Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Liudmilos Zaborovskos, teisėjų Violetos Balčytienės ir Broniaus Januškos, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. K. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamasis dalies.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjo senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, o kadangi pareiškėjas tuo pačiu laikotarpiu dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, senatvės pensija buvo perskaičiuojama ir pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį (b. l. 25-26).

Laikinojo įstatymo normų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai tyrė Konstitucinis Teismas ir 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo sudarytos prielaidos sumažinti paskirtas senatvės pensijas, buvo nustatytas valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai dėl sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, taikytas laikinai ir nepažeidžiant iš konstitucinių proporcingumo, lygiateisiškumo principų kylančių reikalavimų, be to, numačius kompensuoti dėl šių pensijų sumažinimo atsiradusius praradimus. Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tirdamas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Taip pat byloje nustatyta, kad pareiškėjas su 2014-01-29 prašymu kreipėsi į VSDFV Mažeikių skyrių dėl 2010-01-01–2011-12-31 laikotarpiu neišmokėtos senatvės pensijos dalies. VSDFV Mažeikių skyrius 2014-02-06 pažyma Nr. (10.18)I-2904 pateikė pareiškėjui duomenis apie 2010–2011 metais jam paskirtos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensijos dydžius ir neišmokėtos senatvės pensijos dalies dydžius, prašymo dalį išmokėti 2010-2011 m. negautą senatvės pensiją persiuntė nagrinėti pagal kompetenciją VSDFV kaip privalomai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai (b. l. 22, 25-26). VSDFV 2014-02-27 sprendimu Nr. (6.5)I-1812 pareiškėjo prašymą dėl senatvės pensijos mokėjimo atsisakė nagrinėti, nes pareiškėjas praleido iki 2012-12-31 galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. Išaiškino pareiškėjui teisę pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti ir spręsti skundo priėmimo klausimą iš naujo (b. l. 23-24).

Nesutikdamas su priimtu sprendimu, pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti ginčijamą sprendimą ir įpareigoti VSDFV Mažeikių skyrių išmokėti negautą senatvės pensijos dalį.

Institucijų, kurioms suteikti įgaliojimai skirti ir mokėti valstybines socialinio draudimo pensijas, sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais apskundimo tvarką reglamentuoja Pensijų įstatymo 45 straipsnis. Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami VSDFV Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Iki 2013-01-01 galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 str. 1 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per trejus metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami VSDFV. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 dalis nustato, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti VSDFV teritorinių skyrių ir kitų VSDFV įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) VSDFV. VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Pagal šio straipsnio 4 dalį, VSDFV, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. VSDFV išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui. Ginčo laikotarpiu galiojusių Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 101 punktas nustatė, kad pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį socialinio draudimo skyriaus direktoriaus ar jo įgalioto šio skyriaus valstybės tarnautojo sprendimai pensijų klausimais gali būti apskųsti VSDFV per trejus metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014-04-22 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 pažymėjo, kad vertinant įstatymuose nustatytus procesinius (procedūrinius) reikalavimus, kurių būtina laikytis, siekiant tinkamai pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų klausimais, reikšmingas yra termino, per kurį asmuo gali inicijuoti ginčo nagrinėjimą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, pradžios momento aiškinimas. Asmens teisės kreiptis į teismą tinkamas įgyvendinimas įstatymų nustatytais atvejais gali būti saistomas būtinybės iš pradžių pasinaudoti privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kuriai savo ruožtu taip pat yra nustatyti tam tikri reikalavimai, inter alia, susiję su atitinkamų terminų laikymusi. Tiek iki 2013 m. sausio 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija), tiek nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija), termino kreiptis su skundu į Fondo valdybą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimų įstaigų sprendimų pensijų klausimais pradžios momentą apibrėžė analogiškai – t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-11-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nagrinėdamas klausimą dėl termino kreiptis į teismą eigos pradžios sprendžiant ginčą dėl valstybinės pensijos dalies, neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, pažymėjo, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos, todėl konstatavo, kad pareiškėjui (minėtoje konkrečioje nagrinėtoje byloje) apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (turėjo tapti žinoma) tada, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis, t. y. pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – Taisyklės), 20 punkte nustatyta, kad jeigu skundo nagrinėjimo metu paaiškėja, kad yra praleistas Taisyklių 6 punkte nurodytas terminas skundui pateikti, apie tai informuojamas pareiškėjas, kartu prašant iki nustatyto termino pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti. Jeigu pareiškėjas iki nustatyto termino pateikia prašomus įrodymus ir paaiškinimus, skundą nagrinėjantis valstybės tarnautojas informuoja apie tai Fondo valdybos direktorių ar jo pavaduotoją, kuris sprendžia termino atnaujinimo klausimą. Taisyklių 31 punktas leidžia nenagrinėti skundo, jei skundas pateiktas praleidus nustatytą terminą ir pareiškėjas per Fondo valdybos nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba Fondo valdybos direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti.

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad jei konstatuojama, kad pareiškėjas į VSDFV kreipėsi praleidęs įstatymo nustatytą terminą, iš pradžių jam turi būti suteikta galimybė pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą terminui atnaujinti, ir tik tuomet gali būti priimamas sprendimas atsisakyti nagrinėti skundą.

Kaip nustatyta iš bylos medžiagos (b. l. 30-31), pirmoji senatvės pensija, sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. taikymo, pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, todėl nuo šios datos skaičiuotini terminai, per kuriuos pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo teises, turėjo su skundu kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Pareiškėjas į VSDFV Mažeikių skyrių kreipėsi su 2014 m. sausio 29 d. prašymu išmokėti jam dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos dalį. Taigi pripažintina, kad jau šiame prašyme pareiškėjas išreiškė nesutikimą su atitinkamais Fondo valdybos teritorinio skyriaus veiksmais, prašydamas pašalinti dėl šių veiksmų kilusias pasekmes, t. y. siekė inicijuoti ginčą dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų). Taigi būtent ši data (2014 m. sausio 29 d.) laikytina pareiškėjo kreipimusi į VSDFV Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme.

Konstatavus, kad kreipimusi į Fondo valdybą Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme laikytinas pareiškėjo 2014 m. sausio 29 d. prašymas, darytina išvada, kad jis praleido šiuo konkrečiu byloje nagrinėjamu atveju taikytiną 3 metų terminą skundui VSDFV paduoti dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo.

VSDFV, gavusi pareiškėjo skundą, 2014-02-27 sprendime Nr. (6.5)I-1812 padarė išvadą, kad pareiškėjas praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą ir, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjo pateiktą skundą. Taigi šiuo sprendimu VSDFV, nors ir konstatavo, kad pareiškėjas skundą padavė praleidęs terminą, todėl ir atsisako jį nagrinėti, tačiau kartu išreiškė savo poziciją ir valią dėl keliamo ginčo, o tai leidžia konstatuoti, kad VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjo skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, vadinasi, šiuo aspektu kliūčių nagrinėti ginčą iš esmės teisme nėra (pastebėtina, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nepažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto dvidešimties dienų termino nuo VSDFV 2014 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. (6.5)I-1812 gavimo dienos (b. l. 1-7).

Teismas, įvertinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Taisyklių 20 ir 31 punktus, daro išvadą, kad VSDFV, prieš priimdama sprendimą skundo nenagrinėti, turi pareiškėjui nustatyti terminą, per kurį šis galėtų nurodyti svarbias termino paleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis pateisinančius dokumentus, ir tik per nustatytą terminą pareiškėjui nepagrindus priežasčių, turi teisę priimti sprendimą neatnaujinti termino ir pareiškėjo skundo nenagrinėti. Pareiškėjo ginčijamas VSDFV sprendimas priimtas neatlikus minėtuose punktuose nustatytos procedūros, todėl jis yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.

Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai, inter alia, dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėja įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jai kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Išvardytos priežastys, teismo įsitikinimu, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą, todėl teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkina pareiškėjo prašymą ir atnaujina kreipimosi į VSDFV terminą.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą; iš šio konstitucinio imperatyvo kyla teismo pareiga asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. Asmens teisės kreiptis į teismą realizavimas yra neatsiejamas nuo atitinkamų įstatymais nustatytų procesinių reikalavimų, kurių būtina laikytis. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pareiškėjas tinkamai realizavo savo teisę kreiptis į teismą, iš Konstitucijos, inter alia, jos 30 straipsnio 1 dalies kylantys imperatyvai teismui ginti asmens teises realiai ir veiksmingai suponuoja pareiškėjo teisę reikalauti teisme pašalinti jo teisių pažeidimą, nulemtą Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymo, perskaičiuojant ir išmokant jai paskirta senatvės pensiją. Pažeistas pareiškėjo teises teismas privalo ginti, kadangi priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, garantuojančios asmens teisę į pensinį aprūpinimą, taip pat iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, o pati asmens teisė į teisminę gynybą būtų fiktyvi – asmuo, laikydamasis įstatymais nustatytų reikalavimų kreipęsis į teismą dėl iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai šių savo teisių apginti negalėtų. Tai lemtų, kad teisinis reguliavimas, Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas, o tai nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, draudžiančiais teismui (teisėjui) taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus bei aplinkybes, teismas daro išvadą, kad, siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, pareiškėjui kilusios pasekmės dėl prieštaraujančios Konstitucijai Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, perskaičiuojant jo senatvės pensiją, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista visa nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Pastebėtina, be kita ko, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo, nagrinėdamas minėto nutarimo nuostatas, susijusias su sumažintų senatvės pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymu, pažymėjo, kad, užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti, todėl pareiškėjui iš VSDFV Mažeikių skyriaus priteistina visa dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies neišmokėta valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis – 7 263,21 Lt.

Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 str. 1 d. tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo VSDFV Mažeikių skyriaus už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą senatvės pensijos dalį 1 380,75 Lt, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatų taikymo atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 2 p., 127 str., 129 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo A. A. K. skundą tenkinti iš dalies.

Atnaujinti A. A. K. kreipimosi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą terminą.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014-02-27 sprendimą Nr. (6.5)I-1812 „Dėl 2014-01-29 prašymo“.

Priteisti pareiškėjui A. A. K. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus 7 263,21 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.