ir L. Č. nemušė, jį sumušė ir nužudė I. M. (t. 4, b. l. 103-106, t. 3, b. l. 102-103). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis I. M. parodė, kad Šarūną ir L. Č. nužudė jis vienas, nematė, kad V. L. vartojo smurtą prieš abu nukentėjusiuosius.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tai yra nuteistųjų I. M. ir V. L. gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Ikiteisminio tyrimo metu I. M. apklaustas kaip įtariamasis, dalyvaujant gynėjui, davė išsamius parodymus apie Šarūno ir L. Č. nužudymo aplinkybes, kurie iš esmės sutapo su V. L. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir nuoširdžiame prisipažinime nurodytomis aplinkybėmis. Nuteistųjų I. M. ir V. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, sutapo atskirose detalėse apie įvykio aplinkybes, apie kurias jie galėjo žinoti ir matyti tik būdami nusikaltimo vietoje, t. y. nusikaltimo padarymo vieta, laikas, įrankiai, konkretūs smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusiuosius Š. Č. ir L. Č., kiekvieno iš nuteistųjų veiksmai po nusikalstamų veikų padarymo. Nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu nurodytas tokias aplinkybes objektyviai patvirtina įvykio vietos apžiūros protokoluose užfiksuoti duomenys, rasti ir išimti daiktiniai įrodymai (nužudymo įrankiai), teismo medicinos specialisto išvados apie Šarūno ir L. Č. sužalojimų padarymo mechanizmą, laiką, įrankius, kriminalistinių ekspertizių išvados. Kaip matyti iš nuteistųjų apeliacinių skundų, jie įrodymų vertinimo visumos neginčija. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl jų nekartoja.

Iš nuteistojo V. L. skundo matyti, kad jis nesutinka su A. Č. ir M. J. parodymais, nes liudytojams tokius parodymus duoti neva liepė pareigūnai. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas neturi pagrindo netikėti liudytojų A. Č. ir M. J. parodymais. Iš liudytojos A. Č. parodymų matyti, kad prie Č. sodybos pasiliko I. M. ir V. L., kurie vėliau grįžo automobiliu „XXXX“ ir pasakė, jog sumušė Š. Č. ir jo tėvą. Ji pagalvojo, kad nuteistieji juokauja, todėl nekreipė į tai dėmesio (t. 2, b. l. 80-82, t. 5, b. l. 170-171). Iš liudytojo M. J. parodymų matyti, kad nuteistiesiems grįžus pas A. Č. ir E. K., nuteistasis V. L. pasakė, kad „viskas, nebėra Š.“, o I. M. pasakė, kad „nebėra ir jo tėvo, kad uždaužė, užkapojo“. Jis ant V. L. maikutės matė dėmes, panašias į kraują, abu nuteistieji persirengė (t. 3, b. l. 44-45, t. 5, b. l. 172-173). Liudytojų A. Č. ir M. J. parodymai sutampa su liudytojos E. K. parodymais, iš kurių matyti, kad grįžę nuteistieji I. M. ir V. L. juokdamiesi, vienas per kitą sakė, kad nebėra Š. ir jo tėvo, juos uždaužė strypu ar pagaliu (t. 2, b. l. 83, 84-85, t. 5, b. l. 171-172). Byloje nėra jokių duomenų, kad liudytojus A. Č. ir M. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti tokius parodymus įtakojo pareigūnai arba minėti liudytojai apkalba nuteistuosius. Kaip aukščiau paminėta, liudytojai A. Č. ir M. J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu (t. 5, b. l. 170-173), pastabų dėl teisiamojo posėdžio protokolo proceso dalyviai (taip pat nuteistieji) nepareiškė, šie parodymai atitinka faktines bylos aplinkybes, todėl netikėti minėtame protokole esančiais įrašais nėra pagrindo. Tai, kad ant nuteistojo V. L. marškinėlių serologinio ir DNR tyrimo metu nebuvo rasta kraujo dėmių (t. 1, b. l. 190-191) nepaneigia liudytojų A. Č. ir M. J. parodymų, nes apeliantas buvo sulaikytas praėjus savaitei po nusikaltimo padarymo (t. 1, b. l. 66). Todėl neatmetama galimybė, kad V. L. minėtus marškinėlius išskalbė, tokiu būdu ant jų neliko dėmių, panašių į kraują, kurias iš karto po nusikaltimo padarymo matė liudytojas M. J.

Nuteistasis V. L. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuoširdų prisipažinimą (t. 4, b. l. 69-70) parašė todėl, kad psichologinį spaudimą darė tyrėjas V. A. Apeliacinio proceso metu apklaustas kaip liudytojas V. A. paneigė šią aplinkybę ir parodė, kad nedalyvavo, kai nuteistasis rašė nuoširdų prisipažinimą, todėl nieko negali paaiškinti. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. L. tą pačią dieną buvo apklaustas kaip įtariamasis, dalyvaujant gynėjui bei nurodė tokias pačias Š. ir L. Č. nužudymo aplinkybes (t. 4, b. l. 76-79). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo skunde nurodyta minėta aplinkybė dėl psichologinio poveikio niekuo nepagrįsta ir atmetama, nes nėra jokių tai patvirtinančių objektyvių duomenų.

Nuteistojo V. L. parodymai, kad ikiteisminio tyrimo metu davė tikrovę neatitinkančius parodymus apie Šarūno ir L. Č. nužudymo aplinkybes, nes apie tai neva žinojo iš laiško, kurį parašė I. M., neatitinka tikrovės ir atmetami dėl šių motyvų: pirma, byloje nėra laiško, kurį neva parašė I. M.; antra, byloje nenustatytas asmuo, kuris neva minėtą laišką perdavė V. L. Iš I. M. parodymų matyti, kad jis nežino nei vardo, nei kitų anketinių duomenų, kuriam atidavė minėtą laišką, o V. L. nežino jokių anketinių duomenų asmens, kuris jam tą laišką perdavė; trečia, V. L. apie nukentėjusiųjų nužudymo aplinkybes (laiką, vietą, kuris iš nukentėjusiųjų buvo nužudytas pirmiausia, kuris – vėliau, apie panaudotus žalojančius įrankius, kuro išpylimą iš traktoriaus ir pan.) galėjo žinoti tik betarpiškai būdamas įvykio vietoje ir aktyviai dalyvaudamas konkrečių nusikalstamų veiksmų atlikime. Kita vertus, V. L. parodymai apie tai, kad I. M. neva jam pasakojo apie nusikaltimo padarymo aplinkybes taip pat neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes nėra tai patvirtinančių jokių objektyvių duomenų. Teisėjų kolegijos nuomone, tam tikri neatitikimai tarp nuteistųjų parodymų, kuriuos jie davė ikiteisminio tyrimo metu apie savo nusikalstamų veiksmų eiliškumą ir panaudotus nužudymo įrankius paaiškinami tuo, kad nusikaltimo padarymo metu abu nuteistieji buvo apsvaigę nuo alkoholio, po to visą naktį važinėjosi automobiliu ir toliau vartojo alkoholį.

Pagal susiklosčiusią teismų praktiką nužudymas yra padarytas bendrininkaujant, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“). Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais - ir įvykti bet kurioje šios nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Nužudymas yra padarytas bendrininkaujant ir tada, kai prie vieno asmens, darančio tyčinius veiksmus, nukreiptus atimti gyvybę kitam žmogui, tuo pačiu tikslu savo veiksmais prisideda kitas arba kiti asmenys ir kėsinimąsi į kito žmogaus gyvybę pradėjęs asmuo tai suvokia. Taip pat būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant nusikaltimą laipsnį bei pobūdį, kurie nulemia bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšis. Dalyvavimo darant nusikaltimą pobūdį parodo asmens funkcinis vaidmuo vykdant nusikalstamą veiką (vykdytojas, kurstytojas, organizatorius ar padėjėjas), o dalyvavimo laipsnį - bendrininko aktyvumo lygis atimant gyvybę. Pagal BK 24 straipsnio 3 dalį nužudymo vykdytojas yra toks asmuo, kuris nukentėjusįjį nužudė pats arba pasitelkęs nepakaltinamus arba nesulaukusius BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis. Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gyvybę metu. Tokių bendrininkų veika kvalifikuojama be nuorodos į BK 24 straipsnį.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad įvykio vietos apžiūros metu (duomenys neskelbtini) kaime esančioje Č. sodyboje, šalia Š. Č. lavono buvo rastas apie 8–10 cm skersmens, 2,06 m ilgio medinis pagalys, su paviršiuje matomomis rusvos spalvos, biologinės kilmės dėmėmis, kastuvas bei 3,2 m ilgio „U“ formos metalinis profilis (kampuotis), ant kurio matyti rusvos spalvos biologinės kilmės dėmė, panaši į kraują (t. 1, b. l. 26-47). Teismo medicinos specialisto išvada nustatyta, kad ant kelio ir žolės prie šiltnamio, kampuočio ir kastuvo buvo rastas žmogaus kraujas, kuris 99,99999999 procentų tikimybe priklauso Š. Č. Iš I. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad jis Š. Č. ant kelio mušė ratlankiu, po to metaliniu kampuočiu, kuris buvo rastas parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu, po to šokinėjo ant jo kūno. Nors teisminio bylos nagrinėjimo metu I. M. parodė, kad Š. Č. kastuvu nemušė, tačiau ant jo buvo rastas nukentėjusiojo kraujas. Tai objektyviai įrodo, kad Š. Č. nuteistieji mušė ir kastuvu. Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad Š. Č. buvo suduota ne mažiau, kaip 19 smūgių, jis mirė nuo galvos sužalojimų visumos, t. y. stipraus galvos sumušimo, pasireiškusio muštinėmis žaizdomis kaktoje, kairiajame skruoste, lūpose, smakre ir pakaušyje, nosies kaulų ir abiejų žandikaulių lūžiais, kaukolės pamato priekinių duobių kaulų lūžiais, kraujo išsiliejimais po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, dešinio galvos smegenų pusrutulio kaktinės skilties sumušimu, tai komplikavosi kraujavimu į kvėpavimo takus, ūmiu kvėpavimo funkcijų nepakankamumu. Š. Č. pakaušio žaizdose nustatyti metalizacijos pėdsakai, kurie galėjo būti padaryti tiek kastuvu, tiek laužtuvo rankenos galu (t. 1, b. l. 74-77). Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad iš tikrųjų, nelogiška ir neįtikinama, kad Š. Č. nužudė vienas I. M., nes padarytų sužalojimų lokalizacija, didelis suduotų smūgių skaičius, įrankių įvairumas neginčijamai įrodo, kad Š. Č. mušė abu nuteistieji, todėl tarp jų nusikalstamos veikos bei kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Apygardos teismas padarė teisingą išvadą, kad abu nuteistieji veikdami bendrai, turėdami tiesioginę apibrėžtą tyčia, panaudodami masyvius, sunkius, metalinius įrankius, Š. Č. sudavė daugybę smūgių į galvą, t. y. į gyvybei ypač pavojingą sritį, kitas kūno vietas, šokinėjo ant jo galvos ir kūno, tokiu būdu suvokė, kad dėl tokių jų veiksmų nukentėjusysis mirs, to norėjo ir siekė (BK 15 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teisme I. M. parodė, kad L. Č. taip pat nužudė jis vienas. Tačiau tokiais jo parodymais tikėti nėra pagrindo, nes jie prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir byloje surinktiems įrodymams. Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad L. Č. mirė nuo galvos sužalojimų visumos, t. y. galvos sumušimo, suduodant ne mažiau kaip devynis smūgius, dėl ko įvyko daugybiniai skeveldriniai kaukolės skliauto ir pagrindo kaulų lūžiai bei išsiliejo kraujas po galvos smegenų minkštaisiais dangalais ir į galvos smegenų skilvelius (t. 1, b. l. 83-85). Ant L. Č. kairio smilkinio žaizdų buvo rasti metalizacijos pėdsakai, nukentėjusiojo kraujas buvo rastas ant laužtuvo kilpos, nulūžusių grėblio dantų, kurie buvo rasti ant antklodės prie lavono, ir grėblio koto, kuris buvo rastas lauke prie laužtuvo (t. 1, b. l. 26-47). Tai iš dalies atitinka nuteistųjų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu: I. M. lovoje gulinčiam ir miegančiam L. Č. metaliniu laužtuvu sudavė kelis smūgius į galvą, o V. L. sudavė kelis kartus į galvą grėblio dantimis. Akivaizdu, kad nuteistieji šiuos įrankius pasiėmė todėl, kad namuose buvo L. Č., o nuteistieji turėjo tikslą pasiimti raktelius ir pagrobti automobilį. Byloje neginčijamai nustatyta, kad po L. Č. nužudymo nuteistieji iš namo pagrobė automobilio raktelius ir du akumuliatorius, po to iš traktoriaus išpylė kurą, užvedė automobilį, kuriuo nuvažiavo pas A. Č. ir E. K. Šios aplinkybės neginčijamai įrodo, kad nuteistieji savanaudiškas paskatas jau turėjo iki L. Č. nužudymo. Aukščiau paminėtos aplinkybės įrodo, kad I. M. mušė L. Č. metaliniu laužtuvu su kilpa gale, o V. L. grėbliu. Ikiteisminio tyrimo metu V. L. pripažino, kad L. Č. į galvą sudavė grėbliu apie aštuonis smūgius. Tokie nuteistųjų parodymai iš dalies sutampa su teismo medicinos specialisto išvada, kad L. Č. į galvą buvo suduoti ne mažiau kaip devyni smūgiai. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad abu nuteistieji veikdami bendrai, turėdami tiesioginę apibrėžtą tyčia, panaudodami masyvius, sunkius, metalinius įrankius, L. Č. sudavė daugybę smūgių į galvą, t. y. į gyvybei ypač pavojingą sritį, tokiu būdu suvokė, kad dėl tokių jų veiksmų nukentėjusysis mirs, to norėjo ir siekė (BK 15 straipsnio 2 dalis). Esant šioms aplinkybėms neginčijamai nustatyta, kad I. M. ir V. L. jiems inkriminuotas veikas padarė veikdami kaip bendravykdytojai, turėdami vieningą tyčią ir bendrą tikslą, t. y. norėdami apiplėšti, kūnui žaloti pritaikytais įrankiais Š. Č. ir L. Č. sudavė daugybinius smūgius į gyvybiškai svarbias kūno vietas (galvą, krūtinę), matė vienas kito vartojamą smurtą prieš nukentėjusiuosius ir vienas kito veiksmams pritarė ir tokiu būdu suvokė, kad bendrai daro nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegijos nuomone, iš aukščiau išvardytų įrodymų matyti, kad abu nuteistieji bendrais veiksmais tyčia atėmė gyvybę Š. Č. ir L. Č., tarp padarytų veikų ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Nuteistasis V. L. apeliaciniame skunde nenurodo jokių motyvų dėl jo veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6, 9 punktus. Nuteistojo V. L. gynėjas apeliacinio proceso metu iškėlė abejonę, kad jeigu jo ginamasis (V. L.) būtų pripažintas kaltu dėl Š. ir L. Č. nužudymo, tačiau jis turėtų būti išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, t. y. dėl nužudymo itin žiauriai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Itin žiaurų nuteistųjų veikimo būdą nužudant nukentėjusiuosius Š. Č. ir L. Č. įrodo pavartoto smurto pobūdis, intensyvumas, padarytų sužalojimų kiekis, lokalizacija, įrankiai: nukentėjusiesiems buvo suduoti daugybiniai smūgiai į galvą ir kitas kūno vietas, visi sužalojimai padaryti neužilgo iki jų mirties, buvo šokinėjama ant Š. Č. galvos ir kūno. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo ir teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad Š. Č. galva labai sužalota, po ja buvo įdubusi žemė (iki 5 cm) (t. 1, b. l. 29, 35). Nuteistojo V. L. parodymai apie tai, kad išvažiuodami iš Č. sodybos jis matė Š. Č. sėdintį prie šiltnamio neatitinka tikrovės. Iš nuteistojo I. M. parodymų matyti, kad po sumušimų Š. Č. dar kažką murmėjo, t. y. jis buvo gyvas. Šios aplinkybės įrodo, kad abu nuteistieji suvokė, jog tokiais veiksmais nukentėjusiesiems sukelia dideles fizines kančias ir skausmą, ir to siekė, t. y. suvokė itin žiaurų nužudymo būdą.

Nuteistieji V. L. ir I. M. apeliaciniuose skunduose neginčija nukentėjusiosioms V. C. ir D. Č. priteistų turtinės ir neturtinės žalos dydžių. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė priteistinos turtinės ir neturtinės žalos kriterijus ir juos aptarė, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų vertinti kitaip ir su jais sutinka. Apygardos teismas sprendimą dėl turtinės žalos atlyginimo pagrindė byloje esančiais dokumentais, o neturtinės žalos dydžių nuosprendyje išsamiai argumentavo, todėl teisėjų kolegija su jais sutinka ir jų nekartoja. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiosioms V. C. ir D. Č. priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti nėra aiškiai per didelės, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus ir neviršija teismų praktikoje už analogiškas nusikalstamas veikas priteistinų neturtinės žalos atlyginimo ribų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pusiausvyra tarp nukentėjusiųjų teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą, teisėtą jos prioritetą ir nuteistųjų padėties yra išlaikyta.

Dėl bausmės

Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to teismas turi kreipti daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas I. M. ir V. L. bausmes, atsižvelgė į BK 41 straipsnyje išdėstytus bausmės tikslus ir 54 straipsnio numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Byloje neginčijamai nustatyta, kad I. M. ir V. L. veikdami bendrininkų grupe ir apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktai), padarė labai sunkų, sunkų ir apysunkį tyčinius, baigtus nusikaltimus. BK 129 straipsnio 2 dalyje padaryta nusikalstama veika sukėlė neatitaisomus padarinius, dėl to buvo atimta gyvybė dviem žmonėms. Byloje nėra jokių I. M. ir V. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nuteistajam I. M. pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padarę nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi nėra pagrindo, nes ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme abu nuteistieji keitė parodymus, tokiu būdu siekė suklaidinti pareigūnus ir teismą, o apelianto prisipažinimas yra nenuoširdus. Pagal teismų praktiką prisipažinimas laikomas nuoširdžiu tik tada, kai kaltininko prisipažinimas dėl padarytos nusikalstamos veikos yra nuoseklus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes už kiekvieną nusikalstamą veiką ir galutinę subendrintą bausmę, įvertino nuteistųjų I. M. ir V. L. asmenybes: I. M. niekur nedirbo, yra jauno amžiaus, tačiau anksčiau keturis kartus teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, nusikalstamas veikas padarė turėdamas neišnykusį teistumą, t. y. būdamas recidyvistu, naujas veikas darydavo dar neatlikęs ankstesnių bausmių, baustas administracinėmis nuobaudomis (t. 3, b. l. 161, 162-166 ). Nuteistojo I. M. teiginys, kad dėl šių nusikaltimų padarymo kalti yra pareigūnai, kurie jį paleido iš suėmimo kitoje byloje ir taip sudarė sąlygas jiems padaryti, įrodo ne tik jo nenuoširdumą, bet ir agresyvų nusiteikimą prieš visuomenę. Tai leidžia daryti išvadą, kad I. M. yra linkęs daryti nusikaltimus. V. L. taip pat yra jauno amžiaus, niekur nedirbo ir nesimokė, anksčiau net penkis kartus teistas (taip pat ir už tyčinių smurtinių nusikaltimų padarymą), teistumai neišnykę, nusikalstamas veikas padarė praėjus vos dviem dienoms po to, kai ikiteisminio tyrimo metu kitoje byloje buvo paleistas iš areštinės ir praėjus metams po to, kai buvo lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos, neatlikęs 1 metų 11 mėn. 13 d. laisvės atėmimo bausmės, baustas administracinėmis nuobaudomis (t. 4, b. l. 139-145). Teismo psichiatrijos ekspertizės išvadose konstatuota, kad V. L. nusikalstamų veikų padarymo metu jam psichikos sutrikimų nekonstatuota, dėl to jis galėjo suvokti nusikalstamų veikų pavojingumą ir juos valdyti, tačiau jam konstatuotas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, netrukdantis jam suvokti nusikalstamų veikų pavojingumą ir visiškai valdyti savo veiksmus (t. 5, b. l. 13-15). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad I. M. su nužudytuoju Š. Č. anksčiau net mokėsi vienoje klasėje, tačiau abu nuteistieji elgdamiesi šaltakraujiškai ir abejingai žmogiškosioms vertybėms, nepaisydami visuomenėje nusistovėjusių moralės normų ir įstatymų, itin žiauriai nužudė du vienos šeimos narius – sūnų ir tėvą, o po to plėšimo būdu užvaldė jų turtą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje teisingai ir motyvuotai konstatavo, kad nuteistieji I. M. ir V. L. nužudė Šarūną ir L. Č. dėl itin žemų (savanaudiškų) paskatų, esant kelioms jų veiką kvalifikuojančioms aplinkybėms.

Panevėžio apygardos teismas, skirdamas I. M. ir V. L. bausmes, atsižvelgė į jų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (BK 11 straipsnio 5, 6 dalys), dėl ko kilo sunkūs ir neatitaisomi padariniai, nuteistieji veikė tiesiogine apibrėžta tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Bylos medžiaga patvirtina, kad I. M. ir V. L. nusikalstamas veikas iš anksto apgalvojo, padaryti nusikaltimai yra jų antivisuomeniško gyvenimo būdo ir elgesio padarinys. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad po Šarūno ir L. Č. nužudymo abu nuteistieji iš įvykio vietos pasišalino, nesiėmė jokių priemonių nukentėjusiesiems suteikti medicinos pagalbą, pagrobė dokumentus ir automobilį, kurį vėliau pardavė. Taip pat svarbu atsižvelgti į liudytojų E. K. ir A. Č. parodymus, kurie parodė, kad nuteistieji po nusikaltimų padarymo buvo linksmai nusiteikę ir juokdamiesi pasakojo, jog nebėra Šarūno su tėvu (t. y. Š. Č. ir L. Č.). Pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir už kiekvieną nusikalstamą veiką nuteistiesiems paskyrė laisvės atėmimo bausmes baudžiamojo įstatymo sankcijos ribose. Apygardos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad byloje nėra jokių objektyvių ir įtikinamų duomenų, jog I. M. ir V. L. gali būti pataisyti ir perauklėti tam tikrą laiką izoliavus juos nuo visuomenės, t. y. paskyrus terminuotą laisvės atėmimą, nes V. L. yra recidyvistas, o I. M. skundžiamuoju nuosprendžiu pripažintas pavojingu recidyvistu, veikdami tiesiogine tyčia atėmė gyvybę dviems žmonėms, t. y. abu yra labai pavojingi visuomenei. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta jokių kitų nuteistiesiems teisiškai palankių aplinkybių, kurios leistų jiems paskirti švelnesnes laisvės atėmimo bausmes už kiekvieną nusikaltimą ar galutinę subendrintą bausmę. Tai, kad I. M. ir V. L. yra jauno amžiaus arba I. M. dirbo, turi apdailininko specialybę, o V. L. šeimą, kuri dėl jo likimo labai pergyvena, nesudaro pagrindo švelninti paskirtas bausmes už kiekvieną nusikaltimą arba galutinę subendrintą bausmę, nes tai nėra itin reikšmingos ar lemiamos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, I. M. ir V. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra adekvačios padarytų nusikaltimų pobūdžiui ir pavojingumui. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino apeliantų asmenybes ir jų veiksmus bei paskyrė teisingas galutines subendrintas bausmes. Tai atitinka BK 61 straipsnio nuostatas. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, I. M. ir V. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės už kiekvieną nusikalstamą veiką ir galutinė subendrinta bausmė užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų V. L. ir I. M. apeliacinius skundus atmesti.