- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-11-07
- Bylos Nr.
- 2A-311/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas (pirm.), Vincas Verseckas (pran.), Konstantinas Gurinas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės draudimo bendrovės ,,Industrijos garantas“
- Ieškovas
- viešosios įstaigos „Centrinė projektų valdymo agentūra“
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijai, uždarajai akcinei bendrovei „Statybos verslo ir paslaugų korporacijos mediena“
- Kategorijos
- 36.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Konstantino Gurino, Vinco Versecko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės draudimo bendrovės ,,Industrijos garantas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-214-39/2006 pagal ieškovo viešosios įstaigos „Centrinė projektų valdymo agentūra“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei draudimo bendrovei ,,Industrijos garantas“, dalyvaujant tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijai, uždarajai akcinei bendrovei „Statybos verslo ir paslaugų korporacijos mediena“ dėl 279 127,84 Lt skolos pagal garantiją išieškojimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas VĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UADB „Industrijos garantas“, prašė priteisti iš atsakovo 260 203 Lt pagrindinės skolos, 18 924,84 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2002 m. rugsėjo 27 d. buvo sudaryta subsidijos sutartis išorinei pagalbai Europos bendrijoje Nr. LT0009-02-01-0080 tarp Centrinės finansų ir kontraktų agentūros (2003 m. reorganizuota į VĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“), LR vidaus reikalų ministerijos ir UAB „Statybos verslo ir paslaugų korporacijos mediena“. Pagal šią sutartį ieškovas įsipareigojo suteikti UAB „Statybos verslo ir paslaugų korporacijos mediena“ (paramos gavėjui) 94 200 eurų subsidiją modernios medienos džiovyklos įsigijimui ir įrengimui. LR vidaus reikalų ministerijai buvo pavesta tvarkyti PHARE Ekonominės ir socialinės sanglaudos programos paramą regioninėms ir vietos iniciatyvoms skatinti. Ieškovas 2002 m. gruodžio 17 d. ir 2003 m. sausio 15 d. mokėjimo pavedimais sumokėjo UAB „Statybos verslo ir paslaugų korporacijos mediena“ išankstinę (avansinę) dotacijos išmoką, kuri sudarė 75 360 eurų arba 260 203,00 Lt. 75 360 eurų dydžio išankstinei dotacijos išmokai garantuoti atsakovas UADB „Industrijos garantas“ 2002 m. spalio 23 d. išdavė garantiją Nr. 00632, pagal kurią, dėl bet kokių priežasčių nutraukus subsidijos sutartį, įsipareigojo garantuoti 75 360 eurų sumos grąžinimą ieškovui. 2003 m. liepos 14 d. UAB „Statybos verslo ir paslaugų korporacijos mediena“ pateikė ieškovui galutinės projekto ataskaitos projektą, kuriame patvirtino, kad visi projekto darbai yra atlikti. 2003 m. rugsėjo 30 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (toliau - FNTT) nustatė, kad galutinėje projekto ataskaitoje pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys. FNTT apžiūros protokole nurodė, kad iš UAB „Statybos verslo ir paslaugų korporacijos mediena“ bus pareikalauta grąžinti avansinio mokėjimo lėšas, o nepavykus atgauti - dėl šios sumos išmokėjimo kreipsis į UADB „Industrijos garantas“. Ieškovas 2003 m. spalio 8 d. pranešė UAB ,,Statybos verslo ir paslaugų korporacijos mediena“, jog nuo 2003 m. lapkričio 10 d. nutraukia su ja sudarytą subsidijos sutartį ir iki 2003 m. lapkričio 10 d. pareikalavo grąžinti 260 203 Lt avansinę išmoką. Tačiau atsakovas avansinės išmokos negražino. Remiantis CK 6.245 str. 5 d., kreditorius gali pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo subsidiariai atsakingam skolininkui. 2003 m. lapkričio 12 d. ieškovas kreipėsi į atsakovą, įpareigodamas jį iki 2003 m. lapkričio 22 d. sumokėti 260 203 Lt, tačiau atsakovas šį reikalavimą tenkinti atsisakė. Remiantis 2002 m. spalio 23 d. garantija, atsakovas, gavęs raštišką ieškovo pareikalavimą, privalo sumokėti ieškovui avansinę išmoką. Tokia atsakovo garantija galioja 60 dienų, kada turėjo būti atliktas galutinis apmokėjimas pagal subsidijos sutartį. Pažymėjo, kad galutinis apmokėjimas pagal subsidijos sutartį (ją nutraukus) nebuvo ir iki šiol nėra atliktas. 2002 m. spalio 23 d. garantija numato 3 atsakovo prievolių pagal garantiją vykdymo sąlygas, t. y.: UAB „Statybos verslo ir paslaugų korporacijos mediena“ negrąžino avanso pagal pareikalavimą; subsidijos sutartis buvo nutraukta dėl bet kokios priežasties; nepraėjo 60 dienas terminui po galutinio apmokėjimo pagal subsidijos sutartį. Kadangi subsidijos sutartis buvo nutraukta, tai, remiantis garantija, atsakovas privalo pervesti 260 203 Lt sumą, gavus pirmą rašytinį ieškovo reikalavimą ir 60 dienų garantijos terminas šiuo atveju nėra taikomas. Jeigu ieškovas būtų padaręs galutinį apmokėjimą pagal subsidijos sutartį, tai nuo galutinio apmokėjimo datos būtų pradedamas skaičiuoti 60 dienų terminas. Tačiau galutinis mokėjimas atliktas nebuvo. Subsidijos sutartis buvo nutraukta 2003 m. lapkričio 10 d., o ieškovas į atsakovą kreipėsi 2003 m. lapkričio 12 d., todėl pretenzija buvo pareikšta nepraleidus garantijos galiojimo termino.
Atsakovas UADB „Industrijos garantas su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei taikyti sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį tenkino - priteisė ieškovui VĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“ iš atsakovo UADB „Industrijos garantas“ 279 127,84 Lt pagrindinės skolos ir palūkanų, 6582,56 Lt žyminio mokesčio, 3540 Lt advokato pagalbai apmokėti, viso - 289.250,40 Lt bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 279 127,84 Lt sumos, skaičiuojant nuo 2005 m. birželio 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš atsakovo UADB „Industrijos garantas“ į valstybės pajamas 37,85 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Teismas sprendimą grindė šiais motyvais:
1. Iš 2002 m. spalio 23 d. dokumento - garantijos Nr. 00632 teksto aišku, kad atsakovas UADB „Industrijos garantas“ išdavė neatšaukiamą garantiją, kurioje save įvardino pagrindiniu garantu, o ne tik laiduotoju. Tokią išvadą teismas padarė iš tolesnio garantijos teksto, kur atsakovas nurodo savo įsipareigojimų apimtį: „Šią sumą be jokių prieštaravimų ar teisinių procedūrų pervesime į perkančiosios organizacijos sąskaitą, gavę jūsų pirmą raštišką pareikalavimą (atsiųstą registruotu laišku su gavimo patvirtinimu), kuriame patvirtinama, kad paramos gavėjas negrąžino avanso arba dėl kokių nors priežasčių buvo nutraukta sutartis. Mes dėl jokių priežasčių nevilkinsime mokėjimo ir jam neprieštarausime...“ Teismas teigė, jog garantijos tekstas yra aiškus ir leidžiantis daryti išvadą, kad šiuo atveju buvo išduotas ne laidavimas, o garantija ir - dar daugiau - speciali garantija, t. y. garantija pagal pirmąjį pareikalavimą. Dėl to atsakovo UADB „Industrijos garantas“ išduota 2002 m. spalio 23 d. garantija Nr. 00632 yra garantija, o ne laidavimas.
2. Šioje byloje privalu vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2004 pagal ieškovo UAB „NCC Statyba“ ieškinį atsakovui UAB DK „Lindra“ dėl 889 417,00 Lt išmokos pagal garantiją priteisimo, bylų kategorija 32.3; 103 (LR CPK 4 str.), nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje ir šioje byloje ratio decidendi yra beveik identiškos.
3. Teismas, įvertinęs 2002 m. spalio 23 d. garantijos Nr. 00632 tekstą, t. y. garantijos trečią pastraipą, kurioje nurodyta, jog garantija pasibaigia vėliausiai po 60 dienų po galutinio apmokėjimo pagal subsidijos sutartį, teigė, jog UADB „Industrijos garantas“ išduotos tipinės avanso grąžinimo finansinės garantijos galiojimas nėra pasibaigęs, nes atsakovo išduotos garantijos galiojimas susijęs ne su subsidijos sutartyje numatytais galutinio mokėjimo terminais, o su realaus galutinio mokėjimo įvykdymu. Kadangi galutinis apmokėjimas nėra atliktas iki šiol, o sutartis yra nutraukta, vadinasi 60 dienų terminas nėra praleistas.
4. Tarp ieškovo ir atsakovo yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kylantys iš prievolių pagal garantiją vykdymo, todėl sutrumpintas 1 metų ieškinio senaties terminas, taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams, netaikytinas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UADB „Industrijos garantas“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas; priimti naują įrodymą – 2002 m. spalio 23 d. laidavimo rašto Nr. 00632 vertimą į lietuvių kalbą. Nurodo, jog sprendimas priimtas pažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normas, netinkamai jas aiškinant ir taikant, netinkamai įvertinant byloje esančius įrodymus. Apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:
1. Teismas sprendime netinkamai taikė ir aiškino CK 6.76 ir 6.90 straipsnių nuostatas, dėl to padarė nepagrįstą išvadą, jog iš 2002 m. spalio 23 d. išduotos tipinės avanso grąžinimo finansinės garantijos teksto aišku, jog UADB „Industrijos garantas“ išdavė ne laidavimą, o garantiją. Apeliantas nurodo, jog UADB „Industrijos garantas“ yra draudimo įmonė ir ji negali vykdyti jokios kitos ūkinės komercinės veiklos, išskyrus draudimo, perdraudimo bei su šia veikla susijusios veiklos. Draudimo įmonė gali užsiimti tik įstatyme nurodytų draudimo šakų ir grupių draudimo veikla. Šio ginčo atveju tai yra laidavimo draudimas (Draudimo įstatymo 7 str. 3 d. 15 p.). Laidavimo draudimo grupė apima tiesioginį laidavimo draudimą ir netiesioginį laidavimo draudimą. Taigi Draudimo įstatymas nenumato garantijos draudimo. Todėl tipinė avanso grąžinimo finansinė garantija laikytina laidavimo sutartimi ir jai taikytinos LR CK 6.76 str. nuostatos, nustatančios, jog laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos arba dalies savo prievolės. Esminėmis laidavimo sutarties sąlygomis yra laidavimu užtikrintos prievolės nurodymas, kreditoriaus ir laiduotojo nurodymas (Civilinio kodekso komentaras, šeštoji knyga, Prievolių teisė (I), Justitia, Vilnius 2003, 118 p.). Šias esmines laidavimo sąlygas atitinka tipinė avanso grąžinimo finansinė garantija. Tai, kad atsakovo UADB „Industrijos garantas“ išduota tipinė avanso grąžinimo finansinė garantija negali būti laikoma CK 6.90-6.92 str. numatyta garantija, patvirtina UADB „Industrijos garantas“ bei UAB „Statybos verslo ir paslaugų korporacijos mediena“ sudaryta 2002 m. spalio 23 d. sutartis LD/AL Nr. 632, kurioje numatytas UADB „Industrijos garantas“ įsipareigojimas išduoti būtent laidavimo raštą (o ne garantiją). Šioje sutartyje nurodytos ir kitos su laidavimu, o ne su garantija, susijusios nuostatos. Patvirtinant šios laidavimo draudimo sutarties sudarymą buvo išduotas Atsakomybės laidavimo, išduodant pasiūlymo, atlikimo, išankstinio apmokėjimo bei garantinio laikotarpio laidavimo raštus, draudimo liudijimas Nr. 00632. Draudimo liudijimo numeris yra toks pat, kaip ir tipinės avanso grąžinimo finansinės garantijos, t. y. Nr. 00632. Draudimo liudijime nurodyta, kad sutarties pagrindas - Atsakomybės laidavimo, išduodant pasiūlymo, atlikimo, išankstinio apmokėjimo bei garantinio laikotarpio laidavimo raštus, savanoriškojo draudimo taisyklės Nr. 023. Šios UADB „Industrijos garantas“ taisyklės, esančios sudėtine ir neatskiriama laidavimo sutarties dalimi, taip pat reglamentuoja tik laidavimo raštų išdavimą bei kitus su laidavimu susijusius teisinius santykius. Tipinės avanso grąžinimo finansinės garantijos pavadinimas ir forma buvo pateikta subsidijos sutarties 2 priedo - bendrųjų sąlygų 15.5 punkte, kurios originalas surašytas anglų kalba. Originalus laidavimo raštas taip pat buvo išduotas tik anglų kalba. Angliškas žodis „guarantee“ gali būti verčiamas tiek kaip garantija, tiek kaip laidavimas (Piekarskas B. Dabartinės anglų kalbos žodynas. V.. Alma littera, 2001, p.289). Todėl apeliantas mano, jog, iš anglų kalbos į lietuvių kalbą verčiant tipinį avanso grąžinimo laidavimą, ieškovo pateiktame vertime buvo padaryta vertimo klaida. Tipinės avanso grąžinimo finansinės garantijos pavadinime ir pačiame tekste žodis „garantija“ vartojamas bendrąja, prievolės užtikrinimo priemonės, prasme ir nereiškia nuorodos į CK 6.90 straipsnį. Teismas neatsižvelgė ir į tipinės avanso grąžinimo finansinės garantijos tekstą, kuriame išdėstyti prisiimti įsipareigojimai. Tipinėje avanso grąžinimo finansinėje garantijoje nustatyta, jog UADB „Industrijos garantas“ įsipareigoja pagal pirmą raštišką pareikalavimą sumokėti joje nustatytą sumą, nepaisant to, buvo ar ne pateiktas atitinkamas reikalavimas pagrindiniam skolininkui, kas akivaizdžiai prieštarauja CK 6.92 str. bei 6.245 str. 5 d., kurie imperatyviai nustato, jog kreditorius iki pareikšdamas reikalavimus asmeniui, kuris pagal įstatymus ar sutartį atsako papildomai kartu su kitu asmeniu (subsidiarioji atsakomybė), turi pagrindiniam skolininkui pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo. Tipinės avanso grąžinimo finansinės garantijos nuostata atitinka CK 6.76 str., 6.81 str., todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tipinę avanso grąžinimo finansinę garantiją laikė ne laidavimu, o garantija. Apeliantas nurodo, jog CK 6.193 str. 1 d. nustato, jog, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu teksto aiškinimu. Dėl to, atsižvelgiant į Draudimo įstatymo nuostatas, akivaizdu, jog atsakovas UAB „Industrijos garantas“ ketino išduoti laidavimo raštą, o ne garantiją. UAB „Statybos verslo ir paslaugų korporacijos mediena“ kreipėsi dėl terminuoto laidavimo išdavimo, UADB „Industrijos garantas“ su šia bendrove 2002 m. spalio 23 d. sudarė sutartį LD/AL Nr. 632. Ši sutartis taip pat numatė terminuoto laidavimo rašto išdavimą. Draudimo liudijimo numeris yra toks pat, kaip ir tipinės avanso grąžinimo finansinės garantijos, t.y. Nr. 00632. Remiantis išdėstytu, apeliantas teigia, jog UADB „Industrijos garantas“ išdavė laidavimo raštą ir šiems laidavimo teisiniams santykiams taikytinos CK 6.76-89 straipsnių nuostatos.
Žemesnės instancijos teismas
2. Nepagrįsta teismo išvada, jog šioje byloje privalu vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2004 (LR CPK 4 str.). Apeliantas teigia, jog 2004 m. vasario 4 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kuria sprendime rėmėsi Vilniaus apygardos teismas, nebuvo skelbta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje „Teismų praktika“, todėl nėra pagrindo į šią nutartį atsižvelgti. Nesutampa ir šių bylų ratio decidendi.
3. Teismas, remdamasis 2002 m. spalio 23 d. garantijos Nr. 00632 tekstu, padarė nepagrįstą išvadą, jog UADB „Industrijos garantas“ išduotos tipinės avanso grąžinimo finansinės garantijos galiojimas nėra pasibaigęs, nes atsakovo išduotos garantijos galiojimas susijęs ne su subsidijos sutartyje numatytais galutinio mokėjimo terminais, o su realaus galutinio mokėjimo įvykdymu. Apeliantas teigia, jog teismo išvados padarytos netinkamai aiškinant tipinės avanso grąžinimo finansinės garantijos laidavimo tekstą. Pažymi, jog laidavimo rašto trečioje pastraipoje nurodyta, jog garantija baigiasi vėliausiai po galutinio mokėjimo, nurodyto sutartyje (Priedas Nr. 3). Laiduotojas, prisiimdamas įsipareigojimus ir išduodamas terminuotą laidavimą, turi numatyti ir žinoti tokio laidavimo galiojimo ribas ir atitinkamai planuoti savo veiklą, prognozuoti prisiimamą riziką. Būtent dėl to garantijoje, apibrėžiant terminą ir yra panaudoti žodžiai „nurodyto Sutartyje“. Laikantis pirmosios instancijos teismo nuomonės, kad galutinis apmokėjimas nėra atliktas iki šiol, o subsidijos sutartis nutraukta, galiojimo terminas nėra praleistas, apeliantas teigia, jog laidavimas tampa neterminuotas, nes laiduotojas negalėtų numatyti, kada baigiasi šis laidavimas. CK 6.89 str. 1 d. numato, kad netgi tuo atveju, kai buvo laiduota nenustatytam laikui, taip pat kai prievolės įvykdymo terminas nenurodytas arba apibūdintas pareikalavimo momentu ir nėra kitokio susitarimo, laidavimas baigiasi suėjus dvejiems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos, jeigu kreditorius per šį terminą nepareiškia ieškinio laiduotojui. Šiuo atveju netgi maksimalus laidavimo galiojimo terminas, vadovaujantis pirmos instancijos teismo išvada dėl tipinės avanso grąžinimo finansinės garantijos terminuotumo tik realiu galutinio mokėjimo įvykdymu, negalėtų būti taikomas, nes prieštarautų minėtų CK imperatyvių normų esmei ir paskirčiai. Teismas skundžiamo sprendimo išvados dėl tipinės avanso grąžinimo finansinės garantijos galiojimo termino nemotyvavo, išskyrus tai, jog aišku iš tipinės avanso grąžinimo finansinės garantijos teksto. Apeliantas nurodo, jog subsidijos sutarties 4 (2) punkto 3 pastraipoje nurodoma, kad sąskaita galutinei išmokai su audito pažyma ir galutine ataskaita, patvirtinta Vidaus reikalų ministerijos programų pareigūno, pateikiama per 2 mėnesius nuo projekto užbaigimo, bet ne vėliau kaip 2003 m. rugsėjo 8 d. Pagal subsidijos sutarties bendrųjų sąlygų 15 (1) punktą, likusi suma sumokama per 60 dienų nuo dienos, kai užregistruojama galutinio mokėjimo paraiška, parengta pagal V priede nustatytą formą, kuri pristatoma kartu su galutine ataskaita, patvirtinta 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Pagal subsidijos sutartį vėliausia laidavimo galiojimo data būtų 2004 m. sausio 6 d. Apeliantas teigia, kad netgi laikant tipinę avanso grąžinimo finansinę garantiją ne laidavimu, o garantija, šios garantijos terminas buvo jau pasibaigęs prieš ieškovui pareiškiant reikalavimus dėl garantijoje numatytos sumos išmokėjimo.
4. Ieškovas nesilaikė subsidijos sutarties bendrųjų sąlygų 18.2 punkto, kuris numato, kad ieškovo teisė reikalauti, kad paramos gavėjas grąžintų visą ar dalį jam sumokėtos sumos, atsiranda tik nutraukus sutartį. Ieškovas reikalavimą grąžinti sumas pateikė dar nenutraukęs subsidijos sutarties, tuo pažeidė CK 6.245 str. 5 d. reikalavimus, kai papildomo skolininko pareiga atsakyti atsiranda tik kai pagrindinis skolininkas atsisako įvykdyti savo prievolę ar jos neįvykdo per nustatytą terminą. Teismas turėjo netenkinti ieškovo ieškinio netgi laikydamas, jog atsakovas išdavė garantiją, o ne laidavimo raštą, nes UADB „Industrijos garantas“ kaip papildomojo skolininko pareiga patenkinti ieškovo reikalavimą neatsirado.
5. Nepagrįsta teismo išvada, jog tarp ieškovo ir atsakovo yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kylantys iš prievolių pagal garantiją vykdymo, todėl sutrumpintas 1 metų ieškinio senaties terminas, taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams, netaikytinas. Apeliantas teigia, jog 2002 m. spalio 23 d. draudimo sutartimi LD/AL Nr. 632 buvo įforminti ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens UAB „Statybos verslo ir paslaugų korporacijos mediena“ laidavimo draudimo santykiai, todėl ieškovo reikalavimas kilęs iš draudimo teisinių santykių. Ieškininės senaties terminas praleistas ir atsakovas prašo taikyti ieškininę senatį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas VĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“ ginčija apeliacinio skundo argumentus, prašo 2006 m. kovo 28 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo UADB „Industrijos garantas“ apeliacinį skundą atmesti bei priteisti iš atsakovo UADB „Industrijos garantas“ bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Centrinė finansų ir kontraktų agentūra (vėliau reorganizuota į VĮ ,,Centrinė projektų valdymo agentūra“), Vidaus reikalų ministerija ir UAB ,,Statybos verslo ir paslaugų korporacijos mediena“ 2002 m. rugsėjo 27 d. pasirašė subsidijos sutartį išorinei pagalbai Europos Bendrijoje. Pagal šią sutartį ieškovas įsipareigojo suteikti bendrovei ,,Statybos verslo ir paslaugų korporacijos mediena“ 94 200 eurų subsidiją medienos džiovyklos įrengimui, o ši įsipareigojo panaudoti gautus pinigus pagal paskirtį ir įrengti medienos džiovyklą. Ieškovas po sutarties sudarymo sumokėjo bendrovei avansu 75 360 eurų (260 203 Lt), likusią sumą, kaip numatė sutartis, įsipareigojo sumokėti po darbų atlikimo. Sumokėto avanso grąžinimui, galimam pagal sutarties sąlygas, užtikrinti UADB ,,Industrijos garantas“ 2002 m. spalio 23 d. išdavė garantinį raštą. Bendrovė paramos gavėja 2003 m. liepos 14 d. pateikė ieškovui galutinės projekto ataskaitos projektą, kuriame nurodė, kad visi darbai pagal sutartį atlikti, tačiau ieškovas atskaitos nepatvirtino, nes 2003 m. rugsėjo 30 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba patikrinusi vietoje nustatė, kad pagal sutartį (projektą) numatyti darbai neatlikti. Po patikrinimo, 2003 m. spalio 8 d. ieškovas pranešė bendrovei ,,Statybos verslo ir paslaugų korporacijos mediena“, kad subsidijos sutartį nuo 2003 m. lapkričio 10 d. nutraukia ir pareikalavo grąžinti avansą. Bendrovė avanso negrąžino, todėl ieškovas dėl avanso sumokėjimo (grąžinimo) kreipėsi į garantą UADB ,,Industrijos garantas“. Kadangi ir ši bendrovė atsisakė mokėti 75 360 eurų avansą, ieškovas kreipėsi ieškiniu į teismą dėl avanso priteisimo iš garanto ir pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino.
Apeliantas pagrindiniu motyvu nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas, užtikrindamas trečiojo asmens ,,Statybos verslo ir paslaugų korporacijos mediena“ sutartinės prievolės įvykdymą, išdavė garantinį raštą. Teigia, kad Draudimo įstatymo nuostatos nenumato garantijos draudimo. Šio įstatymo 7 straipsnio trečios dalies 15 punktas numato laidavimo draudimą, todėl atsakovas, kaip draudimo bendrovė išdavė laidavimo, o ne garantijos raštą.
Draudimo įstatymo 7 straipsnis, kuris aptaria draudimo šakas ir grupes, numato kredito, laidavimo, finansinių nuostolių ((3 d., 14, 15, 16 p.) ir kitokį draudimą. Garantijos draudimas į šios normos nuostatas neįtrauktas, tačiau nei ši, nei kitos Draudimo įstatymo imperatyvaus pobūdžio normos nedraudžia draudimo bendrovei išduoti garantinį raštą. Sutarčių teisėje galioja laisvės principas (CK 6.156 str.), todėl apelianto argumentas, kad draudimo bendrovė negali išduoti garantijos rašto, nepagrįstas. Garantu gali būti bet kuris juridinis asmuo, jeigu imperatyvios teisės normos jam to nedraudžia.
Atsakovas UADB ,,Industrijos garantas“ Centrinei finansų ir kontraktų agentūrai (šiuo metu – Centrinė projektų valdymo agentūra) išduotu raštu pareiškė, kad jis, kaip pagrindinis skolininkas, o ne tik kaip laiduotojas ar garantas (angliškas žodis ,,quarantee“ gali būti verčiamas tiek kaip garantas, tiek kaip laiduotojas) UAB ,,Statybos verslo ir paslaugų korporacijos mediena“ vardu užtikrina 75 360 eurų, kurie turi būti sumokėti avansu pagal finansinės paramos sutartį, sumokėjimą agentūrai pagal šios pirmąjį rašytinį reikalavimą, kuriame bus nurodyta, jog pareikalavus paramos gavėjas nesumokėjo avansinio mokėjimo arba sutartis dėl kokių nors priežasčių buvo nutraukta (1 t. 67, 68 b. l. 2 t. 40 b. l.). Taigi atsakovas UADB ,,Industrijos garantas“ vienašališkai įsipareigojo rašte nurodyta suma atsakyti kreditoriui Centrinei projektų valdymo agentūrai, jeigu paramos gavėjas paramos davėjui pareikalavus negrąžins avansinio mokėjimo arba sutartis dėl kokių nors priežasčių bus nutraukta. Atsakovo išduoto rašto turinys ir paskirtis atitinka garantinio rašto sąvoką (CK 6.90 str., 6.193 str.). Šią išvadą patvirtina atsakovo įsipareigojimas neatšaukiamai, be jokių prieštaravimų ir be teisinių procedūrų atlikti mokėjimą į ieškovo sąskaitą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad toks įsipareigojimas, prilygstantis savo apimtimi banko garantijai (CK 6.93- 6.97 str.), reiškia garantijos pagal pirmąjį pareikalavimą sudarymą ir garanto duotą besąlyginį išankstinį sutikimą išmokėti reikalaujamas sumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys, priimtos civilinėje byloje Nr. 3k-3-99/2004 ir 3k-3-346/2005 pagal UAB ,,NCC Statyba“ ieškinį UAB DK ,,Lindra“ (UAB ,,PZU Lietuva“) dėl draudimo išmokų bei civilinėje byloje Nr. 3k-3-460/2005 pagal AB ,,Lietuvos draudimas“ ieškinį UAB ,,Ergo Lietuva“, UAB DK ,,Lindra“ dėl nuostolių priteisimo). Kolegija pastebi, kad pats atsakovas po subsidijos sutarties nutraukimo išduotą raštą pripažino garantija (1 t. 129, 132, 138 b. l.). Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo 2002 m. spalio 23 d. išduotą raštą pripažino garantiniu raštu.
Kitu skundo motyvu apeliantas UADB ,,Industrijos garantas“ nurodo tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinį patenkino, kadangi garantinio rašto (apelianto žodžiais laidavimo rašto) galiojimo terminas pasibaigė vėliausiai 2003 m. lapkričio 11 d., o reikalavimą ieškovas pateikė 2003 m. lapkričio 12 d., tai yra ieškovas reikalavimą atsakovui pateikė pasibaigus garantijai.
CK 6.96 straipsnio pirmos dalies 2 punktas nurodo, kad garantija baigiasi, kai sueina garantijoje nustatytas garantijos terminas. Garantijoje numatytas galiojimo terminas laikytinas naikinamuoju, todėl apelianto argumentai dėl garantijos pabaigos būtų reikšmingi, jeigu jos galiojimo terminas būtų pasibaigęs, tačiau apeliantas netinkamai aiškina išduoto garanto termino pabaigos momentą.
Apeliantas teigia, kad jo išduotame rašte nurodyta, jog garantija pasibaigia vėliausiai per 60 dienų nuo sutartyje numatyto galutinio mokėjimo ir šį teiginį pagrindžia savo atliktu iš anglų kalbos garantinio rašto vertimu (2 t. 40 b. l.), tačiau iš subsidijos sutarties priedo vertimo (1 t. 43 b. l.) ir garantinio rašto originalo bei jo vertimo (1 t. 62, 63 b. l.) matyti, kad atsakovo išduota garantija netenka galios ne vėliau kaip po 60 dienų nuo galutinio mokėjimo pagal sutartį (arba vėliausiai per 60 dienų po paskutinio mokėjimo nurodyto sutartyje), tai yra po paskutinio pagal sutartį (sutartyje nurodyto) 18 840 eurų mokėjimo. Taigi garantiniame rašte nėra nurodyta, kaip teigia apeliantas, kad garantija pasibaigia per 60 d. nuo sutarties 4.2 punkte nurodyto subsidijos likučio mokėjimo termino (2003 m. rugsėjo 8 d.). Tokią išvadą patvirtina subsidijos sutarties priedo 15 straipsnio, kuriame aptarti finansinės garantijos variantai, 4 punkto nuostatos. Šiame punkte nurodyta, kad, jeigu pagal subsidijos sutartį ,,avansu mokama suma siekia 1 milijoną eurų ar daugiau, ji turi būti užtikrinta finansine garantija visai avanso sumai, galiojančia iki kol perkančioji organizacija jos atsisakys po galutinio mokėjimo“ (1 t. 43 b. l.). Pateikta nuostata aiškiai parodo, kad finansinė garantija galioja 60 dienų nuo galutinio pinigų sumokėjimo (ginčo atveju) arba iki perkančioji organizacija po galutinio pinigų sumokėjimo garantijos atsisakys (kai garantija užtikrinta avanso suma siekia vieną milijoną eurų). Toks garantijos termino nustatymas atitinka garantijos instituto paskirtį ir patikimai užtikrina kreditoriaus interesų apsaugą.
Kolegija pastebi, kad bylos šalys būtent taip, kaip nurodyta, garantijos terminą ir suprato, kadangi ieškovas reikalavimą atsakovui pareiškė 2003 m. lapkričio 12 d., nors turėjo teisę ir galimybę tai padaryti anksčiau, o atsakovas, atsakydamas į pirmąjį reikalavimą, nenurodė, kad garantija pasibaigusi, ir netgi teigė, kad ne paskutinis mokėjimas, o subsidijos sutartimi aptarti darbai privalėjo būti baigti iki 2003 m. rugsėjo 8 d. (1 t. 125 b. l.). Kolegijos nuomone, atsakovas garantijos termino pasibaigimo aiškinimą kitokį, negu nurodė garantiniame rašte, pasirinko siekdamas išvengti atsakomybės pagal išduotą garantiją.
Remdamasi išdėstytais motyvais kolegija priėjo išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ieškovo reikalavimo pateikimo atsakovui metu garantija nebuvo pasibaigusi, kadangi antroji subsidijos dalis (galutinis mokėjimas) bendrovei ,,Statybos verslo ir paslaugų korporacijos mediena“ nebuvo sumokėta. Ieškovas nutraukė subsidijos sutartį ir pareikalavo, kad UAB ,,Statybos verslo ir paslaugų korporacijos mediena“ grąžintų avansą. Kadangi subsidijos gavėja avanso negrąžino, ieškovas pagal garantijos nuostatas turėjo teisę ir ją realizavo – pareikalavo, kad avansą sumokėtų atsakovas, o šiam gera valia nesumokėjus, vadovaudamasis CK 6.90, 6.92 straipsnių nuostatomis, pareiškė ieškinį.
Apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, dar vienu argumentu nurodo ieškinio senatį, tai yra, kad ieškovas, pateikdamas ieškinį 2005 m. birželio 22 d. (1 t. 6 b. l.), praleido sutrumpintą vienerių metų ieškinio, kilusio iš draudimo teisinių santykių, senaties terminą (CK 1.125 str. 7 d.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovo ir atsakovo draudimo teisiniai santykiai nesieja, todėl minėta įstatymo nuostata dėl sutrumpinto ieškinio senaties termino pareikštam ieškiniui netaikytina. Be to, pagal bylos duomenis ieškovas ir atsakovas ilgą laiko tarpą keitėsi raštais, kuriuose kiekvienas teikė savo argumentus, ir siekė išspręsti ginčą ne teismo keliu, todėl, netgi ieškovui praleidus ieškinio senaties terminą, būtų pagrindas jį atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.).
Kolegija, išnagrinėjusi faktines bylos aplinkybes, pripažįsta ir pastebi, kad ieškovas Centrinė projektų valdymo agentūra, kaip teikiamą paramą administruojanti institucija, kontroliuodamas subsidijos sutarties vykdymą, nebuvo pakankamai rūpestingas, kadangi, 2003 m. liepos 14 d., gavęs ataskaitos projektą, kad UAB ,,Statybos verslo ir paslaugų kooperacijos mediena“ atliko visus projekte numatytus darbus, organizavo atliktų darbų patikrinimą tik 2003 m. rugsėjo 30 d. Tačiau ši aplinkybė nesuteikia pagrindo atleisti atsakovą nuo atsakomybės pagal jo išduotą garantiją.
Remdamasi tuo, kas pasakyta, Kolegija priėjo išvados, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino faktines bylos aplinkybes ir pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei pagrįstai ieškinį patenkino. Apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti.
Ieškovas prašo priteisti jam teisinės pagalbos apeliacinėje instancijoje išlaidas ir pateikė jas patvirtinančius dokumentus. Iš banko sąskaitos išrašo matyti, kad ieškovas pagal advokato pateiktą 2006 m. gegužės 30 d. sąskaitą už teisines paslaugas 2006 m. birželio 8 d. sumokėjo 1770 Lt (2 t. 73, 74 b. l.). Atsižvelgdama į bylos sudėtingumo laipsnį bei advokato darbo ir laiko sąnaudas ruošiant atsiliepimą į apeliacinį skundą bei dalyvavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kolegija mano, kad ieškovo patirtų teisinės pagalbos išlaidų dydis realus, todėl, atmetant apeliacinį skundą, jos priteistinos iš atsakovo (CPK 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 28 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės draudimo bendrovės ,,Industrijos garantas“ (įmonės kodas xxxxxxxxx) ieškovui viešajai įstaigai ,,Centrinė projektų valdymo agentūra“ (įmonės kodas xxxxxxxxx) 1 770 (vieną tūkstantį septynis šimtus septyniasdešimt) litų advokato atstovavimo išlaidų.