- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-01-15
- Bylos Nr.
- 1A-24-493-2010
- Teisminio proceso Nr.
- 24-1-00418-07
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Paštuolis (pirm.), Regina Majauskienė, Egidijus Jonas Grigaravičius
- Nuteistasis
- D. V.
- Nukentėjusysis
- U. G.
- Advokatai
- Valdas Venckūnas, Danius Svirinavičius
Pranešėjas Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-24-493/2010
2010 m. sausio 15 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Paštuolio, teisėjų Egidijaus Jono Grigaravičiaus, Reginos Majauskienės, sekretoriaujant Vaivai Tamkutonienei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, nuteistajam D. V., jo gynėjams advokatams Valdui Venckūnui, Daniui Svirinavičui,
neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V., jo gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus, Kauno rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro apeliacinius skundus dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009-09-17 nuosprendžio, kuriuo D. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 3 d. ir 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta iš dalies sudedant su 2009-06-19 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausme, ir paskirta galutinė subendrinta 4 ( ketverių ) metų 6 (šešerių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Nukentėjusiosios civilinis ieškinys patenkintas dalinai. Priteista iš D. V. 25 000 Lt (dvidešimt penki tūkstančiai litų) neturtinės žalos nukentėjusiajai U. G. ir 1 200 (vienas tūkstantis du šimtai litų) turtinės žalos Lietuvos Caritui.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. V. pagal LR BK 149 str. 3 d. nuteistas už tai, kad 2007 m. balandžio 7 d. apie 23 val. 30 min. Kauno rajone, (duomenys neskelbtini), esančiame name, panaudodamas fizinę jėgą nukentėjusios nepilnametės U. G. atžvilgiu, t.y. užgulęs visu svoriu ant nukentėjusios kūno ir viena ranka užspaudęs pastarosios pečius, kita ranka nutraukęs džinsines kelnes bei kelnaites, tokiu būdu palaužęs nukentėjusios valią ir galimybę pasipriešinti, atliko prievartinį lytinį aktą su nepilnamete U. G. prieš jos valią, padarydamas pastarajai poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimą kairėje šlaunyje bei gleivinės nubrozdinimą makšties prieangyje - ją išžagino.
Šalies argumentai
Nuteistasis D. V. apeliaciniu skundu prašė Kauno rajono apylinkės teismo 2009-09-17 nuosprendį panaikinti ir priimti jo atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Apeliantas savo skunde nurodė, jog teismas nepagrįstai vadovavosi vien tik nukentėjusiosios U. G. parodymais, tačiau visiškai nevertino, kokie jos santykiai buvo su liudytoju M. P.. Iš bylos medžiagos matyti, jog jie pažįstami buvo apie savaitę laiko ir per tą laikotarpį nuolatos bendravo. Nors nukentėjusioji teigė, jog įvykio dieną M. P. jai paskambino apie 19.30 val. ir pakvietė susitikti, tačiau iš pokalbių suvestinių seka, jog jie įvykio dieną nuo 15.43 val. susirašinėjo SMS žinutėmis, skambindavosi ir pirmąją SMS žinutę M. P. parašė nukentėjusioji, jų bendravimas telefonu nenutrūko ir kitą dieną. Šios aplinkybės tik patvirtina M. P. aiškinimą, kad 2007-04-07 su nukentėjusiąja, jai neprieštaraujant, lytinius santykius turėjo būtent jis ir jų santykiai išliko geri ir toliau. Tai patvirtina ir liudytojai A. G., P. U.. Iš liudytojos I. G. parodymų matyti, jog D. V. 2007-04-07 vakare, automobiliu nuvežė ją iki namų Šilainių mikrorajone, kur paleido, o po to nuvažiavo pas V. B. į namus, iš kur tik prieš pat rytą grįžo į namus. Šias aplinkybes teisme patvirtino liudytojai V. B., M. P., A. G., P. U., kurie taip pat patvirtino, jog kai M. P. nuėjo pas nukentėjusiąją, tai D. V. dar nebuvo grįžęs į namus, o grįžo gerokai vėliau, o po to žaidė kortomis ir su nukentėjusiąja nebendravo. Ryte nukentėjusioji niekam iš su ja kartu buvusių asmenų nesiskundė ir kartu su M. P., A. G., P. U. nuvažiavo iki „Maximos“ prekybos centro, kur atsisveikinusi, nuėjo. Liudytojo P. U. tvirtinimu, kadangi nukentėjusioji bijojo grįžti namo, bijojo tėvo priekaištų, todėl ji nurodė, kad su ja buvo atliktas prievartinis lytinis aktas.Be to, prieš išveždamas automobiliu namo jos seserį, D. V. siūlė nukentėjusiajai taip pat kartu važiuoti, tačiau pastaroji atsisakė ir toliau bendravo su kartu atvykusiais asmenimis, elgėsi laisvai, vartojo alkoholinius gėrimus, nebandė pasišalinti ar telefonu išsikviesti pagalbą.
Nuteistojo D. V. gynėjas advokatas Danius Svirinavičius apeliaciniu skundu prašė Kauno rajono apylinkės teismo 2009-09-17 nuosprendį panaikinti ir priimti D. V. atžvilgiu naują nuosprendį, kuriuo D. V. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o civilinius ieškinius atmesti.
Apeliantas savo skunde nurodė, jog neįrodyta kad buvo padaryta jo ginamajam inkriminuojama nusikalstama veika. Nurodė, jog D. V. parodė, kad pasiskambinę, pas jį į namus atvyko A. G., P. U., M. P. ir dvi merginos. Visi suėję į jo namus gurkšnojo sidrą ir apie 22-23 val. tarp atvykusių dviejų merginų įvyko konfliktas, todėl jis išėjo į lauką ir pasiteiravo kas ten darosi ir kad jo namuose nebus „bardakų“. D. V. paaiškino, kad nukentėjusioji U. G. mušė savo seserį I., kuri parkrito ant žemės ir pradėjo bėgti kraujas. Jis Ievą pakėlė ir parnešė namo. Visiems pasakė, kad viskas baigta, lai skirstosi. I. pasakė, kad nori važiuoti namo, o U. nesutiko važiuoti namo, nes ji norėjo likti su M. P.. Jis I. G. išvežė namo iki Šilainių, kur paleido prie kioskų. Liepė lipti iš automobilio, tačiau Ieva atsisakė lipti, nurodydama, kad neturi nuo buto raktų. Ji buvo neblaivi. Jis jai dar kartą pasakė, kad liptų, nes turėjo važiuoti pas draugą, ji išlipo. Pamena, kad I. pasakė, jog tėvas piktas ir bus jai blogai, kad vėlai grįžta. Nurodė, kad po to nuvažiavo pas draugą V. B., su kuriuo užsišnekėjo apie verslą iki ryto. Namo grįžo jau paryčiais, o įėjęs į namus pamatė, kad A. G. ir P. U. žaidžia kortomis. Jis prisijungė prie jų. Pamena, kad dar kažkurį laiką pažaidė visi kortomis, apsitvarkė ir išsiskirstė. Jis išvažiavo savo verslo reikalų tvarkyti, o su minėta kompanija negėrė alkoholinių gėrimų. Nežino, kodėl nukentėjusioji U. G. jį apkalba, gal nori taip užsidirbti pinigų.
Apelianto tvirtinimu, tokius D. V. parodymus pilnai patvirtina žemiau išvardinti įrodymai:
Liudytojas M. P. parodė, kad 2007 m. balandžio 7 d. apie 19 val. 00 min. su draugu Algiu sėdėjo bare (duomenys neskelbtini), esančiame Baltijos g. Šilainių mikrorajone. Minėtame bare laukė kuomet ateis draugas P., nes visi turėjo važiuoti pas D. V. į namus. Jiems belaukiant, jam paskambino U. G., su kuria jis tuo metu draugavo. U. G. jo pasiteiravo ką veikia, o jam atsakius, kad sėdi minėtame bare, ji su seserimi atėjo į barą. Po kiek laiko į barą atvyko P., kuris pasakė, kad jau laikas važiuoti pas D. V.. Tai išgirdusios merginos, pačios pasisiūlė važiuoti kartu su jais pas D. į namus. Pamena, kad A. G. davė kažkuriai iš merginų 20 Lt, jei jos norės grįžti anksčiau namo. Nurodė, kad nuvažiavus pas D. į namus, visi šnekučiavosi, gėrė alų. Po kiek laiko susiginčijo merginos. U. G. pastūmė savo seserį Ievą, kuri nukrito ant žemės. I. G. apsiverkė. Tai pamatęs D. V., I. G. įsisodino į automobilį ir išvežė namo. O tuo tarpu, jis su draugais ir U. toliau gurkšnojo sidrą, žaidė kortomis. Po kiek laiko U. pasakė, kad ji pavargo ir nuėjo prigulti į sekantį kambarį. Paskui U. nuėjo ir jis. Jie kartu šnekučiavosi, o paskui pasimylėjo. Po visko jis atsikėlė, nuėjo pas draugus į kambarį. Po to sugrįžo D. V.. Grįžęs namo D. nuėjo miegoti, kur apie 7-8 val. ryto atsikėlė ir išvažiavo.
Liudytojas A. G. parodė, kad kaltinamasis D. V. yra jo pusbrolis, o nukentėjusiąją U. G. pažįsta iš matymo. Paaiškino, kad anksčiau U. G. yra matęs, ji buvo M. P. draugė. M. su ja buvo porą kartų susitikęs. Parodė, kad 2007 m. balandžio 7 d. vakare, jis su M. sėdėjo (duomenys neskelbtini) bare. Nukentėjusioji M. parašė SMS. Tuomet M. jai paskambino ir nukentėjusioji su seserimi atėjo pas juos į barą. Po kurio laiko atvažiavo į barą P. Nurodė, kad jie pavaišino merginas sidru, o patys gėrė alų. Jie jau buvo iš anksto susiplanavę važiuoti į Užliedžius, o merginos pačios pasakė, kad neturi ką veikti bei nori kartu važiuoti su jais. Merginoms davė pinigų taksi, jei jos norės grįžti anksčiau namo nei jie. Visi nuvažiavo į Užliedžius pas D. V.. Po kiek laiko seserys G. tarpusavyje apsipyko, susistumdė kieme. I. pargriuvo ant žemės, susižeidė nosį, apsiverkė ir paprašė parvežti ją namo. Jie siūlė vykti namo ir U., tačiau ši nesutiko, nes norėjo dar pasilikti. P. I. G. parvežė namo. Po šio incidento jie nuėjo į svetainę, žaidė kortomis. Po kiek laiko grįžo P. U.. Po to U. ir M. P. nuėjo į miegamąjį. Jis su P. U. ir D. V. užsižaidė kortomis ir nepastebėjo kaip pradėjo švisti. D. V. negėrė nei brendžio, nei jokio kito alkoholinio gėrimo, nes jam kitą dieną reikėjo vykti darbo reikalais. Ryte pabudusi Ugnė į svetainę atėjo viena, atrodė draugiškai nusiteikusi, nebuvo apsiverkusi. Visi D. V. padėjo kažkiek apsitvarkyti ir išvažiavo namo. Parodė, kad D. V. nėjo į tą kambarį, kur miegojo nukentėjusioji. Namo juos parvežė P. U..
Liudytojas V. B. parodė, kad su kaltinamuoju yra draugai, nukentėjusiosios nepažįsta. 2007 m. balandžio 8 d. apie 02 val. pas jį į namus užsuko D. V.. Pamena, kad buvo Šv. Velykų išvakarės, nes D. paklausė, kodėl taip anksti jau pradėjo švęsti, tačiau jis jam atsakė, kad dar nieko nešvenčia. Atsimena, kad tai buvo balandžio 8 d., nes jis pats yra gimęs balandžio 18 d. Tuo metu su D. šnekučiavosi, išgėrė alaus. D. V. pas jį prabuvo iki 5 val. ryto.
Liudytojas P. U. parodė, kad su D. V. yra seni pažįstami, tarp jų santykiai normalūs, nukentėjusiąją buvo matęs, jokių piktumų jos atžvilgiu neturi. M. P. ir A. G. yra jo pažįstami. Parodė, kad tiksliai datos nepamena, tačiau buvo susitaręs susitikti su draugais prie baro (duomenys neskelbtini)“. Atsimena, kad jam privažiavus prie minėto baro, iš jo išėjo A. ir M., o su jais dar ir dvi merginos. M. pasibučiavo su savo drauge ir pasakė, kad tai jo draugė ir įsėdo į automobilį. Visi jie nuvažiavo į Užliedžius pas D. V.. Automobiliu važiavo jis, M. P., A. G. ir dvi merginos. Nurodė, kad merginos iš baro jau išėjo būdamos neblaivios, nuo jų jautėsi alkoholio kvapas, buvo linksmos. Atsimena, kad A. merginoms pasakė, kad geriau lai jos nevažiuoja su jais, nes nebus joms kaip grįžti iš Užliedžių, tačiau po to davė pinigų taksi išsikviesti. Pamena, kad užėjus pas D. V. į namus, susėdo už stalo, visi, išskyrus D. V., gurkšnojo sidrą. Pamena, kad minėtos panelės tarpusavyje susipyko, susimušė. Po to išėjus į lauką, seserys vėl apsistumdė, I. parkrito ant žemės, jai bėgo kraujas. Kiek suprato, kad jos susipyko dėl kažkokios gėdos. Po kurio laiko D. V. išvežė Ievą namo. Nukentėjusioji nenorėjo važiuoti namo, sakė, kad nori likti kartu su M.. Visi sugrįžo į kambarį, kur toliau gėrė sidrą. Po kiek laiko U. o vėliau ir M. nuėjo miegoti. Jis su A. G. liko žaisti kortomis. D. V. namo grįžo tuo metu, kaip M. P. su nukentėjusiąją miegojo. Ryte jie visi apsitvarkė ir išvažiavo namo. Po poros dienų kalbėjo su M., tai jis sakė, kad su ta mergina mylėjosi. Mano, kad nukentėjusioji iš pasiturinčiai gyvenančio D. V. nori gauti pinigų, todėl jį apkalba. Parodė, kad nežinojo, jog merginos nepilnametės. Jų niekas nelaikė, namo važiuoti kliūčių nebuvo, o U. G. liko, nes norėjo pabūti su savo vaikinu M..
Apeliantas akcentuoja, jog D. V. pareikštas įtarimas, o po to ir kaltinimas nėra aiškus ir suprantamas, ko tinkamai neįvertino ir teisėjas. Iš jame išdėstytų tariamos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymių neseka, jog jo ginamasis padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 149 str. 3 d., nes kaltinime nurodyti konkretūs nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymiai „užgulęs visu svoriu ant nukentėjusios kūno ir viena ranka užspaudęs pastarosios pečius, kita ranka nutraukęs džinsines kelnes bei kelnaites“ būdingi ne tik išžaginimui, bet ir normaliam lytiniam aktui, todėl D. V. pateikti įtarimai ir kaltinamojo akto turinys yra neaiškūs, o tai apsunkina gynybą.
Apelianto tvirtinimu, jo ginamojo kaltės nepatvirtina ir baudžiamojoje byloje esanti objektyvių duomenų dalis. Tai yra:
-byloje esančioje ginekologo išvadoje nurodyta, kad ginekologiškai tiriant U. G., mergystės plėvelės plyšimų nematyti, atitinkamai nurodyta ir kitos specialistų išvados aprašomojoje dalyje.
- specialisto išvados aprašomoje dalyje pagal U. G. žodžius yra nurodyta – „vyras nemušė“, todėl toje pačioje išvadoje pažymėta, poodinė kraujosruva ir odos nubrozdinimas kairėje šlaunyje (nežymūs sužalojimai, galėję įvykti prie įvairių aplinkybių – dėl atsitrenkimo į kietus bukus daiktus), bet kuriuo atveju nepatvirtina prievartinių lytinių santykių.
- specialisto išvadoje nurodyta, jog tampone ir tamponėliuose su U. G. makšties turiniu spermių nerasta.
- specialisto išvadoje nurodyta, jog ant U. G. drabužių, taip pat ant patalinės sutepimų panašių į spermą ar kraują nerasta.
Specialisto išvada o taip pat specialistės L. Karčiauskaitės parodymuose tvirtinama, jog U. G. mergystės plėvelės anatominė sandara leidžia atlikti lytinį aktą, nepažeidžiant jos vientisumo, tačiau tokia išvada nepatvirtina prievartinių lytinių santykių.
Apelianto tvirtinimu, apylinkės teismas visiškai neįvertino ir tokių nukentėjusiosios nepaaiškinamų aplinkybių, jog ji, netrukus po įvykio, daug kartų skambinusi mobilaus ryšio telefonu ir rašiusi SMS žinutes savo buvusiam draugui M. P., nes mažai tikėtina, jeigu ji būtų išžaginta, siektu bendrauti su kaltininko draugu, o tai patvirtina gynybos poziciją. Taip pat, apelianto tvirtinimu, teismas negalėjo atmesti gynybos liudytojų parodymų vien tuo pagrindu, jog jie buvo apklausti tik teisme, nes gynyba turi neginčijamą teisę pateikti įrodymus ir teisme, nes teisminis nagrinėjimas vyksta laikantis rungimosi principo.
Apylinkės teismas, grįsdamas nuteistojo kaltę, vadovavosi nukentėjusiosios ir liudytojos I. G. parodymais, tarp kurių yra esminių prieštaravimų dėl svarbių bylos aplinkybių, tačiau visiškai neįvertino, jog tarp paties kaltininko ir gynybos liudytojų jokių prieštaravimų nėra. Apelianto manymu, tokie nukentėjusiosios ir jos sesers veiksmai rodo, jog jos gali apkalbėti D. V., siekdamos pasiteisinti tėvui dėl savo elgesio įvykio metu. Apeliantas pažymi, jog U. G. charakterizuojama ne iš teigiamos pusės. Jos charakteristikoje iš mokyklos nurodoma, jog ji yra ūmaus būdo grubi ir šiurkšti, dažnai konfliktuoja su mokytojais ir klasės draugais, savo nepasitenkinimą išreiškia garsiomis replikomis ar net panaudodama jėgą, buvo susimušusi su klasės draugu. Panaši ir mokyklos išduota I. G. charakteristika, pastarojoje pažymėta, jog tėvas dirba, todėl mergaitės dažnai lieka be priežiūros. Be to, apeliantas pažymi, jog neįrodyta ta aplinkybė, jog jo ginamasis būtu žinojęs įvykių laike, jog nukentėjusioji yra nepilnametė.
Šalies argumentai
Kauno rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras savo apeliaciniame skunde prašė Kauno rajono apylinkės teismo 2009-09-17 nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria D. V. paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė. Pripažinti atsakomybę sunkinančią aplinkybe, jog D. V. nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, paskirti jam 6 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti, ją iš dalies sudedant su 2009-06-19 Kauno miesto apylinkės teismo paskirta ir neatlikta bausme, skirti D. V. galutinę subendrintą 8 metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Apeliantas nurodo, jog skiriant D. V. bausmę, teismas tik formaliai vadovavosi LR BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nes realiai neatsižvelgė, jog D. V. padarytas nusikaltimas priskiriamas prie sunkių nusikaltimų, įvykdytas nepilnametės atžvilgiu, kuriai išliko liekamieji reiškiniai, D. V. kaltu neprisipažino, nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nukentėjusioji U. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu parodė, jog visi, t. y ir D. V. vartojo alkoholį. Teismas taip pat neatsižvelgė į D. V. asmenybę, tai yra, kad jis yra linkęs nusikalsti, nes šį nusikaltimą jis padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, po šio nusikaltimo iki nuosprendžio priėmimo du kartus buvo pripažintas kaltu už dviejų veikų padarymą. Tai kad D. V. turi du vaikus, iš kurių vienas yra neįgalus, nėra jam pagrindas skirti švelnesnę negu sankcijos vidurkis bausmę. Be to, teismas D. V. per mažai pridėjo neatliktos bausmės dalies, paskirtos kitu nuosprendžiu.
Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorę, prašiusią prokuroro skundą tenkinti, nuteistojo ir gynėjo skundus atmesti, nuteistąjį ir jo gynėjus, prašiusius jų apeliacinius skundus patenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo, gynėjo ir prokuroro apeliaciniai skundai atmestini.
Pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo D. V. nusikalstamą veiką, teisingai paskyrė bausmę, laikantis bausmių skyrimo pagrindų (LR BK 54 str.) Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.
Nuteistasis D. V., jo gynėjas dėl pripažinimo kaltu nusikalstamos veikos numatytos Lietuvos Respublikos BK 149 str. 3 d. padarymu, apeliaciniais skundais nesutinka, prokuroras apeliaciniu skundu nesutinka su paskirtos bausmės dydžiu, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinių skundų ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotai apeliaciniai skundai (BPK 320 str.).
Kaip matyti iš nuteistojo ir gynėjo apeliacinių skundų, nuteistojo D. V. kaltės neigimas argumentuojamas nuteistojo, liudytojų M. P., A. G., V. B., P. U. parodymais, specialisto išvada. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, šių liudytojų parodymų, o juolab nuteistojo D. V. parodymų, išimtų iš bendro įvykio konteksto vertinti atskirai negalima. Šių parodymų ne tik negalima vertinti atskirai nuo kitų įrodymų visumos, bet ir būtina juos vertinti D. V. pasirinktos gynybinės taktikos aspektu, kuri buvo D. V. formuojama nuo pat įvykio dienos.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje konstatavo, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, ką nustato BPK 20 str. 4 d., tad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. 2007-04-19 Kauno rajono apylinkės teismo nutartimi nuo 2007-04-19 iki 2007-07-19 buvo nutarta klausytis abonento 8-608-01843, kuriuo naudojosi D. V. telefoninius pokalbius, ir pagrįstai teismo buvo įvertinta ikiteisminio tyrimo metu pateikta 2007-05-02 įvykusio telefoninio pokalbio tarp D. V. ir P. U. suvestinė, iš kurios galima suprasti, kad dalis pokalbio vyko apie „įvykį Užliedžiuose“. Tiek D. V., tiek P. U. neginčijo byloje užfiksuotų telefoninių pokalbių dalyvių autentiškumo. Iš pokalbio turinio matyti, kad vyko kalba apie įvykius Užliedžiuose bei šiame pokalbyje aiškiai matyti, kad D. V. vaikinui vardu Paulius nurodė, kad nei jis nei A. (nuteistojo pusbrolis A. G.) policijos pareigūnams nieko nekalbėtų apie įvykius Užliedžiuose, kas ir buvo įgyvendinta – nei vienas iš minėtų liudytojų ikiteisminiame tyrime nebuvo rasti ir apklausti, o D. V. parodymus duoti ikiteisminiame tyrime buvo atsisakęs. Atsižvelgtina ir į tai, kad D. V., pasinaudodamas savo procesinėmis teisėmis, teisminio nagrinėjimo metu sutiko duoti parodymus tik tuomet, kai visi proceso dalyviai buvo apklausti ir, tokiu būdu, jo parodymuose dėstomos aplinkybės didesnėje dalyje tapo suderintomis su liudytojų parodymuose nurodomomis aplinkybėmis.
Pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėti liudytojai, esantys su kaltinamuoju giminystės ir draugystės ryšiuose, duodami teismui neteisingus parodymus, siekė, kad kaltinamasis išvengtų atsakomybės už padarytą nusikaltimą, yra visiškai pagrįsta ir neabejotina.
Vertinant įvykį įrodymų visumoje, pirmiausiai atsižvelgtina į tai, kad dvi nepilnametės seserys U. ir I. G. – socialiai nebrandžios asmenybės, nepilnametės, kurioms buvo tik 15 ir 14 metų, atsidūrė suaugusiųjų vyrų, kompanijoje, kurių keli nors ir buvo pažįstami, tačiau nebuvo tais asmenimis, kurie būtų atsakingi ar bent jau jaustų atsakomybę už jas. Išskirtinis apeliaciniuose skunduose dėmesys skiriamas liudytojo M. P. parodymams, kaip asmeniui, kuris buvo U. G. draugu ir su kuriuo ji tariamai įvykio metu turėjo lytinius santykius. Liudytojas M. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad nuvažiavo pas D. į namus, kur visi šnekučiavosi, gėrė alų. Po kiek laiko susiginčijo merginos. U. G. pastūmė savo seserį I., kuri nukrito ant žemės. I. G. apsiverkė. Tai pamatęs D. V., I. G. įsisodino į automobilį ir išvežė namo. O tuo tarpu, jis su draugais ir U. toliau gurkšnojo sidrą, žaidė kortomis. Po kiek laiko U. pasakė, kad ji pavargo ir nuėjo prigulti į sekantį kambarį. Paskui U. nuėjo ir jis. Jie kartu šnekučiavosi, o paskui pasimylėjo. Po visko jis atsikėlė, nuėjo pas draugus į kambarį. Po to sugrįžo D. V.. Grįžęs namo D. nuėjo miegoti, kur apie 7-8 val. ryto atsikėlė ir išvažiavo. Šie liudytojo parodymai vertintini kritiškai ne tik nuteistojo D. V. gynybinės taktikos pasirinkimo plotmėje, bet ir atsižvelgiant į liudytojo M. P. ir U. G. tarpusavio santykius, kurie buvo įvardijami, kaip draugavimas. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog nukentėjusioji U. G. su M. P. iki tol buvo susitikusi tik tris ar keturis kartus, jo pavardė, gyvenamoji vieta U. G. nebuvo žinomos, kaip ir nežinomi jo draugai ar kitos aplinkybės susijusios su jo asmenybe, tad jų pažintis ar taip įvardijama draugystė buvo tik pradinėje stadijoje, be to, atsižvelgiant, kad įvykio dalyviams buvo D. V. perduotas nurodymas apie įvykius Užliedžiuose nieko nekalbėti, tai vertinant, pagrįstai galima teigti, kad šis liudytojas teisminiame bylos nagrinėjime buvo suinteresuotas duoti parodymus, apginant ne nukentėjusiosios, o kaltinamojo asmens D. V. interesus.
Gynėjas savo skunde nurodydamas, kad apylinkės teismas, grįsdamas nuteistojo kaltę, vadovavosi nukentėjusiosios ir liudytojos I. G. parodymais, tarp kurių yra esminių prieštaravimų dėl svarbių bylos aplinkybių, visiškai neįvertino, jog tarp paties kaltininko ir gynybos liudytojų jokių prieštaravimų nėra. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė ir vertino, kad kaltinamojo parodymai iš esmės didesnėje dalyje sutampa su jo kviestų liudytojų parodymais. Tačiau teismas šiuos kaltinamojo ir liudytojų M. P., A. G., P. U. ir V. B. parodymus, kuriais gynėjo apeliaciniame skunde grindžiamas D. V. nekaltumas, vertino kritiškai, kadangi jie prieštaravo byloje esantiems įrodymams bei atsižvelgė, kad minėti liudytojai nebuvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu, o praėjus dviem metams gynybos iniciatyva atvyko ir davė parodymus. Tačiau jų parodymuose nurodyti ir prieštaringumo požymiai. Liudytojas A. G. apklaustas teisme nurodė, kad I. G. namo parvežė P. U., kai tuo tarpu kaltinamasis nurodė, kad jis parvežė I. G.. Be to, liudytojas M. P. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad nukentėjusioji buvo jo draugė ir būtent įvykio vakarą, D. V. namuose, nuėjus nukentėjusiajai miegoti, jis nuėjo į kambarį, kur miegojo nukentėjusioji ir su ja lytiškai santykiavo. M. P. nurodė, kad tą vakarą lytiškai santykiaujant jokių problemų nebuvo, pati U. G. rodė iniciatyvą mylėtis.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai vadovavosi specialisto išvada Nr. G 2581/07 (02), kurioje konstatuotas U. G. gleivinės nubrozdinimas makšties prieangyje. O būtent šis gleivinės nubrozdinimas makšties prieangyje ir patvirtina apie buvusią prievartą, nes fiziologinio akto metu, tokio pobūdžio nubrozdinimų nebūna. Tai paneigia M. P. parodymus, kad jis lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja abipusiu sutikimu. M. P. parodymus paneigia ir kita baudžiamosios bylos medžiaga, t.y. greitosios medicininės pagalbos dokumentai, iš kurių matyti, kad nukentėjusioji iš karto po įvykio dėl išžaginimo kreipėsi į medikus. Nepagrįstas gynėjo tvirtinimas, kad baudžiamojoje byloje esanti objektyvių duomenų dalis-ginekologo, specialistų išvadose nurodyta, kad ginekologiškai tiriant U. G., mergystės plėvelės plyšimų nematyti, poodinė kraujosruva ir odos nubrozdinimas kairėje šlaunyje (nežymūs sužalojimai, galėję įvykti prie įvairių aplinkybių – dėl atsitrenkimo į kietus bukus daiktus), tampone ir tamponėliuose su U. G. makšties turiniu spermių nerasta, ant U. G. drabužių, taip pat ant patalynės sutepimų panašių į spermą ar kraują nėra, nepatvirtina prievartinių lytinių santykių, kaip ir nepatvirtina prievartinių lytinių santykių tai, kad U. G. mergystės plėvės anatominė sandara leidžia atlikti lytinį aktą, nepažeidžiant jos vientisumo. Šie gynėjo argumentai nuosprendyje ir nėra įvardijami įrodymais patvirtinančiais prievartinį lytinį aktą. Tokiu įrodymu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo U. G. gleivinės nubrozdinimą makšties prieangyje, apie kurį jau paminėta, kadangi šis gleivinės nubrozdinimas makšties prieangyje ir patvirtina apie buvusią prievartą, nes fiziologinio akto metu, tokio pobūdžio nubrozdinimų nebūna.
Atmestinas, kaip nepagrįstas gynėjo apeliacinio skundo motyvas, jog D. V. pareikštas įtarimas, o po to ir kaltinimas nėra aiškus ir suprantamas. Iš jame išdėstytų tariamos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymių neseka, jog jo ginamasis padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 149 str. 3 d., nes kaltinime nurodyti konkretūs nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymiai „užgulęs visu svoriu ant nukentėjusios kūno ir viena ranka užspaudęs pastarosios pečius, kita ranka nutraukęs džinsines kelnes bei kelnaites“ būdingi ne tik išžaginimui, bet ir normaliam lytiniam aktui. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis D. V. įvykio metu buvo 26 metų amžiaus 2 vaikų tėvas, o nukentėjusioji 15 metų neblaivi nepilnametė, kurios atžvilgiu minimi veiksmai „užgulęs visu svoriu ant nukentėjusios kūno ir viena ranka užspaudęs pastarosios pečius, kita ranka nutraukęs džinsines kelnes bei kelnaites“ atliekami, kuomet ji apsirengus prabunda iš miegų užgulus ją suaugusiam, lytiniame gyvenime patyrusiam vyrui, jokiu aspektu negali būti pavadinami normaliu lytiniu aktu. Tai, kad D. V. nežinojo, jog U. G. nepilnametė, atmestinas taip pat kaip nepagrįstas, kadangi nukentėjusioji, siekdama apsiginti nuo prievartautojo, ne tik bandė gintis fiziškai, bet ir pasakė, kad yra nepilnametė, o, be to, serganti menstruacijomis.
Tai, jog U. G. charakterizuojama ne iš teigiamos pusės, kad jos charakteristikoje iš mokyklos nurodoma, jog ji yra ūmaus būdo grubi ir šiurkšti, dažnai konfliktuoja su mokytojais ir klasės draugais, savo nepasitenkinimą išreiškia garsiomis replikomis ar net panaudodama jėgą, buvo susimušusi su klasės draugu, jokiu aspektu nepatvirtina tos aplinkybės, kad tokio asmens atžvilgiu galimi prievartiniai lytiniai santykiai, o tai tik patvirtina suaugusiųjų asmenų dėmesio stoką vaikui, atsakingumo stoką, nesugebėjimą prisiimti atsakomybę ir tuo pačiu paties nepilnamečio asmens pažeidžiamumą bei jo siekį gyvenime įsitvirtinti pačiam, apginant ir kovojant už save jo paties galimybių supratimo ribose.
Lietuvos Respublikos BK 149 str. nustato, kad išžaginimas - tai lytinis santykiavimas su žmogumi prieš jo valią panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle, 3 dalyje numatytas kvalifikuojantis požymis – nepilnamečio asmens išžaginimas. Skiriamasis išžaginimo požymis, skiriantis jį nuo nenusikalstamų veikų yra tas, kad lytiškai santykiaujama prieš nukentėjusiojo asmens valią, t. y. nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti aiškiai išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos, arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti, arba kitais būdais. Lytinis santykiavimas prieš asmens valią užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 149 straipsnį tik tada, jei minėta veika padaroma panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Šie objektyvūs nusikaltimo požymiai straipsnio dispozicijoje numatyti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei užtenka bent vieno iš jų. Be to, šie veiksmai yra atliekami prieš lytinį santykiavimą ar lytinės aistros tenkinimą ir yra nukreipti nukentėjusiojo esamam ar galimam pasipriešinimui įveikti.
Fizinio smurto panaudojimas BK 149 straipsnio prasme yra tada, kai nukentėjusiojo asmens esamam ar galimam pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja veiksmus, kuriais pažeidžiamas nukentėjusiojo asmens kūno neliečiamumas, žmogaus kūno audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų funkcijos. Tai gali būti nukentėjusiojo mušimas, rankų užlaužimas, nukentėjusiojo užgulimas, prispaudimas, smaugimas, priverstinis alkoholio, narkotikų, psichotropinių medžiagų ar žmogaus valią paveikiančių vaistų sugirdymas ir pan. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-12-30 nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 13 punkte nurodyta, kad išžaginimo sudėtis yra formali. Išžaginimas yra baigtas nusikaltimas nuo lytinio santykiavimo pradžios nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas pabaigė lytinį aktą.
Tad vertinant nukentėjusiosios U. G. parodymus bei kitus ištirtus įrodymus, faktiniai duomenys, jų visuma, leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis D. V. lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja U. G. prieš jos valią, ir suvokė šį faktą, nes nukentėjusiajai tiek žodžiu (pasakant apie lytinių santykių nenorą, kad ji nepilnametė, kad serga menstruacijomis), tiek veiksmais (bandant nustumti nuo savęs D. V., bet nepajėgiant to padaryti) išreiškus nenorą lytiškai santykiauti su nuteistuoju, jis panaudojo fizinį smurtą esamam nukentėjusiosios pasipriešinimui įveikti (užgulė visu svoriu nukentėjusiąją, viena ranka užspaudęs jos pečius, kita ranka, panaudodamas jėgą, numovė pėdkelnes ir apatines kelnaites).
Šalies argumentai
Kauno rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras savo apeliaciniame skunde prašė pripažinti atsakomybę sunkinančia aplinkybe, jog D. V. nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ir į tai atsižvelgiant paskirti jam 6 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad I instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės nepatvirtino nei nukentėjusioji, nei kaltinamasis, nei liudytojai, t.y. nėra surinkta duomenų, kad nuteistasis D. V. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai, kad apsvaigimas nuo alkoholio galėjo įtakoti nusikalstamos veikos padarymą, todėl prokuroro skundo šis motyvas, su iš to išplaukiančiomis pasekmėmis – bausmės didinimu bei bausmių bendrinimu, vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinant, ją iš dalies sudedant su 2009-06-19 Kauno miesto apylinkės teismo paskirta ir neatlikta bausme ir paskirti D. V. galutinę subendrintą 8 metų laisvės atėmimo bausmę, atmestinas. Skiriant D. V. bausmę, teismas pagrįstai vadovavosi LR BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė, jog D. V. padarytas nusikaltimas priskiriamas prie sunkių nusikaltimų, įvykdytas nepilnametės atžvilgiu, kuriai išliko liekamieji reiškiniai, D. V. kaltu neprisipažino, nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, atsižvelgė į D. V. asmenybę, į tai, kad jis nusikaltimą padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu. Teismas taip pat įvertino, kad D. V. turi du vaikus, iš kurių vienas yra neįgalus, atsižvelgė į charakteristiką iš darbovietės, ir skyrė pagrįstą bausmę.
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai, o D. V. pagrįstai ir tinkamai nuteistas pagal BK 149 straipsnio 3 dalį.
Atsižvelgiant į išdėstytą, nuteistojo D. V., jo gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus ir Kauno rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinius skundus tenkinti juose nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo. Kauno rajono apylinkės teismo 2009-09-17 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistojo D. V., jo gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus ir Kauno rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinius skundus atmesti.