Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios N. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 18 d. nuosprendžio, kuriuo N. V. buvo pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir LR BK) 178 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 2 (dvejiems) mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. ir tęsti mokslą arba pradėti dirbti (LR BK 90 str. 1 d. 3 p., LR BK 48 str. 4 d., 6 d. 1 p., 3 p.).

Nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei E. J. iš N. V. priteista 4462,00 Lt (keturi tūkstančiai keturi šimtai šešiasdešimt du litai) turtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. V. pagal LR BK 178 str. 1 d. nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 11 d. 18⁰⁰ val. iki 2011 m. kovo 13 d. 13⁰⁰ val., tikslus laikas nenustatytas, iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), pagrobė svetimą – nukentėjusios E. J. – turtą: moterišką auksinį žiedą su ametisto akute – 1500 Lt vertės, moterišką auksinį gyvatės formos žiedą su žalsvos spalvos akute – 900 Lt vertės, moterišką auksinį žiedą su rubino akute – 735 Lt vertės, auksinį vestuvinį žiedą – 420 Lt vertės, auksinę grandinėlę – 380 Lt vertės, auksinį širdelės formos pakabuką – 65 Lt vertės, auksinį kryželį – pakabuką – 112 Lt vertės, auksinius širdelės formos auskarus – 350 Lt vertės, iš viso svetimo, E. J. priklausančio, 4462 Lt vertės turto.

Teismo posėdyje nuteistosios gynėjas advokatas V. J. prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - LR BPK) 320 str. 3 d.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas LR BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai N. V. pripažino kalta pagal LR BK 178 str. 1 d., dėl svetimo turto vagystės, ir nuteisė už tai, todėl keisti skundžiamą nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistoji N. V. savo kaltę ikiteisminio tyrimo metu pripažino visiškai, vėliau teisminio nagrinėjimo metu ją neigė, o taip pat ją ginčija ir apeliaciniame skunde ir prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 18 d. nuosprendį pakeisti ir sumažinti civilinio ieškinio sumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone naujų neginčijamų įrodymų, paneigiančių nuteistosios kaltę dėl padarytos veikos ir civilinio ieškinio sumažinimo, nepateikta, o nuteistosios apeliaciniame skunde išdėstyti įvairūs pamąstymai bei naujos versijos pateikimas vertintinas siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės ir nenoru atlyginti padarytą žalą.

Dėl ikiteisminio tyrimo duomenų vertinimo

LR BPK 301 str. 1 d. numato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. LR BPK 20 str. 3 d. numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes ir tik remdamasis patikimais bylos duomenimis teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. LR BPK 20 str. 5 d. nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Teismų praktika Nr. 27, 320-388 psl.).

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliantės kaltę teismas grindė būtent byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis, t. y. vertino nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus, duotus ne tik teisiamajame teismo posėdyje, bet ir ikiteisminio tyrimo metu, kadangi iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad tiriant byloje esančią rašytinę medžiagą, buvo tiriami ir vertinami nukentėjusiosios, liudytojų bei pačios nuteistosios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai bei ikiteisminio tyrimo metu atlikti procesiniai veiksmai. Be to, teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusiajai, liudytojams buvo užduodami klausimai, tokiu būdui tikslinant jų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Taigi, teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį įvertino ne tik nukentėjusiosios, liudytojų ir nuteistosios parodymus, duotus teisminio nagrinėjimo metu, bet ir duotus ikiteisminio tyrimo metu, juos tarpusavyje lygindamas ir vertindamas. Taip pat nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė išvadas ir motyvus, kuriais parėmė savo poziciją dėl apeliantės kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, atsižvelgė į ikiteisminio tyrimo metu duotus jos parodymus bei suabejojo jos parodymų teisiamųjų posėdžių metu teisumu. Įvertinęs tai apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir dėl jų skundžiamame nuosprendyje pateikdamas išvadas ir motyvus, LR BPK 20 str., 301 str. nuostatų nepažeidė.

Dėl įrodymų vertinimo

LR BPK 7 str. deklaruojamas rungimosi principas, reiškiantis, kad byla teisme turi būti sprendžiama ginčo keliu. Teisė teikti prašymus, įrodymus ir kitus duomenis susijusius su įvykiu numatyta tiek ikiteisminio tyrimo metu įtariamajam (LR BPK 21 str.), tiek teisminio nagrinėjimo metu kaltinamajam (LR BPK 22 str.).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistoji N. V. ikiteisminio tyrimo metu dalyvaujant advokatui gynėjui V. J., įstatyminei atstovei A. V. davė parodymus ir visiškai pripažino padariusi nusikalstamą veiką. Duomenų, kad 2011 m. gegužės 18 d., 2011 m. liepos 5 d. apklausų metu ar 2011 m. liepos 20 d. akistatos metu buvo taikomos kokios nors prievartos priemonės, neteisėti metodai, nėra. Teisminio nagrinėjimo metu nuteistoji N. V. kaltę neigė. 2012 m. sausio 11 d. teisiamojo posėdžio apeliantė parodė, „Pinigų reikėjo mums abiems, nes turėjome problemų. Mus viename bare užsipuolė panos ir mes neturėjome kitos išeities, kaip tik gintis ir po to konflikto vienos merginos brolis mus susirado ir pareikalavo pinigų. Tos merginos brolis pareikalavo iš mūsų abiejų 900 litų. To asmens, kuris iš mūsų reikalavo pinigų, negaliu įvardinti, nes jo nepažįstu. Tuos pinigus mes turėjome gauti per savaitę laiko. <...> Iš pradžių mane viena iš tų merginų susirado per internetą ir paskui jos brolis susirado mus ir pasakė, kad atiduotume pinigus. Paskui jis mane susirado, nes turėjo mano telefono numerį ir mes jam atidavėme pinigus. Pinigus tam vaikinui mes atidavėme kartu su K. J.“ (179-180 b. l. 1 t). 2012 m. balandžio 10 d. teisiamojo posėdžio metu liudytoja apklausiama K. J. parodė, kad „Jokiame bare nebuvo jokių muštynių ir jokių problemų nebuvo. Gal N. tokių problemų ir turėjo, nes aš tokiuose įvykiuose nedalyvavau. Aš neigiu tai, kad mes kartu su N. sugalvojome tuos dirbinius užstatyti į lombardą.“ (14 b. l., 2 t.) Pastebėtina, kad ikiteisminio tyrimo laikotarpyje nuo 2011 m. gegužės 18 d. iki 2011 m. spalio 6 d. (b. l. 133, 1 t.), t. y. iki buvo susipažinta su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, N. V. nenurodė, kad galimai ji buvo kartu su K. J. patekusios į muštynes, iš jų buvo reikalaujama pinigų, kad tai jos darė kartu. Taip pat ir apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad negali teismui pateikti muštynes sukėlusios merginos ar jos brolio duomenų, nes nežinojo jų vardų. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija vertindama baudžiamojoje byloje esančius prieštaravimus tarp N. V. ir K. J. parodymų, taip pat tai, kad apeliantė nepateikė jokių papildomų įrodymų susijusių su minimu įvykiu prieštaraujantiems K. J. parodymams, o taip pat į tai, kad nepateikiami jokie tikslūs duomenys (vieta, laikas ir kt.) ne tik teisminio nagrinėjimo metu, bet ir kartu su apeliaciniu skundu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai abejojo N. V. pateikta nauja versija, kuri nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, o tik nuteistosios teiginiais.

Dėl civilinio ieškinio dydžio

Apeliantė ginčija civilinio ieškinio dydį.

Vagystė – svetimo turto pagrobimas. Asmuo, pagrobęs svetimą turtą jį valdo, naudoja ir disponuoja kaip savu. Atsakomybė dėl turtinės žalos už pagrobtą svetimą turtą atlyginimo tenka asmeniui, pagrobusiam svetimą turtą, pilna apimtimi.

Civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai asmens, dėl nusikalstamos veikos patyrusio turtinės ar neturtinės žalos, reikalavimas įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti padarytus nuostolius. LR BPK 109 str. nustatyta, kad turtinė žala gali būti civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje dalykas, tačiau turtinės žalos samprata suformuluota LR CK 6.249 str. 1 d. Pagal šią teisės normą žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos. Nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų nuosavybei, turtinėms teisėms ir kt. bylose, kuriose nusikalstamos veikos (kėsinimosi) dalykas yra materialūs daiktai, veika kvalifikuojama pagal turto (daiktų) vertę, buvusią veikos padarymo metu, o nagrinėjant civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, žalos dydis įvertinamas vadovaujantis nuostatomis, įtvirtintomis LR CK 6.249 str. 5 d. Pagal šią normą turtinė žala apskaičiuojama, remiantis prarasto ar sugadinto turto kainomis, galiojančiomis teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo priėmimo dieną. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-02-15 nutartis byloje Nr. 2K-56/2011). Civilinis ieškovas turi teisę reikšti civilinį ieškinį iki įrodymų tyrimo pradžios (LR BPK 112 str. 1 d.) ir jį tikslinti. Civilinio ieškovo teisė įvertinti prarasto turto vertę atsižvelgiant į tuo metu esančios rinkos vertę ar remiantis kitais turto vertinimo standartais.

Apeliacinės instancijos teismas spręsdamas civilinio ieškinio dydžio klausimą atsižvelgia į baudžiamojoje byloje esančią medžiagą bei nuteistosios, nukentėjusios ir liudytojų parodymus, konstatuoja, kad N. V. pagrobdama svetimą turtą – aukso dirbinius, neskaičiavo polietileniniame maišelyje esančių aukso dirbinių vienetų, svorio, nesiaiškino jų tikrosios vertės. Tiek nuteistoji N. V., tiek liudytojas E. Š. ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio nagrinėjimo metu tiksliai negalėjo nurodyti kiek ir kokie aukso dirbiniai buvo polietileniniame maišelyje, todėl teismas remiasi nuosekliais nukentėjusiosios E. J. parodymais. Tai, kad N. V. už realizuotą svetimą pagrobtą turtą, t. y. E. J. priklausančius aukso dirbinius, gavo mažesnę turtinę naudą nei kad ji yra įvertinta turto savininko, nėra ta priežastis, dėl kurios turėtų būti sumažinama priteistina turtinė žala nurodyta nukentėjusios E. J. civiliniame ieškinyje.

Dėl ikiteisminio tyrimo

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 str. 1 d. nurodyta, „ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras”. Prokuroro kompetencijai priklauso spręsti kokie procesiniai veiksmai turi būti atlikti, kad būtų atskleista galimai padaryta nusikalstama veika, būtų įgyvendinti baudžiamojo proceso siektini tikslai ir uždaviniai.

Apeliaciniame skunde pateiktas argumentas, kad ikiteisminis tyrimas atliktas paviršutiniškai, nerasti jos pirštų antspaudai ant vazos, nenustatyta, kodėl trūko auksinio žiedo su ametisto akimi ir širdelės formos auksinių auskarų. Iš parodymų patikrinimo vietoje protokolo (95-99 b.l. ,2 t.) matyti, kad pati N. V. parodė, kur ji rado aukso dirbinius ir iš kur juos paėmė bei, kad paėmė visus aukso dirbinius buvusius polietileniniame maišelyje. Pažymėtina, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio tyrimo metu nebuvo pateikta prašymų papildomiems ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, o taip pat teisminio nagrinėjimo metu nebuvo abejojama atlikto ikiteisminio tyrimo išsamumu. Atsižvelgiant į išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, prokuroras, organizuojantis ir kontroliuojantis ikiteisminį tyrimą bei vadovaudamasis LR BPK, teisingai sprendė, kad daugiau jokių papildomų ikiteisminių tyrimo veiksmų, galinčių turėti reikšmės bylai teisingai išspręsti, atlikti netikslinga ir nereikalinga. Kadangi ikiteisminio tyrimo metu turi būti atliekami būtiniausi proceso veiksmai, kad būtų greitai ir išsamiai atskleista nusikalstama veika, o pertekliniai ikiteisminio tyrimo veiksmai neatliekami, šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Įvertinus šias paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad nuteistajai paskirta bausmė ir rūšimi, ir dydžiu nėra aiškiai per griežta, civilinio ieškinio dydis nėra per didelis, todėl skundžiamas nuosprendis dėl priteistos turtinės žalos atlyginimo iš nuteistosios yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios N. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 18 d. nuosprendžio atmesti.