Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Jurgio Kiškio ir Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorės Astos Chraminos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžio, kuriuo J. J. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 145 straipsnio 1 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

J. J. pagal LR BK 145 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 2016 m. rugpjūčio 23 d., apie 16.20 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo motinai G. A. J. sėdint fotelyje, prieš ją pakėlęs abiejų rankų kumščius, užsimojo ir pagrasino ją užmušti, dėl to buvo pakankamas pagrindas manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas.Pirmosios instancijos teismas J. J. dėl kaltinimo pagal LR BK 145 straipsnio 1 dalį išteisino konstatavęs, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas nurodė, kad kaltinamojo J. J. išsakyti žodžiai motinos atžvilgiu nebuvo realūs grasinimai, nes kaltininkas neturėjo nei tyčios, nei realios galimybės nužudyti ar sunkiai sutrikdyti nukentėjusiajai sveikatą, o byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad kaltinamasis J. J. anksčiau būtų pykęsis su savo motina, grasinęs jai ar naudojęs prieš ją psichologinį ar fizinį smurtą, ar kaip nors kitaip būtų bauginęs ją ar kitus asmenis.Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorė Asta Chramina apeliaciniame skunde (toliau – Skundas) prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – J. J. pripažinti kaltu pagal LR BK 145 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam bausmę – 6 mėnesius viešųjų darbų, per mėnesį nustatant išdirbti po 20 val.Skunde nurodoma, kad iš ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu surinktų duomenų matyti, kad nukentėjusioji J. J. veiksmus suvokė kaip grasinimą, turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, tai patvirtina tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje užfiksuotas faktas, jog nukentėjusioji kreipėsi į policiją dėl savo sūnaus grasinimų, buvo susijaudinusi, verkė. Ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose G. A. J. parodė, kad J. J. grasinimų metu buvo apsvaigęs, rėkė, iškėlęs kumščius jai grasino, kad jai nereikės eiti pas gydytojus, nukentėjusioji nurodė, jog bijo sūnaus, grasinimai jai atrodo realūs, labai ją išgąsdino, kadangi gyvena viena, niekas jos negali apginti. Taigi, atsižvelgiant į tai matyti, jog nukentėjusioji suvokė J. J. veiksmus kaip realų pavojų jos gyvybei.Skunde teigiama, kad aplinkybė, jog grasindamas J. J. rankose neturėjo ginklo ar kitokio įrankio, kuriuo galima sužaloti žmogų, nepadaro jo išsakyto grasinimo mažiau realiu. Iš byloje surinktos medžiagos matyti, jog J. J., išsakęs grasinimus, stipriai trenkė į durų rankeną, taip sudaužydamas durų stiklą. Atsižvelgiant į nukentėjusiosios ir J. J. amžiaus skirtumą, J. J. demonstruotą agresiją, tai, jog kaltinamasis ir nukentėjusioji gyvena vieni, matyti, jog net ir nenaudojant ginklo ar kitokio daikto J. J. grasinimai buvo pakankamai realūs ir nukentėjusioji turėjo pagrindą manyti, jog jos gyvybei gresia pavojus. Būtina atkreipti dėmesį, jog įvykio metu J. J. nustatytas 3,07 promilių girtumo laipsnis, o tai laikoma sunkiu girtumu. Nukentėjusioji savo parodymuose parodė, kad įvykio metu suvokė, jog sūnus yra apsvaigęs. Nors nukentėjusioji teisminio nagrinėjimo metu ir nurodė, kad sūnus nėra agresyvus ir anksčiau jokio smurto nenaudojo, tačiau šioje dalyje nukentėjusiosios parodymai vertintini kritiškai, nes jie prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotiems pastarosios parodymams ir policijos pareigūnų tarnybiniame pranešime pateiktai informacijai, kuriame užfiksuota, kad nukentėjusioji verkė.Prokurorės nuomone iš byloje surinktų duomenų matyti, kad grasindamas J. J. būtent tokių padarinių ir norėjo, aiškiai suvokdamas savo elgesio bauginamąjį pobūdį. Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo abejoti išvadomis dėl grasinimų realumo, todėl J. J. veika turėjo būti pripažinta nusikalstama bei pastarasis turėjo būti pripažintas kaltu. Teismas, vertindamas ne byloje surinktų įrodymų visumą, o pavienius įrodymus, padarė klaidingas išvadas, todėl nuosprendis, kuriuo J. J. buvo išteisintas, turi būti panaikintas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintojo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorės Astos Chraminos apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (LR BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.Išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, spręsdamas J. J. kaltės (nekaltumo) klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir pagrįstai J. J. dėl kaltinimo pagal LR BK 145 straipsnio 1 dalį išteisino, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.LR BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus įgyvendintas. Vertinant grasinimo realumą, reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, ir kt. Baudžiamosios atsakomybės taikymas už LR BK 145 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką suponuoja būtinumą konstatuoti tiesioginę kaltininko tyčią – kad jis suvokia, jog grasinimą kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą išsako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos siekia.J. J. buvo kaltinamas tuo, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo motinai G. A. J. sėdint fotelyje, prieš ją pakėlęs abiejų rankų kumščius, užsimojo ir pagrasino ją užmušti, dėl to buvo pakankamas pagrindas manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas. Tačiau aukštesniojo teismo nuomone, tokio pobūdžio išteisintojo grasinimai užmušti savo motiną nebuvo realūs – išteisintasis buvo sunkaus girtumo laipsnio, grasinimai pasireiškė vien tik kumščių pakėlimu ir užsimojimu, taigi toks grasinimų išsakymo būdas nesudaro pagrindo patikėti, kad nužudymas iš tiesų gali būti įvykdytas. Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jos sūnus (išteisintasis) agresyviai elgėsi pirmą kartą, nežino, ar sūnus galėjo jai ką nors padaryti ir mano, kad jis tik norėjo ją pagąsdinti, dėl padarytos mažareikšmės žalos ji civilinio ieškinio nereiškia (b. l. 14, 15). Šie nukentėjusiosios parodymai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog išteisintojo grasinimai nebuvo realūs, tokiais jų netgi nelaikė ir pati nukentėjusioji. Nagrinėjant bylą teisme nukentėjusioji taip pat patvirtino, kad sūnus geria nedažnai, o kai išgeria, tai nebūna agresyvus, ir nurodė, kad sūnui atleidžia. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčas tarp išteisintojo ir nukentėjusiosios kilo dėl to, jog išteisintasis nerado raktų ir dėl to apkaltino nukentėjusiąją. J. J. pareikalavimo atiduoti raktus, o jai atsakius, kad ji raktų neturi, pagrasino sakydamas, kad jai dabar bus, ir kad jai nebereikės nei ambulatorijos. Tačiau tokie J. J. išsakyti žodžiai negali būti traktuojami kaip realus ir akivaizdus pavojus G. A. J. gyvybei. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad J. J. anksčiau būtų pykęsis su savo motina, jai grasinęs, naudojęs prieš ją psichologinį ar fizinį smurtą, bauginęs ją per kitus asmenis ar pan., todėl vienkartinius J. J. grasinimus nužudyti (kaip tą nukentėjusioji suprato iš jo žodžių, kad jai dabar bus, ir kad jai nebereikės nei ambulatorijos), jam esant sunkaus girtumo laipsnio ir supykus dėl nerastų raktų, laikyti realiais nėra jokio pagrindo. Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad nukentėjusioji, atvykus policijos pareigūnams, verkė, taip pat nepatvirtina nusikalstamos veikos požymių ir grasinimų realumo išteisintojo veiksmuose, kadangi nukentėjusioji buvo susijaudinusi dėl paties įvykio, kad sūnus buvo neblaivus ir agresyvus. J. J., išsakęs grasinimus, stipriai trenkė į durų rankeną, taip sudaužydamas durų stiklą, tačiau šie jo veiksmai nebuvo nukreipti į nukentėjusiąją, todėl jo grasinimų nukentėjusiosios atžvilgiu taip pat nepatvirtina.Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, konstatuoja, kad J. J. dėl kaltinimo pagal LR BK 145 straipsnio 1 dalį išteisintas pagrįstai, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir motyvais pagrindo nėra, todėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendis paliekamas galioti, o prokurorės Astos Chraminos apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorės Astos Chraminos apeliacinį skundą atmesti.