Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Regina Pocienė, sekretoriaujant Žanetai Kirsnienei,

teismo posėdyje išnagrinėjo nukentėjusiosios P. L. skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 24 d. nutarties, kuria panaikintas Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2010-10-22 nutarimas ir paliktas galioti Varėnos rajono apylinkės prokuratūros prokurorės 2010-09-21 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Druskininkų miesto PK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 70-1-00109-08 dėl to, kad 2008-04-08 apie 20.50 val. Druskininkų m. M.K. Čiurlionio gatvėje ties namu Nr. 13 R. K., būdamas neblaivus (0,58 promilės), vairuodamas automobilį Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodamas nuo Mizarų-Liepų gatvių sankirtos M.K.Čiurlionio gatve link sankirtos su Klonio gatve, tamsiu paros metu, esant šlapiai asfaltuoto kelio dangai, partrenkė ir sužalojo ne per pėsčiųjų perėją einančią pėsčiąją N. Č., kuri nuo patirtų sužalojimų 2008-04-09 mirė ligoninėje.

Šioje byloje R. K. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 281 str. 6 d.

Varėnos rajono apylinkės prokuratūros prokurorė 2010 m. rugsėjo 21 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 70-1-00109-08, nes ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių įtariamojo R. K. kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo.

Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, išnagrinėjęs nukentėjusiosios P. L. skundą, 2010 m. spalio 22 d. nutarimu minėtą prokurorės 2010 m. rugsėjo 21 d. nutarimą panaikino kaip nepagrįstą.

Varėnos rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas, išnagrinėjęs įtariamojo R. K. skundą, 2010 m. lapkričio 24 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2010-10-22 nutarimą ir paliko galioti Varėnos rajono apylinkės prokuratūros prokurorės 2010-09-21 nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą.

P. L. tvirtina, jog teisėjas nepagrįstai rėmėsi R. K. parodymais, kad jis iki įvykio ne kartą matė sparčiai einančią N. Č. ir neįvertino, kad nukentėjusioji buvo 84 metų amžiaus, turėjo judėjimo negalią, nuolat jautė stuburo skausmus, ir kad pirminėse apklausose R. K. nurodė, jog N. Č. anksčiau nepažinojo.

Nukentėjusioji teigia, jog ikiteisminio tyrimo teisėjas netinkamai taikė procesinės teisės normas, nes iš nutarties turinio seka, kad Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo nutarimas buvo panaikintas dėl to, kad įtariamojo atžvilgiu nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę. Tuo tarpu iš nutarties argumentų seka, kad nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą paliktas galioti dėl to, kad R. K. veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties. Be to teisėjas padarė procesinį pažeidimą, klaidingai nurodydamas priimtos nutarties apskundimo terminą.

P. L. manymu, nepagrįstas teisėjo argumentas, jog būtina užtikrinti, kad tyrimas būtų atliktas per kuo trumpesnį laiką, nes tikslas kuo greičiau atlikti ikiteisminį tyrimą negali užgožti kitų baudžiamojo proceso teisės principų, tame tarpe ir pareigos išsamiai ištirti visas nusikalstamos veikos aplinkybes.

Nukentėjusioji teigia, jog aplinkybė, kad N. Č. gatvės važiuojamojoje dalyje atsidūrė staiga, nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Priešingai, iš 2008 m. balandžio 8 d. autoavarijos vietos plano, paties R. K. parodymų ir kitos bylos medžiagos akivaizdu, kad N. Č. gatvę pereidinėjo iš kairės pusės į dešinę, žiūrint R. K. važiavimo kryptimi. Taigi pirmiausiai ji perėjo vieną eismo juostą, kirto kelio ženklinimo liniją, tada įėjo į R. K. važiuojamąją kelio dalį, ją beveik visą perėjo ir tik likus iki šaligatvio 0,5 m įvyko eismo įvykis. Be to N. Č. buvo 84 metų amžiaus, turėjo judėjimo negalią, jos judesiai buvo riboti, skausmingi, todėl ji negalėjo 7 metrų kelio atkarpos kirsti per kelias sekundes.

Nutraukiant ikiteisminį tyrimą, P. L. teigimu, nebuvo įvertintos 2009-02-10 ekspertizės akto Nr. 11-2822(08) 7 p. išdėstytos aplinkybės, jog tuo metu, kai N. Č. įėjo į R. K. važiuojamosios dalies pusę, N. Č. ir R. K. automobilį skyrė 66,7 ÷ 18,8 m atstumas, o automobilio Audi A6 stabdymo kelias buvusioje eismo situacijoje buvo 18,75 ÷ 25 m, taigi, mažesnis už atstumą, kuris skyrė automobilį ir N. Č.. Druskininkų savivaldybės administracija patvirtino, jog eismo įvykio metu degė dirbtinis gatvių apšvietimas, gedimų nebuvo. Visos šios aplinkybės, nukentėjusiosios nuomone, patvirtina, jog R. K. turėjo galimybę išvengti susidūrimo su nukentėjusiąja. Be to R. K. turėjo techninę galimybę apvažiuoti pėsčiąją N. Č. iš kairės pusės, neišvažiuodamas į priešpriešinę eismo juostą, nes važiuojamosios kelio dalies plotis yra 7 metrai: dvi eismo juostos po 3,5 metro. N. Č. buvo partrenkta 0,5 m atstumu nuo dešinio šaligatvio žiūrint R. K. važiavimo kryptimi. Automobilio Audi A6 plotis pagal technines charakteristikas yra apie 1,8 m. Taigi atidus ir rūpestingas bei blaivus vairuotojas, važiuodamas 30-40 km/h greičiu turėjo visas galimybes pėsčiąją apvažiuoti neišvažiuodamas į priešpriešinę eismo juostą.

Ta aplinkybė, jog įtariamasis, turėdamas pareigą atidžiai vairuoti transporto priemonę, jos nevykdė, o galimai dėl apsvaigimo nuo alkoholio nepamatė kelyje atsiradusios kliūties, nukentėjusiosios tvirtinimu, nesudaro pagrindo jo atžvilgiu nutraukti ikiteisminį tyrimą.

Nukentėjusioji tvirtina, jog ta aplinkybė, kad N. Č. ėjo ne per pėsčiųjų perėją, neatleido vairuotojo nuo pareigos transporto priemonę vairuoti atidžiai bei imtis visų atsargumo priemonių ir nesudaro pagrindo pripažinti, kad būtent pėsčioji kalta dėl eismo įvykio kilimo. Byloje esantys objektyvūs duomenys patvirtina, jog R. K. turėjo galimybę pamatyti į važiuojamąją kelio dalį neleistinoje vietoje įėjusią N. Č. ir imtis visų įmanomų priemonių išvengti susidūrimo su pėsčiąja.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios P. L. skundas tenkintinas, Varėnos rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 24 d. nutartis naikintina kaip nepagrįsta.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusioji N. Č. eismo įvykio metu važiuojamąją kelio dalį kirto neleistinoje vietoje, t.y. ne per pėsčiųjų perėją. Nukentėjusioji P. L. skunde pagrįstai nurodo, kad vien ši aplinkybė neatleido automobilį vairavusio R. K. nuo pareigos transporto priemonę vairuoti atidžiai bei imtis visų atsargumo priemonių. Tai patvirtina ir teismų praktika. Štai pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiais Teismas 2008 m. gruodžio 23 d. nutartyje (baudžiamoji byla Nr. 2K–520/2008) konstatavo, jog D.V. pagrįstai nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. Tokį sprendimą motyvavo tuo, kad nors ir nustatyta, jog nukentėjusioji pažeidė Kelių eismo taisyklių 87 p. reikalavimą, t. y. neįsitikino, jog į kitą važiuojamosios dalies pusę eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms, tačiau taip pat įrodyta, kad ir D. V. pažeidė Kelių eismo taisyklių 53 p., 172 p. reikalavimus, t. y. sukeldamas pavojų kitiems eismo dalyviams, neatsižvelgė į kelio ir meteorologines eismo sąlygas, iškilus grėsmei eismo saugumui, t. y. pėsčiajai A. K. išėjus į važiuojamąja dalį ne pėsčiųjų perėjoje, nesiėmė priemonių išvengti parbloškimo, nesustabdė automobilio ir neapvažiavo pėsčiosios, dėl to ją partrenkė. Šiuo atveju, kai abu eismo dalyviai pažeidė Kelių eismo taisykles, teismai pagrįstai aiškinosi, kurio – D. V. ar nukentėjusiosios A. K. – veiksmai buvo tiesioginė ir būtina sąlygą eismo įvykiui kilti, ir teisingai nustatė, kad būtent D. V. neteisėti veiksmai nulėmė įvykio metu kilusius padarinius – nesunkų nukentėjusios sveikatos sutrikdymą. Byloje esančiais duomenimis įrodyta, kad D. V., važiuodamas leistinu mieste greičiu, esant nustatytoms byloje važiavimo sąlygoms (matomumui iki kliūties ir kt.), turėjo techninę galimybę išvengti nukentėjusiosios partrenkimo, kai ši įžengė į jo važiavimo krypties eismo juostą. Taigi, jeigu D. V. nebūtų pažeidęs Kelių eismo taisyklių reikalavimų (o tokias technines galimybes jis turėjo), nebūtų kilęs eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sužalotas žmogus. Vien dėl nukentėjusiosios Kelių eismo taisyklių 87 punkto pažeidimo, įvykis nebūtų kilęs, nes atidus ir atsargus vairuotojas, turėdamas realias technines galimybes, būtų ėmęsis priemonių išvengti nukentėjusios parbloškimo. Nukentėjusioji sudarė pastebimą kliūtį, todėl vairuotojas važiuodamas saugiu greičiu turėjo galimybę išvengti užvažiavimo ant pėsčiosios.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. gegužės 19 d. nutartyje (Baudžiamoji byla Nr. 2K-233/2009) konstatavo, jog F.S pagrįstai nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d., nes Kelių eismo taisyklių 173 punktas (naujos redakcijos nutarimo 134 punktas) numato, kad tais atvejais, jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Teismai, įvertinę bylos duomenų visumą, nustatė, kad M. Š. kertant važiuojamąją kelio dalį ne pėsčiųjų perėjoje iš kairės į dešinę, F. S. laiku nesumažino vairuojamo automobilio važiavimo greičio, nors galėjo ir privalėjo tai padaryti, dėl ko patrenkė pėsčiąjį M. Š. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi specialisto eismo įvykių tyrimo išvada, kurioje nurodyta, kad susidariusioms prieš eismo įvykį kelio aplinkybėms, iškilus eismo saugumo grėsmei – pėsčiajam M. Š. pradėjus eiti per gatvės važiuojamąją dalį, F. S., artėdamas prie pėsčiojo gatve, privalėjo stabdyti savo vairuojamą automobilį. Jis, važiuodamas jo paties nurodytu 30-40 km/h greičiu, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiojo M. Š. partrenkimo, laiku stabdydamas automobilį. Eismo įvykio kilimą techniniu požiūriu sąlygojo tai, kad pėsčiasis M. Š., kirsdamas gatvės važiuojamąją dalį ne pėsčiųjų perėjoje sudarė kliūtį artėjusiam automobilio vairuotojui F. S., o pastarasis laiku nemažino vairuojamo automobilio greičio. Šios tiek pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo ištirtos aplinkybės parodo priežastinį ryšį tarp nuteistojo M. Š. veiksmų bei kilusių padarinių – eismo įvykio ir nukentėjusiojo mirties. Tai patvirtina ir visi kiti byloje esantys įrodymai. Teismas atmetė kasatoriaus argumentą, jog teismai neįvertino to, kad paties nukentėjusiojo M. Š. veiksmai turėjo priežastinį ryšį su kilusiais padariniais, nes šią aplinkybę teismas tyrė ir įvertino, pagrįstai pripažino nuteistojo F. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe būtent tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas paties nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Iš byloje esančio Lietuvos teismo ekspertizės centro 2010 m. rugpjūčio 17 d. ekspertizės akto Nr. 11-1743(10) matyti, jog įvykio metu buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas R. K., važiuodamas 45 km/h greičiu, laiku stabdydamas vairuojamą transporto priemonę, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios N. Č. partrenkimo, jeigu pėsčioji N. Č. ėjo lėtu, ramiu arba greitu tempu ne didesniu kaip 4,2 km/h. Jeigu pėsčioji N. Č. į kitą gatvės važiuojamosios dalies pusę ėjo greitu tempu didesniu kaip 4,2 km/h greičiu, vairuotojas R. K., važiuodamas 45 km/h greičiu, laiku stabdydamas vairuojamą transporto priemonę neturėjo techninės galimybės išvengti pėsčiosios N. Č. partrenkimo (t. 2, b.l. 58-61).

Eismo įvykio ekspertizę atlikęs ekspertas I.Granskas teismo posėdyje paaiškino, kad jei, atlikus ekspertizę, teismo medicinos ekspertai nustatytų, jog nukentėjusioji N. Č. pagal savo amžiaus grupę ir susirgimus negalėjo eiti per važiuojamąją kelio dalį didesniu kaip 4,2 km/h greičiu, tokiu atveju R. K. veiksmai būtų sietini tiesioginiu priežastiniu ryšiu su atsiradusiomis pasekmėmis.

Iš baudžiamojoje byloje esančių dokumentų matyti, kad nukentėjusioji N. Č. buvo 84 metų amžiaus, jai buvo diagnozuota deformuojanti stuburo osteoartrozė IIIo (t. 1, b.l. 218). Taigi yra pagrindas manyti, kad pastaroji viršyti 4,2 km/h greičio, eidama per važiuojamąja kelio dalį, negalėjo. Tačiau objektyviai atsakyti į šį klausimą reikalingos specialios žinios. Todėl ikiteisminio tyrimo metu tikslinga buvo paskirti teismo medicinos ekspertizę šiam klausimui išsiaiškinti, kadangi autoįvykis galėjo įvykti ir dėl abipusės kaltės. Neatsakius į šį klausimą, negalima paneigti tos aplinkybės, kad R. K. veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiu autoįvykiu ir dėl to atsiradusiomis pasekmėmis.

Nei ikiteisminio tyrimo teisėjas, nei prokurorė, priėmusi nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, šių aplinkybių neįvertino, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog tyrimas atliktas išsamiai ir visapusiškai.

Skundą nagrinėjantis teismas pritaria Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo išvadai, jog, siekiant visapusiškai ir išsamiai išaiškinti įvykio aplinkybes, ikiteisminio tyrimo metu tikslinga papildomai apklausti liudytoją R. J., tame tarpe ir apie matomumą įvykio metu, be to mano, jog turėtų būti apklausta ir N. Č. gydžiusi gydytoja.

Esant šioms aplinkybėms, nukentėjusiosios P. L. skundas tenkintinas, Varėnos rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 24 d. nutartis naikintina, priimant sprendimą palikti galioti Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2010 m. spalio 22 d. nutarimą. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 442 str. 1 d. 2 p.,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nukentėjusiosios P. L. skundą tenkinti.

Panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 24 d. nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą – Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2010 m. spalio 22 d. nutarimą, kuriuo panaikintas Varėnos rajono apylinkės prokuratūros prokurorės 2010-09-21 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 70-1-00109-08, palikti galioti. Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.