- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-19
- Bylos Nr.
- e2S-2291-614/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-21458-2016-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eglė Surgailienė
- Atsakovas
- J. M., F. M.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. M. ir F. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 17 d. nutarties.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas J. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams S. Š., J. M. ir F. M. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo; trečiasis asmuo notarė Snieguolė Kaplerienė. Šiuo ieškiniu ieškovas teismo prašo pripažinti 2011-01-12 dovanojimo sutartį, pagal kurią S. Š. padovanojo J. M. 1/15000 dalį žemės sklypo, esančio Parodų g., Vilniuje, pirkimo – pardavimo sutartimi ir perkelti ieškovui J. M. pirkėjo teises ir pareigas pagal šią sutartį, nustatant, kad S. Š. pardavė, o J. M. nupirko 1/15000 dalį sklypo, esančio Parodų g., Vilniuje, už 219,82 Eur; perkelti J. M. pirkėjo teises ir pareigas pagal 2011-02-04 pirkimo – pardavimo sutartį ir nustatyti, kad S. Š. pardavė, o J. M. nupirko 320/15000 dalių žemės sklypo, esančio Parodų g., Vilniuje, už 4 344,3 Eur; priteisti atsakovams iš ieškovo 4 344,3 Eur; priteisti ieškovui iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti J. M. ir F. M. nuosavybės teise priklausančią 321/15000 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Parodų g., Vilniuje.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 17 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino. Nustatęs, kad ieškovo reikalavimai turtinio pobūdžio, teismas sprendė, jog, laikinųjų apsaugos priemonių nepritaikius, atsakovai gali perleisti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypo dalį kitam sąžiningam įgijėjui, dėl ko, teismui sprendimu ieškinį patenkinus, nebūtų galimybės jį įvykdyti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovai J. M. ir F. M. atskiruoju skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismo argumentas, kad, laikinųjų apsaugos priemonių nepritaikius, atsakovai gali perleisti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypo dalį kitam sąžiningam įgijėjui, nėra pakankamas padaryti išvadą, jog galimai ieškovui palankus teismo sprendimas negalės būti įvykdytas. Ieškovas savo prašymo nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais. Ginčo žemės sklypo dalį atsakovai valdo jau daugiau kaip penkerius metus ir jos parduoti neketina, priešingai, ketina joje vykdyti statybas arba kitą ūkinę veiklą. Atsižvelgtina ir į ieškinio sumą, kuri – 4 564,12 Eur – atsakovams nėra didelė. Be to, apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas nevertino preliminaraus ieškinio pagrįstumo. Ieškovas nutylėjo faktinę aplinkybę, kad yra dar 87 ginčo žemės sklypo bendrasavininkiai, todėl jo elgesys, pareiškiant ieškinį, yra nesąžiningas ne tik ieškovo, bet ir kitų bendrasavininkių atžvilgiu. Negana to, ieškovas aiškiai praleidęs trijų mėnesių ieškinio senaties terminą (CK 4.79 str. 3 d.). Taigi ieškinys yra nepagrįstas. Atsakovai pažymėjo, jog tikimybės, kad bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, nebuvimas eliminuoja jo neįvykdymo riziką ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę.
Atsiliepimas
Ieškovas J. M. atsiliepimu su atskiruoju skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovai nenurodė, kaip skundžiama nutartis pažeidžia jų interesus, juo labiau, jeigu jie ginčo žemės sklypo dalies perleisti neketina. Apeliantų teiginys, kad jie ketina joje vykdyti statybas arba kitą ūkinę veiklą, yra deklaratyvus ir nepagrįstas jokiais įrodymais. Atsakovai net nėra pradėję jokių procedūrų dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo ar jų žemės sklypo dalies atidalijimo iš bendrosios nuosavybės. Ieškovas nurodė, kad ieškinio sumos dydis, nagrinėjant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra aktualus, kai ieškinio reikalavimas susijęs su piniginių sumų priteisimu. Šiuo atveju ieškovas siekia, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės, o ne priteista piniginė suma. Ieškovo teigimu, atsakovai nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų galima padaryti išvadą, jog ieškinys akivaizdžiai nepagrįstas. Pagal CK 1.127 str. 1 d., ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi suvokti apie jo teisės pažeidimą. Iki 2016-05-26, kai gavo J. J., G. J., S. D. pareiškimą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės su Nekilnojamojo turto registro išrašu, kuriame ieškovas pirmą kartą pamatė duomenis apie ginčijamus sandorius, jokios informacijos apie ginčijamus sandorius ieškovas neturėjo, todėl laikytina, kad ieškinio senaties termino ieškovas nėra praleidęs. Jokie teisės aktai turto bendrasavininkiams pareigos periodiškai domėtis viešo registro duomenimis apie jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą nenumato. Be to, ieškinio senaties klausimas, kurį teismas turi spręsti, įvertinęs visas faktines bylos aplinkybes, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, negali būti nagrinėjamas. Ieškinyje nurodyta, kad be ieškovo dar yra apie 80 žemės sklypo bendrasavininkių. Tai patvirtina ir kartu su ieškiniu teismui pateiktas Nekilnojamojo turto registro išrašas. Ieškovas už kitus bendrasavininkius, ar ginčijamais sandoriais buvo pažeisti jų interesai, nuspręsti negali. Visi bendrasavininkiai yra gavę tokią pat informaciją, kaip ir ieškovas, ir tik jie patys turi apsispręsti dėl savo teisių gynimo, jei mano, kad jų teisės taip pat buvo pažeistos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme. Teismas absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Šioje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai priėmė nutartį, kuria patenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Teismas, remdamasis bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).
Teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Taigi, laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymą. Vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti, bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Vienas iš atskirojo skundo argumentų – ieškovas ieškinio tikėtinai nepagrindė. Apeliantai nurodė, jog ieškovas nutylėjo faktinę aplinkybę, kad yra dar 87 ginčo žemės sklypo bendrasavininkiai, todėl jo elgesys, pareiškiant ieškinį, yra nesąžiningas ne tik ieškovo, bet ir kitų bendrasavininkių atžvilgiu. Negana to, ieškovas aiškiai praleidęs trijų mėnesių ieškinio senaties terminą (CK 4.79 str. 3 d.). Su aptariamu apelianto argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Pažymėtina, kad teismas tik preliminariai vertina ieškovo pareikšto ieškinio pagrįstumą, t. y. pats ieškinys (ginčas) (jo reikalavimų pagrįstumas) nėra nagrinėjamas iš esmės, ir teismas netiria bei nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie tirtini ir vertintini tik nagrinėjant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2323/2013). Aukščiau išdėstytos atsakovų nurodytos aplinkybės yra susijusios su bylos nagrinėjimu iš esmės, tačiau šiuo atveju vertinamas tik tikėtinas ieškinio pagrįstumas, o ne ieškinys nagrinėjamas iš esmės. Ieškovas ieškinyje nurodė savo argumentus, pateikė atitinkamus dokumentus, kurie, jo manymu, patvirtina ieškinio reikalavimų pagrįstumą. Taigi šioje stadijoje konstatuoti, kad ieškinys nėra net tikėtinai pagrįstas, nėra pagrindo. Todėl, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra akivaizdžių duomenų, jog pagal ieškovo pareikštus reikalavimus negalėtų būti priimtas jam palankus teismo sprendimas. Nesant aplinkybių, iš kurių jau šioje stadijoje būtų akivaizdžiai matyti, kad pareikštas ieškinys negalėtų būti tenkinamas, nėra pagrindo daryti išvadą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negalimumo.
Be to, atsakovai atskirajame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismo argumentas, kad, laikinųjų apsaugos priemonių nepritaikius, atsakovai gali perleisti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypo dalį kitam sąžiningam įgijėjui, nėra pakankamas padaryti išvadą, jog galimai ieškovui palankus teismo sprendimas negalės būti įvykdytas. Ieškovas savo prašymo nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apeliantų argumentu nesutinka. Pažymėtina, jog pareikštu ieškiniu ieškovas iš esmės siekia, kad būtų pripažinta jo nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypo dalį. Šį turtą atsakovams perleidus, iš sąžiningo įgijėjo jo išreikalauti nebus galima, ir tokiu atveju ieškovo ieškinys netektų prasmės. Taigi, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nors apeliantai pažymėjo, kad ginčo žemės sklypo dalį jie valdo jau daugiau kaip penkerius metus ir jos parduoti neketina, priešingai, ketina joje vykdyti statybas arba kitą ūkinę veiklą, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Todėl aptariamas apelianto argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Apeliantų nuomone, atsižvelgtina ir į ieškinio sumą, kuri – 4 564,12 Eur – jiems nėra didelė. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja tai, jog ieškovo ieškinys nepiniginio pobūdžio, todėl ieškinio sumos dydis šiuo atveju nėra aktualus.
Kiti atsakovų atskirajame skunde išdėstyti argumentai esminės reikšmės, vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų neanalizuoja ir nevertina. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).
Vadovaudamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovų atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti, todėl atskirasis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.