Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Jurgio Kiškio, Danguolės Šiugždinytės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. ir L. S. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 str. 1 d. neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 303 str. 5 d. 2 p.).

Taip pat civilinio ieškovo A. K. civilinis ieškinys palikti nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. R. M. ir L. S. išteisinti pagal BK 140 str. 1 d. dėl to, kad 2014-12-24, apie 23.50 val., (duomenys neskelbtini), J. Š. ir V. Š. priklausančių namų koridoriuje, L. S. kumštimi sudavė du smūgius A. K. į veidą, o R. M. sudavė šešis smūgius į kaktos sritį, tuo padarydami nukentėjusiajam galvos sumušimą, galvos ir kaktos nubrozdinimus, kraujosruvas kaktos, kairio skruosto srityse, nubrozdinimus krūtinės kairėje pusėje tuo sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas padarė išvadą, kad A. K. pareikštas kaltinimas R. M. ir L. S. nėra pakankamai pagrįstas teisėtais (leistinais) ir pagal Baudžiamojo proceso įstatymo nustatytas procedūras surinktais įrodymais, todėl teismui kelia pagrįstas abejones, ar kaltinamieji R. M. ir L. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.

3. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis A. K. prašė priimti naują nuosprendį, kuriuo R. M. ir L. S. nuteisti pagal BK 140 str. 1 d., paskiriant jiems sankcijos ribose numatytas bausmes.

3.1. Skunde jis teigia, kad apylinkės teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas, nes netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu kaltinamuosius išteisino. Teismo teiginiai, kad liudytojų J. Š., V. Š. ir P. T. nuoseklūs parodymai teisme patvirtino R. M. ir L. S. nurodytas aplinkybes, o A. K. ir A. K. parodymai nėra nuoseklūs, jų nepatvirtino nei vienas teisme apklaustas liudytojas, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Teismas nevertino to, kad visų liudytojų ir kaltinamųjų parodymai skyrėsi, kai buvo pasakojama apie grumtynes. Liudytoja J. Š. teigė, kad grumtynės įvyko mažame koridoriuje, kur dar be kaltinamųjų buvo ji pati, V. Š., A. K.. Tuo tarpu koridoriaus išmatavimai apie 1,5 metro ilgio ir tiek pat pločio, o visą įvykį matė dar ir P. T. iš virtuvės, kai į koridorių įėjimas tik per duris, kurios sumažina visą matomumą. L. S. teigė, „kad laikėmės vienas kitam už drabužių, krūtinės srityse, tačiau nieko A. K. nepadarė, nes negalėjo prie jo prieiti“. Šie teiginiai vienas kitam prieštarauja iš esmės, nors teismas į tai nekreipė dėmesio. Be to, L. S. nurodė, kad A. K. jį pargriovė, nors niekas kitas iš liudytojų to nenurodė. Skunde teigiama, kad liudytoja J. Š. taip pat teigė, jog visi buvo susikibę ratu ir stumdėsi, nors R. M. teisme teigė, kad A. K. rankomis stūmė nuo savęs. P. T. teigė, kad užpuolimo metu atbėgo R. M., prispaudė A. K., L. S. bandė juos išskirti, atėjo J. Š. ir prašė palikti patalpą. Iš teismo medicinos išvados matyti, kad L. S., kaip jis pats teigia, laikė sugriebęs A. K. už krūtinės, todėl ir galėjo padaryti nubrozdinimą, nors į tai labai nekreipė dėmesio.

4. Atsikirtimais į apeliacinį skundą išteisintieji L. S. ir R. M. prašo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusiojo A. K. atstovas advokatas prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintieji L. S. ir R. M. bei jų gynėjai prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti.

6. Nukentėjusiojo A. K. apeliacinis skundas atmetamas, tačiau skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų, t. y. netinkamai išspręsto civilinio ieškinio likimo klausimo (BPK 328 str. 4 p.).

Dėl R. M. ir L. S. išteisinimo pagal BK 140 str. 1 d.

7. Savo skunde nukentėjusysis A. K. teigia, kad apylinkės teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas, nes netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu kaltinamuosius išteisino, t. y. apylinkės teismas nepagrįstai nurodė, jog liudytojų J. Š., V. Š. ir P. T. parodymai teisme nuoseklūs ir patvirtino R. M. bei L. S. nurodytas aplinkybes, o A. K. ir A. K. parodymai nėra nuoseklūs, be to jų nepatvirtino nei vienas teisme apklaustas liudytojas. Tačiau sutikti su tokiais A. K. skunde nurodytais argumentais negalima. Išteisintasis R. M. teisme parodė, kad visą vakarą A. K. provokavo konfliktus. Kadangi žinojo A. K. būdą, į konfliktus nesivėlė, bendravo su J. Š., A. K. žmona ir su V. Š. dukra. Vėliau L. S. išėjo parūkyti į lauką, jam pareinant išgirdo pliaukštelėjimą – garsą, panašų į sudavimą per veidą. R. M. atsistojo, ėjo pažiūrėti kas vyksta, tačiau virtuvėje jį pralenkė A. K., L. S. tuo metu buvo ištiesęs kairę ranką, norėjo nuo savęs atstumti A. K.. A. K. trenkė smūgį L. S. į galvą. L. S. nuo smūgio parkrito virtuvėje, o R. M. puolė laikyti A. K., kad daugiau nemuštų L. S.. A. K. jis sulaikė rankomis stumdamas ties krūtine, jam nesmūgiavo. Į konfliktą įsikišo V. Š. – laikė A. K. ir R. M.. J. Š. paprašė R. M. ir L. S. išeiti ir jie išėjo. Negirdėjo, kad L. S. būtų įžeidinėjęs A. K. sūnų bei nematė, kad šaliku L. S. smaugtų A. K.. Išteisintasis L. S. teisme parodė, kad A. K. jau atvyko vartojęs alkoholio. L. S. šiek tiek užsiėmė su vaikais, ir jam besėdint prie stalo, A. K. sūnus mediniu daiktu trenkė L. S. per nugarą. S. porą kartų paprašė A. K., kad pasiimtų savo vaiką. Paskui išėjo parūkyti. Grįžtant iš virtuvės atėjo A. K., ji trenkė L. S. per veidą, pradėjo rėkti. L. S. laikė A. K., o tuo metu atbėgo A. K., trenkė L. S. į sprandą ir jis parkrito. R. M. griebė A. K., tuo metu V. Š. juos abu (R. M. ir A. K.) laikė, L. S. atsistojo, griebė A. K. už drabužių, bet jam nieko nepadarė, nes negalėjo prie jo prieiti. Po šito konflikto nematė sužalojimų A. K. veide. Nei jis nei R. M. A. K. nesudavė nei vieno smūgio.

7.1. Netikėti šiais išteisintųjų R. M. ir L. S. parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo, nes, priešingai nei teigia A. K., jie yra nuoseklūs ir sutampa su liudytojų J. Š., V. Š. ir P. T. parodymais. O būtent: liudytoja J. Š. teisme parodė, kad L. S. su A. K. apsižodžiavo, A. K. supyko, išėjo į kitą kambarį pasiimti striukės ir važiuoti namo. Po kelių akimirkų išėjo L. S. ir A. K. pradėjo šaukti. Paskui L. S., išbėgo A. K. ir R. M. ir ten įvyko kivirčas. Išgirdusi tai nubėgo J. Š. ir pamatė, kad visi keturi susikibę. Ji paprašė L. S. ir R. M. išeiti ir jie išėjo. Vyrų susistumdymo metu pati jokių sužalojimų nepatyrė. Kitą dieną jai paskambino A. K., klausė kieno ji pusę palaikys, į ką atsakė, kad nei vienos nepalaikys, nes ten nieko neįvyko –nematė, kad būtų suduoti smūgiai ar bandyta juos suduoti. Po įvykio kažkokių mėlynių, didelių sužeidimų ant A. K. nematė. A. K. Š. namuose dar užsibuvo apie valandą, gėrė arbatą, į policiją neskambino. Liudytoja P. T. teisme parodė, kad nukentėjusysis pradėjo priekabiauti prie žodžių, įsiplieskė konfliktas. Kai viskas nurimo, L. S. paprašė A. K. pasiimti savo vaiką, nes vaikas jam badė pagaliu, bet jis nesiteikė to padaryti, užpyko dėl to, apsižodžiavo. L. S. išėjo parūkyti, grįžtant sutiko A. K. žmoną, kuri trenkė jam per veidą, L. S. ją sulaikė, o ji pradėjo rėkti. Atbėgęs A. K., sudavė kumščiu L. S. į pakaušį. L. S. parkrito, atbėgo R. M., prispaudė A. K., kad šis nedaužytų L. S., juos išskyrė V. Š.. Ji pati tuo metu buvo virtuvėje, todėl matė visą konfliktą – matė kai visi subėgo, nebuvo ten smūgių, o tik buvo susikabinę A. K. su L. S.. Liudytojas V. Š. teisme parodė, kad įvyko gerai neprisimena, nes visą dieną vartojo alkoholį. Įvyko apsižodžiavimas, po kurio L. S. su R. M. ėjo lygtai parūkyti. Išgirdo šurmulį, nuėjęs nesuprato, kas vyksta ir pasakė baigti nesąmones ir skirstytis. Kad laikytų R. M., kuris būtų įsikibęs A. K. į atlapus, neatsimena, bet atrodo, kad L. S. su A. K. buvo susikibę. Ant A. K. nematė jokių smurto žymių ir neatsimena, kad konflikto metu būtų suduoti smūgiai, ar kad J. Š. būtų davusi A. K. užsidėti ką nors šalto ant veido. A. K. ir tą pačią dieną, ir po kelių dienų minėjo, kad jei nori, kad viskas ramiai baigtųsi tai reikia pinigų.

7.2. Tuo tarpu A. K. parodė, kad L. S. pradėjo žeminti jo sūnų, todėl, sėdėdamas ant sofos, paklausė, kas L. S. leido žeminti vaiką. Tuo metu L. S. pritūpė priešais, nusišypsojo ir bandė suduoti dešine ranka į veidą, tačiau A. K. pasilenkė ir smūgio išvengė. Būdamas svetainėje išgirdo, kad A. K. prašo paleisti ir vis dusliau. Staigiai atsikėlė nuo sofos ir pamatė, kad L. S. koridoriuje laiko A. K. ir nepaleidžia, veržia A. K. ant kaklo uždėtu šaliu kaklą. A. K. pribėgus, L. S. ją iš karto paleido ir sudavė smūgius A. K. į apatinę veido dalį. Tuomet V. Š. įsiskverbė tarp A. K. ir L. S.. L. S. laikė A. K. už apykaklės, o V. Š. jį stūmė link išėjimo durų. Tada pajuto smūgius į kaktos sritį, šiuos smūgius sudavė R. M.. Kaip sužinojo vėliau, R. M. pataikė J. Š. į veidą, ji po įvykio ji šaldė veidą. A. K. iš karto kreipėsi į policiją. Liudytoja A. K. teisme parodė, kad L. S. pradėjo pykti, kabinėtis prie jos vaiko. Ji, supykusi, pasiėmė vaiką ir nuėjo jį aprengti. Einant pašaukti vyrą, kad jau pasiruošę namo, sutiko koridoriuje L. S., jis pasakė – pakviesk tą savo gaidį, ji paklausė – kokį gaidį, L. S. ją sugriebė už skaros, lyg ir prismaugė, nes skara apsisuka aplink kaklą, ji suspigo, tada atėjo A. K. bei R. M. ir prasidėjo imtynės. R. M. su L. S. abudu puolė A. K. mušti. Paskui atėjo V. Š. ir J. Š., kurie bandė juos išskirti. A. K. veidas buvo paraudęs ir patinęs. Kaip matyti, nukentėjusiojo A. K. ir jo sutuoktinės A. K. parodymai akivaizdžiai skiriasi nuo išteisintųjų L. S. ir R. M. parodymų, kuriuos patvirtino liudytojai J. Š., V. Š. ir P. T..

7.3. Nukentėjusiojo A. K. ir liudytojos jo sutuoktinės A. K. parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu verčia abejoti ir tai, jog jų pačių parodymai apklausiant juos ikiteisminio tyrimo metu skyrėsi nuo parodymų teisme. A. K. 2014-12-26 apklausiamas liudytoju parodė, kad konfliktas kilo dėl to, jog L. S. užgaulioja jo sūnų, po to L. S. sugriebė jo žmonai A. K. už gerklės. Kai jis pasakė, kad L. S. taip nesielgtų, pastarasis svetainėje trenkė jam vieną smūgį kumščiu į veidą. Po to, kadangi namų šeimininkė jam ir R. M. liepė išeiti, tai L. S. prieangyje jam sudavė apie 6 smūgius į veido ir krūtinės sritį, o R. M. apie 6 smūgius kumščiu į krūtinės ir veido sritį. Tuo tarpu A. K. 2014-12-27 apklausiama liudytoja parodė, kad L. S. pradėjo kabinėtis prie jos vyro A. K., sakė jam, kad jų vaikas yra šiukšlė, kad jis nieko vertas ir pan., tada ji pasiėmė savo sūnų ir nuėjo į kitą kambarį jo aprengti, L. S. pamatė koridoriuje, kur jis movėsi batus. Čia jis paėmė A. K. už rankos, pasakė: „pakviesk tą savo gaidį“. Jai pasakius, kad taip nekalbėtų taip apie jos vyrą, sugriebė jai už gerklės, tačiau ji ištrūko, tuomet L. S. ją pagriebė už šaliko ir pradėjo tampyti. Ji garsiai sušuko, kad „manęs tu netampysi“, tai išgirdęs atėjo A. K. ir R. M., tada įvyko susistumdymas, kurio metu L. S. A. K. smogė apie 6 smūgius į galvos sritį, o R. M. tuo metu laikė A. K. viena ranka, o kitos rankos kumščiu smūgiavo jam taip pat į galvos sritį apie 7 smūgius. Kaip matyti, A. K. ir A. K. teisme nurodytos įvykio aplinkybės nesutampa su aplinkybėmis, kurias jie nurodė apklausiami renkant medžiagą dėl sužalojimo, jų nurodytų įvykio aplinkybių, susijusių su konflikto pradžia bei jo eiga. Šių jų parodymų nepatvirtino ir teisme apklausti liudytojai J. Š., V. Š. ir P. T., kuriais teismas neturi pagrindo netikėti. Be to, nors liudytoja A. K. nurodė, kad A. K. tą vakarą nevartojo alkoholio, tačiau kiti liudytojai nurodė, kad gėrė visi vyrai, tame tarpe ir A. K..

7.4. Visi teisme apklausti asmenys, išskyrus A. K., nurodė, kad po įvykio sužalojimų ant A. K. veido nepastebėjo, nei vienas nepatvirtino A. K. nurodytų įvykio aplinkybių bei A. K. konstatuotų sužalojimų atsiradimo mechanizmo. Nors specialisto išvadoje nurodyta, kad A. K. konstatuoti sužalojimai kaktoje bei skruoste, tačiau nei vienas iš liudytojų nepatvirtino, kad iš karto po įvykio matė sužalotą nukentėjusįjį, o dėl nustatyto nubrozdinimo krūtinės kairėje pusėje – L. S. patvirtino, kad laikė A. K. už krūtinės ir mano, kad sugriebdamas galėjo ją nubrozdinti. Be to, J. Š. patvirtino, kad po incidento, įvykusio jų namuose, A. K. prabuvo pas Š. apie valandą ir dėl jokių kūno sužalojimų nesiskundė . Todėl įvertinus paminėtas aplinkybes konstatuojama, kad apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, jog bylos duomenys nepatvirtina A. K. teiginių, kad įvykio metu jis buvo tyčia sužalotas, suduodant jam du smūgius į veidą, bei šešis smūgius į kaktos sritį, t. y. patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl L. S. ir R. M. tyčinių veiksmų. Kolegijos įsitikinimu, apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, kad A. K. pareikštas kaltinimas R. M. ir L. S. nėra pagrįstas abejonių nekeliančiais įrodymais ir pagrįstai išteisino L. S. bei R. M. dėl BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo. Įvertinus tai, A. K. apeliacinio skundo motyvai, kad apylinkės teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas, nes netinkamai vertino įrodymus, t. y. nepagrįstai konstatavo, kad liudytojų J. Š., V. Š. ir P. T. parodymai yra nuoseklūs ir patvirtino R. M. ir L. S. nurodytas aplinkybes, o A. K. ir A. K. parodymai nėra nuoseklūs, yra atmetami kaip nepagrįsti.

7.5. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes konstatuojama, kad skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria R. M. ir L. S. išteisinti pagal BK 140 str. 1 d., kadangi neįrodyta, jog jie dalyvavo darant šią nusikalstamą veiką, yra teisinga, todėl tenkinti A. K. apeliacinio skundo pagrindo nėra.

Dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio likimo klausimo

8. Skundžiamu nuosprendžiu R. M. ir L. S. išteisinti neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d. Tuo tarpu BPK 115 str., reglamentuojančio civilinio ieškinio išsprendimą, 3 dalies 1 punkte nurodyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą vieką. Tačiau apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu išteisindamas R. M. ir L. S. konstatavo, kad civilinio ieškovo A. K. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu, nors toks sprendimas gali būti priimtas tik priimant išteisinamąjį nuosprendį tuo pagrindu, kai nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Kadangi apylinkės teismas išteisindamas R. M. ir L. S. neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, yra pagrindas skundžiamą nuosprendį pakeisti (BPK 328 str. 4 p.) nurodant, kad civilinio ieškovo A. K. civilinis ieškinys atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016-07-04 nuosprendį pakeisti:

Civilinio ieškovo A. K. civilinį ieškinį atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.