Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir V. P. paskirta galutinė 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. P. nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2017 m. liepos 30 d., apie 15.15 val., L. N. priklausančiame bute (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu tyčia ranka sugriebęs savo šeimos narei – sugyventinei L. N. – už plaukų, išrovė jų kuokštą ir tokiais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą.Kėdainių rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad bausmės tikslai V. P. atžvilgiu skyrus su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę nebus pasiekti, todėl jam skirtina griežčiausia straipsnio sankcijoje numatyta bausmės rūšis – laisvės atėmimas, tačiau jos dydis nustatytinas mažesnis, negu sankcijoje numatytas vidurkis.Apeliaciniame skunde nuteistasis V. P. prašo peržiūrėti bylą ir neskirti bausmės, susijusios su laisvės atėmimu.Skunde nuteistasis V. P. teigia, kad, jo manymu, apylinkės teismas skyrė per griežtą bausmę, neatsižvelgė į visas aplinkybes. Nukentėjusioji, su kuria augina mažametį sūnų, jokių pretenzijų neturi. Nuteistasis dirba, išlaiko šeimą. Sugyventinė atleido, fizinio skausmo jai nesukėlė. Dėl savo veiksmų kaltę pripažino visiškai, sugyventinės atsiprašė ir dėl visko labai gailisi.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo V. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis V. P. nusikalstamos veikos kvalifikavimo neginčija, savo kaltės neneigia, tačiau mano, kad jam paskirta bausmė yra per griežta. Apygardos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apibrėžiančias apeliacinio proceso ribas, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, tai yra – bausmės skyrimo aspektu.Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje ir motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo bausmės vidurkio. Skiriant bausmę turi būti vadovaujamasi ir teisingumo, protingumo bei proporcingumo principais. Kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kurią paskyrus būtų pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo teisė, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.Kolegija, patikrinusi bylos duomenis, dar kartą įvertinusi bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimą reglamentuojančias normas taikė tinkamai. Parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį buvo įvertintos tiek V. P. padarytą nusikalstamą veiką, tiek jo asmenybę apibūdinančios, taip pat kitos aplinkybės, reikšmingos bausmės individualizavimui. Iš nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, spręsdamas dėl bausmės rūšies ir dydžio, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, padarymo aplinkybes, nuteistojo V. P. vaidmenį darant nusikaltimą, jos asmenybę neigiamai charakterizuojančius duomenis, ankstesnių teistumų skaičių ir ankščiau taikytų bausmių neveiksmingumą. Įvertinęs paminėtų aplinkybių visumą pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė V. P. atžvilgiu nebus efektyvi. Aukštesnysis teismas nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekste nesutikti su tokiu vertinimu neturi pagrindo.Nuteistasis V. P. skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, tai yra, neatsižvelgė į jo prisipažinimą ir gailėjimąsi, į tai, kad nukentėjusioji pretenzijų neturi, jis dirba ir išlaiko šeimą, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad tokie nuteistojo skundo teiginiai yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas V. P. prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir į ją skirdamas bausmę atsižvelgė. Tačiau taip pat teismas nustatė ir dvi nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Nors V. P. padarytas nusikaltimas, kvalifikuotas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, sunkių pasekmių nesukėlė, tačiau veika yra tyčinė. Nuteistasis anksčiau yra teistas dešimt kartų, tame tarpe ir už smurtinius nusikaltimus, ne kartą jam skirta su laisvės atėmimu susijusi bausmė. Administracine tvarka už įvairius teisės pažeidimus taip pat baustas. Nusikaltimas padarytas neišnykus teistumui ir praėjus neilgam laikui (keturiems mėnesiams) nuo paleidimo iš pataisos namų. Paminėtos aplinkybės rodo, kad nuteistasis V. P. yra linkęs nusikalsti, daromos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinės ir šios aplinkybės, taip pat įvertinus tai, kad nuteistajam nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, impulsyvusis tipas, rodo didesnį nuteistojo pavojingumą visuomenei.Paminėtos aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos tinkamai ir pagrįstai laikytos pakankamu pagrindu nuteistajam skirti sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Iš nuteistojo asmenybę charakterizuojančių duomenų visumos akivaizdu, kad anksčiau taikytos bausmės nebuvo efektyvios, nuteistojo nuo naujų nusikalstamų veikų nesulaikė, teigiamos įtakos jo elgesio pokyčiams neturėjo, todėl švelnesnės, negu laisvės atėmimas, bausmės skyrimas šiuo atveju neatitiktų teisingumo, proporcingumo principų ir nebūtų efektyvus siekiant BK 41 straipsnio 2 dalyje apibrėžtų bausmės tikslų. Konstatuojama, kad bausmės rūšis ir dydis parinki tinkamai, V. P. paskirta laisvės atėmimo bausmė, mažesnė, negu BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas vidurkis, priešingai, negu teigiama skunde, nelaikytina aiškiai per griežta ar neproporcinga padaryto nusikaltimo pavojingumui bei nuteistojo asmenybės vertinimui. Atsižvelgdama į nuteistojo asmenybę bei apylinkės teismo nuosprendžio motyvus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nemato įstatyminio pagrindo dar labiau mažinti paskirtos bausmės dydį ar atidėti paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Nuteistojo argumentai, kad jis įsidarbino, išlaiko šeimą, o jo sugyventinė jokių pretenzijų neturi, bausmės skyrimo motyvų nepaneigia ir nesudaro pagrindo pripažinti, kad bausmių skyrimą reglamentuojančios normos nuteistojo atžvilgiu buvo pritaikytos netinkamai. BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos ir kitų rūšių bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu, tačiau šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės paskyrimas būtų akivaizdžiai neteisingas, kadangi nuteistojo sistemingas nusikalstamas elgesys, visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių ir normų nepaisymas, neigiama asmenybės charakteristika pateisina griežčiausios bausmės rūšies parinkimą. Kaip minėta, nors byloje nustatytos dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės ir viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, laisvės atėmimo bausmės dydis nuteistajam nustatytas mažesnis, negu BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis. Pripažinti, kad net ir mažesnė, negu sankcijoje numatytas vidurkis, bausmė yra akivaizdžiai per griežta, pagrindo nėra, todėl nuteistojo skundas negali būti tenkinamas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, laikėsi BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, teisingai įvertino nuteistojo asmenybę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes bei kitas bylos aplinkybes, bausmę individualizavo tinkamai. Nuosprendis laikytinas pagrįstu ir teisėtu, todėl jį keisti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.