- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-27
- Bylos Nr.
- 2S-1222-104/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10194-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Natalja Cikoto
- Ieškovas
- A. I.
- Atsakovas
- AB DNB bankui
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. I. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-16624-833/2013 pagal ieškovo A. I. ieškinį atsakovui AB DNB bankui dėl sutarčių modifikavimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas A. I. pateikė ieškinį atsakovui AB DNB bankui, kuriuo prašo įpareigoti atsakovą pakeisti kredito sutartį Nr. K-0903-2007-4 į būsto kreditavimo sutartį, pakeičiant tos pačios sutarties sąlygas pagal CK 6.204 str. ir nustatant ieškovo pareigą sudaryti tokį mokėjimo grafiką, kad ieškovo mėnesinė prievolė grąžinti paskolą ir palūkanas būtų išdėstyta iki jo pensinio amžiaus, t. y. iki 2029-07-08, bei priteisti iš atsakovo ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas taip pat teismui pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui nutraukti kredito sutartį Nr. K-0903-2007-4 (su vėlesniais jos pakeitimais). Ieškovas nurodė, kad jam neatlikus privalomųjų mokėjimų pagal kredito sutartį, bankas galimai šią sutartį nutrauks. Tokiu atveju ieškovo ieškinio tenkinimas ir teismo sprendimo įvykdymas taptų visiškai neįmanomi, nes nutrauktos sutarties sąlygų pakeisti teisiškai nėra galima.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-04-10 nutartimi ieškovo A. I. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino. Teismas konstatavo, kad ieškovo prašymo taikyti laikinąją apsaugos priemonę – draudimą atsakovui nutraukti su ieškovu sudarytą kredito sutartį Nr. K-0903-2007-4 – tenkinimas pažeistų sutarčių laisvės principą bei nepagrįstai suvaržytų atsakovo teisę vienašališkai nutraukti sutartį, kai kita sutarties šalis tinkamai nevykdo sudarytos sutarties sąlygų. Pažymėjo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamu atveju suteiktų ieškovui perdėtą pranašumą ir suvaržytų atsakovo teises, todėl šį ieškovo prašymą atmetė.
Šalies argumentai
Ieškovas A. I. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-10 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, t.y. draudimą atsakovui AB DNB bankui nutraukti kredito sutartį Nr. K-0903-2007-4 (su vėlesniais jos pakeitimais). Nurodo, kad teismas, atsisakydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui nutraukti kredito sutartį Nr. K-0903-2007-4 (su vėlesniais jos pakeitimais), jau išsprendė bylą iš esmės, nes atsakovui nutraukus sutartį, sprendimo nebebus galimybės įvykdyti iš viso, nes nebebus vykdymo objekto. Tokiu būdu teismas taip pat užkirto kelią ieškovui naudotis teise į teisminę gynybą. Pažymėjo, kad perdėtą pranašumą šioje byloje nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių turi ne silpnesnioji teisinio santykio šalis, t.y. ne ūkininkas A. I., o AB DNB bankas. Be to, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą sprendęs teismas iš esmės pažeidė teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principus.
Atsiliepimas
Atsakovas AB DNB bankas pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kurį prašo atmesti. Nurodo, kad ieškovas atskiruoju skundu iš esmės pripažįsta, kad jis neketina vykdyti 2007-01-30 kreditavimo sutarties Nr. K-0903-2007-4. Pažymi, kad CK 6.204 str. 3 d. nurodyta, jog kreipimasis dėl sutarties sąlygų pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės stabdyti sutarties vykdymą. Taigi ieškovas, prašydamas laikinųjų apsaugos priemonių, iš esmės prašo teismo pažeisti CK 6.204 str. 3 d. Nesutinka, kad ieškovui pažeidus kreditavimo sutartį ir bankui ją nutraukus, ši byla ieškovui taptų beprasmė. Mano, kad tokiu atveju ieškovas įgytų galimybę ginčyti kreditavimo sutarties nutraukimą ir prašyti civilinių bylų sujungimo arba vienos bylos sustabdymo (priklausomai nuo bylų procesinės stadijos). Nesutinka su atskirojo skundo argumentu, kad teismas nutartimi pasisakė dėl bylos baigties iš esmės, nes nutartyje nėra nei vieno teismo argumento ar teiginio, iš kurio galima būtų numanyti, jog teismas laikosi pozicijos, kad ieškovo ieškinys yra visiškai nepagrįstas. Nurodo, kad ieškovas nei ieškinyje, nei atskirajame skunde nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo remdamasis jis galėtų nevykdyti kreditavimo sutarties, todėl bet kokie jo argumentai, kad jis tariamai sutarties vykdyti negali, negali turėti jokios įtakos svarstant ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Mano, kad šiuo atveju laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos ir dėl kitos priežasties – nesant vienai iš privalomųjų sąlygų CPK 144 str. 1 d. Iš ieškovo ieškinio matyti, kad jis grindžiamas CK 6.204 str. pagrindu, kurio taikymas savo ruožtu grindžiamas ekonomine krize kaip force majeure aplinkybe. Tuo tarpu CK 6.204 str. nenumato sutarties pakeitimo galimybės dėl force majeure aplinkybių, o CK 6.212 str., reglamentuojantis force majeure aplinkybes, nenumato galimybės pakeisti sutarties sąlygas.
Trečiasis asmuo N. I. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-10 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės. Atsiliepimu sutiko su atskirojo skundo argumentais, kad teismas, atsisakydamas tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nulėmė bylos baigtį, užkirsdamas kelią šalims ginčą spręsti teisme, t.y. naudotis teise į teisminę gynybą. Nurodo, kad iš sutarties turinio matyti, jog sutarties sąlygos yra palankios tik atsakovui, kuris ir paruošė sutartį, pateikė ieškovui kaip sutikimo ar atsisakymo faktą., jokių derybų dėl sutarties sąlygų nebuvo, todėl apie šalių lygiateisiškumą nagrinėjamu atveju teismas turi spręsti vienareikšmiškai ieškovo kaip silpnesnės šalies naudai. Mano, kad atsakovas tikrai nutrauks kredito sutartį ieškovui nesumokėjus pagal nustatytą grafiką vos vieną kartą, tokiu būdu atsakovas nepraras nieko, o ieškovas – viską. Nurodo, kad 2013-04-10 nutarties priėmimas yra aplinkybė, dėl kurios teismo sprendimo vykdymas gali pasidaryti neįmanomas, nes nebeliks ginčo objekto. Mano, kad visa komercinė rizika negali būti perkelta tik skolininkui.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktą bylos medžiagą, pateiktus paaiškinimus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant procesinės ir materialinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo.
Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, kitaip tariant, eliminuoti galimą jo neįvykdymo riziką. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą pirmiausiai apsprendžia galima grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams (CPK 144 str.). Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 str.).
Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-10 nutartį, kuria teismas atsisakė tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Ieškovo teiginiai, kad teismas, atsisakydamas taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, išsprendė bylą iš esmės, nėra pagrįsti. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nevertina ieškinio pagrįstumo, o sprendžia tik dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad teismas nenurodė jokių argumentų, iš kurių galima būti spręsti apie teismo poziciją dėl ieškinio pagrįstumo. Be to, atsižvelgiant į tai, kad, minėta, ieškinio pagrįstumas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nevertinamas, dėl to teismas nesutinka su atskirojo skundo argumentu, jog šiuo atveju skundžiama nutartimi buvo pažeista ieškovo teisė į teisminę gynybą.
Atkreiptinas dėmesys, kad vienašališkas sutarties nutraukimas yra sutarties šalies valios išreiškimas, o tarp šalių pasirašyta kredito sutartis numato tokį sutarties nutraukimą, todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręstas teisingai, t.y. šiuo atveju draudimas nutraukti tarp šalių pasirašytą sutartį nėra negalimas. Priešingu atveju būtų pažeidžiamas CK 6.156 str. įtvirtintas sutarčių laisvės principas, be kita ko, leidžiantis sudarant sutartis šalims nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Be to, pažymėtina ir tai, kad prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones būtina nurodyti konkrečias aplinkybes, keliančias grėsmę ieškovo interesams, pateikti jas patvirtinančius įrodymus (CPK 111 str. 2 d. 4 p., 178 str.). Šiuo atveju ieškovas savo reikalavimą grindė tik nurodymu, jog jam nevykdant prisiimtų įsipareigojimų, bankas nutrauks kredito sutartį, nors tokia sąlyga buvo šalių sulygta kredito sutartyje. Sprendžiant ieškovo prašymo pagrįstumą, būtina įvertinti aplinkybes, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybe, tai yra grėsmę, jog galimas palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas. Ieškovas A. I. šiuo atveju reiškia ieškinį dėl kredito sutarties pakeitimo, todėl net ir patenkinus ieškovo ieškinį ir pakeitus kredito sutarties sąlygas pagal ieškovo reikalavimus, teismo sprendimo vykdymas nepasunkėtų ir netaptų neįmanomu, nes tiek ieškovas, tiek atsakovas sudarytą kredito sutartį vykdytų pagal teismo pakeistas sutarties sąlygas. Teismas pažymi, jog sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą ir vertinant jų paskirtį, visuomet turi būti siekiama išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą, nevaržyti kitų šalių interesų labiau nei reikia teisėtų tikslų pasiekimui. Šiuo konkrečiu atveju teismas mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pritaikius laikinąsias apsaugos priemones būtų suvaržytos atsakovo teisės bei būtų suteiktas perdėtas pranašumas ieškovui, kadangi atsakovas negalėtų įgyvendinti laisva valia šalių kredito sutartimi sulygtos sąlygos, jog kredito gavėjui nesilaikant sutarties įsipareigojimų, kredito davėjas vienašališkai gali nutraukti sudarytą sutartį.
Pažymėtina, kad bankui nutraukus kredito sutartį, ieškovas įgytų galimybę ginčyti kreditavimo sutarties nutraukimą teisme. Dėl to apelianto teiginys, kad sprendimo nebebus galimybės įvykdyti iš viso, nes nebebus vykdymo objekto, yra visiškai nepagrįsti.
Dėl išdėstyto apeliacinis teismas daro išvadą, kad atskirojo skundo teiginiai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį, todėl skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama galioti (CPK 263 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.