Kauno apygardos teismo nutartis

2009-11-24 · Civilinė byla Nr. 2A-1531-259/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-11-24
Bylos Nr.
2A-1531-259/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Arvydas Žibas (pirm.), Evaldas Burzdikas, Virginija Gudynienė
Ieškovas
V. D.
Atsakovas
UAB “Lietuvos rytas“
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
Advokatai
Kristina Česnauskienė, Sigitas Židonis
Civilinė byla Nr.2A-1531-259/2009
Pirmos instancijos teismo teisėja Virginija Lozoraitytė

Procesinio dokumento kategorija 35.4, 44.5.1, 121.1, 121.15, 121.21

(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. lapkričio 24 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Žibo, kolegijos teisėjų Virginijos Gudynienės, Evaldo Burzdiko, sekretoriaujant Indrei Stankienei, dalyvaujant ieškovui V. D., jos atstovei advokatei Kristinai Česnauskienei, atsakovo UAB “Lietuvos rytas“ atstovui advokatui Sigitui Židoniui, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. D. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-8120-221/2009 pagal ieškovės V. D. ieškinį atsakovui "UAB Lietuvos rytas" dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir darbo užmokesčio priteisimo, tretieji asmenys - Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė V. D. kreipėsi į teismą ieškiniu ( b.l.4-6) bei papildymu (b.l. 36), kuriuo prašė pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir laikyti, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; pripažinti ginčo šalių susitarimą dėl darbo užmokesčio dalies, ieškovei mokėtos kaip honoraro, neatskiriama darbo sutarties Nr. 211, sudarytos tarp ieškovės ir atsakovo 1997-03-07 dalimi; priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos uždelsimo visiškai atsiskaityti su ieškove laiką, t.y. nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; priteisti nesumokėtą išeitinės išmokos dalį - 13 904,04 Lt, dalį lyginimo už sausio mėnesio atostogas - 2600 Lt ir dalį atlyginimo už nepanaudotas atostogas -835,78 Lt, iš viso 18 339,82 Lt, delspinigius, skaičiuojamus iki pilno atsiskaitymo po 0,06 % už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną bei bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. birželio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas iš šalių, jų atstovų paaiškinimų, byloje esančių rašytinių įrodymų skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime konstatavo, jog 1997-03-07 ieškovė su atsakovu sudarė darbo sutartį Nr.211. 2008-12-05 ieškovei buvo įteiktas įspėjimas dėl darbo sutarties nutraukimo. Įspėjimo laikotarpiu ieškovė pateikė prašymus kasmetinėms atostogoms nuo 2008-12-15 iki 2009-01-30. 2009-02-03 priimtas įsakymas nuo 2009-02-05 atleisti ieškovę iš darbo pagal LR DK 129 straipsnį. Ieškovei atleidimo dieną buvo paskaičiuota 4295,96 Lt dydžio išeitinė išmoka ir 578,22 Lt dydžio kompensacija už nepanaudotas atostogas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatavo, kad ieškovė įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą termino eigos metu atostogavo. Atostogos buvo suteiktos jos pačios prašymu ne nukeliant jos atleidimo iš darbo dieną atostogų laikui, kuomet atleidimo iš darbo diena yra laikoma kita diena po kasmetinių atostogų pabaigos dienos (DK 175 str.), t.y. ne nuo įspėjimo termino pabaigos (2009-02-05), o įspėjimo termino laikotarpyje - nuo 2008-12-15 iki 2009-01-30. Po išnaudotų atostogų ieškovė dar 4 dienas dirbo ir už tai gavo atlyginimą. Teismas iš byloje esančių įrodymų nenustatė, kad įstatymų nustatyta tvarka buvo ginčijamas atsisakymas duoti išankstinį sutikimą atleisti darbuotoją iš darbo, todėl konstatavo, kad darbdavys pagrįstai nepratęsė įspėjimo termino ir neperkėlė atleidimo datos. Atsižvelgiant į tai, teismas ieškovės reikalavimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir laikyti, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos konstatavo kaip nepagrįstą ir jo netenkino, taip pat kaip išvestinį reikalavimą netenkintino ir reikalavimo priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos ir uždelsimo visiškai atsiskaityti su ieškove laiką.

Remiantis LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 42 str. 1 d., kuria, kaip nurodė atsakovas ir jo atstovas ir buvo vadovaujamasi, teismas nustatė kad ieškovė už dizainerės darbą, kurį atsakovas laiko daugiau kūrybiniu, o ne techniniu atlyginimą gaudama honoraro forma, savo konkliudentiniais veiksmais sutiko, kad tokia sutartis tarp jos ir darbdavio sudaryta ir tokia forma sutiko gauti atlyginimą. Tai patvirtina ir pats ieškovės reikalavimo formulavimas - „pripažinti ginčo šalių susitarimą dėl darbo užmokesčio dalies, ieškovei mokėtos kaip honoraro...". Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, jog tokia buvo suderinta šalių valia (DK 9 (r. 2 d., CK 6.193 sr.), todėl nėra pagrindo pripažinti ginčo šalių susitarimą dėl darbo užmokesčio dalies, ieškovei mokėtos kaip honoraro, neatskiriama darbo sutarties dalimi. Tai, kad atsakovas, nesilaikydamas 2003-05-27 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 650 patvirtinto „Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 5.7 p. reikalavimų, įtraukdavo į vidutinį darbo užmokestį atlyginimui už atostogas apskaičiuoti, tuo pagerindamas darbuotojų padėtį, negali būti pagrindas tenkinti ieškinio reikalavimus ir įskaičiuoti honorarą į vidutinį darbo užmokestį skaičiuojant išeitinę kompensaciją ir atlyginimą už atostogas, nes iš neteisėtų veiksmų, negali būti kildinama teisė ir jos teismas negina.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu (b.l.72-81) ieškovė V. D. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti arba bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas dėl šių motyvų: Teismas sprendime netinkamai aiškina DK 140 str. 4 d., neteisingai nurodydamas, kad įspėjimo terminas pratęsiamas darbuotojo ligos ar atostogų laikui ar laikotarpiui nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, kai įstatymų nustatyta tvarka ginčijamas atsisakymas duoti išankstinį sutikimą atleisti darbuotoją iš darbo. Neginčytinai byloje nustatyta, kad įspėjimo laikotarpiu 46 kalendorines dienas ieškovė buvo eilinėse kasmetinėse atostogose, todėl nebūtina nustatyti kitų galimų pagrindų. DK 140 str.4d formuluotė imperatyvi. Todėl teismas neteisingai aiškino ir taikė įstatymą dėl įspėjimo terminų ir jų skaičiavimo tvarkos siedamas įspėjimo termino pabaigą su konkrečia 2009-02-05 datas. Ieškovės teigimu, pagal DK 140 str. 4 d. ir LAT išaiškinimus ( LAT 2009-06-10 aprobuotoje praktika), dviejų mėnesių įspėjimo terminas skaičiuojamas turėjo būti nuo sekančios po įspėjimo dienos - 2008-12-06 neįskaitant 46 atostogų dienų ir baigėsi, ieškovės paskaičiavimu, 2009-03-24; sprendžiant įspėjimo termino pratęsimo klausimą teismas nepagrįstai priėmė atsakovo poziciją, kad ieškovė galėjo prašyti eilinių kasmetinių atostogų po įspėjimo termino pasibaigimo. Tai nelogiška , neprotinga, nes pasibaigus įspėjimo terminui darbdavys įformina atleidimą iš darbo, o nesuteikia atostogas. Atleidus iš darbo ieškovei būtų išmokėta tik kompensacija už nepanaudotas atostogas; darbo bylose įrodinėjimo pareiga atitenka darbdaviui, tačiau šioje byloje jis neįrodė, kad ieškovę atleido iš darbo nepažeidžiant įstatymų. Taip pat LAT nurodė, kad teismas turi savo teisę rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu jis mano, kad tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą ( CPK 414 str. l d.). Teismas privalo įvertinti, ar darbo sutarties nutraukimas atitiko įstatymo reikalavimus ( LAT 2004 03 24d nutartis byloje Nr. 3k-3-227/2004, 3k-3-l3/2006). Iš šios bylos akivaizdu, kad darbdavys bylai svarbių įrodymų, be kurių negalima teisingai spręsti bylą neteikė, teismas jų taip pat nereikalavo, todėl sprendimas paremtas tik atsakovo subjektyviais paaiškinimais. Byloje nėra net darbdavio atitinkamo organo įsakymo ( sprendimo), įrodančio, kad realiai buvo vykdomas darbuotojų skaičių mažinimas ( dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų) bei įrodymai, kad jis buvo realiai įgyvendinamas ( LAT byla NR. 3k-3-311/2004, 3k-3-204/2007). Byloje darbdavys neįrodė, kad jo visuose struktūriniuose padaliniuose tapo visiškai nereikalingas atitinkamo darbuotojo darbo funkcijų vykdymas, kad darbuotojas yra ilgalaikėje prastovoje nesant darbo ir nėra galimybės perkelti į kitą darbą ( DK 122 str.)

Ieškovė apeliaciniame skundo nurodė, kad pas atsakovą nuo 1994 dirbo maketuotojos pareigose, šį darbą toliau dirbo nors pareigos buvo pervadintos dizainerės pareigomis ir be šių pareigų darbdavio veikla visiškai neįmanoma. Prieš gaunant įspėjimą darbo turėjo pakankamai, nebuvo prastovoje nei vienos dienos. Byloje nepareikalauta įrodymai apie darbdavio veiklos specifiką, ieškovės darbo specifiką, nėra net pareiginių instrukcijų, pagal kurias teismas galėjo daryti teisiškai reikšmingas išvadas dėl atliekamų funkcijų išlikimo, pasikeitimo, pakeitus pareigų pavadinimą. Pagal pareigines instrukcijas teismas privalėjo daryti ir teisiškai reikšmingas išvadas kvalifikuojant teisinius santykius: ar ieškovė dirbo ir ką pagal darbo sutartį ir ką dirbo pagal tariamą autorinę sutartį; ieškovė mano, kad darbdavys neįrodė ir ekonominės būtinybės, kad jos atliekamas darbas neša nuostolius, kad jos buvimas darbe nepateisinamas ir darbo užmokesčio mokėjimas yra nepagrįstas. Įspėjime ir teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose darbdavys formaliai nurodė įspėjimo, atleidimo būtinybę nurašydamas DK 129 str. formuluotę. Taip pat nėra jokių įrodymų, kad per visą įspėjimo laikotarpį nebuvo nei vienos laisvos pareigybės, kuri galėjo būti pasiūlyta ieškovei dirbti. Teismas visiškai netyrė, neanalizavo, ar darbdavys nepažeidė DK 135 str. numatytos pirmenybės teisės būti paliktam dirbti, kai mažinamas darbuotojo skaičius. Darbdavys teismui nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad darbo sutartis galėjo būti su ieškove nutraukta pagal DK 129 str., nes negalėjo tęsti darbo dėl svarbių priežasčių ( LAT byla NR. 3k-3-13/2006); ieškovė teigia, kad teismas visiškai neanalizavo faktiškai susiklosčiusių ieškovės santykių su darbdaviu ir darbo sutarties požymių, darbo santykių požymio- ieškovės įsipareigojimo paklusti ir paklusimo nustatytai tvarkai ( Darbo sutarties 6p.). Ieškovė atliko griežtai darbo sutartyje aptartą -sulygtą darbą- vykdyti tam tikrą rūšiniais požymiais apibrėžtą funkciją, kas buvo daroma ne savarankiškai nuo darbdavio. Jos darbo funkcijų pobūdis buvo nuolatinis, apibrėžtas darbo sutartimi, atliktus darbus kontroliavo ir davė nurodymus redaktorius, už kurių atlikimą gavo virš dešimt metų kasmėnesines, todėl toks darbo pobūdis nerodo darbo pagal autorinę sutartį. Ieškovės teigimu, teismas neįvertino Darbo sutarties 5 p, kuriuo darbdavys įsipareigojo už kokybišką darbą, darbą naktį, savaitgaliais, švenčių dienomis kartą per mėnesį mokėti papildomą užmokestį. Šis papildomas užmokestis ir buvo mokamas, tačiau vėliau buvo įvardintas ne kaip darbo užmokestis, o honoraras. į Taip pat teismo neįvertintas darbo sutarties 6 p. Aprobuota Lietuvos Vyriausiojo adm. Teismo 2005-07-14 praktika akcentuoja , kad darbo teisiniams santykiams būdingas periodiškai mokamas atlyginimas už darbą, tuo tarpu atliekant užduotį civilinių sutarčių pagrindu sumokama priėmus galutinį darbo rezultatą. Byloje nenustatyta, už kokius konkrečius, priimtus pagal autorinę sutartį darbus ieškovei buvo mokamas honoraras. Teismas neanalizavo darbdavio vidaus tvarkos aplinkybių, ką privalėjo daryti siekiant atriboti ar neatriboti darbo santykius nuo civilinių teisinių santykių, neteisingai taikė Autorių ir gretutinių teisių įst. 42 str. Byloje nebuvo nustatytos aplinkybės, kad ieškovė būtų kūrusi kūrinius, kurie būtų leidžiami laikraščiuose, todėl nebuvo pagrindo pripažinti buvus autorinei sutarčiai. Teismas neįvertino atliekamo darbo pobūdžio, kad ieškovė atliko išimtinai rūšiniais požymiais apibrėžtą nuolatinę darbo funkciją, kuri negali būti teisiškai kvalifikuojama kaip autorinės sutarties pagrindu atliekamas darbas, už kurį mokamas honoraras; teismas neįvertino, kad galiojantys teisės aktai pareigą tinkamai įforminti darbo sutartį numato būtent darbdaviui ( DK 99 str.3d). Darbdavio pareigų neatlikimas negali būti panaudotas prieš darbuotoją, sprendžiant darbo ginčą. LAT ne kartą akcentavęs, kad darbuotojas yra silpnesnė darbo santykių šalis, todėl net ir norint , valios darbuotojo nepakaktų, o ir sukeltų grėsmę faktinių santykių pastovumui, kuriuo yra suinteresuotas darbuotojas.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l.89-92) atsakovas UAB “Lietuvos rytas“ su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priimti naujus įrodymus ir prijungti juos prie bylos dėl šių motyvų: Teismas skundžiamame sprendime tinkamai įvertino atostogų ieškovei suteikimo aplinkybes. DK 175 str. yra speciali norma sprendžiant visus ginčus, kylančius dėl atostogų suteikimo tvarkos ir atleidimo iš darbo datos, kuomet darbuotojas atleidžiamas ne dėl jo kaltės. DK 130 str. 4 d. taip pat yra nurodoma, jog įspėjimo terminas pratęsiamas darbuotojo atostogų laikui, o ne kad atostogų laikas „neįskaitomas" į įspėjimo terminą; ieškovė atleidimo iš darbo pagrindo ir įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą turinio neginčija. Todėl atsakovo teigimu apeliaciniame skunde ieškovė kelia naujus reikalavimus ir bando ginčyti ir šiuos dalykus. Darbo sutartis su apeliante buvo nutraukta dėl ekonominių priežasčių ir darbovietės struktūrinių pertvarkymų. Yra pagrindas pripažinti visiems žinoma aplinkybe ( CPK 182 str. l p.), kad 2008 m. pabaigoje - 2009 m. pradžioje prasidėjo visuotinė ekonominė - finansinė krizė, kuri privertė absoliučią daugumą įmonių, tarp jų ir UAB "Lietuvos rytas", mažinti darbuotojų skaičių, atlikti struktūrinius pertvarkymus ir pan. Per visą ieškovės įspėjimo apie atleidimą laikotarpį ( nuo 2008-12-05 iki 2009-02-05 ) UAB "Lietuvos rytas" įvairiais pagrindais darbo sutartis nutraukė su 68 darbuotojais ( nepriėmė į darbą nei vieno ), o nuo 2008 11 01 iki 2009 08 10 iš viso darbo sutartis buvo nutraukta su 82 darbuotojais, į darbą nepriimant taip pat nei vieno. Atsakovas taip pat nurodė, kad jie neturėjome galimybės pasiūlyti ieškovei jokio kito darbo, nekalbant jau apie jos perkėlimą į kitą darbą. Atsižvelgiant į tai, prašo prijungti pažymą apie nutrauktas darbo sutartis ir naujai sudarytas darbo sutartis bei internetinių tinklapių pranešimus apie UAB "Lietuvos rytas" struktūrinius pertvarkymus; ieškovė bando įrodinėti, kad ji bendrovėje dirbo ne nuo 1997 m., o nuo 1994 m., todėl jos nepertraukiamas darbo stažas buvo 15 metų, kaltina atsakovą sąmoningu kažkokių duomenų nepateikimu, nors tiek ieškinyje, tiek teisme pati nurodė visiškai kitus faktus, kuriuos objektyviai patvirtina ir rašytiniai įrodymai; vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo metodika ir tvarka yra griežtai reglamentuota, todėl ir teismas, kaip ir darbdavys, visais atvejais privalo tiksliai to laikytis. Visi įrodymai sprendžiant ginčą šioje dalyje buvo ištirti ir tinkamai įvertinti. Apeliantė jokių naujų įrodymų nepateikė, kadangi ir negali pateikti, nes jų nėra. Atsakovas nurodė, kad su ieškove buvo sudaryta darbo sutartis, to niekada neginčijo. Taip pat nurodė, kad už tam tikrą kūrybinį darbą, vadovaujantis galiojančiais įstatymais, ieškovei buvo išmokamas ir honoraras. Ieškovė per visą darbo laiką mūsų bendrovėje su tokia atsiskaitymo už atliktą darbą tvarka sutiko.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas dalinai.

Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir nustatyta tvarka konstatuotas reikšmingas bylos aplinkybes. Teismo išvados apie faktines bylos aplinkybes gali būti grindžiamos tik LR CPK 177 str. išvardytais įrodymais, gautais bei ištirtais bei įvertintais įstatymų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą apeliacine tvarka 2009 06 22 sprendimą, neteisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias tiek įrodinėjimo procesą, bei įrodymų vertinimą (LR CPK XIII skyriaus I skirsnis), tiek procesinės teisės normas apibrėžiančias šalių pareikštų reikalavimų pilną išnagrinėjimą priimant procesinius sprendimus, nustatančias priimamų teismo sprendimų turinį (LR CPK 265 str., 270 str.), neatsižvelgė į įstatymo leidėjo įtvirtintą darbo bylų nagrinėjimo specifiką. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas teismo sprendimą, netinkamai taikė ir neteisingai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias darbuotojų atleidimo iš darbo pagrindus, procedūras ir tvarką, dėl to skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas naikintinas. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą nebuvo atskleista bylos esmė, o pagal byloje esančius įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl byla perduotina pirmosios instancijos teismui iš naujo (LR CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka yra nustatyta, jog ieškovė pareiškusi ieškinį atsakovui teisme dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką, ieškinį grindė tuo faktiniu pagrindu, jog buvo pažeistos atleidimo iš darbo procedūros, nes įspėjimo dėl atleidimo iš darbo laikotarpiu ieškovė atostogavo, ieškovė prašė jos negrąžinti į pirmesnį darbą, priteisti kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, ji atleidimo pagrindo ir įspėjimo turinio neginčijo, ieškinyje nurodė, kad grąžinimas į darbą negalimas ir dėl ekonominių priežasčių iš esmės sumažėjus dienraščio leidybą ir panaikinus ieškovės darbo vietą (b.l. 4). Apeliaciniame skunde ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme apeliantė papildomai įrodinėjo, jog byloje atsakovas nepagrindė ir neįrodė, kad realiai buvo vykdomas darbuotojų skaičiaus mažinimas, apeliantė galimai turėjo pirmenybės teisę būti palikta dirbti naikinant jos etatą, jai nebuvo pasiūlytas įstatymo nustatyta tvarka kitas darbas.

Teisėjų kolegija negali nesutikti su šiais apeliacinio skundo motyvais. Įstatymų leidėjas yra nustatęs, jog teismo vaidmuo nagrinėjant darbo bylas yra aktyvus, išimtinis, teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jei mano, kad tai būtina siekiant teisingai išspręsti bylą, teismas turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (LR CPK XX skyrius). Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje spręsdamas klausimą dėl ieškovės atleidimo iš darbo neteisėtumo apsiribojo procedūrinių įspėjimo terminų patikrinimu ir nesprendė klausimo ar buvo faktinis ir teisinis pagrindas atleisti ieškovę iš darbo, ar buvo realiai mažinamas darbuotojų skaičius ir naikinamas ieškovės etatas bendrovėje, ar pagrįstai ir teisingai buvo atleista ieškovė iš darbo nepasiūlius jai kitos darbo vietos bendrovėje. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovei pareiškus reikalavimą pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu, atsakovui tenka pareiga įrodinėti, jog ji iš darbo atleista pagrįstai, teisingai, nepažeidžiant įstatymo leidėjo nustatytų procedūrų, įvertinant pirmenybės teises likti darbe prieš kitus bendrovės darbuotojus, o to atsakovui nedarant, teismas privalo pareikalauti iš šalių pateikti teismui reikiamus įrodymus, kad būtų galima spręsti dėl atleidimo teisėtumo ir pagrįstumo ir atvirkščiai (LR CPK 414 str. 1 d., 417 str.).

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka matyti, kad byloje nėra pateikti įrodymai buvo realus darbuotojų skaičiaus mažinimas dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų, ar buvo ir kokiu pagrindu mažinamas darbuotojų skaičius padalinyje, kuriame dirbo ieškovė, ar buvo naikinamas ir dėl kokių priežasčių ieškovės etatas (darbo vieta), ar galėjo pasinaudoti ieškovė teise būti palikta dirbti atsižvelgiant į pirmenybės teisę nustatančias aplinkybes (DK 135 str.). Teismui būtina pasiūlyti atsakovui pateikti įrodymus, ar pagrįstai ieškovei nebuvo pasiūlytas kitas darbas bendrovėje. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismui iš naujo būtina šias aplinkybes įrodančius dokumentus išreikalauti ir įvertinti.

Teisėjų kolegija laiko pagrįstu apeliacinio skundo motyvą, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai detaliai išnagrinėjo reikalavimą pripažinti ginčo šalių susitarimą dėl darbo užmokesčio dalies, ieškovei mokėtos kaip honoraro, neatskiriama darbo sutarties Nr. 211, sudarytos tarp ieškovės ir atsakovo 1997-03-07 dalimi. Visų pirma tiek ieškovė, tiek atsakovas teismui nepateikė nei minėto susitarimo mokėti kas mėnesį honorarą buvimo, nei tokio susitarimo pagrindo, nei tokio honoraro dydžio ir jo skaičiavimo ir mokėjimo tvarkos ir pagrindų. Iš byloje ieškovės pateiktų atsikaitymo lapelių negalima spręsti apie kokio tai susitarimo mokėti kas mėnesį neapibrėžto dydžio honorarą buvimo ir galimumo šį honorarą laikyti darbo užmokesčio dalimi. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismui iš naujo, šias aplinkybes siūlytina šalims įrodyti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (LR CPK 178 str.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

apeliacinį skundą patenkinti dalinai.

Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 22 d. sprendimą. Bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kolegijos pirmininkas Arvydas ŽibasKolegijos teisėjai Virginija GudynienėEvaldas Burzdikas