Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2018-11-15 · Civilinė byla Nr. e2A-1392-852/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-11-15
Bylos Nr.
e2A-1392-852/2018
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-29568-2015-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Ramunė Mikonienė, Andrius Verikas, Rūta Petkuvienė
Ieškovas
AB „Lietuvos draudimas“
Atsakovas
UAB „Diagnostika“
Trečiasis asmuo
UAB „Norfos mažmena”, AB „Vilniaus šilumos tinklai“
Kategorijos
  • 3.3.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2A-1392-852/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-29568-2015-7Procesinio sprendimo kategorija:3.3.1.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMAS2018 m. lapkričio 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Rūtos Petkuvienės ir Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovams UAB „Diagnostika“, 327-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai ir UAB „Diglita“ tretieji asmenys UAB „Norfos mažmena”, AB „Vilniaus šilumos tinklai“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas, AB „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į teismą su prašymu iš atsakovų UAB „Diagnostika“, 327-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos ir UAB „Diglita“ solidariai priteisti 10 136 Eur žalos atlyginimą, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012-08-26 prie Kalvarijų g. 206, Vilniuje, esančio pastato degant padangoms nuo suodžių, dūmų bei kitų medžiagų buvo sugadintos pastate esančios UAB „Norfos mažmena“ prekės, kurios buvo apdraustos AB „Lietuvos draudimas“, draudimo bendrovė UAB „Norfos mažmenai“ išmokėjo 101 367,01 Eur draudimo išmoką. Draudimo bendrovė teigė, kad žalos atsiradimui įtakos turėjo netinkamas padangų laikymas Kalvarijų g. 206,Vilniuje sklype, kurio valdytojai (atsakovai) pažeidė priešgaisrinės saugos teisės normų ir atliekų tvarkymą reglamentuojančių teisės normų reikalavimus, todėl buvo atsakingi už įvykį. Nurodė, kad padangos yra degios medžiagos ir laikomos pažeidžiant priešgaisrinės saugos taisyklių reikalavimus kelia padidintą pavojų. Jos buvo laikomos arčiau nei nustatytu 2 metrų atstumu nuo pastato, padangų laikymo vietoje nebuvo gaisro gesinimo priemonių, nebuvo įrengta mineralizuota juosta. Ieškovas nurodė, kad padangas uždegęs asmuo nėra nustatytas, tačiau jis yra atsakingas kartu su kitais asmenimis, t.y. atsakovais, kurie yra Kalvarijų g. 206,Vilniuje sklypo faktiniai valdytojai, nes žalai atsirasti sąlygas sudarė bendri šių asmenų veiksmai (neveikimas), atsakomybė yra solidari.

2. Atsakovas UAB „Diagnostika“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad atsakovas savo veiklą vykdė kitame pastate, negu įsikūrusi UAB „Norfos mažmena“, prie kurios degė padangos. Atsakovas nesutiko su ieškovo nuomone, kad padangos yra padidinto pavojaus šaltinis, nurodė, kad ieškovas plečiamai traktuoja šią savoką, kaip ir plečiamai taikė savo reikalavimą iš subrogacijos instituto, kadangi nė vienas iš trijų atsakovų nėra pripažinti padegusiais padangas, o ieškovas, kaip draudikas, turi teisę reikšti reikalavimą tik už nusikaltimo padarymą atsakingiems asmenims. Be to, padangos buvo sukrautos ne viename žemės sklype.

3. Atsakovas 327-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad padangos buvo tyčia padegtos tyrimo metu nenustatyto asmens, todėl žala atsirado ne dėl netinkamo žemės sklypo valdytojų elgesio. Teigė, kad atsakovo garažų patalpos nebuvo naudojamos automobilių remontui ar jų padangų keitimui, todėl degusios padangos buvo sukrautos ne bendrijos narių, o pati bendrija vykdė buitinių atliekų šalinimą visiškai kitoje vietoje, nei buvo sukrautos padangos.

Atsiliepimas

4. Atsakovas UAB „Diglita“ su ieškiniu nesutiko. Teigė, kad ieškovas nepagrįstai kildino savo reikalavimus iš subrogacijos instituto. Nurodė, kad UAB „Diglita“ nuomos sutartimi 2010-12-01 išsinuomojo 390 kv. m. negyvenamasias patalpas, esančias Kalvarijų g. 206,Vilniuje bet šia sutartimi neaptartas statinio, kuriame yra išsinuomotos patalpos, užimamo žemės sklypo naudojimosi klausimas, todėl atsakovas nepripažino esantis faktinis ar formalus šio sklypo valdytojas. Pažymėjo, kad patalpos yra išnuomotos ir kitiems asmenims, kurie nėra įtraukti į bylą. Atsakovas teigė, kad vykdė padangų montavimo veiklą, veiklos atliekas tvarkė tinkamai, o degusios padangos nėra atsakovo. Ieškovas neįrodė civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, atsakovo kaltės, todėl ieškinys yra nepagrįstas.

Šalies argumentai

5. Trečiasis asmuo „Vilniaus šilumos tinklai“ su pateiktu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas netinkamai taikė subrogacijos institutą, nes nė vienas iš atsakovų nėra pripažinti padegusiais padangas, o ieškovas turi teisę reikšti reikalavimą tik už nusikaltimo padarymą atsakingiems asmenims.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 lapkričio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovams UAB „Diagnostika“, UAB „Diglita“, 327-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

7. Teismas nustatė, kad 2012-08-02 prie Kalvarijų g. 206, Vilniuje, esančio pastato degant padangoms nuo suodžių, dūmų bei kitų medžiagų buvo sugadintos pastate esančios UAB „Norfos mažmena“ prekės, kurios buvo apdraustos ieškovo AB „Lietuvos draudimas“. Įvykio kaltininkas nebuvo nustatytas. Nustatyta, kad Kalvarijų g. 206, Vilniuje, žemės sklypas išnuomotas 327-ąjai garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai ir UAB „Diagnostika“, kurios vienas iš nuomininkų yra UAB „Diglita“. Sklypo valdytojų naudojimosi ribos bendrame žemės sklype nenustatytos.

8. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Taigi, įstatymo pagrindu draudikui pereina reikalavimo teisė, kurią turėjo draudėjas arba naudos gavėjas. Šią reikalavimo teisę, perimtą iš draudėjo, draudikas įgyvendina tais pačiais pagrindais ir tomis pačiomis sąlygomis kaip draudėjas arba naudos gavėjas išmokėtos draudimo išmokos dydžiu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ši draudiko teisė yra subrogacijos teisė, kurios atveju, kai draudikas išmoka pagal draudimo sutartį draudimo išmoką draudėjui dėl trečiojo asmens padarytos žalos, žalos atlyginimo prievolė, siejanti draudėją ir žalą padariusį asmenį, nepasibaigia, tik keičiasi šios prievolės šalis.

9. CK 6.245 straipsnio 1 dalis numato, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Reikalavimą atlyginti žalą pareiškusi šalis turi įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį taip neteisėtų veiksmų ir žalos bei žalą padariusio asmens, kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Priežastiniam ryšiui būdinga jo faktinis ir teisinis pobūdžiai (etapai). Nustatant faktinį ryšį yra tikrinama ar žala būtų atsiradusi, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Teisinis ryšys yra nustatomas sprendžiant, ar teisiniai padariniai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo. Civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, jog pagal CK 6.248 straipsnio 2 dalį kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu. Laikoma, jog asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Taikant civilinę atsakomybę kaltė yra nustatoma remiantis objektyviais kriterijais. Tam yra taikomas protingo asmens elgesio standartas (lot. bonus pater familias), kuris reiškia, kad asmuo bet kokioje situacijoje privalo elgtis taip, kaip galima protingai tikėtis iš bet kurio kito protingo asmens, t. y. asmuo turi būti objektyviai apdairus ir rūpestingas. Taigi, nustatant asmens kaltę yra lyginami du elgesio standartai – faktinis asmens elgesys konkrečioje situacijoje ir objektyvus bet kurio asmens elgesys konkrečioje situacijoje. Jei yra šių standartų neatitiktis, turi būti konstatuojama kaltė. Pagal CK 6.249 straipsnį žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga. Žala nėra preziumuojama, todėl jos dydį privalo įrodyti ieškovas. Žala, įvertinta pinigais, laikoma nuostoliais, o šie taip pat, kaip ir žala, skirstomi į tiesioginius (realius) ir netiesioginius (negautas pajamas).

10. Teismas nurodė, ieškovas nukentėjusiam asmeniui išmokėjo 101 367,01 Eur dydžio žalos atlyginimą. Ši suma pagrįsta byloje esančiais dokumentais ir dėl jos byloje ginčo nekilo, todėl laikytina, kad UAB „Norfos mažmena“ patyrė būtent tokio dydžio žalą. Ieškovas prašė priteisti 10 136 Eur, nurodydamas, jog prašo 10 procentų žalos atlyginimo, tačiau nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžių metu negalėjo aiškiai nurodyti, kaip apskaičiavo atsakovų kaltės laipsnį ir jo neįrodinėjo. Ieškovas ikiteisminio tyrimo metu buvo pasyvus, UAB „Norfos mažmena“ išmokėjo pilną draudimo išmoką, nors, remiantis ieškovo pozicija, kad už žalą yra atsakingi žemės sklypo valdytojai, išmoką UAB „Norfos mažmena“ taip pat turėjo mažinti. Ieškovas teismui nenurodė ar atsakovus už įvykį laiko atsakingus tik iš dalies, ar pilnai.

11. Teismas pažymėjo, kad civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK) 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. CPK 178 straipsnis numato, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Nors ieškovas teigė, kad padangos buvo sudėtos nesilaikant saugos taisyklių, nepateikė tai patvirtinančių duomenų. Pažymėtina, jog būtent ieškovas turi pareigą įrodyti šią aplinkybę. Nors ieškovo pateiktoje specialisto išvadoje nurodyta, kad gaisras išplito dėl per arti sudėtų padangų, tačiau įrodymų, jog jos iš tiesų buvo laikomos per arti sienos, byloje nėra. Remiantis tuo, teismas sprendė, kad atsakovų neteisėti veiksmai nėra nustatyti.

12. Teismas nesutiko su ieškovo pozicija, kad įrodinėjant vieno asmens kaltę ir jos nenustačius galima laikyti kaltais visus tris asmenis ir bet kuriuo atveju žalos atlyginimą priteisti iš visų trijų asmenų, neatsižvelgiant į kaltę. Ieškovas įrodinėjo, kad netinkamai laikomos padangos priklausė UAB „Diglita“ ir būtent ji buvo atsakinga už jų tinkamą priežiūrą. Nors ieškovas teigė, kad būtent UAB „Diglita“ turi įrodyti, kad nelaikė padangų prie ginčo sienos, tačiau toks vertinimas pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, kuri įtvirtina, jog įrodyti privalo tas, kas teigia, t. y. šiuo atveju – ieškovas. Teismas vertino, kad ieškovas neįrodė atsakovų kaltės.

13. Teismas rėmėsi, kasacinio teismo išaiškinimu, kad CK 6.247 straipsnis įtvirtina lankstaus priežastinio ryšio sampratą, pagal kurią kalto asmens elgesys gali būti ne vienintelė žalos atsiradimo priežastis, bet pakankama nuostoliams atsirasti. Civilinės atsakomybės pagrindu pripažįstamas ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet yra pakankamai susijusi su žalingomis pasekmėmis.Pažymėtina, kad gaisras kilo dėl tyčinių nenustatyto asmens veiksmų. Uždegus padangas, gaistras išplito į UAB „Norfos mažmena“ patalpas, ko pasekoje kilo žala. Nors ieškinys buvo tikslinamas, ieškovas davė paaiškinimus teismo posėdžių metu, tačiau ieškovas aiškiai nesuformulavo, ar žala nebūtų kilusi, jei padangos būtų laikomos tinkamai, ar ji būtų mažesnė. Taigi, teismas sprendė, kad žala kilo dėl to, kad asmuo tyčia padegė padangas, jei asmuo jų nebūtų padegęs, jokia žala nebūtų kilusi, todėl negalima teigti, jog žala kilo dėl to, kad padangos galimai buvo laikomos nesilaikant saugos taisyklių. Teismas nurodė, kad priežastinis ryšys yra pernelyg nutolęs ir šiuo atveju jo nėra.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14. Apeliantas (ieškovas) kreipėsi į teismą su apeliaciniu skundu, kuriame prašė, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-12-20 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti visiškai - priteisti iš atsakovų UAB “Diagnostika“, 327-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos ir UAB „Diglita“ ieškovo AB “Lietuvos draudimas” naudai solidariai 10 136 EUR žalos atlyginimą, 6 % palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

15. Apeliantas skunde nurodo, kad atsakovai neginčijo aplinkybės, kad padangos buvo Kalvarijų g. 206, Vilniuje sklype ir dalinai 206 b sklype. Apeliantas teigia, kad buvo pažeistos priešgaisrinės saugos taisyklės nelaikyti degias medžiagas arčiau nei 2 metrų atstumu nuo pastato, tačiau pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kas turi būti atsakingas už atliekų sutvarkymą.

16. Apeliantas teigia, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, CPK 12 str., CPK 178 str. Teismas tyrė ir vertino ne visus bylai svarbius įrodymus, dėl to nepagrįstai buvo nuspręsta, kad ieškinys neįrodytas. Sprendime neteisingai nurodyta, kad byloje tam tikras aplinkybes pagrindžiančių įrodymų nėra. Šioje byloje nesivadovauta teismų praktikos suformuota taisykle, kad „Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Teismo sprendime nurodyta, kad „negalima teigti, jog žala kilo dėl to, kad padangos galimai buvo laikomos nesilaikant saugos taisyklių“. Tai reiškia, kad teismas nesivadovavo byloje esančiu rašytiniu įrodymu – teismo eksperto kvalifikaciją turinčio V. K. išvada, kurioje nurodyta, kad „minimalaus saugaus 2 metrų atstumo nuo pastato nesilaikymas (PGT taisyklių pažeidimas) buvo lemiamas faktorius, dėl kurio gaisras ir degių medžiagų produktai išplito į patalpas ir sugadino jose esantį turtą.

17. Apeliantas nurodo, kad posėdžio metu paaiškino, kaip apskaičiuotas žalos dydis. Ieškovas rėmėsi UAB „Norfos mažmena“ pateiktais buhalteriniais dokumentais, kuriuose nurodyta parduotuvės patalpose esančių prekių savikaina. Nuodingomis degiomis medžiagomis užterštos prekės buvo nukainuotos ir parduotos mažesne kaina, kita dalis buvo netinkama naudojimui. Apeliantas nusprendė įrodinėti ne 100 proc atsakovų kaltės laipsnį, o mažesnį. Atsakovų kaltę įrodo byloje esantys įrodymai, bei apeliantas nesutinka su sprendimo motyvu, kad ieškovas neįrodė kaltės laipsnio, ir nesupranta, kokiais papildomais įrodymais ieškovas turėjo įrodinėti visišką ar dalinę atsakomybę (kaltės laipsnį).

Atsiliepimas

18. Atsakovas UAB „Diagnostika“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad apeliantas apeliaciniame skunde reiškia reikalavimą peržengdamas subrogacijos pagrindu jam perėjusių teisių ribas, neįrodė visų būtinų atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl jo ieškinį atsakovo atžvilgiu reikia atmesti, priteisti iš ieškovo atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas, nurodė, kad esą atsakovas pažeidė 2011-11-23 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nutarimu Nr. 1-326 patvirtintas Tvarkymo ir švaros taisyklių 7.1, 7.2, 7.4 ir 12 p.1 Atsakovas laikosi pozicijos, kad minėtos Tvarkymo ir švaros taisyklės skirtos ne konkrečių sklypų ar jų dalių naudotojams, bet įvairių teritorijų naudotojams (būtent sąvoka “teritorijos” yra vartojama taisyklėse). Tuo tarpu UAB „Norfos mažmena“ kaip tik ir naudojosi teritorija/ automobilių stovėjimo aikštele šalia pastato, kuriame buvo patalpos. Apeliantas, priimdamas sprendimą mokėti draudimo išmoką, akivaizdu, kad neanalizavo, ar UAB „Norfos mažmena“ laikėsi minėtų Tvarkymo ir švaros taisyklių. Apeliantas neįrodė, kaip pasireiškė būtent atsakovo esą padarytas gaisro metu galiojusio Atliekų tvarkymo įstatymo 4 str. 1 d. 3 p. pažeidimas. Atsakovas nurodo, kad apeliantas, teikdamas patikslintą ieškinį, ignoravo teismo sprendimą, nes reikšdamas ieškinį subrogacijos tvarka savo ieškinyje turėjo išdėstyti faktines aplinkybes pagrindžiančias visas civilinės deliktinės atsakomybės sąlygas; neteisėtus veiksmus, atsakovų kaltę apibūdinančias aplinkybes (žalą, nuostolius) bei priežastinį ryšį tarp patirtų nuostolių ir ieškovų neteisėtų veiksmų (CK 6.245-249 straipsniai. Tik išdėsčius ieškinyje minėtas sąlygas pagrindžiančias aplinkybes teismas galėtų pagrįstai spręsti dėl atsakovų civilinės atsakomybės, atlygintinos žalos dydžio, bei įvertinti ar nėra pagrindo mažinti priteistiną žalos dydį: t.y. apeliantas visiškai neatskleidė atsakovo neteisėtų veiksmų ir su jais susijusių faktinių aplinkybių.

19. Atsakovas 327-oji garažų bendrija taip pat pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinio skundo netenkinti, palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą. Atsakovo vertinimu, apeliantas neįrodė atsakovo kaltų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio, todėl ieškinys yra nepagrįstas.

20. Atsakovas UAB „Diglita“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovo UAB “Diglita” patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo nuomone, apeliantas nepagrįstai teigia, jog teismas tyrė ir vertino ne visus bylai svarbius įrodymus, jog teismo sprendime remiamasi tomis aplinkybėmis, kurių byloje nėra. Teismas įvertino visus byloje surinktus įrodymus, o tai, jog šie įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip tikėjosi apeliantas, nėra pagrindas teigti, jog teismo išvados pagrįstos netinkamai įvertintais įrodymais. LR draudimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalis numato, kad draudikas privalo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdamas reikiamas pastangas. Apeliantas savo, kaip draudimo profesionalo, turinčio įstatyminę pareigą aktyviai tirti ir aiškinti draudiminio įvykio aplinkybes, pareigą įrodyti ieškinį, nepagrįstai perkelia arba teismui, arba atsakovams.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrinusi byla įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su apeliantu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė civilinės atsakomybės sąlygas ir neteisingai apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas.

22. Visų pirma, šiuo atveju būtina atkreipti dėmesį, jog Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 10 d. nutartimi nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka jau yra pateikęs teisines išvadas dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp ginčo šalių (nutarties 30 punktas). Teismas konstatavo, kad žemės sklypo valdytojai turi įrodyti, kam priklausė jų sklype esančios atliekos (padangos), dėl kurių gaisro buvo padaryta žala UAB „Norfos mažmena“. Nors po to, bylą nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teisme, ieškovas tikslino ieškinį, tačiau faktinis ieškinio pagrindas iš esmės nesikeitė ir įrodinėjimo pareiga išliko tokia pat.

23. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įstatymai nedraudžia ieškovui pareikšti ieškinį keliais alternatyviais pagrindais. Šiuo atveju patikslintame ieškinyje, ieškovas kaip vieną iš atsakovų atsakomybės pagrindų nurodė tai, jog nuostoliai, ieškovo vertinimu, atsirado dėl to, jog atsakovai, kaip atliekų turėtojai, pažeisdami Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, netinkamai organizavo atliekų – naudotų padangų – tvarkymą ir saugojimą.

24. Iš byloje esančių fotonuotraukų, kuriuose fiksuotos 2012 m. rugpjūčio 27 d. gaisro aplinkybės, matyti, kad gaisro metu degė padangų krūva, į kurią galėjo būti sukrauta apie 300 padangų. Byloje nebuvo ginčo, kad šios padangos yra atliekos, susidariusios ne komunalinėje srityje. Be to iš padangų kiekio ir kitų aplinkybių, įskaitant tai, jog padangų saugojimo vieta iš dalies buvo atitverta rakinama vieline tvora, reikėtų suprasti, jog atliekos šioje vietoje susidarė ne atsitiktinai, bet dėl tikslingos ir, tikėtina, komerciškai apgalvotos ūkinės veiklos.

25. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovu, jog protingai vertinant, nėra pagrindo abejoti, kad netinkamas šių atliekų tvarkymo organizavimas galėjo prisidėjo prie gaisro ir po to sekusio UAB „Norfos mažmena“ turto apgadinimo. Tarp neūkiško atliekų tvarkymo ir kilusios žalos yra pakankamas priežastinis ryšys vertinant, tiek faktine, tiek ir teisine prasme.

26. Nėra pagrindo nesutikti su ieškovo argumentais, kad net ir nustačius gaisrą sukėlusį asmenį, atliekų turėtojas vis tiek turėtų būti laikomas proporcingai atsakingu už kilusią žalą dėl to, jog nepasirūpino tinkamu tokių atliekų saugojimu. Aplinkybes, pagrindžiančias, kad atliekų turėtojas netinkamai laikė ir saugojo atliekas, ieškovas nurodė labai tiksliai – padangos ne tik buvo sukrautos per arti sienos, bet ir nebuvo tinkamai aptvertos, taip sudarant galimybę tretiesiems asmenims patekti prie jų ir kaip šiuo atveju – sukelti gaisrą. Šios teisinės pareigos yra nustatytos ieškovo nurodyto Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus 2010 m. liepos 27 d. įsakymo Nr. 1-223 23, 388, 389 - 392 punktuose, pagal kuriuos inter alia padangų atliekų sandėliavimo schema turėjo būti suderinta su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentu, o sklypas, kuriame sandėliuojamos padangos, turėjo būti aptverta ne žemesne kaip 2 m. aukščio tvora (įsakymo 390 punktas).

27. Taigi atsakovų veikos neteisėtumas turėtų būti suprantamas ne kaip konkrečios nuostatos pažeidimas, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas (t.y. sandėliavimo atveju neišlaikytas 2 m. atstumas iki sienos), bet kaip bendra atsakovų, kaip atliekų turėtojų pareiga, kylanti iš viešosios teisės, rūpintis priešgaisrine sauga ir atliekų saugojimu bei jų sutvarkymu.

28. Atliekų tvarkymo įstatymo 35 str. 2 d. (redakcija galiojusi gaisro metu) nustato, kad nuostoliai, atsiradę dėl komunalinių atliekų ir atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, sutvarkymo neorganizavimo ar netinkamo organizavimo, atlyginami iš atitinkamos savivaldybės biudžeto. Iš šios gramatinės įstatymo teksto sandaros tiesiogiai seka ir tai, kad už nuostolius, atsiradusius dėl netinkamo atliekų sutvarkymo, atsako jų turėtojas, jei jis yra nustatytas.

29. Įvertinant šias principines nuostatas, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą nustatyti, kas (kuris iš atsakovų) yra atliekų turėtojas ir kokia atsakomybės dalis jam tenka už nuostolius, atsiradusius dėl netinkamo šių atliekų saugojimo ir tvarkymo. Tai, kad ieškovas tiksliai negalėjo nurodyti, kuris iš atsakovų yra atliekų turėtojas, o vertino, kad visi atsakovai Atliekų tvarkymo įstatymo prasme yra atsakingi už susikaupusių atliekų tvarkymą ir tokio tvarkymo organizavimą, nereiškia, kad teismas neturėjo individualizuoti atsakovų atsakomybės.

30. Teismų praktika dėl įrodinėjimo apimties tokiose bylose, nustatant atliekų turėtoją, nėra gausi (šalys tapačių teismo precedentų nenurodė). Bet kuriuo atveju, kai sprendžiama dėl viešosios teisės normų pažeidimo civilinių padarinių, įrodinėjimui negali būti taikomi labai griežti ir aukšti standartai.

31. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad ginčo atveju atliekų turėtojas gali būti nustatytas dviem būdais: 1) įrodant, kurio subjekto veikloje susidarė atliekos ir kuris jas paliko sklype Nr. 206, t.y. sklype, kuriame ir kilo gaisras; arba 2) perkeliant įrodinėjimo pareigą žemės sklypo savininkui (valdytojui). Ieškovas prašė taikyti abu skolininko nustatymo metodus. Iš esmės dėl to ieškovas prašė taikyti ir solidarią visų atsakovų atsakomybę.

32. Šiuo atveju byloje yra įrodymų, kad aptariamos padangų atliekos galėjo susidaryti UAB „Diglita“, kuri užsiima padangų montavimu ir prekyba, ir 327-osios garažų statybos ir eksploatacijos bendrijos veikloje. Pagal bylos duomenis, sklypo (dalies) valdytojas UAB „Diagnostika“ sklypo teritorijoje veiklos nevykdė, o trečiojo asmens UAB „Norfos mažmena“, kuri taip pat yra sklypo dalies valdytoja, veikloje tokios atliekos nesusidaro. Kitokių įrodymų byloje nėra, nors, kaip minėta, šias aplinkybes privalėjo įrodyti atsakovai.

33. Be to, konstatavus, jog UAB „Diglita“ ir 327-oji garažų statybos ir eksploatacijos bendrija gali būti šių atliekų turėtojais, šie atsakovai nepateikė neabejotinų įrodymų, kad atliekos yra ne jų. Garažų bendrija apskritai padangų atliekų neutilizavo (pateikė duomenis tik apie buitinių atliekų išvežimą, e. bylos t. 2, b.l. 182-184), nors procesiniuose dokumentuose pripažino, kad bendrijos nariai kartais padangas palikdavo. UAB „Diglita“ pateikti įrodymai (e. bylos t. 3, b.l. 4-14) neįrodo, kad įmonė atliekų tvarkytojui pridavė visas naudotų padangų atliekas ir jų nesandėliavo prie pastato, kuriame veikė UAB „Norfos mažmena“. Nei vienas iš šių atsakovų, neigdamas savo dalyvavimą, nenurodė jokių konkrečių ir objektyviai patikrinamų aplinkybių apie tai, kada ir kaip padangų atliekos susidarė jų vykdomos ūkinės veiklos teritorijoje.

34. Apeliantas teigia, kad UAB „Diglitos“ padangų sandėliavimą įrodo liudytojo V. V. paaiškinimai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šis liudytojas yra susijęs su kitu atsakovu, t.y. garažų bendija (kaip buvęs bendrijos pirmininkas), todėl jo paaiškinimai negali būti laikomi itin patikimais, nes tokiais paaiškinimais gali būti siekiama išvengti atsakomybės. Kita vertus, teismas sutinka su apeliantu, jog UAB „Diglita“ neteikė įrodymų apie tai, kur laikė didelį kiekį atliekų iki jų išvežimo, nors pagal pateiktus įrodymus yra aišku, kad UAB „Diglita padangas kaupė ir jas išveždavo kas kelis mėnesius kaskart po daugiau kaip 4 tonas (e. bylos t. 3, b.l. 17).

35. Pastebėtina, kad įrodymus teismas vertina pagal jų visumą, o įrodytomis aplinkybės civilinėje byloje laikomos tada, kai jų buvimo tikimybė yra didesnė, nei tikimybė, kad tokių aplinkybių nebuvo. Pagal šios bylos aptartus įrodymus ir paskirstytą įrodinėjimo pareigą, darytina išvada, jog yra didesnė tikimybė, kad padangų atliekas prie UAB „Norfos mažmena“ pastato sienos sukaupė abu atsakovai, t.y. UAB „Diglita“ ir 327-oji garažų statybos ir eksploatacijos bendrija, nei tikimybė, kad šie atsakovai prie atliekų susidarymo neprisidėjo.

36. Kadangi nėra galimybės nustatyti, kurio iš šių atsakovų atliekos buvo sukrautos ir kiek jų ten buvo, bei kurios iš jų degė 2012 m. rugpjūčio 27 d. gaisro metu, tai abu šie atsakovai pagal civilinės atsakomybės prigimtį ir prasmę laikytini solidariai atsakingais už nuostolius, susidariusius dėl netinkamo atliekų tvarkymo organizavimo (CK 6.6 str. 3 d.).

37. Šiuo atveju nėra pagrindo spręsti dėl žemės sklypo valdytojo atsakomybės už žalą dėl sklype sukaiptų atliekų netinkamo saugojimo, nes jo atsakomybė yra subsidiari faktiniam atliekų turėtojui ir yra nereikšminga, kai atliekų turėtojas yra įrodytas.

38. Apeliacinės instancijos teismas atsakovų prisidėjimą pagal kaltę ir priežastingumą prie UAB „Norfos mažmena“ nuostolių 10 procentų apimtyje (10136 EUR) pripažįsta pagrįstu ir įrodytu. Toks prisidėjimo laipsnis nustatomas įvertinus tiek nenustatyto gaisro sukėlėjo kaltę, tiek ir paties nukentėjusiojo UAB „Norfos mažmena“ nerūpestingumą, susijusį su nesidomėjimu prie pastato esančiomis padangų atliekomis. Tokį ieškovo nurodytą atsakovų prisidėjimo prie nuostolių laipsnį teismas pripažįsta teisingu ir protingu.

39. Teismas, patikrinęs bylos įrodymus, neturi pagrindo abejoti ieškovo regresinio reikalavimo dydžiu ir pagrindu, atsiradusiu dėl ieškovo trečiajam asmeniui atlygintų nuostolių pagal draudimo sutartį (e. bylos t. 1 b.l. 5-44, 47, 49-51).

40. Atsakovo UAB „Diagnostika“ atžvilgiu ieškinys atmetamas.

41. Iš atsakovų UAB „Diglita“ ir 327-osios garažų statybos ir eksploatacijos bendrijos taip pat priteisiamos 6 proc. dydžio procesinės palūkanos (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d.).

42. Bylinėjimosi išlaidos perskirstomos (CPK 93 str. 5 d.).

43. Ieškovui AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovų UAB „Diglita“ ir 327-osios garažų statybos ir eksploatacijos bendrijos bendrijos lygiomis dalimis priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 684 EUR žyminis mokestis (už ieškinį ir du apeliacinius skundus, e. bylos t. 1, b.l. 48, t. 3, b.l. 119 ir mokėjimo užduotis ZD43670 – 2016-03-03 pagal LITEKO duomenis), 215 EUR su byla susijusių išlaidų už elksperto išvadą ir geodezinę nuotrauką (e. bylos t. 3, b.l. 5457, 58), iš viso 899 EUR.

44. Atsakovų UAB „Diglita“ ir 327-oji garažų bendrijos prašymai priteisti bylinėjimosi išlaidas atmetami.

45. Atsakovui UAB „Diagnostika“ iš ieškovo priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 2537,98 EUR atstovavimo išlaidas pirmosios instancijos teisme (iki sprendimo) ir 874,23 EUR išlaidos advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (e. bylos t. 3, b.l. 82), iš viso 3412,21 EUR. Teismas nesutinka su ieškovu, kad teismo sprendimas nėra palankus šiam atsakovui, ar kad bylinėjimosi išlaidos neturėtų būti priteisiamos šiam atsakovo dėl nesąžiningo procesinio elgesio, neatskleidžiant su kitais atsakovais susijusių aplinkybių. Tokią bylinėjimosi taktiką, atskovu nurodant UAB „Diagnostika“ pasirinko pats ieškovas, nors proceso eigai tai nebuvo būtina ir ekonomiška.

46. Valstybės lėšomis apmokėtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos (31,20 EUR) priteisiamos iš atsakovų UAB „Diglita“ ir 327-osios garažų statybos ir eksploatacijos bendrijos lygiomis dalimis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Apelianto AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Apelianto AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui AB „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas 110051834, solidariai iš atsakovų UAB „Diglita“, juridinio asmens kodas 12302833, ir 327-osios garažų statybos ir eksploatacijos bendrijos, juridinio asmens kodas 124755161, 10136 EUR (dešimt tūkstančių šimtą trisdešimt šešis eurus) žalos atlyginimo regreso tvarka ir 6 proc. procesinių metinių palūkanų nuo priteistos sumos skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-09-01) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovui AB „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas 110051834, lygiomis dalimis iš atsakovų UAB „Diglita“, juridinio asmens kodas 12302833, ir 327-osios garažų statybos ir eksploatacijos bendrijos, juridinio asmens kodas 124755161, 899 EUR (aštuonis šimtus devyniasdešimt devynis eurus) bylinėjimosi išlaidų (iš kiekvieno po 449,50 EUR).

UAB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovo UAB „Diagnostika“ atžvilgiu atmesti. Priteisti atsakovui UAB“ Diagnostika“, juridinio asmens kodas,120119739, iš ieškovo AB „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas 110051834, 3412,21 EUR (tris tūkstančius keturis šimtus dvylika eurų, 21 ct) bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti Lietuvos valstybei lygiomis dalimis iš atsakovų UAB „Diglita“, juridinio asmens kodas 12302833, ir 327-osios garažų statybos ir eksploatacijos bendrijos, juridinio asmens kodas 124755161, 31,20 EUR (trisdešimt vieną eurą, 20 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (po 15,60 EUR iš kiekvieno). Valstybei priteistos sumos mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą ( https://www.vmi.lt/cms/biudzeto-pajamu-surenkamoji-saskaita ). Mokėjimo įrodymą reikia pateikti teismui.

Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai Ramunė MikonienėRūta PetkuvienėAndrius Verikas