Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. G. , A. S. ir A. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. G. pripažintas kaltu pagal BK 180 str. 1 d. ir 135 str. 2 d. 9 p. bei, vadovaujantis BK 91 str. 3 d., nuteistas:

- pagal BK 180 str. 1 d. - laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams;

- pagal BK 135 str. 2 d. 9 p. - laisvės atėmimu ketveriems metams;

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė - laisvės atėmimas ketveriems metams, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose.

A. B. pripažintas kaltu pagal BK 180 str. 1 d. ir, vadovaujantis BK 91 str. 3 d., nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 92 str. 1 ir 2 dalimis, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams ir paskirta auklėjamojo poveikio priemonė - 50 (penkiasdešimt) valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų.

A. S. pripažintas kaltu pagal BK 180 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 ir 2 dalimis (2003-04-10 įst. redakcija), bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams. A. S. įpareigotas be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Iš nuteistųjų D. G. , A. B. ir A. S. solidariai, o D. G. neišgalint sumokėti - subsidiariai iš jo tėvų I. G. ir A. G. , nukentėjusiojo K. Ž. įstatyminės atstovės A. Ž. naudai priteista 100 000 (šimtas tūkstančių) Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Iš nuteistojo D. G. , o jam neišgalint sumokėti - iš jo tėvų I. G. ir A. G. priteista Valstybinei ligonių kasai 5475,50 (penkis tūkstančius keturis šimtus septyniasdešimt penkis litus 50 centų) Lt.

Vadovaujantis BPK 105 str. 1 d., iš nuteistųjų D. G. , A. B. ir A. S. valstybės naudai solidariai priteista 210 (du šimtus dešimt) Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. G. , A. B. ir A. S. nuteisti už tai, kad 2007 m. liepos 6 d., apie 1.00 val., kelio Marijampolė-Liudvinavas-Krosna sankryžoje su keliu Liudvinavas-Gyviškiai-Padovinys, veikdami bendrai, iš anksto susitarę pagrobti svetimą turtą, D. G. panaudojus fizinį smurtą, t. y. sudavus vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam K. Ž. į veidą, po kurio jis pargriuvo ant žemės, D. G. paėmus nuo žemės po smūgio nuo nukentėjusiojo K. Ž. kaklo nukritusį 50 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3410“ su dviem SIM kortelėmis bei, iš nukentėjusiojo striukės vidinės kišenės, bevertę piniginę su joje buvusiais 150 Lt, kurią D. G. iš rankų ištraukė A. S. , A. B. iš nukentėjusiojo kelnių kišenės ištraukus beverčių keturių raktų ryšulį, bendrais nusikalstamais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 1 d.,

D. G. taip pat nuteistas už tai, kad pirmiau minėto apiplėšimo metu, sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam K. Ž. į veidą, po kurio jis pargriuvo ant žemės, ir taip padarė nukentėjusiajam K. Ž. galvos sumušimą su kraujo išsiliejimu į smegenis bei kaukolės pamato lūžį, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, numatytą BK 135 str. 2 d. 9 p.

Nuteistasis D. G. savo apeliaciniame skunde nesutinka su teismo nustatyta jo kaltės forma ir rūšimi. D. G. skunde teigia, jog suduodamas smūgį nukentėjusiajam jis veikė tiesiogine tyčia, tačiau kilusių pasekmių (nukentėjusiojo griuvimo ir kūno sužalojimo) atžvilgiu jis veikė neatsargiai, t. y. dėl nusikalstamo pasitikėjimo. Nuteistasis teigia nesiekęs, kad nukentėjusysis nuo jo smūgio nugriūtų ir būtų sužalotas. Todėl, pasak apelianto, esant neatsargumui pasekmių atžvilgiu, jo veika turėjo būti kvalifikuota, kaip sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo.

Be to, apeliantas teigia, jog tuo metu, kai sudavė nukentėjusiajam smūgį, jis nesiekė padaryti jam sunkų kūno sužalojimą dėl savanaudiškų paskatų. D. G. teigia suvokęs, kad norint įvykdyti plėšimą pakanka suduoti smūgį, tačiau nereikia padaryti sunkaus sveikatos sutrikdymo. Apeliantas prašo perkvalifikuoti jo veiką iš BK 135 str. 2 d. 9 p. į BK 137 str. 1 d. ir atitinkamai skirti švelnesnę bausmę.

Be to, anot apelianto, perkvalifikavus veiką ir paskyrus švelnesnę laisvės atėmimo bausmę, teismas turėtų taikyti BK 92 str. nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti, kadangi D. G. yra nepilnametis, o bausmės tikslai būtų pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Nuteistasis A. S. savo apeliaciniame skunde teigia, kad nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio yra neteisinga.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusįjį K. Ž. sužalojo nuteistasis D. G. , jis ir nuteistas pagal BK 135 str. 2 d. 9 p. Tuo tarpu jis (A. S. ) jokių smurtinių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu neatliko, jokio susitarimo dėl smurtinių veiksmų vartojimo prieš nukentėjusįjį su D. G. nebuvo ir apeliantas negalėjo numatyti, kad D. G. juos pavartos. K. Ž. buvo sužalotas vieninteliu D. G. smūgiu, šis nusikaltimas buvo baigtas prieš A. S. užvaldant sužaloto K. Ž. turtą. Apeliantas teigia, jog jis prie nukentėjusiojo sužalojimo, taigi ir neturtinės žalos padarymo, neprisidėjo, todėl prašo Kauno apygardos teismo nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos priteisimo solidariai panaikinti.

Nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde prisipažįsta padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria iš jo, solidariai su kitais nuteistaisiais, priteista 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Anot apelianto, toks teismo sprendimas neteisingas.

Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. nurodoma, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teismo medicinos specialistas konstatavo, kad nukentėjusiajam K. Ž. buvo suduotas vienas smūgis iš priekio, dėl kurio jis krisdamas susižalojo galvą ir dėl to kilo sunkios pasekmės. Apeliantas nebuvo kaltinamas dėl nukentėjusiajam padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo, dėl to jis ir nenuteistas, todėl neturėtų atsakyti už nukentėjusiajam dėl sunkaus kūno sužalojimo padarytą neturtinę žalą.

Teismo posėdyje dalyvaujanti prokurorė prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, nuteistieji bei jų gynėjai prašo apeliacinius skundus tenkinti.

Nuteistųjų D. G. , A. S. ir A. B. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl D. G. apeliacinio skundo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nuteistojo D. G. nusikalstamus veiksmus pagrįstai kvalifikavo pagal BK 180 str. 1 d. ir 135 str. 2 d. 9 p.

Iš D. G. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis pripažįsta plėšimo būdu pagrobęs nukentėjusiojo K. Ž. turtą bei plėšimo metu sunkiai sužalojęs nukentėjusįjį, tačiau nesutinka su jo nusikalstamų veikų kvalifikavimu pagal BK 135 str. 2 d. 9 p. ir pagal šį BK straipsnį paskirtąja bausme.

Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, tais atvejais, kai plėšimo metu padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, veika turi būti kvalifikuojama pagal atitinkamą BK 180 straipsnio dalį (priklausomai nuo to, kokie yra plėšimą kvalifikuojantys požymiai) ir pagal BK 135 str. 2 d. 9 p., nes BK 180 str. 1 d. neapima sunkaus sveikatos sutrikdymo padarinių, o BK 135 str. 2 d. 9 p. dispozicija apima tik sveikatos sutrikdymo pasekmes dėl savanaudiškų paskatų, tačiau nenumato nuosavybės pagrobimo.

Nuosprendį priėmęs teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nepadarė teisminės klaidos pripažindamas, kad apeliantas D. G. sužalojo nukentėjusįjį veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia. Tiesioginė neapibrėžta tyčia yra tuomet, kai asmuo suvokia pavojingą daromos veikos pobūdį, numato pavojingų padarinių rūšį, jų nori, tačiau nedetalizuoja numatomų ir siekiamų padarinių kiekybinės išraiškos, o siekia tik tam tikros rūšies padarinių. Esant neapibrėžtai tyčiai padaryta veika kvalifikuojama pagal kilusius padarinius.

Nusikalstamas pasitikėjimas yra tada, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (BK 16 str. 2 d.). Apelianto teiginys, kad dėl nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo jo (D. G. ) veiksmai yra neatsargūs, atmestinas. Esant tyčinei ir neatsargiai kaltės formai, skirtingas būna ir daromos veikos pavojingumo laipsnio suvokimas. Skirtingą daromos veikos pavojingumo suvokimą apsprendžia pačios veikos objektyvus pavojingumas. Veikdamas tyčia, kaltininkas suvokia, kad jo daroma veika yra iš esmės nusikalstama, supranta ir numano, kad jo veika neišvengiamai arba labai tikėtinai sukels pavojingus padarinius, ir vistiek nori taip veikti. Tuo tarpu nusikalstamo pasitikėjimo atveju kaltininkas suvokia daromą veiką kaip rizikingą poelgį, tačiau pavojingų padarinių kilimą numato kaip mažai tikėtiną, todėl lengvabūdiškai tikisi jų išvengti.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs D. G. atliktų veiksmų pobūdį, konstatuoja, jog apeliantas dėl K. Ž. sužalojimo pagrįstai nuteistas pagal BK 135 str. 2 d. 9 p. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad D. G. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, teisinės klaidos nepadarė. Byloje esančiais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad nuteistieji, važiuodami A. S. vairuojamu automobiliu, kelių sankirtoje pamatė neblaivų vyriškį. Vienam iš apeliantų pasiūlius vyriškį apiplėšti, A. S. automobilį sustabdė. Pirmas iš automobilio išlipęs D. G. pribėgo prie nukentėjusiojo ir sudavė jam stiprų smūgį į galvą. Nuo D. G. suduoto smūgio vyriškis iš karto nugriuvo ir jokių sąmoningų ar valingų veiksmų daugiau nebeatliko. Daugiau niekas iš nuteistųjų prieš nukentėjusįjį jokio fizinio smurto nevartojo. Po D. G. suduoto smūgio K. Ž. nugriuvus ant žemės ir galva atsitrenkus į kietą paviršių, lūžo kaukolės pamato kaulas, kraujas išsiliejo į galvos smegenis. Dėl šių sužalojimų nukentėjusiajam buvo nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

Akivaizdu, kad D. G. , kaip ir kiti nuteistieji, suprato, kad jų pamatytas K. Ž. yra neblaivus. Ši aplinkybė iš dalies ir nulėmė jų apsisprendimą užpulti būtent šį nukentėjusįjį. Vadinasi, nuteistasis D. G. , suduodamas stiprų, netikėtą smūgį nukentėjusiajam į galvą, suprato, jog šis dėl girtumo bei netikėtumo nesugebės pasipriešinti, apsiginti ar kitaip išvengti jo agresyviais veiksmais sukeliamų pasekmių. Sunkus sveikatos sutrikdymas padaromas neapibrėžta tyčia tada, kai kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo veikos padariniams (įvairaus sunkumo sveikatos sutrikdymams ar net mirčiai) numato bendrai, tų padarinių nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurių iš jų atsiradimo. Akivaizdu, kad kiekvienas nesutrikusio intelekto asmuo, kokiu pagal bylos duomenis yra D. G. , suduodamas neblaiviam žmogui stiprų smūgį į gyvybiškai svarbią kūno vietą (galvą), šiam nesiginant ir tokio smūgio nesitikint, supranta, kad savo nusikalstamais veiksmais sukelia pavojų žmogaus sveikatai, numato, kad savo veiksmais gali sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą ir vienodai siekia bet kokių padarinių. Todėl D. G. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota kaip padaryta neapibrėžta tyčia, apimančia ir sunkų sveikatos sutrikdymą.

Teisėjų kolegija, pripažindama, jog D. G. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 str. 2 d. 9 p., neturi pagrindo pakeisti skundžiamą nuosprendį ir bausmės skyrimo dalyje. Nuosprendį priėmęs teismas, svarstydamas bausmės D. G. skyrimo klausimą, atsižvelgė ne tik į jo apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes (prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimasi), bet ir į kitas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės individualizavimo aplinkybes, taip pat ir į bausmės nepilnamečiams skyrimo ypatumus, numatytus BK XI skyriuje. Kauno apygardos teismas, skirdamas D. G. bausmę, atsižvelgė į tai, kad apeliantas padarė sunkų ir apysunkį nusikaltimus, veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia iš savanaudiškų paskatų, dėl ko buvo sukelti sunkūs padariniai, nusikalstama veika buvo baigta. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino D. G. asmenybę (charakterizuojamas neigiamai, nedirba ir nesimoko), atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino ir nuoširdžiai gailisi), atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, D. G. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 str. nurodytų bausmės tikslų pasiekimą, todėl nešvelnintina.

Dėl A. S. ir A. B. apeliacinių skundų.

Nuteistieji A. S. ir A. B. skundžia Kauno apygardos teismo nuosprendį iš esmės panašiais motyvais ir nurodo panašius apeliacinio skundo reikalavimus. Visi nuteistieji pripažinti kaltais dėl plėšimo, o D. G. ir dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo.

Moralinė žala padaroma kiekvienu nusikaltimu, tačiau pagal susiklosčiusią teismų praktiką bei CK 6.283 str. reikalavimus, priteisiant kompensaciją moralinei žalai atlyginti turi būti atsižvelgiama į tai, kokio dydžio moralinė žala konkrečiu nusikaltimu padaryta.

Neturtinė žala yra suprantama, kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis teismas savo nutartyse yra ne kartą akcentavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nekentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą ir kt., o teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius išgyvenimus, fizinius praradimus). Neturtine žala pakenkiama teisės saugomoms ir ginamoms neturtinėms, nematerialinėms vertybėms. Nors žala padaroma nematerialioms vertybėms, tačiaus jos ginamos turtiniais būdais. Neturtinės žalos atlyginimo skaičiavimo kriterijai ir sąlygos yra numatyti CK 6.250 str. 2 d. Joje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Kadangi civilinis įstatymas nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį teismas nėra visiškai laisvas, jis atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.

Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta visiems apeliantams realizuojant savo nusikalstamą sumanymą užvaldyti nukentėjusiojo turtą, tačiau smūgį, sukėlusį sunkaus sveikatos sutrikdymo padarinius, sudavė D. G. . Būtent nuo D. G. suduoto smūgio į galvą nukentėjusysis nukrito atsitrenkdamas galva į kietą paviršių, dėl ko lūžo kaukolės pamato kaulas, kraujas išsiliejo į galvos smegenis. Neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Asmens sveikata yra viena svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų, ne visada atkuriamų ar neįmanomų atkurti vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Pagal CK 6.250 str. 2 d. vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra neturtinę žalą padariusio asmens kaltė. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiojo turtą, veikdami išvien ir realizuodami vieningą tyčią, užvaldė visi trys nuteistieji. Iš bylos duomenų matyti, kad nusikalstamas sumanymas apiplėšti K. Ž. kilo D. G. , A. S. ir A. B. važiuojant vienu automobiliu. Visi trys nuteistieji suprato, kad plėšimo metu prieš nukentėjusįjį bus panaudotas fizinis smurtas siekiant palaužti jo pasipriešinimą, tam visi pritarė, nors fizinio smurto intensyvumo bei galimų juo sukeltų pasekmių iš anksto neaptarė. Akivaizdu, kad nukentėjusiajam neigiami dvasiniai išgyvenimai buvo sukelti visų trijų nuteistųjų bendrais veiksmais realizuojant bendrą nusikalstamą sumanymą apiplėšti nukentėjusįjį, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta K. Ž. sveikata, todėl visi jie privalo prisidėti prie nukentėjusiajam plėšimo metu padarytos neturtinės žalos atlyginimo, neišskiriant ir tos žalos, kuri buvo padaryta sunkiu sveikatos sutrikdymu. Bylos duomenys duoda pakankamą pagrindą išvadai, jog D. G. , sunkiai sužalodamas nukentėjusįjį, panaudojo žymiai intensyvesnį smurtą, negu buvo būtina plėšimo metu atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis. Tačiau, kolegijos nuomone, ši aplinkybė neatleidžia kitų nuteistųjų, tai yra A. S. ir A. B. , nuo prievolės atlyginti nukentėjusiajam visų nuteistųjų bendrais veiksmais, plėšimu, padarytą neturtinę žalą. Ji tik gali turėti įtakos nustatant visų solidariųjų atsakovų tarpusavio reikalavimų sąlygas.

Nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydis, teisėjų kolegijos nuomone, nemažintinas. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajam priteistinos moralinės žalos dydį, savo sprendimą pakankamai išsamiai motyvavo. Pažymėtina, kad ir visi apeliantai teisminio įrodymų tyrimo metu nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį pilnai pripažino, jo sumažinti neprašė.

Rezoliucinė dalis

nutari a:

Nuteistųjų D. G. , A. S. , A. B. apeliacinius skundus atmesti.