Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Garnelienės, Kęstučio Jucio, Violetos Ražinskaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalyje, 135 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 129 straipsnio 1 dalį – 10 metų;

pagal BK 135 straipsnio 1 dalį – 5 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 13 metų, bausmę nustatant atlikti: pirmus penkerius metus kalėjime, likusius – pataisos namuose.

R. K. pripažintas recidyvistu.

Iš R. K. priteista: nukentėjusiajam V. L. (V. L.) 1 500 Eur turtinei ir 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai 403,48 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 25 d. iki 2016 m. balandžio 1 d. nenustatytu laiku (duomenys neskelbtini) esančio daugiabučio namo rūsyje, tarpusavio konflikto metu tyčia sudavė du smūgius kumščiu G. L. (G. L.) į veidą, padarydamas poodines kraujosruvas kairės akies vokuose ir kairiajame lūpų kampe, po kietuoju galvos smegenų dangalu, t. y. sužalojimus, vertinamus kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, tai komplikavosi poūmiu centrinės nervų sistemos bei širdies veiklos sutrikimu, plaučių pabrinkimu ir sukėlė nukentėjusiojo G. L. mirtį, tokiu būdu tyčia jį nužudė.

Be to, R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2016 m. birželio 27 d. apie 17 val. (duomenys neskelbtini), apleistoje buvusios vaikų stovyklos teritorijoje esančiame namelyje, konflikto metu tyčia sudavė daugybinius smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas bei vieną kartą peiliu dūrė G. N. (G. N.) į nugarą, sukeldamas fizinį skausmą ir padarydamas kiauryminę durtinę-pjautinę krūtinės ląstos kairės pusės žaizdą, t. y. sužalojimą, vertinamą kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, ir taip sunkiai sutrikdė sveikatą G. N.

Liudytojos A. K. parodymai nenuoseklūs: duodama parodymus pirmą kartą ji teigė, kad, susitikus G. L. ir paklausus, kas jį sumušė, šis atsakė, jog ten purvina; kitą kartą neva sakė, kad pats krito ir susižalojo; teisme teigė G. L. sakius, kad jį sužalojo apeliantas. Apeliantas įsitikinęs, jog duodama jį kaltinančius parodymus liudytoja keršija, nes jis neleisdavo jai ateiti.

Neatmetama tikimybė, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti griūdamas. Tai konstatuota ir specialisto išvadoje. Be to, jis sirgo alkoholine epilepsija. Tai patvirtino liudytoja A. K.

Nukentėjusiojo brolio V. L. parodymai vertintini kritiškai, nes jis siekia tik pasipelnyti. Jis negalėjo brolio matyti kartu su apeliantu, kadangi pastarasis tuo metu ten negyveno.

Nuteistasis prašė teismo atsižvelgti, jog nusikaltimą padarė susijaudinęs, nesiekė nukentėjusiojo mirties, be to, nukentėjusysis beveik dvi savaites dar buvo gyvas.

Teismo posėdyje nuteistojo R. K. gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, R. K. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta skundžiamame teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, įvertino įrodymus, nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės, ir, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, teisingai kvalifikavo veikas, už jas paskyrė tinkamas bausmes.

Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl veikos perkvalifikavimo iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnį

Apeliantas neneigė sudavęs smūgius nukentėjusiajam G. L., tačiau teigė, kad nuo jo suduotų smūgių nukentėjusysis negalėjo mirti, t. y. ginčijo padaręs sužalojimą, turintį tiesioginį priežastinį ryšį su nukentėjusiojo mirtimi.

Remdamasis specialisto išvada Nr. M 441/2016 (01) ir papildoma specialisto išvada Nr. pM 17/2016 (01)-441/2016 (01), teismas nustatė, kad G. L. mirtis įvyko nuo galvos sumušimo; nustatyti sužalojimai, poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose ir kairiame lūpų kampe padaryti mažiausiai dviem trauminiai poveikiais; po sužalojimų padarymo jis galėjo gyventi 2–5 paras iki mirties (t. 1, b. l. 28–31, 36–37).

Liudytoja A. K. teisme patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir paaiškino, kad jai susidarė įspūdis, jog G. L. prisibijojo R. K., nes pastarasis yra ūmaus būdo. Po to, kai R. K. apsigyveno su G. L., ji matė pastarojo veidą sumuštą. Be to, prieš kelias dienas iki to, kai ji rado G. (L.) negyvą, telefonu kalbėjosi su R. (K.), ir šis jai pasakė, kad labai stipriai sumušė Gintarą.

Liudytojas R. M. patvirtino jam A. K. sakius, jog skambino Rimas ir pasakė, kad ,,atkalė Gintarą“. Jie visada vaikščiodavo dviese, pas juos užeidavo tik A. K..

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigė, jog liudytojos A. K. parodymai nenuoseklūs, nes duodama parodymus ji skirtingai nurodė G. L. sumušimo priežastį.

Iš tiesų liudytoja ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 76) parodė, kad, jai paklausus G. L., kas jį sumušė, šis atsakė išsipurvinęs. Kitos apklausos metu (t. 1, b. l. 77) liudytoja teigė, kad, paklausus apie sužalojimus, G. L. sakė pats kritęs ir susižalojęs. Teisme liudytoja parodė, kad nukentėjusįjį sužalojo nuteistasis R. K..

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama liudytojos A. K. parodymų visumą, konstatuoja, kad jie savo esme (G. L. buvo sumuštas veidas) nuoseklūs viso proceso metu, o apelianto minimi neatitikimai vertinami kaip neturintys esminės reikšmės, nes jiems turėjo įtakos, viena vertus, praėję ilgi laiko tarpai tarp apklausų, kita vertus, liudytojos nurodyta aplinkybė, jog G. L. prisibijojo R. K. Tai paaiškina, kodėl G. L. kurį laiką slėpė nuo liudytojos tikrąją sužalojimų priežastį.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti A. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais parodymais, nes jie atitinka kitus byloje surinktus bei įvertintus įrodymus.

Nukentėjusysis V. L. teisme parodė, kad kovo viduryje susitiko su broliu ir matė jo sumuštą veidą. A. K. bei R. M. parodymais nustatyta, jog nuteistasis R. K. yra agresyvaus būdo. Liudytojas J. A. teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 93–94), kad Rimas nesutarė su nukentėjusiuoju, pykosi, todėl Rimas jį paliko ir atėjo gyventi pas liudytoją į apleistą pionierių stovyklą. Be to, liudytoja A. K. parodė, kad pas G. L. ir R. K. be jos rūsyje niekas nesilankė.

Taigi aptarti įrodymai patvirtina, jog smurtą prieš G. L. naudojo būtent R. K. Tie patys įrodymai patvirtina, kad kūno sužalojimus, dėl kurių nukentėjusysis mirė, padarė nuteistasis R. K. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog be R. K. būtų dar kas nors naudojęs smurtą prieš G. L.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigė, kad vėliau buvo užėjęs su R. A. į rūsį ir matė miegantį G. L., jis buvo gyvas, nes knarkė.

Aplinkybė, jog nukentėjusysis po sužalojimų kurį laiką buvo gyvas, neduoda pagrindo įtarti, kad jį sužalojo kiti asmenys, nes liudytojai A. K., R. M. parodė nukentėjusįjį bendravus tik su nuteistuoju, pas juos į rūsį niekas neužeidavo.

Apeliaciniame skunde iškelta versija, jog G. L. galėjo pats susižaloti griūdamas, taip pat atmetama kaip nepagrįsta.

Priešingai, nei nurodyta apeliaciniame skunde, jau minėtoje papildomoje specialisto išvadoje Nr. pM 17/2016 (01)-441/2016 (01) nustatyta, kad, įvertinus sužalojimų lokalizaciją, mažai tikėtina, jog sužalojimus nukentėjusysis galėjo pasidaryti nugriuvęs. Be to, specialisto išvadoje nepaneigta, kad nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti kumščiais.

Nuteistasis apeliaciniame skunde iškėlė dar vieną nukentėjusiojo sužalojimo versiją – G. L. sirgo alkoholine epilepsija ir dėl šios priežasties galėjo nugriūti bei susižaloti. Nors liudytoja A. K. teigė žinojusi G. L. sirgus epilepsija, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog nukentėjusysis sirgo šia liga.

Taigi paneigus nuteistojo versiją, kad nukentėjusysis galėjo mirtinai susižaloti griūdamas, byloje nelieka abejonių, jog smūgius į galvą, nuo kurių jis mirė, sudavė R. K.

Visos aptartos bylos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visetą, įrodantį R. K. kaltę. Įrodyta, jog būtent nuteistasis R. K. G. L. sužalojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytomis aplinkybėmis, o tarp kaltininko padarytos veikos – smūgių į galvos sritį ir padarinių – nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo mirtis yra dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas.

Apeliantas skunde teigė, kad nesiekė nukentėjusiojo mirties. Ši aplinkybė nekelia abejonių, ir, nors teismas dėl tyčios turinio skundžiamame nuosprendyje nepasisakė, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia. Tai reiškia, jog suduodamas smūgius G. L. R. K. suvokė savo nusikalstamos veikos pavojingą pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis).

Dėl išdėstytų argumentų R. K. veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnį, nes tokiam veikos kvalifikavimui nėra teisinių prielaidų.

Dėl veikos perkvalifikavimo iš BK 135 straipsnio 1 dalies į BK 136 straipsnį

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. K., konflikto metu vieną kartą durdamas peiliu į nugarą, sunkiai sutrikdė sveikatą G. N..

Apeliantas pripažino sužalojęs G. N., tačiau teigė tai padaręs susijaudinęs, todėl prašė jo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 136 straipsnį kaip sunkų sveikatos sutrikdymą labai susijaudinus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokiam veikos kvalifikavimui nėra teisinių prielaidų.

BK 136 straipsnyje numatyta atsakomybė tam, kas sunkiai sužalojo žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio. Staigų didelį susijaudinimą turi sukelti arba neteisėtas, arba itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis.

Neteisėtas asmens poelgis – tai bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys (kėsinimasis į asmens gyvybę, sveikatą ar turtą, smūgių sudavimas ir t. t., taip pat psichinis poveikis, pvz. grasinimas panaudoti smurtą, tyčiojimasis ir pan.).

Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas atsižvelgia, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą bei kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes.

Kvalifikuojant sunkų sveikatos sutrikdymą pagal BK 136 straipsnį, nepakanka įrodyti, kad kaltininkas buvo afekto būsenos, kurią jam sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiamas nukentėjusiojo poelgis, nes, be šių aplinkybių, visada būtina nustatyti, jog susijaudinimas kilo staiga, kaip atsakomoji kaltininko reakcija į neteisėtą ar itin įžeidžiamą nukentėjusiojo poelgį ir per minimalų laiką pasireiškė sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymu nukentėjusiajam.

Pirmosios instancijos teisme nuteistasis labai aiškiai išsakė savo elgesio motyvus: grįžęs į namelį, pamatė ant savo lovos sėdintį G. N. Jam pasakė: ,,Ko sėdi ant mano lovos, nes prišlapinsi“. G. N. pradėjus jį keikti, papurškė jam dujų ir rankoje turėtu peiliu dūrė į nugarą. Analogiškus parodymus nuteistasis davė ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 110–111), tik dar parodė, kad jie tarpusavyje susistumdė.

Atkreiptinas dėmesys, kad versija, jog R. K. nukentėjusįjį sužalojo labai susijaudinęs, atsirado tik apeliaciniame skunde.

Nukentėjusysis G. N. nuosekliai teigė, kad grįžęs R. K. pradėjo ant jo rėkti, spardyti, dūrė peiliu į nugarą. Rimas dūrė už tai, jog nukentėjusysis sėdėjo ant jo lovos.

Nukentėjusiojo ir nuteistojo parodymų analizė leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis R. K. peiliu sužalojo nukentėjusįjį ne dėl staigaus didelio susijaudinimo būsenos, bet iš pykčio. Tuo metu, kai G. N. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, jis neatliko jokių priešingų teisei ar itin įžeidžiančių R. K. veiksmų, kurie nuteistajam galėtų sukelti itin didelį susijaudinimą.

Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog nuteistasis įvykio metu konfliktą pradėjo pirmas, t. y. įėjęs į namelį užsipuolė nukentėjusįjį, kodėl šis sėdi ant jo lovos. Taigi smurtą prieš nukentėjusįjį išprovokavo ne nukentėjusiojo, bet paties nuteistojo elgesys (jis ūmus ir greitai supykstantis). Būtent tai ir buvo pagrindinė priežastis, kad jis ne dėl streso ar staigaus labai didelio susijaudinimo, bet dėl savo charakterio savybių reagavo į G. N. elgesį (sėdėjimą ant jo lovos), jam suduodamas smūgius rankomis, kojomis ir peiliu.

Apeliantas skunde teigė jokių smūgių rankomis ir kojomis nukentėjusiajam nesudavęs. Nukentėjusysis teigė priešingai: nuteistasis jį sėdintį spardė ir daužė rankomis. Nukentėjusiojo parodymai nuoseklūs, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo jais netikėti. Tai, kad specialisto išvadoje Nr. G 3140/2016 (01) neužfiksuota jokių G. N. sumušimo pėdsakų (t. 2, b. l. 8–9), neįrodo, jog nukentėjusiojo parodymai nėra teisingi. Atkreipiamas apelianto dėmesys, kad nukentėjusiojo kūno tyrimas atliktas 2016 m. spalio 17 d., t. y. po įvykio praėjus daugiau nei trims mėnesiams, taigi akivaizdu, kodėl jokių sumušimo pėdsakų neužfiksuota.

Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, remdamasis specialisto išvada Nr. G 3140/2016 (01), nurodė, kad G. N. nustatyta kiauryminė krūtinės ląstos kairės pusės žaizda, padaryta duriančiai-pjaunančių savybių daiktu (įrankiu), galbūt peiliu, turi tiesioginį priežastinį ryšį su nukentėjusiajam padarytu sunkiu sveikatos sutrikdymu. Šioje nutartyje jau minėta, jog nuteistasis pripažino dūręs peiliu nukentėjusiajam į nugarą, todėl jam inkriminuoti smūgiai rankomis ir kojomis, kuriuos apeliantas ginčijo, neturi reikšmės veikos kvalifikavimui.

Dėl paminėtų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai, todėl nėra teisinio pagrindo kitaip įvertinti nuteistojo R. K. padarytą nusikalstamą veiką ir ją iš BK 135 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 136 straipsnį.

Dėl bausmės

Nenustačiusi pagrindo nuteistojo veikas kvalifikuoti pagal švelnesnį įstatymą, teisėjų kolegija išsamiau nepasisako dėl bausmės. Nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų dėl paskirtų bausmių, todėl, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jų išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, kad paskirtos bausmės už kiekvieną nusikalstamą veiką ir subendrinta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, jos nėra aiškiai per griežtos.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.