Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Algirdo Gapučio, D. Š.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro R. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2019 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžio, kuriuo E. G. išteisintas nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 186 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. G. išteisintas iš kaltinimo tuo, kad jis laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio mėn. pabaigos iki 2019-01-20, tęstiniu būdu, per du kartus, iš anksto žinodamas, kad už gautas prekes neatsiskaitys, telefonu sudarydamas žodinę sutartį su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ dėl 24 tonų amonio salietros bei 48 tonų (duomenys neskelbtini) trąšų pirkimo, atsiskaitant per 30 d. nuo žodinės sutarties sudarymo, o 2018-12-05 pagal UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ krovinio važtaraštį (duomenys neskelbtini) užsakytą amonio salietrą bei pagal UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ 2018-12-20 krovinio važtaraštį (duomenys neskelbtini) ,, (duomenys neskelbtini) “ trąšas UAB ,,(duomenys neskelbtini)i“ pristačius jo nurodytu adresu į (duomenys neskelbtini)., E. K. priklausantį ūkį, už pristatytas prekes UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ iki nustatyto termino 2019-01-20 neatsiskaitė, o būtent: nepasirašydamas rašytinės sutarties, neatsiliepdamas telefonu, iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ gautas trąšas perleisdamas tretiems asmenims – AB ,,(duomenys neskelbtini)“, apgaule vengė pagal žodžiu sudarytą sutartį atsiskaityti už gautas prekes - 24 tonų amonio salietros bei 48 tonų ,, (duomenys neskelbtini)“ trąšų, dėl ko UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ padarė 24771,12 Eur turtinę žalą.

Prokuroras bei civilinio ieškovo atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintasis ir jo gynėjas – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, apylinkės teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas išteisintajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.

Lietuvos Respublikos BK 2 str. 4 d. įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

Lietuvos Respublikos BK 186 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule vengė atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes, suteiktas paslaugas ar vengė privalomų įmokų ir dėl to kitam asmeniui padarė turtinės žalos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad šios veikos esmė yra apgaulės panaudojimas. Apgaulė panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar paslaugų tiekėją. Apgaulė pasireiškia turto savininko ar paslaugų tiekėjo suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis ir pan. Paprastas pažado netesėjimas, nesusijęs su pagal sandorį įsipareigojusio asmens identifikavimo apsunkinimu ir (ar) paties sandorio fakto įrodinėjimu, nėra apgaulės požymis. Pažymėtina, kad paprastas vengimas atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes ar suteiktas paslaugas be apgaulės elementų yra tik civilinis deliktas ir už tokius veiksmus baudžiamoji atsakomybė nekyla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-462/2010). Baudžiamosios teisės doktrinoje nurodoma, kad turtinės žalos padarymas apgaule gali būti padaromas esant kaltininko tiesioginei ar netiesioginei tyčiai, tačiau tokia tyčia visada susiformuoja po sandorio, už kurį būtina atsiskaityti, sudarymo ir naudos pagal šį sandorį gavimo momento.

Nagrinėjamu atveju, aukštesnės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog E. G. veiksmuose nėra apgaulės požymių. Tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir išteisintojo susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės motyvuotai yra pasisakęs dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų. Su pirmos instancijos teismo motyvais kolegija sutinka ir jų detaliai nekartoja, tik atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.

Skunde teigiama, kad E. G., tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmos instancijos teismo posėdžio metu, nurodė, kad kreditoriui UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sakė tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. melavo, po to išvažiavo į užsienio valstybę, būdamas joje sąmoningai neatsiliepdavo į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovės telefoninius skambučius. Tikinama, kad iki žodinių sutarčių sudarymo su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ E. G. turėjo tikslą iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ gautas trąšas kaip skolą perduoti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, o už trąšas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ neatsiskaityti. Pažymima, kad E. G. jau sudarydamas sandorius suprato savo planų atsiskaityti per jo žadamą vieno mėnesio laikotarpį nerealumą, jis neturėjo ir neturi piniginių lėšų atsiskaityti su kreditoriumi. Aukštesnės instancijos teismas atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija sutinka su skunde nurodyta aplinkybe, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklaustas pirmos instancijos teismo posėdyje E. G. nurodė, jog prieš sudarant žodinę sutartį su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ turėjo tikslą iš minimos įmonės gautas trąšas už susidariusią skolą perduoti UAB ,, (duomenys neskelbtini) , tačiau tikslo neatsiskaityti su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sudarant sandorius nebuvo (2 t. 80 b. l., 157 b. l.). E. G. parodymus apie tikslo apgauti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nebuvimą patvirtina ir byloje esantys duomenys. E. G. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios tvirtino, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ susidariusią skolą ketina padengti iš Nacionalinės mokėjimo agentūros gautomis, turimo ūkio paramai skirtomis, lėšomis. Kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos E. G., tik po daugiau nei mėnesio nuo žodinės pirkimo – pardavimo sutarties su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sudarymo gavo pranešimą iš Nacionalinės mokėjimo agentūros, kuriame nurodoma, kad pareiškėjas, t. y. E. G., pagal galiojančius teisės aktus negali gauti minimos išmokos, kadangi jis turi įsiskolinimą Sodrai ir tik padengus įsiskolinimą Sodrai jis galės gauti jam priklausančią išmoką (1 t. 49 b. l.). Įvertinęs susiklosčiusią padėtį E. G. išvyko dirbti į užsienį. Šios E. G. tvirtinamos aplinkybės nepaneigia jokie byloje esantys duomenys. Kaip ir nurodyta apeliaciniame skunde E. G., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, teigė, kad tuo metu kai jam skambino UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vadybininkė Gertrūda dėl skolos sumokėjimo jis nekėlė ragelio, nebendravo tyčia, nes tuo metu neturėjo ką jai ,,pažadėti“ (2 t. 82 b. l.). Pirmos instancijos teismo posėdžio metu E. G. nurodė, jog tuo metu kai G. I. jam skambino jis dirbo ir negalėjo pakelti ragelio, vėliau su ja susiskambino ir paaiškino esamą padėtį, jog dar negavo pinigų už pasėlius, kadangi turi susidariusią skolą Sodrai. Analogiškas aplinkybes pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė ir apklausta G. I., kuri pažymėjo, kad susisiekus su E. G. jis nurodė, kad negali dabar atsiskaityti, kadangi SODRA ,,užlaikė“ jam priklausančias įmokas (2 t. 163 b. l.). Taigi, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes nebuvo paneigta išteisintojo versija, jog su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ jis ketino atsikaityti iš karto tik gavus išmokas iš Nacionalinės mokėjimo agentūros, o apeliaciniame skunde pateikta prokuroro versija, jog E. G. turėjo iš anksto suplanuotą tikslą neatsiskaityti už gautas prekes, t. y. apgauti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jos atstovus, vertinama kaip prielaida, nepagrįsta jokia bylos medžiaga.

Be to, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, civilinis ieškovas pats buvo nerūpestingas ir elgėsi neapdairiai, tai yra trąšas perdavė nesudarius rašytinės pirkimo – pardavimo sutarties su pirkėju, t. y. su E. G., net nepatikrino jo mokumo, nors E. G. trąšas iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ įsigijo pirmą kartą. Vėliau E. G. neatsiskaičius už jau paimtas trąšas bendrovė jam perdavė dar daugiau trąšų. Tokiais savo veiksmais civilinis ieškovas pats buvo nepakankamai rūpestingas, nors tai neužkirto jam kelio savo pažeistas teises apginti civilinio proceso tvarka.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais ir prielaidomis, o nagrinėjant bylą nepašalintos realios abejonės, iškylančios aiškinantis nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Nuostata, jog visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamųjų naudai, yra pamatinė, taikant asmens nekaltumo prezumpcijos principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-322/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis Nr. 2K-P-221/2008), kai reikia vertinti prieštaringus ar abejotinus bylos duomenis.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kaltinimui prieštaraujantys duomenys nepaneigti ir to padaryti nėra galimybės. Įvertinus visus baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, tiek kaltinančius, tiek teisinančius, visi prieštaravimai ir iš to kylančios abejonės, kurių negalima pašalinti objektyviais duomenimis, aiškintinos E. G. naudai ir konstatuotina, kad jis išteisintas pagrįstai, nesant jo veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 186 str. 1 d., požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2019-09-04 nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro R. B. apeliacinį skundą atmesti.