Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2010-03-15 · Administracinė byla Nr. I-797-331/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2010-03-15Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-01-11Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-03-15
Bylos Nr.
I-797-331/2010
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02254-2009-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
A. B.
Atsakovas
Vilniaus apskrities VPK, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie LR vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. I-797-331/2010Proceso Nr. 3-61-3-02254-2009-4Procesinio sprendimo kategorija: 16.5, 74.(S)
SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. kovo 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas, sekretoriaujant Jūratei Gedaminskienei, dalyvaujant pareiškėjui A. B., jo atstovei Dovilei Mikučionytei, atsakovo Vilniaus apskrities VPK atstovei Aušrai Gecevičienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (toliau ? Vilniaus apskrities VPK) ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie LR vidaus reikalų ministerijos (toliau ? Policijos departamentas) dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas A. B. skundu (b. l. 2?5) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities VPK neišmokėtą už priedus ir priemokas darbo užmokesčio dalį 2 179, 42 Lt laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2009-01-01, taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, jog yra Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. 1-ojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio budėtojų grupės pareigūnas. Nepriemoka susidarė todėl, kad, apskaičiuojant priedus bei priemokas, buvo vadovautasi Valstybės tarnybos įstatymo (toliau ? VTĮ) 23 str. 2 dalimi, kurioje nustatyti ribojimai valstybės tarnautojų priedams prie darbo užmokesčio. Be to, VTĮ 25 str. bei 25 str. 7 d. įtvirtinta, kad priedai skiriami už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, kvalifikacinę klasę, kvalifikacinę kategoriją, laipsnį ar tarnybinį rangą bei mokami tik statutiniams valstybės tarnautojams statutuose nustatyta tvarka, neviršijant 55 procentų pareiginės algos.

VTĮ 26 str. 1 d. bei 3 d. nustatyta, kad priemokos mokamos už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, darbo krūvį viršijančia veiklą ar atliekant papildomas darbo užduotis, tačiau, neviršijant 60 procentų pareiginės algos. Minėtos nuostatos įtvirtintos ir Vidaus tarnybos statuto (toliau ? Statutas) 38 str. 1 ir 3 d. bei 36 str. Pareiškėjo manymu, toks reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 48 str. 1 d., kurioje įtvirtinta teisė gauti teisingą atlyginimą bei turėti tinkamas, saugias darbo sąlygas. Tad, remiantis Konstitucijos 23 straipsniu, asmeniui atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus jam priklausantis atlyginimas, gi pagal Konstitucinio Teismo (KT) 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimą draudžiama mažinti darbo užmokestį dėl savybių (lyties, rasės, religijos, tautybės ir pan.), nesusijusių su dalykinėmis darbuotojų savybėmis bei nepasikeitus darbuotojo darbo funkcijoms, darbo apimčiai ir pan. Pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kai valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už jį nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau, negu priklauso pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovaujantis KT 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu, pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, jog valstybės tarnautojui, dirbančiam poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis sąlygomis, atliekant įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, už atliekamą viršijant nustatytą darbo trukmę darbą būtų nemokamas atlyginimas ar šis darbas būtų apmokamas neteisingai. VTĮ bei Statutu nustatytas reguliavimas sudaro prielaidas neišmokėti pareiškėjui priklausančių priemokų už darbą aukščiau minėtomis išskirtinėmis sąlygomis, nukrypstančiomis nuo įprastinio darbo rėžimo. Skirtingai nuo Darbo kodekse (toliau ? DK) įtvirtinto reguliavimo, VTĮ 23 str. 2 d. apriboja galimų priemokų ir priedų sumą iki 70 procentų pareiginės algos. Ir nors valstybės tarnautojams gali būti nustatomas specialus teisinis reguliavimas, pažymi, kad toks reguliavimas privalo atitikti teisingumo, protingumo, proporcingumo principus. Remiasi 2009-12-11 KT nutarimu, pagal kurį VTĮ skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 dalies nuostatai.

2010-02-12 teisme gautas patikslintas pareiškėjo skundas (b. l. 30?33), kuriuo jis prašo: 1) priteisti iš atsakovo, Lietuvos valstybės, dėl 70 procentų priedų ir priemokų ribojimo nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ? viso 1 632,58 Lt (už 2007 m. gruodžio mėnesį 546,84 Lt, už 2008 m. sausio mėnesį 231,75 Lt, už 2008 m. kovo mėnesį 606,30 Lt, už 2008 m. rugsėjo mėnesį 794,53 Lt ? viso susumavus 2 179, 42 Lt); 2) įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, iš valstybės biudžeto skirti ir pervesti asignavimų valdytojui (Policijos departamentui) priteisto darbo užmokesčio dydžio lėšas; 3) įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities VPK išmokėti aukščiau nurodytas nepagrįstai neišmokėtas darbo užmokesčio sumas.

Patikslintame skunde pareiškėjas paaiškino, kad nori patikslinti atsakovą. Bendrąja prasme jo darbdaviu laikytina Lietuvos valstybė. Todėl remdamasis Konstitucinio teismo 2009-12-11 nutarimu, mano jog būtent Lietuvos valstybei pirmiausia teko pareiga numatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už vidaus tarnybos sistemos pareigūnų darbą tais atvejais, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatytą ribą. Nors pareiškėjo darbo užmokestį apskaičiuoja ir moka Vilniaus apskrities VPK, bet valstybės biudžetą tvirtina Seimas. Todėl mano, kad Lietuvos valstybė turėjo pareigą savo biudžete numatyti teisingam apmokėjimui už policijos pareigūnų atliktą darbą reikalingas lėšas.

Darbo kodekso 27 str. 2 d. yra įtvirtintas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti negautą darbo užmokesčio dalį už 2007 m. gruodžio mėnesį bei 2008 m. sausio, kovo ir rugsėjo mėnesius, jis kreipėsi 2009 m. gruodį, taigi nepasibaigus trejų metų ieškinio senaties terminui. Dėl to mano, jog sprendimai (bendrąja prasme) dėl darbo užmokesčio dalies, viršijančios 70 procentų pareiginės algos, jam neišmokėjimo laikytini neįvykdytais ir todėl keliamiems reikalavimams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo turi būti taikomas 2009-12-11 Konstitucinio Teismo nutarimas. Aukščiau nurodyta Lietuvos valstybės pareiga yra išlikusi ir turi būti įgyvendinta.

Per teismo posėdį pareiškėjas ir jo atstovė prašė skundą tenkinti jame išdėstytais argumentais.

Atsakovas Vilniaus apskrities VPK su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimuose (b. l. 15?17, 47?49) paaiškino, kad A. B. nesikreipė į darbdavį su prašymu išmokėti dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. pagrindu taikyto 70 procentų ribojimo susidariusį skirtumą, todėl negalima teigti, kad pagal ABTĮ 5 str. 3 d. 1 p. ir 22 str. prasmę yra pažeisti A. B. teisės ar įstatymų saugomi interesai. Vilniaus apskrities VPK nepažeidė nė vieno iš minėtų teisės aktų, mokėdamas darbo užmokestį pareiškėjui, veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Tokiu būdu Vilniaus aps. VPK veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų ar kaltės. Atsižvelgiant į tai, negalima teigti, kad Vilniaus aps. VPK veiksmai nulėmė 70 procentų ribojimo taikymą.

Atsižvelgiant į Biudžeto sandaros įstatymo 32 str. 70 proc. ribojimo atveju lėšos (jei tokios

lėšos buvo sutaupytos) būtų buvusios grąžintos į biudžetą. Labai svarbia laikytina aplinkybė, kad

valstybės tarnybos teisiniai santykiai ? tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir

valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį (Lietuvos Respublikos

Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas byloje Nr. 51/01 -26/02-19/03-22/03-26/03-

27/03). Todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš

Vilniaus apskrities VPK, jis tuo pačiu turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo skirti tam reikalingus

asignavimus.

Vilniaus apskrities VPK pareiškėjui atlyginimą nagrinėjamu laikotarpiu mokėjo iš tų lėšų, kurias skyrė valstybės įgaliotos institucijos, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteistina tik iš Lietuvos valstybės. Tokia pozicija išreikšta ir LVAT 2010-01-19 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-143-61-10. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu kasmet yra patvirtinami Vilniaus apskrities VPK skiriami asignavimai, tarp jų ? išlaidoms (atskirai darbo užmokesčiui) ir turtui įsigyti. Vilniaus apskrities VPK būdamas asignavimų valdytojas, yra įpareigojamas naudoti jam skirtus biudžeto asignavimus pagal nustatytą paskirtį. LR biudžeto sandaros įstatymo 27 str. 1 d. numatyta, kad valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė. Pagal galiojančius teisės aktus, Vilniaus apskrities VPK, kaip biudžeto asignavimų valdytojui, kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jam yra skirtos atitinkamų funkcijų vykdymui, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne Vilniaus apskrities VPK, o Vyriausybės kompetencijai. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, mano, kad vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje turi būti Lietuvos valstybė, atstovaujama LR Vyriausybės. Tai, kad tokio pobūdžio bylose turi būti traukiama atsakovu Lietuvos valstybė patvirtina ir LVAT 2009-12-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1285/2009.

Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio sumos. Pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį ? iš viso 1 632,58 Lt. Pareiškėjas prašo priteisti už 2008 metus lapeliuose grąžinimo ribojimą už 2006 metus 794,53 Lt, kurios pagal suvestinio atsiskaitymo lapelio Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis buvo grąžintos už 2006 m. dirbtus viršvalandžius. Skundo dalyje už 2006 metus pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, kadangi į teismą kreipėsi tik 2010 metais. Sumos lapeliuose Nr. (duomenys neskelbtini) 2007 m. pagal 280; 257 kodus (70 proc. ribojimo) buvo nuskaičiuota 546,84 Lt ir Nr. (duomenys neskelbtini) 2008 m. pagal 280 kodą (70 proc. ribojimo) buvo nuskaičiuota 838,05 Lt. Per 2007-2008 m. viso nuskaičiuota 1 384, 89 Lt.

Per teismo posėdį atsakovės atstovė prašė skundą atmesti atsiliepimuose išdėstytais argumentais.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie VRM nesutinka su pareiškėjo patikslintu skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimuose (b. l. 20?22, 44?45) paaiškino, kad tokio pobūdžio reikalavimas turi būti pareikštas darbdaviui, t. y. Vilniaus apskrities VPK, o ne atsakovui Lietuvos valstybei. Savo nuomonę grindžia suformuota teismų praktika, o būtent Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-12-21 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1-638/2005, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad tarnybiniai ginčai iš esmės suprantami kaip ginčai, kilę iš valstybės tarnybos teisinių santykių tarp valstybės tarnautojų ir institucijų, įstaigų ar organizacijų, kuriose jie dirba. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika suponuoja, kad ginčai dėl darbo užmokesčio, nors ir priklausančio mokėti valstybės tarnautojui, iš esmės yra privatinio pobūdžio. Šioje byloje teismas padarė išvadą, kad ginčuose dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio nepriemokos tinkamas atsakovas yra valstybės tarnautojo darbdavys, nesumokėjęs jam priklausančio darbo užmokesčio.

Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas, ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją yra suteikta KT, kai nėra atitinkamo KT sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (KT 2004-12-13 nutarimas byloje Nr.51/01-26/02-19/03-11/03-26/03-27/03). Todėl Vilniaus apskrities VPK, apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, veikė teisėtai, taip kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Valstybės tarnybos teisiniai santykiai ? tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį (KT 2004-12-13 nutarimas Nr.51/01-26/02-19/03-11/03-26/03-27/03). Valstybės tarnautojų profesinė veikla turi būti atlyginama iš valstybės biudžeto. Šių metų patvirtintame biudžete policijos įstaigoms nėra numatytos lėšos darbo užmokesčio nepriemokai sumokėti. Todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, tuo pačiu turėtų išspręsti klausimą dėl įpareigojimo skirti tam reikalingus asignavimus.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, jam apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta laiku ir tinkamai, todėl nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str.).

Skundas tenkintinas i š dalies.

Šioje byloje ginčas kilęs dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjui, viso – 2 179,42 Lt, kuris susidarė laikotarpiu nuo 2007-12-01 iki 2009-01-01, kai atsakovas nemokėjo jam priedų ir priemokų už viršvalandžius darbe.

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo (toliau ? Įstatymo) VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis Įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas A. B. yra Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. 1-ojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio budėtojų grupės pareigūnas ir laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio mėn. iki 2009 m. sausio mėn. pareiškėjui dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už darbą nesumokėjo viso – 2 179,42 Lt (b. l. 6?11). 2007 m. gruodžio mėn. ? 546,84 Lt, 2008 m. sausio mėn. ? 231,75 Lt, 2008 m. kovo mėn. ? 606,30 Lt, 2008 m. rugsėjo mėn. ? 794,53 Lt (b. l. 6?7).

Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas jam buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį.

Įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01 buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai; priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą Valstybės tarnybos 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbas ir budėjimas, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. KT pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, KT konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Toks Konstitucinio teismo aiškinimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas iki šiol už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.

Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarime analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 straipsnis). Šiame nutarime Konstitucinis teismas taip pat pažymėjo, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.

LVAT 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 pasisakė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Be to, minėtoje byloje LVAT nurodė, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. LVAT 2004-12-30 nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-1054/2004 konstatuota, kad „už darbą yra atlyginama iš valstybės biudžeto. Todėl valstybės biudžete turėjo būti numatytos lėšos, patenkinančios pareiškėjų darbo užmokesčio poreikį. Jeigu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos valstybės tarnautojams atsidurti skirtingoje teisinėje padėtyje ir skirta mažiau lėšų darbo užmokesčiui, negu priklauso pagal Įstatymus arba jais remiantis išteistus kitus teisės aktus, teismas turėjo svarstyti ne tik Muitinės departamento atsakomybės, bet ir Valstybės patraukimo atsakovu šioje administracinėje byloje klausimą. Tokia teisė teismui yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnyje“.

Pareiškėjas skunde be Vilniaus apskrities VPK, atsakove taip pat nurodo Lietuvos valstybę. Pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susiję su Vilniaus apskrities VPK, tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus. Todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Valstybė galėtų būti tinkamų atsakovu byloje, jeigu pareiškėjas formuluodamas savo reikalavimus prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais, tuo tarpu pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl atsakovu yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys, t. y. Vilniaus apskrities VPK.

Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse. Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Pažymėtina, kad Darbo kodekso 297 straipsnio l dalis, kuri nustato sutrumpintą (1 mėnesio) ieškinio senaties terminą ginčams dėl darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo, šios kategorijos bylose yra netaikytina, nes valstybės tarnautojo tarnyba dėl savo specifikos ? nebuvimas darbo sutarties ir dvišalio susitarimo dėl darbo apmokėjimo sąlygų ? nepatenka į Darbo kodekso 120 straipsnio 3 dalies reguliavimo sferą. Taigi, valstybės tarnautojo reikalavimui dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas trejų metų senaties terminas.

Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų sprendimai administracinėse bylose Nr. A12-219/2004; A1-638/2005).

Pareiškėjas prašo priteisti viso 2 179,42 Lt. Tačiau atsakovas nepripažįsta dalies lėšų, t. y. 794,53 Lt sumos. Vilniaus apskrities VPK atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad 794,53 Lt buvo grąžinti už 2006 m. antrame bei ketvirtame ketvirčiuose dirbtus viršvalandžius, todėl šioje skundo dalyje pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą.

Teismas su tokiu atsakovo atstovės argumentu nesutinka, kadangi išanalizavus suvestinį atsiskaitymo lapelį už 2008-01-200812 N.(duomenys neskelbtini) matyti, kad būtent 2008 m. rugsėjo mėnesį susidarė 794,53 Lt nepriemoka (b. l. 7).

Byloje reikalavimas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo pateiktas nepraleidus senaties terminų, o tai, kaip minėta, yra ta sąlyga, kuri įgalina ginčijamus atsakovo sprendimus dėl ne viso darbo užmokesčio išmokėjimo laikyti neįvykdytais Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Prašomas atlyginti periodas už 2007 m. ir 2008 m. neviršija 3 metų (Darbo kodekso 298 str.). Įvertinęs teisės aktų normas ir nustatytas bylos aplinkybes teismas daro išvadą, kad skundas tenkintinas ir pareiškėjui priteisiama už 3 metų laikotarpį dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo viso ? 2 179,42 Lt.

Reikalavimas dėl įpareigojimo skirti iš valstybės biudžeto ir įpareigoti išmokėti pareiškėjui priteistas darbo užmokesčio sumas yra susijęs su priimto teismo sprendimo vykdymu, todėl šioje byloje negali būti tenkinamas, nes teismui patenkinus pareiškėjo reikalavimą ir priteisus iš atsakovo jo prašomas neišmokėto darbo užmokesčio sumas, atsakovas turi pareigą vykdyti tokį teismo sprendimą.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas (LR ABTĮ 44 str. 1 d.), tačiau nenurodo jų dydžio, nepateikia turėtas išlaidas pagrindžiančių įrodymų (LR ABTĮ 45 str. 1 d.), todėl šis pareiškėjo prašymas paliekamas nenagrinėtu. Pareiškėjui išaiškintina, kad rašytinį prašymą dėl išlaidų atlyginimo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu jis turi teisę pateikti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo (LR ABTĮ 45 str. 1 d.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p., 127 str., 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti A. B. (A. B.) iš atsakovo Vilniaus apskrities VPK 2 179,42 Lt (du tūkstančius vieną šimtą septyniasdešimt devynis litus ir keturiasdešimt du centus) neišmokėto darbo užmokesčio.

Kitoje dalyje pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Henrikas Sadauskas