Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė), Halinos Zaikauskaitės (pranešėja) ir Henriko Sadausko, sekretoriaujant Daliai Staugienei, dalyvaujant pareiškėjams J. G. Č. ir B. L., atsakovo Teisingumo ministerijos atstovui Ramūnui Valatkai,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų B. L. ir J. G. Č. skundą atsakovui Teisingumo ministerijai dėl įpareigojimo išmokėti priteistas lėšas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Paaiškina, kad Teisingumo ministerija atsisako išmokėti pareiškėjams iš skolininkų pervestas ir pareiškėjams priteistas lėšas, kurios pateko į Teisingumo ministerijos sąskaitą. Dėl lėšų pervedimo jie kreipėsi į Teisingumo ministeriją 2006 03 27, rėmėsi Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimu bei antstolio V. Milevičiaus 2006 03 20 pažymomis Nr. 0013/02/01487 ir Nr. 0013/02/01486.

Teisingumo ministerija atsisakė išmokėti šias lėšas, kadangi teismo antstolio kontora prie Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo pateiktame Teisingumo ministerijai išieškotų piniginių lėšų inventorizaciniame akte ir prie jo pridėtame sąraše nenurodė pareiškėjų, kaip pinigų gavėjų. Kitu atveju teisingumo ministerija atsakė, kad po teismo antstolių kontorų likvidavimo teismo antstolių kontora prie Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo perdavė sąrašą asmenų, kuriems nebuvo išmokėti jiems priklausantys pinigai, o pareiškėjai į sąrašą nėra įtraukti, todėl nebuvo pagrindo jiems pinigus išmokėti.

Ginčą sprendė ir Vyriausioji administracinių ginčų komisija, kuri pripažino, kad pareiškėjų prašymas ministerijai buvo netinkamai išnagrinėtas.

Teisingumo ministerija 2006 06 05 rašte Nr. (1.23.)-7R-3743 painioja juridinius ir fizinius asmenis, iš kurių pareiškėjams buvo priteistos mokėtinos lėšos. Paaiškina, kad teismo vykdomieji raštai buvo išsiųsti dviems antstolių kontoroms, nenurodant, kokiu pagrindu tai buvo padaryta ir kiek turto areštavo kontoros.

Mano, kad Teisingumo ministerija 2006 06 05 raštu Nr. (1.23.)-7R-3743 neįvykdė Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2006 05 19 sprendimo Nr. 2006/03-4R-95.

Paaiškina, kad teismo vykdomieji dokumentai buvo išsiųsti dviems antstolių kontoroms, nenurodant kokiu pagrindu tai padaryta, nenurodyta, kiek ir kokia antstolių kontora areštavo ir pardavė turto registruoto minėtų skolininkų vardu.

Taip pat pareiškėjai nurodo, kad Vilniaus miesto trečias apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą Nr. I/5-125-48, kurioje buvo nustatyta, kad L. N. ir E. N. turtas įsigytas nusikalstamu būdu konfiskuojamas, taip pat konfiskuoti daiktiniai įrodymai ir ginklai, kurie perduoti VRM. Nesutinka su tuo, kad teisingumo ministerija nepaaiškina, kokį skolininkų turtą konkrečiai Vilniaus miesto antstolių kontoros prie Vilniaus miesto 2 ir 3 teismų areštavo ir pardavė, kur panaudojo pinigus.

Teigia, kad antstolių kontora 1994 metais daiktinius įrodymus pardavė, o taip pat pardavė UAB „Enija“ sandėlyje buvusias prekes, dokumentus sunaikino ir iki šiol nėra duomenų, kur buvo panaudotos už tai gautos lėšos.

Paaiškina, kad Teisingumo ministerija nenurodo, kokioje sąskaitoje yra lėšos gautos už konfiskuotą turtą, kurios pervestos iš VRM bei antstolių kontoros prie Vilniaus miesto 3-io apylinkės teismo pagal šio teismo antstolių kontoros antstolei iškeltą baudžiamą bylą.

Pareiškėjai savo reikalavimą grindžia ir tuo, kad pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi būti saugoma privati nuosavybė, tuo tarpu Teisingumo ministerija šio straipsnio nuostatas pažeidė, nes bando nusavinti pareiškėjų lėšas, kurias galimai siekia panaudoti pašaliniams asmenims.

Paaiškina, kad teisingumo ministerija privalo išmokėti pareiškėjams lėšas, kurios buvo išieškotos iš parduoto areštuoto skolininkų turto.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjai palaikė savo skundų argumentus. Papildomai paaiškino, kad jie neskundžia VAGK sprendimo, bet mano, kad Teisingumo ministerija šio sprendimo neįvykdė.

Teisingumo ministerija pasisako dėl tinkamo atsakovo. Mano, kad šiuo atveju pareiškėjai nurodo netinkamą atsakovą, nes Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 13 str. nustato atsakovą šio pobūdžio bylose ir tokiu atsakovu turi būti valstybė, o Teisingumo ministerija atstovauja valstybei šios kategorijos bylose.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjai nesilaiko Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 str. 2 d. 7 p. reikalavimų, nes nenurodo, kokia suma turi būti jiems pervesta iš teisingumo ministerijos sąskaitos jų naudai.

Prašo skundų netenkinti.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu atsakovo atstovas papildomai paaiškino, kad išieškotojams lėšas skirsto ne Teisingumo ministerija, o teismo antstoliai. Reorganizuojant antstolių kontorų darbą buvo vadovaujamasi Teisingumo ministro 2005 12 30 įsakymu Nr. 1R-422 „Dėl likviduotų teismo antstolių kontorų prie apylinkių teismų neišmokėtų lėšų, priklausančių išieškotojams ar kitiems asmenims, išmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (su pakeitimais). Teismo antstolių kontorų perduotuose ministerijai išieškotojų sąrašuose pareiškėjų pavardžių nėra, todėl ministerijai pervestos lėšos grąžinamos tik teismo antstolių perduotuose sąrašuose nurodytiems asmenims. Pareiškėjai atitinkamas išieškotas sumas yra gavę dar iki lėšų perdavimo ministerijai, tiesiogiai per antstolių kontorą. Nei lėšos gautos už konfiskuotą turtą, nei už daiktinius įrodymus kreditoriams negali būti grąžinamos, nes tai yra valstybės biudžetui priklausantis turtas. Ministerija neįgaliota tikrinti ir vertinti, ar antstolis tinkamai paskirstė lėšas tarp keleto išieškotojų, ar antstolis teisingai sudarė išieškotų pinigų paskirstymo sąrašą, nes tokie veiksmai yra procesiniai antstolių veiksmai, kurių teisėtumą gali vertinti tik teismas.

Prašė skundų netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs bylą, įvertinęs šios bylos rašytinę medžiagą, dviejų Vyriausios administracinių ginčų komisijos bylų medžiagą bei šalių paaiškinimus, daro išvadą, kad skundai netenkintini.

Nustatyta, kad pareiškėjai J.G. Č. ir B. L. 2006 05 05 skundais kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją (VAGK bylos). Pareiškėjų skundai VAGK buvo analogiški. Skunduose jie nurodė, kad kreipėsi į Teisingumo ministeriją dėl priteistų lėšų išmokėjimo pagal antstolio V. Milevičiaus pažymą. Kaip rašoma skunduose, Teisingumo ministerija šią pažymą atmetė nenurodydama motyvų. Pareiškėjai prašė, kad VAGK nurodytų ministerijai išmokėti J.G. Č. 43311,06 Lt, B. L. 35370,7 Lt.

Išnagrinėjusi abu skundus Vyriausioji administracinių ginčų komisija priėmė 2006 05 19 sprendimą Nr. 2006/03-4R-94 ir 2006 05 19 sprendimą Nr. 2006/03-4R-95 bei šiais sprendimais įpareigojo Teisingumo ministeriją kartotinai išnagrinėti pareiškėjų prašymus ministerijai ir pateikti jiems teisės aktų reikalavimus atitinkantį atsakymą. Šių sprendimų ginčo šalys teisės aktuose nustatyta tvarka teismui neskundė.

VAGK nagrinėjo, kaip Teisingumo ministerija atsakė į pareiškėjų 2006 03 27 prašymus (VAGK bylose, J.G. Č. skundo byloje l. 10, B. L. skundo byloje l. 19). Pareiškėjai ministerijos prašė remiantis antstolio V. Milevičiaus 2006 03 20 pažymomis iš ministerijos sąskaitos į pareiškėjų sąskaitą pervesti pinigus pagal vykdomąjį dokumentą.

VAGK savo sprendimus motyvavo tuo, kad ministerija, atsakydama pareiškėjams į jų prašymus, nesirėmė teisės aktais, kad atsakymai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimų. Dėl reikalavimo įpareigoti ministeriją išmokėti pareiškėjams lėšas VAGK savo sprendimuose nepasisakė.

Teismui pareiškėjai skundžia pagal VAGK sprendimus pakartotinai gautus Teisingumo ministerijos atsakymus ir prašo juos panaikinti, tuo pačiu prašo, kad ministerija išmokėtų pareiškėjams priklausančias išieškotas sumas jau ir iš kitų šaltinių, ne vien pagal antstolio V. Milevičiaus pažymą, bet ir pagal baudžiamas bylas iškeltas tiek jų skolininkams, tiek antstolei ir iš kitų galimų šaltinių.

Pirmiausia spręstinas klausimas, ar tinkamai ministerija įvykdė VAGK sprendimus, nes pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnį pareiškėjai gali kreiptis į teismą, prašydami užtikrinti VAGK sprendimo vykdymą.Kadangi VAGK neįpareigojo ministerijos išmokėti pareiškėjams jų prašomas sumas, ir pareiškėjai šių sprendimų neskundė, todėl teismas sprendžia, ar šioje byloje skundžiamais Teisingumo ministerijos atsakymais į pareiškėjų prašymus Teisingumo ministerija įvykdė VAGK sprendimus.

Teismas konstatuoja, kad Teisingumo ministerijos atsakymais pareiškėjams tinkamai atsakyta į pareiškėjų 2006 03 27 prašymus, t.y. VAGK sprendimai įvykdyti tinkamai. Teisingumo ministerijos 2006 06 05 atsakymuose pilnutinai aprašytos tiek faktinės aplinkybės, tiek teisės aktai, kurių pagrindu ministerija atmetė konkrečius pareiškėjų prašymus dėl pinigų jiems išmokėjimo pagal antstolio V. Milevičiaus 2006 03 20 pažymą.

Dėl skundžiamų teisingumo ministerijos 2006 06 05 atsakymų pareiškėjams teisėtumo teismas pasisako, kad šie atsakymai, kuriais išreikštas sprendimas atmesti pareiškėjų prašymus išmokėti jiems lėšas, yra teisėti ir pagrįsti, todėl jų naikinti pagrindo nėra. Minėta, kad ministerijos buvo prašoma konkrečiai pagal pateiktus prašymus išmokėti konkrečias lėšas. Išmokėjimo pagrindu nurodoma antstolio V. Milevičiaus 2006 03 20 pažyma B. L. (b.l. 52) ir 2006 03 20 pažyma J/G. Č. (VAGK byla dėl J. G. Č. skundo, l. 2). Šioje pažymoje nurodyta tik, kad vykdomieji dokumentai grąžinti išieškotojams su turto neradimo aktu, skolininkais nurodomi E. N., D. J. ir UAB „Enija“, nurodoma, kad vykdomieji dokumentai buvo išduoti 1994 03 31 pagal Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimą, nurodoma likusi neišieškota skolos dalis. Teisingumo ministerija pagrįstai pasisakė skundžiamuose atsakymuose, kad pagal pateiktus dokumentus nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjams likusias neišieškotas sumas iš skolininkų turto iš ministerijos turimų tam tikslui lėšų.

Ministerija paaiškino pareiškėjams, kad likviduota teismo antstolių kontora prie Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2002 12 31 pervedė į ministerijos sąskaitą pagal aktą 34 kreditoriams neišmokėtą, iš UAB „Enija“ išieškotą sumą, bet ši suma pervesta kartu nurodant kiekvieno konkretaus kreditoriaus pavardę. Pareiškėjai akte ir jo priede nenurodyti. Ministerija pagrįstai teigia, kad išieškotas iš skolininko sumas antstolis paskirsto išieškotojams pagal CPK normas ir, jeigu pareiškėjai su šių lėšų paskirstymu nesutinka, jie turi skųsti antstolio veiksmus vadovaudamiesi Civilinio proceso kodekso normomis bendros kompetencijos teismui, t.y. pareiškėjai turėjo paduoti skundą dėl to, kad jie nebuvo įtraukti į išieškotojų sąrašą, kuris buvo perduotas ministerijai, o jų į šį sąrašą neįtraukė ne ministerija, bet antstolis.

Teisingumo ministerija pagrįstai vadovaujasi teisingumo ministro 2005 12 30 įsakymu Nr. 1R-422 (su pakeitimais) patvirtintu Tvarkos aprašo 2 punktu, kuriame numatyta, kad likviduotų antstolių kontorų į ministerijos sąskaitą pervestos lėšos išmokamos gavėjui, kuriam tos lėšos nebuvo išmokėtos. Tuo tarpu pareiškėjai proporcingą dalį jiems priklausančių išieškotų sumų yra gavę dar per antstolio kontorą, jie to ir neneigia. Be to, ši aplinkybė patvirtinama antstolio V. Milevičiaus 2004 05 26 ir 2005 06 15 raštais (b.l. 63-64, 65-66). Beje, teismas nesutinka su VAGK sprendimuose išdėstytu motyvu, kad Teisingumo ministerija privalėjo aiškintis, kodėl teismo antstolis neįtraukė pareiškėjų į ministerijai perduotą išieškotojų sąrašą kartu su perduodamomis lėšomis. Nors šis netikslumas nėra pagrindu naikinti VAGK sprendimą, tačiau teismas sutinka su Teisingumo ministerijos 2006 06 05 raštuose pareiškėjams išdėstytais argumentais, kad tokių antstolių veiksmų, kurie atliekami išieškojimo procese, Teisingumo ministerija vertinti negali, nes tai prieštarautų CPK 753-759 straipsniuose nustatytai išieškojimo tvarkai. Tokie veiksmai, kaip neįtraukimas į išieškotojų sąrašus, gali būti skundžiami tik bendros kompetencijos teismui. Iš ginčo medžiagos matyti, kad teismo antstolis vykdomuosius dokumentus grąžino pareiškėjams 2005 metais: J. G. Č. 2005 11 28, B. L. 2005 09 23, ir šį veiksmą pareiškėjai galėjo skųsti bendros kompetencijos teismui CPK nustatyta tvarka. Ministerija negali tikrinti, ar pagrįstai išieškotojui grąžintas vykdomasis dokumentas.

Pareiškėjai kreipdamiesi į teismą jau nurodo kitas neva Teisingumo ministerijos turimas lėšas, dėl kurių jie nesikreipė į Teisingumo ministeriją su prašymais jas išmokėti, todėl ministerija šių klausimų skundžiamuose atsakymuose ir neprivalėjo aprašyti ir įvertinti.

Teismas tik pasisako, kad kreditoriams skola negali būti dengiama nei iš baudžiamojoje byloje konfiskuoto turto, nei iš paimtų daiktinių įrodymų realizavimo gautų lėšų, nes šios lėšos patenka tiesiogiai į valstybės biudžetą ir nepatenka į Teisingumo ministerijos specialiąją sąskaitą, iš kurios mokamos lėšos pagal antstolių pateiktus sąrašus ryšium su teismo antstolių kontorų prie apylinkių teismu likvidavimu. Dėl to iš šių lėšų skolos pareiškėjams negali būti grąžinamos. Baudžiamojo kodekso (BK) 67 straipsnyje nustatyta, kad turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, kuri turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, o 72 straipsnyje paaiškinama, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką, jo bendrininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 94 straipsnyje nustatyta, kaip išsprendžiamas daiktinių įrodymų klausimas. Daiktai gali būti atiduoti suinteresuotiems asmenims, gali būti sunaikinami ar perduodami valstybės nuosavybėn, bet tai sprendžiama teismo nuosprendyje. Todėl, jeigu pareiškėjai nesutiko su tuo, kaip nuosprendyje baudžiamojoje byloje, kurioje jie dalyvavo kaip nukentėjusieji, buvo išspręstas daiktinių įrodymų klausimas, jie galėjo nuosprendį skųsti apeliacine tvarka. Jeigu pareiškėjai nebuvo įtraukti į baudžiamosios bylos nagrinėjimą, tai jie dėl daiktinių įrodymų galėjo kreiptis civilinio proceso tvarka (BPK 94 str. 1 d. 5 p.) į bendros kompetencijos teismą. Analogiškos teisės normos (kad konfiskuoti daiktai ir kitos vertybės pereina valstybei) buvo ir iki 2000 09 26 įstatymu patvirtinto BK, bei iki 2002 03 14 įstatymu patvirtinto BPK įsigaliojimo galiojusiuose BK ir BPK.

Pareiškėjai skunde teismui mini, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo antstolių kontora 1994 metais pardavė daiktinius įrodymus ir UAB „Enija“ sandėlyje buvusias prekes, dokumentus sunaikino, todėl iki šiol nėra duomenų, kur buvo panaudotos gautos lėšos. Akivaizdu, kad kalbama apie neteisėtus antstolių veiksmus, kurie ir 1994 metais galėjo būti skundžiami Civilinio proceso kodekso (CPK) 472 str. nustatyta tvarka. Tuo metu galiojusio CPK 420 str. buvo nustatyta, kad teismo konfiskuoto ar perduotino valstybei turto realizavimą organizuoja valstybinė mokesčių inspekcija, kas dar kartą patvirtina, kad lėšos gautos už konfiskuotą turtą bei už daiktinius įrodymus negali būti Teisingumo ministerijos specialioje sąskaitoje.

Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjų reikalavimas, jog Teisingumo ministerija išmokėtų jiems galutinai negrąžintą skolą, kuri buvo nurodyta teismo antstolio V. Milevičiaus 2006 03 20 pažymose, yra nepagrįstas. Jeigu pareiškėjai mano, kad teismo antstolių veiksmais jiems buvo padaryta žala, ši žala, jeigu ji buvo padaryta neteisėtais veiksmais iki 2003 01 01, atlyginama valstybės, kuriai tokiu atveju atstovauja Teisingumo ministerija (tai nustatyta Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 13 straipsnyje). Tačiau tokiu atveju pirmiausiai turi būti bendros kompetencijos teismui skundžiami teismo antstolių veiksmai, turi būti teismo sprendimu konstatuotas šių veiksmų neteisėtumas (pareiškėjai, kaip minėta pirmiau, to nepadarė), ir tik tuomet gali būti reikalaujama žalos atlyginimo iš valstybės. Nuo 2003 01 01 galiojančio Antstolių įstatymo 16 straipsnyje nustatyta antstolių atsakomybė už padarytą žalą, tačiau pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. administraciniams teismams nepriskirtas tokių bylų nagrinėjimas, todėl tokie ginčai turi būti taip pat sprendžiami bendros kompetencijos teisme. Šioje byloje žalos atlyginimo klausimas iš vis nesprendžiamas, nes pareiškėjai kreipėsi į teismą ne dėl žalos atlyginimo, o prašydami, kad Teisingumo ministerija išmokėtų pareiškėjams priklausančias išieškotas iš jų nurodytų skolininkų sumas. Teismas nustatė, kad Teisingumo ministerijos sąskaitoje nėra pareiškėjams skirtų pagal antstolių padarytą paskirstymą lėšų, todėl Teisingumo ministerija savo nuožiūra negali išmokėti pareiškėjams kitiems asmenims priklausančių, nors ir iš tų pačių skolininkų, išieškotų sumų.

Teisėjų kolegija vadovaudamasi LR administracinių bylų teisenos įstatymo 85-88 str., 127 str.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjų B. L. ir J. G. Č. skundus atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.