Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjas Remigijus Arminas, sekretoriaujant Neringai Keršienei, dalyvaujant pareiškėjui V. M., jo atstovui advokatui Henrikui Mackevičiui, atsakovo atstovui Rolandui Andriuškevičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. prašymą ir patikslintą prašymą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl 2007 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. 30-TE-52 panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2007 m. kovo 16 d. Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 30-TE-52 V. M., vadovaujantis Policijos departamento 2007 m. kovo 15 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 5-11-IS-36 ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu, buvo atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2007 m. kovo 16 d.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Prašymas tenkintinas dalinai.

Dėl ginčijamo 2007 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. 30-TE-52 teisėtumo ir pagrįstumo

Iš baudžiamosios bylos Nr. 30-9-009-09 liudytojo V. M. apklausos protokolo (b.l.74-76) nustatyta, jog V.M. patvirtino, kad yra pažįstamas su A.N. ir S.K. ir žinojo apie jų veiklos pobūdį – vertimąsi iš kitų asmenų prostitucijos, bei jų asmeninio pobūdžio kontaktus su V.T. Tos pačios apklausos metu V.M. patvirtino ir tai jog iš budėtojo gavęs informaciją apie pareiškimą dėl grasinimo ir nuomos nemokėjimo ir žinodamas, kad V.T. yra A.N. draugas, informavo jį apie gautą pareiškimą. Taip pat nurodė, kad domėjosi atliekamu tyrimu Klaipėdos 3 PK dėl A.N. draugės įvykdytos vagystės, su K.G. tarpininkavo dėl tyrimo eigos, neprocesine tvarka domėjosi įvykio aplinkybėmis (išsamūs duomenys liudytojo apklausos protokole (b.l. 74-76)). Aplinkybes, kad V.T., V.M. su A.N. ir S.K. buvo susiję asmeninio pobūdžio ryšiais ir žinojo apie jų nusikalstamos veikos pobūdį patvirtino ir A.N. bei S.K. apklausų metu (išsamūs duomenys įtariamųjų apklausos protokoluose (b.l. 80-91)). 2006 m. spalio 24 d. A.V. apklausta liudytoja bei 2006 m. spalio 24 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole (išsamūs duomenys fiksuoti protokoluose b.l. 99-104) nurodė, kad atpažįsta asmenį (V.M.), kuris atvykęs į butą (duomenys neskelbtini), Klaipėda 2006 m. spalio mėn. pradžioje ir naudojosi merginos vardu A. seksualinėmis paslaugomis. Liudytojomis apklaustos A.V., K.G. (apklausų duomenys b.l.99-101, 105-106) nurodė, kad būtent šiame bute buvo teikiamos seksualinės paslaugos už atlygį ir šios veiklos organizatoriai buvo S.K. ir A.N. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 29 d. nuosprendyje ir 2009 m. gruodžio 21 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartyje taip pat nurodoma, jog liudytoja J.A. nurodė, kad A.N. nurodymu dažnai vykdavo „subotnikai“, kai nemokamai būdavo aptarnaujami policijos pareigūnai. V.M. bendravimo su S.K., A.N. ir kitais asmenimis pobūdis ir apimtis detalizuota ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro organizuoto nusikalstamumo tyrimo vyriausiosios valdybos pareigūno 2006 m. lapkričio 15 d. tarnybiniame pranešime, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vidaus tyrimų valdybos vyriausiojo tyrėjo 2007 m. vasario 02 d. tarnybiniame pranešime (b.l.54-55, 122-126). Todėl akivaizdu, kad tarnybinio patikrinimo išvados aprašomojoje dalyje ir apibendrinime konstatuotos aplinkybės dėl V.M. veikos (neveikimo) vertinimo yra pagrįstos surinkta faktine medžiaga, o ne išvestiniais duomenimis. Šias aplinkybes patvirtina ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 29 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-27-158-2008 (įsiteisėjęs Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartimi palikus nuosprendį nepakeistu) kuriuo A.N. ir S.K. pripažinti kaltais pagal LR BK 307 straipsnio 1 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį dėl organizavimo ir vadovavimo prostitucijai ir turėjimo pajamų iš kito asmens prostitucijos, o V.T. pripažintas kaltu pagal LR BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi bei dokumentų klastojimo bei panaudojimo. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu tirtos tos aplinkybės, kurios faktiškai dėl einamų tarnybinių pareigų ar įvykusio asmenų bendravimo buvo žinomos arba turėjo būti žinomos ir V.M., todėl akivaizdu, kad teismui apkaltinamuoju nuosprendžiu konstatavus, jog minimų asmenų veikoje buvo nusikaltimo sudėties požymių, V.M. turėjo suvokti jog šių asmenų veika yra nusikalstama ir imtis priemonių numatytų Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje, t.y. viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimo, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencijos ir jų atskleidimo ir tyrimo ir kt. Tačiau priešingai, iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad savo veika (neveikimu) jis sudarė prielaidas sąlygojusias, kad šios veikos nebūtų atskleistos.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendyje ir Klaipėdos apygardos teismo nutartyje pasisakoma ir dėl slaptojo policijos informatorius padėties ir konstatuojama, kad jis negali daryti nusikalstamų veikų, išskyrus kai veikiama pagal NVIM, todėl pareiškėjo išsakyti argumentai, kad su A.N. buvo bendraujama kaip su slaptuoju informatoriumi negali būti pagrindas pareigūnų veiksmus vertinti kaip šalinančius tarnybinę atsakomybę, juolab, kad A.N. už veikas, tariamai jam veikiant kaip slaptajam informatoriui ir su pareigūnų žinia, yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir dėl jo įvykdytų veikų yra įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis. Be to, kaip nurodoma 2009 m. gruodžio 21 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartyje „jei informacijos nepateikimas apie A.N. bandomas pridengti pastarojo specifiniu statusu, tai informacijos nepateikimas apie S.K., niekuo nepaaiškinamas“.

Teismas minėjo, kad pareigūno vardo pažeminimo sąvoka apibrėžta Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalyje. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir 2003 m. rugpjūčio 27 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr.lV-308 patvirtintos „Dėl tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos" 4.3 punkte, kur pateiktas pareigūno vardo pažeminimo apibrėžimas - tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikinėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis. Taigi iš aukščiau aptartų aplinkybių visumos vertinimo akivaizdu, kad V.M. neatliko savo pareigos imtis visų reikalingų pozityvių veiksmų, saugant Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką. Vertinant pareiškėjo veiką, atsižvelgtina į Lietuvos policijos paskirtį bei uždavinius. Pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio nuostatas policijos uždaviniai yra viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija ir jų atskleidimas ir tyrimas ir kt. Sistemiškai vertinat aukščiau aptartų policijos veiklą reglamentuojančių norminių aktų nuostatas, darytina išvada, kad policijos pareigūnas turi taip atlikti savo tarnybą, kad būtų užtikrinti policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje keliami uždaviniai. Visuma byloje surinktų įrodymų patvirtina, kad pareiškėjas žinodamas apie V.T. asmeninio pobūdžio ryšius su S.K., A.N., ir gautą informaciją perduodamas su aiškia nuoroda siekiant ją suteikti neteisėta veikla užsiimantiems asmenims, o nesiekiant šią informaciją aukščiau nurodytu įstatymo reglamentuojamu būdu realizuoti veikų ištyrimui ar užkardymui, tarpininkaudamas A.N. dėl atliekamo tyrimo Klaipėdos miesto 3 PK, teikdamas informaciją dėl atliekamo tyrimo, naudodamasis asmenų iš kurių prostitucijos būtent pelnėsi A.N. ir S.K. seksualinėmis paslaugomis, V.M. įvykdė įvardijamą tarnybinį nusižengimą, todėl pagrįstai jo veiksmai įvertinti kaip pareigūno vardo pažeminimas, kadangi aptartaisiais veiksmais pareiškėjas suteikė pagrindą visuomenei manyti, kad policijos pareigūnai gali nevykdyti įstatymų, neginti visuomenės nuo nusikalstamų veikų, suteikti pagrindą manyti, kad pateikta visuomenės informacija apie galimai nusikalstamas veikas yra perduodama tiems patiems asmenims dėl kurių veiksmų teisėtumo yra kreipiamasi. Tai neabejotinai griauna visuomenės pasitikėjimą policija ir menkina šios institucijos prestižą visuomenėje. Būtina pabrėžti, kad nurodytas pareiškėjo veiksmų vertinimas nėra tiesiogiai siejamas su publikacijų spaudoje pateikimu ir jų turiniu, o yra materialinės teisės normų (Statuto 2 straipsnio 7 punktas ir 53 straipsnio 1 dalis 7 punktas) aiškinimo ir taikymo rezultatas.

Pažeidus Lietuvos Respublikos Policijos veiklos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintus principus, ignoruojant 5 straipsnyje įtvirtintus policijos uždavinius, atsakovui numatoma ne teisė o imperatyvi pareiga šiuos principus pažeidusį vidaus tarnybos pareigūną atleisti iš vidaus tarnybos. Būtent tokia teisminė praktika yra formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2006-07-03 pasitarime patvirtintu administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinimu. Minimo apibendrinimo 3.2.4.4 punkte yra cituojama administracinėje byloje Nr. A-523/2005 priimta nutartis ir konstatuota, kad Vidaus tarnybos statutas nenumatė vidaus reikalų sistemos vadovui alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Atleidimas iš vidaus tarnybos, nustačius, jog pareigūnas savo elgesiu pažemino pareigūno vardą, yra imperatyvi teisinė priemonė, kuri negali būti keičiama kitomis priemonėmis. 2008-03-12 nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A143 – 231/2008 taip pat akcentavo, kad pareigūno vardo pažeminimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos. Tokio pobūdžio priemonės taikymas yra skirtas ne tik tam, kad drausmine tvarka būtų nubaustas pareigūno vardą pažeminęs asmuo, bei ir tam, kad tokiu būdu būtų saugojamas vidaus reikalų sistemos autoritetas visuomenėje, būtų formuojamas visuomenės teigiamas požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą. Todėl pareiškėjo argumentai dėl galimybės netaikyti šio jo atleidimo iš tarnybos pagrindo negali būti pripažinti pagrįstais.

Dėl įrodymų leistinumo.

Pareiškėjas kelia abejonę dėl tarnybinio patikrinimo metu surinktų duomenų leistinumo ir teisėtumo, nurodydamas, kad naudoti faktiniai duomenys surinkti vykdant operatyvinę veiklą.

Tam, kad būtų nustatyti pareigūnų vardą žeminantys kalti veiksmai (poelgis) yra būtina konstatuoti visumą šios neteisėtos veikos, sudarančių objektyvių ir subjektyvių aplinkybių sudėtį. Tokių aplinkybių nustatymui būtinas tyrimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2006 m. liepos 03 d. pasitarime aprobuota administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktika ir šiame apibendrinime nurodoma, kad administracinėje byloje Nr. A-750/2004 suformuota teisės aiškinimo taisyklė, nurodant, kad operatyvinė informacija įstatymo nustatyta tvarka gali būti išslaptinama ir panaudojama baudžiamajame procese; kitiems tikslams operatyvinė informacija gali būti panaudojama tik įstatymo numatytais atvejais. Tarnybinės nuobaudos skyrimas nėra baudžiamasis procesas ar jo dalis. Įstatymai nenustato tokių atvejų, kad operatyvinė informacija galėtų būti panaudota tarnybinių nusižengimų aplinkybėms įrodinėti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Administracinių teismų praktika Nr. 9, 409-419 psl.). Teismas konstatuoja, kad baudžiamosios bylos dalis įrodymų, tame tarpe ir dalis įrodymų dėl pareiškėjo tarnybinio nusižengimo įvykdymo yra surinkta operatyviniu būdu, tačiau tai tik dalis tarnybinio patikrinimo medžiagos.

Būtent dėl ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų vertinimo ir jų patikimumo teismas 2007 m. liepos 26 d. nutartimi nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo konstatuota, kad įrodymų leistinumo tvarka nebuvo pažeista, nenustatyta jokių aplinkybių dėl kurių teismas negalėtų vadovautis ta ikiteisminio tyrimo medžiagos dalimi, kuri buvo pagrindu tarnybinio patikrinimo išvadai pagrįsti ir grindžiamas tarnybinio nusižengimo įvykdymas, todėl teismas šia bylos medžiaga vadovaujasi. Operatyviniu būdu surinkta medžiaga yra tik dalis medžiagos, teismas šia informacija negrindžia konstatuojamų aplinkybių pagrindo, todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys dėl įrodymų leistinumo taisyklių pažeidimo, renkant įrodymus, kuriais grindžiamas ginčijamas įsakymas.

Dėl nuobaudos skyrimo terminų.

Pareiškėjas akcentuoja, kad nesilaikyta LR Vidaus Reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 17 ir 19 punktų reikalavimų, kadangi tarnybinis patikrinimas gali būti atliekamas ne ilgiau kaip 30 dienų. Šiuo atveju pareiškėjo manymu tarnybinio patikrinimo terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo 2006 m. lapkričio 16 d., kadangi LKP biuro viršininko A.M. tarnybinis pranešimas surašytas 2006 m. lapkričio 16 d., todėl būtent iš šio pranešimo turinio turėjo paaiškėti galimai neteisėtos pareigūnų veikos ir nuo šio momento skaičiuotinas tarnybinio patikrinimo terminas.

Tačiau įvertinus 2006 m. lapkričio 16 d. A.M. tarnybinio pranešimo turinį, akivaizdu, kad šiuo pranešimu yra tik konstatuojama, jog Klaipėdos apygardos prokuratūroje 2006 m. balandžio 19 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas ir ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra duomenų, Klaipėdos miesto VPK pareigūnai netinkamai atliko pareigas (b.l.127). Tarnybinis pranešimas vizuotas viza „pr. tikrinti, siūlyti sprendimus“. Tarnybinis pranešimas surašytas įvertinus 2006 m. lapkričio 15 d. pažymą dėl atlikto darbo baudžiamojoje byloje Nr. 30-9-0009-06 9 (b.l.94-100), t.y. duomenis surinktus vykdant operatyvinę veiklą.

Pareiškėjas prašyme cituoja teisminę praktiką, numatančią, kad tarnybinės nuobaudos skyrimas nėra baudžiamasis procesas ar jo dalis. Įstatymai nenustato tokių atvejų, kad operatyvinė informacija galėtų būti panaudota tarnybinių nusižengimų aplinkybėms įrodinėti, todėl akivaizdu, kad šie duomenys negalėjo būti teisiniu pagrindu tarnybiniam patikrinimui pradėti ir galėjo būti tik išeitiniai duomenys pradėti rinkti įrodymus, atitinkančius įrodymų leistinumo taisykles, nustatant ar yra pagrindo pradėti tarnybinį patikrinimą dėl galimai įvykdyto tarnybinio nusižengimo. Realizuojant gautą informaciją 2006 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. 5-11-S-808 (b.l.61) buvo kreiptais į Klaipėdos apygardos prokuratūrą dėl leidimo susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, kurią įvertinus PD prie LR VRM Vidaus tyrimų valdybos vyriausiasis tyrėjas A.L. 2007 m. vasario 2 d. tarnybiniu panešimu dėl Klaipėdos miesto VPK pareigūnų veiksmų (b.l.54-55), informavo Policijos generalinį komisarą, kad yra teisinių pagrindų atlikti tarnybinį patikrinimą. 2007 m. vasario 5 d. generalinis komisaras pavedė atlikti tarnybinį patikrinimą (b.l.54), todėl būtent nuo šio momento turi būti skaičiuojamas terminas tarnybinio patikrinimo atlikimui. Šias aplinkybes patvirtina ir liudytojais apklausti A.L. ir A.N., kurie nurodė, kad iš pirminės informacijos apie atliekamą ikiteisminį tyrimą buvo aišku, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl V.T. veiksmų ir buvo tik užuominų apie kitų pareigūnų galimai neteisėtą veiką (b.l.177-180). Tik surinkus papildomų duomenų buvo nuspręsta, kad yra pagrindas atlikti tarnybinį patikrinimą.

2007 m. kovo 5 d. tarnybiniu pranešimu dėl tarnybinio patikrinimo termino pratęsimo kreiptasi į generalinį komisarą, prašant pratęsti tarnybinio patikrinimo terminą, kadangi atliekant tarnybinį patikrinimą 2007 m. vasario 21 d. raštu Nr. 5-11-S-134 (b.l.120) kreiptasi į Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininką dėl 2006 m. lapkričio 15 d. pažymos ir 2006 m. lapkričio 16 d. tarnybinio pranešimo išslaptinimo. 2007 m. kovo 5 d. generalinio komisaro viza tarnybinio patikrinimo terminas pratęstas. Tarnybiniame pranešime nurodomą patikrinimo termino pratęsimo priežastį patvirtina 2007 m. vasario 21 d. rašto Nr. 5-11-S-134 (b.l.117) turinys, 2007 m. kovo 9 d. aktas Nr. 38-IL-62, kuriuo nutarta išslaptinti prašomą medžiagą (b.l.117). Todėl akivaizdu, kad tarnybinis patikrinimas atliktas laikantis Tvarkos 18-19 punktuose numatytų terminų ir tarnybinio patikrinimo išvada surašyta bei patvirtinta laikantis Tvarkos 20 ir 21 punkto reikalavimų.

Nepagrįstas argumentas ir dėl Tvarkos 11 punkto pažeidimo, nurodant, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra sustabdoma, jeigu nustatoma, kad tarnybinis nusižengimas turi nusikalstamos veikos požymių, kadangi 2007 m. kovo 15 d. tarnybinio patikrinimo išvada tik išsiųsta kopija prokuratūrai spręsti klausimui dėl tikslingumo pradėti ikiteisminį tyrimą. Ši aplinkybė nėra pagrindas Tvarkos 11 punkto pagrindo taikymui. Be to Tvarkos 11 punktas numato išimtį, jog tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra nestabdoma, jeigu tikrintojas nustato pareigūno veikoje savarankiško tarnybinio nusižengimo požymių, įgalinančių atriboti jį nuo nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo. Šiuo atveju akivaizdu, kad V.M. tarnybinis nusižengimas galėjo būti atribotas net ir nusprendus atlikti ikiteisminį tyrimą ar pradėjus administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, todėl taikyti Tvarkos 11 punkte numatytąjį tarnybinės nuobaudos skyrimo sustabdymo pagrindą, nebuvo teisinių prielaidų.

Policijos departamento generalinis komisaras pagal Tvarkos 6 punktą tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūrą pradėjo gavęs 2007 m. vasario 5 d. tarnybinį pranešimą. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (akto redakcija galiojusi nuo 2006 05 27 iki 2008 10 01) 12 straipsnio 2 dalies 6 punktas numatė, kad policijos generalinis komisaras atsako už jo kompetencijai priskirtų uždavinių vykdymą bei vadovaujamų įstaigų darbo organizavimą, o 9 punktas numatė, kad vykdo kitus įstatymų ir kitų teisės aktų suteiktus įgaliojimus. Pagal šio straipsnio 3 dalį policijos generalinio komisaro įsakymai ir nurodymai privalomi jam pavaldiems policijos pareigūnams. Jis turi teisę atšaukti pavaldžių policijos pareigūnų priimtus neteisėtus sprendimus, išskyrus sprendimus administracinių teisės pažeidimų ir baudžiamosiose bylose. Taigi iš šių teisės aktų sisteminės analizės akivaizdu, kad policijos generalinis komisaras jam suteiktų įgalinimų apimtimi pagal Tvarkos 6 punktą gali pavesti atlikti tarnybinius patikrinimus, nežiūrint to, kad pareigūną į tarnybą priėmė teritorinės policijos įstaigos viršininkas.

Konstatavus, kad pareiškėjas pagrįstai ginčijamu įsakymu atleistas iš tarnybos, nėra teisinio pagrindo pripažinti pagrįstu pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo Klaipėdos AVPK viršininką atsiprašyti viešai per spaudos leidinius.

Dėl reikalavimo panaikinti atsakovo 2007-03-16 įsakymą Nr.30-TE-53 dėl apdovanojimo sugrąžinimo

Pareiškėjas prašymu prašo panaikinti atsakovo 2007 m. kovo 16 d. įsakymą Nr. 30-TE-53, kuriuo pripažinta negaliojančia Klaipėdos apskrities VPK viršininko 2006-09-26 įsakymo Nr. 30-TE-152 dalis dėl Klaipėdos m. VPK KP (duomenys neskelbtini) V. M. apdovanojimo trečiojo laipsnio policijos pasižymėjimo ženklu „Už nuopelnus“ ir V.M. įpareigotas grąžinti trečiojo laipsnio policijos pasižymėjimo ženklą „Už nuopelnus“ ir jo liudijimą. Prašymas grindžiamas tuo, jog trečiojo laipsnio policijos pasižymėjimo ženklas „Už nuopelnus“ nėra priskiriamas prie valstybinių apdovanojimų, todėl nepagrįstai taikomos Valstybės apdovanojimų įstatymo nuostatos, numatančios apdovanojimo grąžinimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad V.M. apdovanojimas trečiojo laipsnio policijos pasižymėjimo ženklu „Už nuopelnus“ buvo suteiktas 2006-09-26 Klaipėdos miesto VPK viršininko įsakymu Nr.30-TE-152 ir ginčijamu įsakymu dalis įsakymo, susijusi su pareiškėjo apdovanojimu, naikinama.

Lietuvos Respublikos Valstybės apdovanojimų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis numato, kad valstybės apdovanojimai – tai Respublikos Prezidento dekretu skiriami ordinai, medaliai ir kiti pasižymėjimo ženklai. Šio straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytas baigtinis sąrašas ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų, kurie priskiriami prie valstybinių apdovanojimų. Šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu apdovanotųjų veika žemina apdovanotojo vardą, Respublikos Prezidentas gali išbraukti šiuos asmenis iš ordinų kavalierių ar medaliais, kitais pasižymėjimo ženklais apdovanotųjų sąrašo.

2005 m. birželio 20 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr.5-V-380 patvirtinti policijos pasižymėjimo ženklo „Už nuopelnus“ nuostatai (toliau ir – Nuostatai), kurie nustato apdovanojimo policijos žinybiniu ženklu „Už nuopelnus“ tvarką (1 punktas). Ženklu gali apdovanoti: policijos generalinis komisaras – visus policijos pareigūnus ir kitus vidaus tarnybos sistemos bei kitų statutinių įstaigų pareigūnus (5.1 punktas) bei policijos įstaigų vadovai – pavaldžius jų vadovaujamos įstaigos policijos pareigūnus.

Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad pareiškėjui įteiktas apdovanojimas yra policijos žinybinis ženklas, ir nepriskiriamas prie valstybinių apdovanojimų, o Nuostatuose nėra numatyta ženklo netekimo tvarka. ABTĮ 4 straipsnio 6 dalies nuostatos numato, kad jeigu nėra įstatymo, reguliuojančio ginčo teisinį santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei tokio įstatymo nėra, vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Kaip jau paminėta teismo sprendime, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų skatinimo ir apdovanojimo taisykles, tame tarpe ir dėl pareigūnų apdovanojimo žinybiniais ženklais reglamentuoja 2003 m. rugpjūčio 25 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1-V-299 patvirtintos „Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų apdovanojimo taisyklės“ ir 2005 m. birželio 20 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-380 patvirtinti “Policijos pasižymėjimo ženklo „Už nuopelnus“ nuostatai“. Iš to seka, kad apdovanojimo policijos pasižymėjimo ženklu „Už nuopelnus“ tvarka yra detaliai reglamentuota, tačiau teisės akto leidėjas nėra numatęs policijos pasižymėjimo ženklo „Už nuopelnus“ grąžinimo. Kadangi detaliai reglamentavus šio žinybinio ženklo teikimo tvarką nenumatytas šio ženklo grąžinimas, teismas konstatuoja, jog toks reguliavimas negali būti laikomas teisės spraga ir nėra teisinio pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos Valstybės apdovanojimų įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad būtina paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais. Iš to seka, kad nesant nustatyto teisinio reguliavimo, numatančio jog statutinis valstybės tarnautojas atleidžiant jį iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, ar kitais kaltais pagrindais dėl įvykdyto tarnybinio nusižengimo netenka ir policijos pasižymėjimo ženklo „Už nuopelnus“, atsakovas ginčijamu 2007 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 30-TE-53 nepagrįstai pripažino negaliojančiu administracinį aktą, kuriuo V.M. buvo apdovanotas policijos žinybiniu ženklu. Priešingu atveju būtų sukuriama tokia teisinė situacija ir sukuriamas toks reguliavimas, kuris nėra numatytas nei įstatymu, nei kitais aktais, o tai prieštarautų konstituciniam teisinės valstybės principui. Todėl pareiškėjo prašymo reikalavimas šioje dalyje pripažįstamas pagrįstu ir tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 dalimi,

nusprendė:

pareiškėjo V.M. prašymą tenkinti dalinai.

Panaikinti Klaipėdos miesto Vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2007 m. kovo 16 d. įsakymą Nr. 30-TE-53 “Dėl tarnybos eigos“.

Kitoje dalyje pareiškėjo V. M. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Klaipėdos apygardos administracinį teismą.