Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ skundą atsakovui Lietuvos metrologijos inspekcijos Vilniaus apskrities skyriui dėl akto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

Teismas, vertindamas pareiškėjo prašymo argumentus, pažymėjo, kad pareiškėjas, šiuo atveju, tik nurodė galimas reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo pasekmes, kurios vertintinos kaip prielaidos ir negali būti prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pagrindu. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai, susiję su aptartais finansiniais nuostoliais, yra susiję ne su būsimo teismo sprendimo tinkamu įvykdymu, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, o su Patikrinimo akto pagrindu pareiškėjui galimai kilsiančiomis neigiamomis pasekmėmis. Todėl šios aplinkybės nelaikytos tomis, dėl kurių būtų neįmanoma atkurti padėties, buvusios iki skundžiamo Patikrinimo akto priėmimo. Pareiškėjo argumentai, susiję su tikslaus faktiškai gyvenančių žmonių skaičiaus nustatymo problema bei su pažeistu viešuoju interesu, taip pat nelaikyti pagrįstais. Todėl, įvertinęs prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę argumentų visumą, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog, panaikinus Patikrinimo aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas.

II.

Iš byloje sukauptos medžiagos darytina išvada, kad didžiausius nuostolius dėl ginčijamų atsakovo nurodymų įgyvendinimo patirs ne tiek pareiškėjas, kiek karšto vandens vartotojai. Patikrinimo akte išdėstyti nurodymai yra privalomi, jokios alternatyvos jiems nėra, todėl pareiškėjas privalės nebevertinti butuose įrengtų, jiems priklausančių ir pačių vartotojų deklaruojamų karšto vandens skaitiklių duomenų, o karšto vandens kiekis tokiu atveju būtų skaičiuojamas pagal normatyvą (kas karšto vandens vartotojams yra finansiškai nenaudinga).

Energetikos ministerijos 2013 m. sausio 9 d. rašte Nr. (17.3-16)3-63 nurodoma, kad „darytina išvada, jog karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinės patikros imperatyvūs reikalavimai pirmiausia turėtų būti taikomi karšto vandens tiekėjui nuosavybės teise priklausantiems karšto vandens apskaitos prietaisams. Tuo tarpu įvertinant objektyvias naujų apskaitos prietaisų įrengimo aplinkybes ir mastą bei remiantis protingumo bei proporcingumo principais, manytina, kad, esant karšto vandens vartotojo sutikimui, laikinai, kol bus įrengti įstatymų reikalavimus atitinkantys apskaitos prietaisai, sąskaitose pateiktoms sumoms už suvartotą karštą vandenį apskaičiuoti turėtų būti naudojami karšto vandens apskaitos prietaiso, priklausančio karšto vandens vartotojui, rodmenys“. Ten pat pažymima, kad „pritartina raštuose išdėstytiems argumentams, kad <...> daugumoje Lietuvos miestuose objektyviai nebuvo įmanoma per trumpą laiko tarpą įvykdyti Įstatyme ir jį įgyvendinančiuose teisės aktuose nustatytą įpareigojimą įrengti (išpirkti esamus metrologiškai patikrintus apskaitos prietaisus) ir atitinkamai atsiskaitymams naudoti tik metrologiškai patikrintus karšto vandens apskaitos prietaisus“. Galiojant Vilniaus m. savivaldybės patvirtintam Veiklos planui, atsakovo reikalavimai pažeidžia teisėtų lūkesčių principą.

Pareiškėjui pritaikius karšto vandens suvartojimo normatyvą daugiabučiame name, gali kilti papildomi teisiniai ginčai, be to, karšto vandens vartotojams galėtų būti sukelti finansiniai nuostoliai ir kitos neigiamos finansinės bei materialinės pasekmės.

Be to, pirmosios instancijos teismo nuomonė dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nėra vienoda. Administracinėje byloje Nr. I-2822/2011 (patikrinimo aktas dėl (duomenys neskelbtini)) Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 31 d. nutartimi sustabdė Lietuvos metrologijos inspekcijos Vilniaus apskrities skyriaus 2011 m. balandžio 7 d. Teisinės metrologijos reikalavimų patikrinimo akto Nr. PA-1130(V11) galiojimą. Šioje nutartyje teismas argumentavo, kad, nurodymą įvykužius, pareiškėjui palankaus teismo sprendimo atveju būtų sudėtinga grįžti į pirminę padėtį, kas apsunkintų sprendimo įvykdymą. Todėl taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pagrindas yra. Analogiškoje byloje Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 18 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Litesko“ prašymą paskirti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti Lietuvos metrologijos inspekcijos Klaipėdos skyriaus 2011 m. balandžio 27 d. Teisinės metrologijos reikalavimų patikrinimo akto Nr. PA-1433 (L11) nurodymų dalies galiojimą – patenkino. Klaipėdos apygardos administracinis teismas argumentavo, kad pripažįstami pagrįstais pareiškėjo argumentai, kad realus ir veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas būtų sudėtingas, taip pat realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Iš esmės visoje Lietuvoje, nemažai apygardų administracinių teismų yra pritaikę reikalavimo užtikrinimo priemones, sustabdydami analogiškais klausimais atsakovo teritorinių padalinių įvairiems karšto vandens tiekėjams surašytų patikrinimo aktų (nurodymų) galiojimą. Nagrinėjantys bylas administraciniai teismai pritarė vertinimui, jog šiose bylose nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, karšto vandens tiekėjai automatiškai privalėtų visiems atitinkamų miestų (pareiškėjo atveju – Vilniaus miesto) karšto vandens vartotojams (esamiems karšto vandens skaitiklių savininkams), kurie karšto vandens tiekėjui (šiuo atveju – UAB „Vilniaus energija“) nėra pateikę įrodymų, patvirtinančių jiems priklausančių skaitiklių metrologinės patikros atlikimą, suvartoto karšto vandens kiekį apskaičiuoti ne pagal vartotojų deklaruotą karšto vandens kiekį, o pagal Vandens vartojimo normoje RSN 26-90 nustatytą normatyvą 92 l per parą vienam žmogui (patvirtintą Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento 1991 m. birželio 24 d. įsakymu Nr. 79/76), o tai pažeistų vartotojų teises ir teisėtus interesus. Kokios nors alternatyvos (pvz. atlikti skaičiavimus ne pagal skaitiklių butuose, bet ir ne pagal minimą normatyvą) pareiškėjas neturi.

Pareiškėjui tai reikštų papildomas finansines bei darbo laiko sąnaudas, eliminuojant skaičiavimą skaitikliais (pagal vartotojų-butuose įrengtų skaitiklių savininkų deklaruojamus duomenis) ir įvedant skaičiavimą normatyvais. Kiltų ir tikslaus faktiškai bute gyvenančių žmonių skaičiaus nustatymo problema. Normatyvai neatspindėtų aktualaus karšto vandens vartotojų suvartojimo kiekio bei sukeltų neigiamas pasekmes tretiesiems asmenims, t. y. pažeistų itin jautraus karšto vandens vartojimo santykio dalyvio – karšto vandens vartotojo, interesus (dalis vartotojų nesuvartoja normatyvuose nurodytų kiekių, todėl tokiems vartotojams nepagrįstai išaugtų mokėjimai už karštą vandenį).

Lietuvos Respublikos energetikos ministerija 2013 m. sausio 9 d. rašte Nr. (17.3-16)3-63 „Dėl karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinės patikros“, kuris buvo adresuotas ir pareiškėjui, išaiškino, kad „karšto vandens normų taikymas pirmiausia turėtų būti siejamas su teisės aktuose nustatyta tvarka karšto vandens tiekėjo fiksuotu vartotojo atsisakymu ir (ar) tikslingu trukdymu karšto vandens tiekėjui tinkamai įvykdyti jam teisės aktuose įtvirtintas privalomas pareigas, t. y. įrengti, pakeisti karšto vandens apskaitos prietaisus ar jiems atlikti metrologinę patikrą“. Energetikos ministerija 2013 m. vasario 4 d. rašte Nr. (17.3-16)3-404 „Dėl karšto vandens apskaitos prietaisų“, kuris taip pat buvo adresuotas ir pareiškėjui, pažymėjo, kad „atsakomybė dėl karšto vandens tiekėjo kaltės tinkamai neįvykdyto teisės aktuose nustatyto įsipareigojimo sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name neturėtų būti perkelta karšto vandens vartotojams“. Vadovaujantis šiais Energetikos ministerijos išaiškinimais, abejotina, ar esamomis aplinkybėmis pagal galiojančius teisės aktus pareiškėjas iš viso turėtų teisę taikyti karšto vandens suvartojimo normatyvą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

III.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki galutinio teismo sprendimo administracinėje byloje priėmimo sustabdyti Lietuvos metrologijos inspekcijos Vilniaus apskrities skyriaus 2013 m. sausio 14 d. Teisinės metrologijos reikalavimų laikymosi patikrinimo akto Nr. PA-3923(V12) privalomųjų nurodymų galiojimą.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, jos netaikius, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.).

Reikalavimo užtikrinimo priemonės turi būti taikomos tuo atveju, jei yra reali grėsmė, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, atsižvelgiant į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS6-496/2006, Nr. AS15-622/2006, Nr. AS16-528/2007, Nr. AS10-349/2007, Nr. AS858-602/2010, Nr. AS146-674/2011).

Atsakovui pasirinktinai patikrinus Vilniaus miesto 6 gyvenamųjų daugiabučių namų, kuriems pareiškėjas teikia šilumą ir karštą vandenį, šilumos punktuose naudojamas matavimo priemones ir butuose įrengtus karšto vandens skaitiklius, nustatyta, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) Vilniuje, butuose patikrinti karšto vandens skaitikliai, naudojami butų sunaudoto karšto vandens kiekiui nustatyti ir už jį atsiskaityti, neturi galiojančių patikros žymenų ar galiojančią patikrą patvirtinančių dokumentų. Taip pat nustatyta, kad gyvenamojo (duomenys neskelbtini) Vilniuje, gyventojų sprendimas apsirūpinti karštu vandeniu 2-u karšto vandens tiekimo būdu yra įgyvendintas netinkamai, kadangi namo gyventojai karštu vandeniu apsirūpina 1-u karšto vandens tiekimo būdu ir už sunaudotą karštą vandenį atsiskaito pagal butuose įrengtų metrologiškai nepatikrintų karšto vandens skaitiklių, kurie taip pat neturi galiojančių patikros žymenų ar galiojančią patikrą patvirtinančių dokumentų, deklaruotus rodmenis. Atsižvelgdamas į patikrinimo metu nustatytus pažeidimus, atsakovas pareiškėjui ginčijamu Patikrinimo aktu nurodė atsiskaitymams su vartotojais naudoti tik karšto vandens skaitiklius su galiojančia metrologine patikra; parengti atsiskaitymams su vartotojais už suvartoto karšto vandens kiekį naudojamų butuose įrengtų karšto vandens skaitiklių sąrašą, patvirtinti jį vadovo parašu; apie nurodymų įvykdymą raštu iki 2013 m. vasario 6 d. informuoti atsakovą (t. I, b. l. 15-21).

Ginčydamas minėtą Patikrinimo aktą, pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki galutinio teismo sprendimo administracinėje byloje priėmimo sustabdyti Patikrinimo akte išdėstytų nurodymų galiojimą. Šis pareiškėjo prašymas motyvuojamas tuo, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas privalėtų visiems Vilniaus miesto karšto vandens vartotojams, kurie pareiškėjui nėra pateikę įrodymų, patvirtinančių jiems priklausančių skaitiklių metrologinės patikros atlikimą, suvartoto karšto vandens kiekį apskaičiuoti ne pagal vartotojų deklaruotą karšto vandens kiekį, o pagal Vandens vartojimo normoje RSN 26-90 (patvirtintoje Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento 1991 m. birželio 24 d. įsakymu Nr. 79/76) nustatytą normatyvą – 92 l per parą žmogui. Tokie veiksmai, pareiškėjo manymu, karšto vandens vartotojams būtų finansiškai nenaudingi bei galėtų sukelti papildomų teisinių ginčų. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Patikrinimo akto reikalavimų įgyvendinimas reikštų papildomas finansines bei darbo laiko sąnaudas pačiam pareiškėjui, eliminuojant skaičiavimą skaitikliais ir įvedant skaičiavimą normatyvais, bei sukeltų tikslaus faktiškai bute gyvenančių žmonių skaičiaus nustatymo problemą.

Pažymėtina, jog būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Nagrinėjamu atveju, įvertinus pareiškėjo pateiktus argumentus, sprendžiama, jog šiuo atveju pareiškėjas nurodė tik galimas reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo pasekmes, kurios, nesant jas pagrindžiančių įrodymų, vertinamos kaip prielaidos ir negali pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo.

Be to, atkreiptinas dėmesys, jog vienodą administracinių teismų praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 31 str. 2 d.). Nors atskirajame skunde pareiškėjas remiasi apygardos administracinių teismų praktika panašiose bylose, pritaikant pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio prašymus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atsakovo teritorinių padalinių patikrinimų aktų atžvilgiu, ne kartą atmetė minėtus pareiškėjo prašymus (2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-770/2011, 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-644/2011, 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-571/2011, 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-682/2011, 2011 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2011, 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-489/2011). Taip pat šiose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse atsakyta ir į kitus nagrinėjamoje byloje pareiškėjo nurodomus argumentus, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nėra siejamas su pareiškėjo ketinimu ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų (žr., pvz., bylos Nr. AS502-177/2008, AS442-314/2008), bei kad palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju dėl ginčijamo akto galimai kilusi žala, galėtų būti atlyginta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso numatytomis sąlygomis (žr., pvz., bylos Nr. AS62-489/2011, AS143-560/2011, AS62-682/2011, AS62-571/2011).

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje iš esmės kitų argumentų, išskyrus susijusius su suvartoto karšto vandens kiekio apskaičiavimu, remiantis Vandens vartojimo normoje RSN 26-90 nustatytu normatyvu, nepateikė, todėl, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, daroma išvada, jog byloje nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kuri paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 71 str. 1 d.), tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n utaria:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.