- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-01-11
- Bylos Nr.
- I-1938-414/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02101-2015-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rimantas Giedraitis
- Pareiškėjas
- E. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Rimantas Giedraitis, sekretoriaujant Neringai Musinienei, nedalyvaujant pareiškėjui E. J. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. J. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Skunde (b. l. 5-10) nurodė, kad nuo 2010 m. gruodžio 14 d. iki 2012 m. balandžio 3 d. Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas ir kalinamas žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis, nepriimtinomis sąlygomis, t. y. perpildytose kamerose, kuriose nejudamai įtvirtinti baldai (lova, spintelė daiktams, stalas kėdė arba suolas), todėl laisvo, neužimto baldais grindų ploto kameroje neliko visiškai arba liko mažiau nei 1 kv. m., sanitariniai mazgai užėmė apie 2 kv. m. plotą ir, jo nuomone, negali būti įskaičiuojami į gyvenamąjį kameros plotą. Langai kamerose yra neatidaromi ir tamsinto stiklo arba vidinio atidaromo lango stiklai yra matiniai, todėl kalinami asmenys šaltuoju metų laiku yra priversti rinktis vieną iš dviejų blogybių – arba laikyti langą uždarytą ir nematyti saulės šviesos, arba laikyti vidinį langą atidarytą ir kęsti šaltį. Jam kalint nepriimtinomis sąlygomis buvo pažeista konstitucinė teisė į orumą ir padaryta žala, taip pat jis patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, papildomus nepatogumus, diskomfortą, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, negali ramiai miegoti, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, tapo dirglus, nervingas, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas ir kalinamas tinkamomis, priimtinomis sąlygomis. Prašė atsižvelgti į teismų praktiką ir skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno tardymo izoliatorius su skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 15-19) nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 15,44 kv. m. iki 2,36 kv. m. ploto. Pažymėjo, kad per mažo ploto sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas ne nuolat, o atskirais laikotarpiais, todėl tai įtakos jo fizinei ir psichikos sveikatai neturėjo, šią aplinkybę patvirtina įrašai jo asmens sveikatos istorijoje. Pareiškėjo teiginys dėl kalinimo kamerose, kuriose įrengti tamsinto stiklo langai, klaidina teismą. Daugumoje kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas yra įrengti standartiniai dvigubi skaidraus stiklo langai, kurių vidiniame rėme įdėti stiklai su apsauginiu tinkleliu. Trečiojo aukšto kamerų langai ir septyni 2-ojo aukšto langai yra padengti plėvele, kaip numatyta Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punkte, tai padeda užtikrinti suimtųjų izoliavimo reikalavimą. Šie langai praleidžia pakankamai šviesos, o kamerų dirbtinis apšvietimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Kameros su neatidaromais langais turi mechaninę vėdinimo sistemą. Sanitariniai mazgai taip pat atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, jie yra atskirti apie 2,1 m. aukščio atitvarais, juose įrengta mechaninė ventiliacija. Pareiškėjas į Kauno tardymo izoliatorių atvyko turėdamas žalingų įpročių (rūkymas, narkotikų vartojimas). Psichologinio sukrėtimo, depresijos, nervingumo, dirglumo, fobijos aplinkai jam diagnozuota nebuvo. Miego sutrikimas, susijęs su jaudinimusi dėl bylos tyrimo eigos ir nuosprendžiu. Asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, patvirtinančių jo sveikatos pablogėjimą. Prašė taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti, kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Kauno TI) laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 14 d. iki 2012 m. balandžio 3 d.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2010 m. gruodžio 14 d. iki 2012 m. balandžio 3 d. buvo laikomas Kauno TI (b. l. 20-21, 22-27). Pareiškėjo kalinimo metu galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punktas, numatė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Teismui pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Kauno TI laikotarpiais nuo 2010 m. gruodžio 14 d. iki 2010 m. gruodžio 22 d., nuo 2011 m. kovo 8 d. iki 2011 m. balandžio 19 d., nuo 2011 m. gegužės 3 d. iki 2011 m. gegužės 13 d., nuo 2011 m. gegužės 24 d. iki 2011 m. gegužės 25 d., nuo 2011 m. gegužės 30 d. iki 2011 m. birželio 1 d., nuo 2011 m. birželio 3 d. iki 2011 m. birželio 19 d., nuo 2011 m. rugsėjo 6 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d., nuo 2011 m. gruodžio 13 d. iki 2011 m. gruodžio 20 d., nuo 2012 m. sausio 5 d. iki 2012 m. vasario 21 d. pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m. plotas. Atsižvelgiant į tai, kad kameros buvo užstatytos būtinais baldais ir kitais reikmenimis, akivaizdu, kad minėtais laikotarpiais buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei teisės aktuose nustatyta kameros ploto norma vienam asmeniui, t. y. atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus jis ar jo atstovas privalėjo veikti. Minėtos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto normos pažeidimo pareiškėjui kilo tam tikrų neigiamų padarinių.
Pareiškėjas nurodė, jog prašomą priteisti neturtinę žalą patyrė dėl kamerose esančių langų matinių stiklų arba neatidaromų langų.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punkte numatyta, jog kameros langas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele, o 14.10 punkte nurodyta, jog kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas. Pareiškėjas jokių įrodymų dėl šio teisinio reglamentavimo laikymosi pažeidimų Kauno TI nepateikė. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Kauno TI pastato 3-ojo aukšto kamerų langai, išeinantys į A. Mickevičiaus gatvę, ir septyni 2-ojo aukšto langai yra pakeisti į tamsinto stiklo su natūralia ventiliacija, kadangi per skaidraus stiklo atidaromus langus, Kauno TI laikomi asmenys, susisiekdavo su gatvėje esančiais asmenimis. Savo argumentus dėl kamerų langų atitikimo teisės aktų reikalavimams atsakovas iliustravo į bylą pateiktomis tipinės kameros langų fotonuotraukomis (b. l. 42, 43). Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog jo nurodytos aplinkybės dėl langų matinių stiklų arba neatidaromų langų (atsakovo veiksmai, neveikimas) pažeidė jo teises, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie būtų reikšmingi sprendžiant nurodytų sąlygų neigiamo poveikio jam mastą, intensyvumą, pobūdį ar laipsnį (ABTĮ 57 str. 1 d.). Tuo tarpu, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Bylos duomenys patvirtina, kad Kauno tardymo izoliatoriaus Psichologinė grupė 2010 m. gruodžio 15 d. raštu (b. l. 34), t. y. nuo pat kalinimo Kauno TI pradžios, rekomendavo neterminuotai sustiprinti individualią priežiūrą E. J. dėl suicidinio elgesio bei savęs žalojimo rizikos. Duomenų, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų jo psichologinė būklė būtų ypatingai pablogėjusi, byloje nėra. Į bylą pateiktoje Asmens sveikatos istorijoje (b. l. 28-33) taip pat nėra duomenų, kad dėl pareiškėjo nurodytų išgyvenimų, pablogėjusios sveikatos, kuri galėtų būti siejama su netinkamomis kalinimo sąlygomis, pareiškėjas kreipėsi į gydytojus, todėl jo nurodytas neturtinės žalos pasireiškimas sveikatos pablogėjimu, patirtu psichologiniu sukrėtimu dėl neatidaromų langų ar matinių stiklų, laikytinas deklaratyviu ir neįrodytu.
Atsakovas prašo teismą pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t.y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 1 ir 5 dalys).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Kauno TI laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 14 d. iki 2012 m. balandžio 3 d. Skundą teismui pareiškėjas surašė 2015 m. lapkričio 5 d. (b. l. 5-10), t.y. praėjus daugiau kaip trejų metų laikotarpiui nuo paskutinės Kauno TI buvimo dienos. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį prašo taikyti atsakovo atstovas Kauno TI, todėl pareiškėjo prašomam laikotarpiui nuo 2010 m. gruodžio 14 d. iki 2012 m. balandžio 3 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.
Atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, teismas vertina, kad pareiškėjas, jausdamas diskomfortą dėl kalinimo sąlygų, turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos, todėl apie savo teisių pažeidimą jis turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo Kauno TI pradžios, t.y. nuo 2010 m. gruodžio 14 d. Pareiškėjas būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei kitų kalinimo sąlygų į įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Kauno TI administracijos. Tačiau, kaip minėta, į teismą kreipėsi tik 2015 m. lapkričio 5 d. skundu ir nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Teismas pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui taip pat nenustatė, todėl skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.