- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-05-14
- Bylos Nr.
- 1A-2-350-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-1-00217-2009-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Gaputis (pirm.), Eligijus Gladutis, Evaldas Vanagas
- Nuteistasis
- M. M.
- Advokatai
- Arvydas Penelis
- Kategorijos
- 1.2.14.5.2Kvalifikuotas sukčiavimas (BK 182 str. 2 d.)
- 2.4.6.4.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)
- 2.1.15.3.3Civilinio ieškinio išsprendimas
Teisėjas Vytautas Krikščiūnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-2-350/2013
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUOSPRENDIS
2013 m. gegužės 14 d.
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio, teisėjų Eligijaus Gladučio ir Evaldo Vanago,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. gynėjo advokato A. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-12-05 nuosprendžio, kuriuo M. M. nuteistas pagal BK 182 str. 2 d. 3 metų ir 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Priteista iš M. M. 82 000 Lt UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai ir 513,32 Lt – proceso išlaidų valstybei.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
M. M. nuteistas už tai, kad jis 2009 m. vasario 27 d. apie 19.00 val. prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, adresu „(duomenys neskelbtini)“, Panevėžys, patalpose esančioje picerijoje „(duomenys neskelbtini)“ , apgaulės būdu, žadėdamas parduoti 12 ha žemės sklypą, esantį netoli „(duomenys neskelbtini)“ k., Panevėžio r., UAB „(duomenys neskelbtini)“, kodas „(duomenys neskelbtini)“, reg. „(duomenys neskelbtini)“, Jonava, žinodamas, kad žemės sklypas nuosavybės teise jam nepriklauso, paėmęs iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgalioto asmens D. L. J. avansą – pinigus 80 000 Lt, savo naudai įgijo svetimą didelės vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – pinigus 80 000 Lt.
Šalies argumentai
Nuteistojo M. M. gynėjas advokatas A. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-12-05 nuosprendį ir M. M. išteisinti. Mano, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, kurie nulėmė nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio priėmimą, taip pat teismas pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą baudžiamosios bylos „teisingo išnagrinėjimo“ principą, BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus. Be to, buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo M. M. teisės, teismo nuosprendis surašytas nesilaikant BPK reikalavimų, dėl ko, darytina išvada, jog baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Apelianto teigimu, nuosprendžio aprašomoje dalyje nenurodyti įrodymai ir motyvai, kad pinigus kaltinamajam D. L. J. perdavė būdamas esmingai suklaidintas dėl žemės sklypo pirkimo – tai esminis baudžiamojo proceso normų pažeidimas. Teigia, kad M. M. yra nekaltas. Pažymi, kad teismas nenurodo, kaip kaltinamasis suklaidino D. L. J., kuo pasireiškė kaltinamojo apgaulė ir, kad šį apgaulė buvo esminė aplinkybė nulėmusi pinigų perdavimą. Teismo nuosprendis yra neaiškus ir nesuprantamas ir tuo yra apribota kaltinamojo teisė į gynybą, t.y. apribota kaltinamojo teisė skųsti nuosprendį. Apeliantas mano, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomoje dalyje nurodytos aplinkybės neatitinka ir prieštarauja teismo padarytoms išvadoms dėl nusikalstamos veikos kvalifikacijos. Teismas netyrė ir nevertino BK 182 str. 2 d. dispozicijos elementų. Pažymi, jog civilinio ieškovo atstovas D. L. J. parodė, kad norimo įsigyti žemės sklypo niekada nebuvo matęs ir niekada neapžiūrėjo ir net nežinojo, kur jis realiai yra, be to, žinojo, kad perkamas žemės sklypas nepriklauso M. M. nuosavybės teisėmis. Apeliantas pažymi, kad nei D. L. J., nei sandoriui tarpininkavęs teisininkas advokatas S. L. nesidomėjo, ar tikrai egzistuoja parduodamas turtas, ar tikrai kaltinamasis turi teisę jį pardavinėti. Be to, žinodami, kad kaltinamais nėra tikrasis žemės sklypo savininkas, nesidomėjo tikruoju savininku ir jo tikraisiais ketinimais. Tačiau esant tokioms realioms faktinėms aplinkybėms – vis vien perdavė pinigus nuteistajam. Akivaizdu, kad joks protingas ir apdairus žmogus, o tuo labiau verslininkas ir teisininkas taip niekada nesielgtų. Todėl kyla pagrįstos abejonės, ar šių asmenų parodymai yra teisingi dėl tariamo žemės sklypo pirkimo-pardavimo aplinkybių. Todėl byloje nėra paneigta kaltinamojo versija, kad sandoris tarp šių asmenų ir kaltinamojo vyko būtent dėl kontrabandinių cigarečių pirkimo-pardavimo, o jam nepavykus – iš kaltinamojo reikalaujama nepagrįstų netesybų. Vadinasi, byloje egzistuojantys objektyvūs įrodymai patvirtina, kad kaltinamasis dėl žemės sklypo nieko neklaidino ir jokios apgaulės nenaudojo, o pinigų perdavimą kaltinamajam nulėmė ne pastarojo kažkokie klaidinamieji veiksmai, o pasitikėjimas advokatu S. L. bei liudytojo J. K. raginimas. Apelianto teigimu, byloje nėra jokių įrodymų, kad būtent kaltinamojo veiksmai dėl žemės sklypo turėjo lemiamos įtakos D. L. J. dėl jo apsisprendimo perduoti pinigus. Teismo nuosprendyje tokių argumentų nėra. Apeliantas pažymi, kad įvykio metu D. L. J. susitiko su M. M. dėl galimo žemės sklypo pirkimo-pardavimo ir perdavė kaltinamajam galimai 80 000 Lt avansą. M. M. neįgijo nuosavybės teisės į gautus pinigus, nes ši teisė įgyjama tik sudarius rašytinę ir notarinę sutartį (CK 1.73 str. 1 d. 1, 7 ir 10 p., CK 6.393 str. 1-2 p.). Kad kalinamajam buvo perduota būtent 80 000 Lt, byloje parodo tik D. L. J., niekas kitas tokių aplinkybių patvirtinti byloje negali, nes pinigų perdavimo metu niekas pinigų neskaičiavo. Atkreiptinas dėmesys, kad D. L. J. yra vienintelis UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas ir savininkas. Be to, tuos 80000 Lt jis pats asmeniškai įnešė į įmonės kasą, kurie jam tuoj pat ir buvo perduoti, vadinasi, jis yra perduotų pinigų savininkas ir sandoriu suinteresuotas asmuo. Vertinant bylos aplinkybes, kad D. L. J. absoliučiai nesidomėjo perkamo žemės sklypo realiu egzistavimu, jo savybėmis, neįtikėtina, kad asmuo savo asmenines dideles pinigines sumas perduotų asmeniui be rašytinio dokumento, kartu dar būnant jį konsultuojančiam advokatui. Todėl kyla pagrįstos abejonės, ar tikrai 2009-02-27 kaltinamajam buvo perduoti pinigai, o tuo labiau – 80 000 Lt. Apelianto manymu, netikrindamas ir įstatymo nustatyta tvarka objektyviai nevertindamas M. M. teisinančių įrodymų, pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas nusikalstamos veikos sudėtį konstatavo jo kaltę ir taip pademonstravo išankstinės nuomonės turėjimą, kas rodo teismo šališkumą.
Nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, civilinio ieškovo atstovas ir prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas.
Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d.).
Pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas – tai savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės panaikinimas ar jos išvengimas apgaule. Sukčiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra apgaulės panaudojimas, dėl ko svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama, turtinė prievolė panaikinama ar išvengiama neteisėtai. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat civilinių sutarčių pagrindu. Tačiau civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama teisėtai, t. y. sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Sukčiavimo kaip nusikaltimo išdavoje turtas ar teisė į jį įgyjama neteisėtai. Esminis sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtu, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens (turto valdytojo) suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui. Apgaulė sukčiavime turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis 2K-387/2008).
Iš skundžiamo nuosprendžio nustatomosios dalies galima daryti išvadą, kad pirmos instancijos teismas nustatė, kad M. M. apgaulė įgyjant svetimą didelės vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą –80 000 Lt, pasireiškė tuo, kad M. M. UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotam asmeniui D. L. J. pasižadėjo parduoti žemės sklypą, žinodamas, kad žemės sklypas nuosavybės teise jam nepriklauso.
Tačiau iš bylos įrodymų viseto (pradedant pareiškimu policijai) visiškai akivaizdu, kad D.L. J. visą laiką buvo puikiai žinoma, kad žemės sklypas, apie kurį kalbama šioje byloje, M. M. niekada nepriklausė, t.y. pinigus M. M. perdavusiam asmeniui buvo žinoma, kad M. M. nėra žemės sklypo savininkas, taip pat byloje nėra jokių įrodymų ir kad M. M. būtų turėjęs, ar jam pinigus perdavusiam asmeniui nurodęs turintis, įgaliojimus atlikti kokius nors sandorius su minimu žemės sklypu, t.y. pinigus M. M. perdavusiam asmeniui M. M. taip pat neprisistatė ir kaip žemės sklypo savininko atstovas – asmuo, turintis teisę šiuo žemės sklypu disponuoti, šiuo atveju - parduoti. Taigi, byloje nėra jokių įrodymų, kad M. M. būtų jam inkriminuotais veiksmais suklaidinęs jam pinigus perdavusį D.L. J. atlikti šį veiksmą, t.y. kad pinigų perdavimas buvo M. M. atliktų jam inkriminuotų veiksmų būtinoji sąlyga ir pasekmė. Juo labiau, iš paties D.L. J. parodymų, taip pat iš byloje liudytojais apklaustų asmenų, buvusių kartu su D.L. J. parodymų akivaizdu, kad pinigai, anot jų M. M. buvo perduoti visiškai ne dėl to, kad pastarasis skundžiamame nuosprendyje nurodytu būdu suklaidino D.L. J. – pasižadėdamas jam parduoti žemės sklypą , kuris nuosavybės teise jam nepriklauso, o pinigai M. M. buvo perduoti už tai, kad pastarasis į kavinę atneštų kažkokio neapibrėžto žemės sklypo (apie kurį jokių konkretesnių duomenų neturėjo nei D.L. J., nei kartu su juo buvę asmenys) dokumentus.
Esant šioms aplinkybėms, M. M. inkriminuotoje veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 182 str. 2 d. sudėties ir jis išteisinamas. Todėl kolegija dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nebepasisako.
Dėl to apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 1 p.), o UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d. ,
nusprendė:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011m. gruodžio 5 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį : M. M. pagal BK 182 str. 2 d. išteisinti, nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties.
Procesines prievartos priemones: kardomąsias priemones M. M. – dokumentų paėmimą, įpareigojimą registruotis policijos komisariate bei užstatą panaikinti, dokumentus grąžinti M. M., 40000 litų užstatą grąžinti R. G. a.k. (duomenys neskelbtini) laikinąsias apsaugos priemones – iš M. M. jo sulaikymo metu paimtus pinigus – 6700 eurų bei civilinio ieškinio užtikrinimui į Panevėžio apygardos teismo depozitinę sąskaitą įmokėtus 17100 eurų grąžinti M. M..
UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.
Daiktinį įrodymą SIM kortelę „(duomenys neskelbtini)“ grąžinti M. M..