- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-04-18
- Bylos Nr.
- A-502-659-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Birutė Janavičiūtė (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Dainius Raižys
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Arvi cukrus“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Dainiaus Raižio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Arvi cukrus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Arvi cukrus“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Arvi cukrus“ (toliau – ir UAB „Arvi cukrus“; Bendrovė; pareiškėjas; apeliantas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas:
1) pripažinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsisakymą 2007 m. sausio 2 d. raštu Nr. 2D-2(11.54) „Dėl nuostolių atlyginimo“ neteisėtu;
2) pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos Respublikos (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Žemės ūkio ministerijos, (toliau – ir atsakovo atstovas) priteisti 7 697 178 Lt žalos atlyginimą bei procesines 5 % metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Skunde pareiškėjas paaiškino, kad Žemes ūkio ministras 2002 m. spalio 21 d. priėmė įsakymą Nr. 412 „Dėl baltojo cukraus eksporto“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo buvo nustatytos kvotinio baltojo cukraus, pagaminto iš 2002 metų derliaus cukrinių runkelių, eksporto užduotys – 24 tūkst. tonų – ir šis kiekis buvo paskirstytas cukraus gamintojams. Nurodė, kad pareiškėjui buvo paskirta 4,86 tūkst. tonų kvotinio cukraus eksporto užduotis. Teigė, jog priverstinio kvotinio cukraus eksporto kaina buvo žymiai mažesnė už planuojamo parduoti kvotinio cukraus kainą vidaus rinkoje, dėl ko pareiškėjas, vykdydamas eksporto užduotį, patyrė žalą. Pažymėjo, jog Žemės ūkio ministro veiksmų neteisėtumas buvo konstatuotas įstatymų nustatyta tvarka, t. y. Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2006 m. spalio 2 d. sprendimu panaikinus Įsakymą.
Akcentavo, jog Žemės ūkio ministras, patvirtindamas eksporto tvarką, nustatė cukraus gamintojui pareigą vykdyti akivaizdžiai gamintojui nuostolingą kvotinio cukraus eksportą tam, kad būtų išspręsta kvotinio cukraus pertekliaus vidaus rinkoje problema, kadangi savavališkai, nesant įstatyme numatyto pagrindo, suvaržė cukraus gamintojo teisę, sudarant savarankiškai civilines sutartis, realizuoti pagamintą kvotinį cukrų, o kartu nustatė ir pareigą sudaryti sutartis dėl kvotinio cukraus eksporto.
Vertino, kad Žemės ūkio ministras atliko neteisėtus veiksmus, t. y. priėmė ir patvirtino teisės aktą, kuris suvaržė asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, sutarčių sudarymo laisvę, sąžiningos konkurencijos laisvę, asmens galimybes nekliudomai veikti reaguojant į rinkoje susiklosčiusią situaciją. Taip pat vertino, jog buvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai, nes pareiškėjas, kaip ūkio subjektas, vykdantis veiklą reguliuojamos rinkos sąlygomis, planavo savo veiklą, sąnaudas bei pajamas remdamasis nustatytomis cukraus kvotomis bei realiomis galimybėmis realizuoti savo produkciją vidaus rinkoje.
Teigė, kad Žemės ūkio ministerija nepaisė aukštesnės galios teisės norminių aktų, įskaitant ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, bei suprato, kad savo neteisėtais veiksmais daro žalą kvotinio cukraus gamintojams. Nurodė, kad vykdydama Įsakymą Bendrovė neplanuotai dėl nuostolingo kvotinio cukraus eksporto patyrė 7 697 178 Lt žalą, kadangi ji turėjo galimybę visą pagamintą kvotinį cukrų realizuoti vietinėje rinkoje, tačiau negalėjo pasirinkti, kam ir kokiomis sąlygomis parduos savo pagamintą produkciją, bei turėjo vykdyti neteisėtus Žemės ūkio ministerijos nurodymus, kurie jau iš anksto lėmė žalos atsiradimą, o galimybė ją kompensuoti nebuvo nustatyta.
Laikėsi pozicijos, kad tarp Žemės ūkio ministerijos neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui padarytos 7 697 178 Lt žalos egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys.
Teigė, kad atsakovas ginčijamame atsakyme klaidingai aiškina valstybės pagalbos sąvoką. Nurodė, kad pareiškėjas dėl neteisėtų Žemės ūkio ministerijos veiksmų patyrė žalą, kurią jis privalo atlyginti pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles. Pažymėjo, kad nuostolių atlyginimas juos patyrusiam asmeniui atkuria iki pažeidimo egzistavusią padėtį, tačiau nesuteikia jokios naudos ar ekonominio pranašumo, o tuo tarpu valstybės pagalba reiškia praturtėjimą kito subjekto sąskaita, kurio asmuo nebūtų patyręs, jeigu būtų veikęs savo jėgomis. Teigė, jog restitucija negali iškraipyti konkurencijos ar daryti įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai, nors žala ir atlyginama iš valstybės biudžeto lėšų.
Nurodė, kad nuostolius skaičiavo remdamasis skirtumu tarp pajamų, gautinų pardavus kvotinį cukrų rinkos kainomis vidaus rinkoje ir faktiškai gautų pajamų, kurias pareiškėjas gavo realizuodamas kvotinį cukrų pagal Įsakymą. Teigė, jog vidutinė kvotinio cukraus pardavimo kaina vidaus rinkoje 2004 metų gegužės-gruodžio mėnesiais buvo 2,23 Lt. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas, laikydamasis priverstinės kvotinio cukraus eksportavimo tvarkos, realizavo 4,86 tūkst. tonų kvotinio cukraus. Apskaičiavo, kad pardavęs vidaus rinkoje tokį kiekį kvotinio cukraus, būtų gavęs 10 837 800 Lt pajamų. Atkreipė dėmesį į tai, kad faktiškai realizuoto kvotinio cukraus pardavimo kaina svyravo nuo 0,638560503 iki 0,651851307 Lt už kilogramą. Pažymėjo, jog už realizuotą kvotinio cukraus kiekį pareiškėjas gavo 3 140 622 Lt pajamų. Taigi pareiškėjo patirti nuostoliai yra lygūs 7 697 178 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovai papildomai paaiškino, kad dėl minimalių kainų ginčo nėra. Nurodė, kad skola pripažinta beviltiška ne todėl, kad buvo teikiama valstybės parama, o dėl termino. Atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas rėmėsi 2002 metų kainomis, o pareiškėjas rėmėsi 2004 metų balandžio mėnesio skaičiavimais. Teigė, kad kaina 2,5 Lt už kilogramą yra nustatyta visai rinkai ir nėra skirta tik akcinei bendrovei (toliau – ir AB) „Marijampolės cukrus“. Laikėsi pozicijos, kad kaina buvo nustatyta atsižvelgus į visos rinkos interesus ir tai nebuvo valstybės pagalba AB „Marijampolės cukrus“. Paaiškino, kad neteisinga rinkos problemas užkrauti vienam gamintojui. Nurodė, kad dėl cukraus pertekliaus 2004 metais nepavyko gauti didesnės kvotos, bet tai ne pareiškėjo kaltė, kadangi jis derybose nedalyvavo. Manė, kad Žemės ūkio ministerija suprato, kad įmonės patirs nuostolius (žalą).
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos Respublikos atstovas Žemės ūkio ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime paaiškino, kad Lietuva iki 1997 m. neužaugindavo pakankamo cukrinių runkelių kiekio cukraus gamybai. Nurodė, kad siekiant aprūpinti vidaus rinką (vartotojus ir pramonę) baltuoju cukrumi ir išplėsti pelningiausią augalininkystes šaką, buvo parengta Gyventojų aprūpinimo cukrumi programa 1995-2002 metais, patvirtinta Žemės ūkio ministerijos kolegijos 1995 m. vasario 23 d. posėdžio nutarimu Nr. 4 (toliau – ir Programa). Minėtoje programoje numatytas cukrinių runkelių auginimas palankiausiose ir tinkamiausiose cukriniams runkeliams auginti zonose, naujųjų auginimo technologijų įdiegimas, apsirūpinimas technika ir cukraus fabrikų plėtra. Pagal Programą dar nuo 1997 m. kasmet užauginama pakankamai cukrinių runkelių, kad vidaus rinka būtų aprūpinta vietinės gamybos cukrumi ir sudarytos galimybes jį eksportuoti.
Teigė, kad Lietuvos Respublikos cukraus įstatymas įteisino baltojo cukraus gamybos kvotą. Jos dydis (112 tūkst. tonų) 1999 ir 2000 metais buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 161 „Dėl baltojo cukraus gamybos kvotos nustatymo“. Vadovaudamasi Cukraus įstatymu ir Vyriausybes 2001 m. kovo 7 d. nutarimu Nr. 264 „Dėl cukraus režimo patvirtinimo“, Žemės ūkio ministerija kasmet nustatydavo vidaus rinkai reikalingo cukraus kiekį ir cukraus gamybos kvotą paskirstydavo šalies cukraus gamintojams. Pažymėjo, jog 2000 metais, prasidėjus Lietuvos deryboms su Europos Sąjunga (toliau – ir ES), buvo prašoma nustatyti 150 tūkst. tonų baltojo cukraus gamybos „A“ kvotą ir 15 tūkst. tonų cukraus gamybos „B“ kvotą. Teigė, jog prašymas buvo paremtas didžiausiu cukraus gamybos lygiu per 1990-2000 metų laikotarpį. Atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuva turėjo tikslą išsiderėti 150 tūkst. tonų cukraus gamybos kvotą, dėl ko buvo skatinamas ir cukrinių runkelių auginimas. Dėl šios priežasties Vyriausybė 2001 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. 284 „Dėl baltojo cukraus gamybos kvotos nustatymo“ (toliau – ir 2001 m. kovo 12 d. nutarimas Nr. 284) nustatė baltojo cukraus gamybos kvotą trejiems metams: 2001 metams – 112 tūkst. tonų, 2002 metams – 122 tūkst. tonų ir 2003 m. – 130 tūkst. tonų.
Nurodė, kad Lietuvos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą sutarties pirminiuose projektuose (toliau – ir EK projektas) Lietuvai buvo numatyta 96,4 tūkst. tonų baltojo cukraus „A“ kvota. Vėliau, kai jau buvo žinomas EK projekte Lietuvai numatytas kvotos dydis (103,01 tūkst. tonų) ir įvertintas susikaupusio kvotinio cukraus perteklius, kuris susidarė dėl žemesnių cukraus kainų kaimyninėse šalyse ir dėl nepakankamos valstybės sienos apsaugos, Vyriausybės 2002 m. vasario 27 d. nutarimu Nr. 294 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 12 d. nutarimo Nr. 284 „Dėl baltojo cukraus gamybos kvotos nustatymo“ dalinio pakeitimo“ 2002 metų kvota buvo sumažinta iki 112 tūkst. tonų. Valstybė turėjo nuspręsti, ar nustatyti realų 2002 metais vidaus rinkai reikalingo cukraus kiekį, t. y. sumažinti 2002 metų cukraus gamybos kvotą iki 103,01 tūkst. tonų, sumažinti Marijampolės zonoje cukrinių runkelių auginimo plotus ir nevykdyti pasirašytos Marijampolės cukraus fabriko sanavimo sutarties, ar, atsižvelgus į cukrinių runkelių augintojų ir perdirbėjų prašymus, atstatyti 2002 metų cukraus gamybos kvotą iki 122 tūkst. tonų. Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 879 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 12 d. nutarimo Nr. 284 „Dėl baltojo cukraus gamybos kvotos nustatymo“ pakeitimo“ (toliau – ir 2002 m. birželio 12 d. nutarimas Nr. 879) vėl buvo atstatyta 2002 metų kvota iki 122 tūkst. tonų ir pavesta Žemės ūkio ministerijai parengti bei patvirtinti baltojo cukraus, pagaminto iš 2002 metų derliaus cukrinių runkelių, eksporto užduotis ir tvarką. Įgyvendindama tuo metu galiojusio Cukraus įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatą, pagal kurią Vyriausybė ar jos įgaliota institucija gali taikyti ir kitas cukraus rinkos reguliavimo priemones, saugančias cukrinių runkelių augintojų, cukraus gamintojų ir vartotojų interesus, bei siekdama konkurencinių sąlygą suvienodinimo (tai yra, kad visos įmonės eksportuotų pagaminto cukraus dalį proporcingai skirtai kvotai) ir vykdydama Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 879 2.1 punktą, atsižvelgdama į Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl cukraus rinkos reguliavimo priemonių“ (toliau – ir 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimas Nr. 1170) 2.3 punktą, 2001 m. kovo 12 d. nutarimą Nr. 284, taip pat į Žemės ūkio ministro 2002 m. kovo 5 d. įsakymą Nr. 67 „Dėl baltojo cukraus gamybos kvotos paskirstymo ir minimalios ribinės cukrinių runkelių supirkimo kainos“ bei 2002 metų devynių mėnesių cukraus balansą, Žemės ūkio ministerija Įsakymu nustatė, kad baltojo cukraus, pagaminto iš 2002 metų derliaus cukrinių runkelių, eksporto užduotis yra 24 tūkst. tonų ir šį kiekį paskirstė cukraus gamintojams. Iš viso į trečiąsias šalis buvo eksportuota 57,163 tūkst. tonų baltojo cukraus: 24 tūkst. tonų cukraus pagal Žemės ūkio ministro Įsakymu nustatytą privalomo eksporto užduotį ir 33,163 tūkst. tonų pagal Pasirengimo pereiti prie Europos Sąjungos cukraus režimo programą, patvirtintą Žemės ūkio ministro 2004 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 3D-103. Jeigu nebūtų eksportuotas 57,163 tūkst. tonų baltojo cukraus perteklius, pagal ES taikomą perteklinių atsargų apskaičiavimo metodiką Lietuvai būtų pripažintos 45,114 tūkst. tonų baltojo cukraus perteklinės atsargos, už kurias būtų reikėję sumokėti į ES biudžetą apie 77,88 mln. Lt. Pažymėjo, kad po tokių priemonių įvykdymo 2005 m. gegužės 31 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 832/2005 dėl cukraus, izogliukozės ir fruktozės perteklinių kiekių Čekijos Respublikoje, Kipre, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Maltoje, Vengrijoje, Slovakijoje ir Slovėnijoje nustatymo, Lietuvai cukraus ir perdirbtų produktų perteklinės atsargos nebuvo pripažintos.
Vertino, kad Žemės ūkio ministerijos neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu nenustatyta, o ši sąlyga Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio taikymui yra būtina, todėl Lietuvos Respublikos valstybei pareiga atlyginti pareiškėjui žalą CK 6.271 straipsnyje nustatytu pagrindu nekyla. Taip pat vertino, kad minėtas sprendimas nesukėlė neigiamų ekonominių pasekmių pareiškėjui. Pažymėjo, kad pareiškėjas, Lietuvos Respublikos žemes ūkio rūmai (2002 m. balandžio 23 d. raštas Nr. 01-14-03-29), žemės ūkio kooperatyvas „Suvalkijos cukriniai runkeliai“ primygtinai prašė padidinti 2002 metų baltojo cukraus gamybos kvotą iki 122 tūkst. tonų. Paaiškino, kad tokiu būdu norėta išlaikyti geriausius derlius gaunančius Marijampolės regiono cukrinių runkelių augintojus ir išgelbėti Marijampolės cukraus fabriką nuo gresiančio bankroto, kadangi jame teismo sprendimu V. K. firma „Arvi“ vykdė sanavimo procesą. Teigė, jog jeigu nebūtų buvus padidinta šalies kvota iki 122 tūkst. tonų, baltojo cukraus gamyba sanuojamam fabrikui būtų tapusi nerentabili.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. liepos 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčijamame akte atsakovas iš esmės remiasi Žemės ūkio ministro Įsakymu, priimtu vykdant Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 29 d. nutarimą Nr. 1170, 2002 m. birželio 12 d. nutarimą Nr. 879. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 31 d. nutarimu pripažino, kad Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 1170 2.3 ir 2.4 punktai, Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 879 2 punkto nuostata „įpareigoti Žemės ūkio ministeriją: 2.1. atsižvelgiant į 2002 metų devynių mėnesių cukraus balansą, iki 2002 m. spalio 20 d. parengti ir patvirtinti baltojo cukraus, pagaminto iš 2002 metų derliaus cukrinių runkelių, eksporto užduotis ir tvarką“ prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 46 straipsnio 1,2 ir 3 dalims, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui ir kad Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 1170 2.3 ir 2.4 punktai, Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 879 2 punkto nuostata „įpareigoti Žemės ūkio ministeriją: 2.1. atsižvelgiant į 2002 metų devynių mėnesių cukraus balansą, iki 2002 m. spalio 20 d. parengti ir patvirtinti baltojo cukraus, pagaminto iš 2002 metų derliaus cukrinių runkelių, eksporto užduotis ir tvarką“ prieštaravo Cukraus įstatymo 4 straipsnio 1 daliai (2000 m. gegužės 18 d. redakcija), 2 daliai (1999 m. liepos 8 d. redakcija). Nurodė, kad 2006 m. spalio 2 d. sprendimu Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, panaikino Žemės ūkio ministro 2002 m. spalio 21 d. įsakymą Nr. 412 „Dėl baltojo cukraus eksporto“.
Teigė, jog pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas Lietuvos Respublikos valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pakanka to, kad esant kitoms būtinoms civilinės atsakomybės sąlygoms, valdžios institucijos ir jų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal teisės aktus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Padarė išvadą, kad Žemės ūkio ministerijos neteisėtų veiksmų priimant Įsakymą nebuvo, kadangi šis aktas buvo priimtas Vyriausybės pavedimu. Taigi Žemės ūkio ministerija veikė teisėtai, kaip ir privalėjo veikti pagal galiojančius teisės aktus.
Nurodė, kad byloje buvo nustatyta, kad 1999 m. birželio 21 d. Kauno apygardos administracinis teismas akcinei bendrovei AB „Marijampolės cukrus“ iškėlė bankroto bylą, o 1999 m. rugsėjo 9 d. joje buvo pradėtas sanavimo procesas. Pažymėjo, jog AB „Marijampolės cukrus“ administratorius raštu prašė nustatyti 2,5 Lt už kilogramą minimalią valstybinę cukraus pardavimo iš fabrikų kainą. Vyriausybė 1999 m. gegužės 3 d. nutarimu Nr. 508 „Dėl cukraus pardavimo“, 2000 m. rugsėjo 12 d. nutarimu 1076 „Dėl minimalios valstybinės cukraus kainos nustatymo laikinosios tvarkos“, 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1170 nustatė minimalią valstybinę cukraus kainą 2,5 Lt už kilogramą. Žemės ūkio ministras 1999 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 93 patvirtino Metinių cukraus gamybos ir cukrinių runkelių pardavimo kvotų nustatymo ir jų paskirstymo tvarką, kurios 7 punkte buvo įtvirtinta, jog cukraus gamybos kvotos cukraus fabrikams skiriamos ne trumpesniam kaip 2 metų laikotarpiui; jos nustatomos vadovaujantis faktiniu pastarųjų dvejų metų vidutiniu fabrikų cukrinių runkelių perdirbimo paros našumu (antrojo pusmečio). Atsižvelgus į cukraus gamybos iš cukrinių runkelių 1994-2003 metais statistiką ir AB „Marijampolės cukrus“ 1999-2001 metais neįvykdžius minėtu Žemės ūkio ministro 1999 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 93 patvirtintos kvotos, ši kvota turėjo būti mažinama neįvykdytu procentu, tačiau vykdant sanavimo procedūrą cukraus gamybos kvota AB „Marijampolės cukrus“ nebuvo sumažinta.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog valstybė vykdė tikslingą ir sėkmingą AB „Marijampolės cukrus“ sanavimo procedūrą, baigtą 2002 m. spalio 14 d. Nurodė, kad teigti, jog vėlesniais valstybės institucijų veiksmais UAB „Arvi cukrus“ buvo padaryta žala dėl eksporto užduočių nustatymo, nėra pagrindo. Akcentavo, jog be valstybės paramos AB „Marijampolės cukrus“ po bankroto procedūros užbaigimo būtų buvus likviduota. Teigė, jog nors ir atsirado cukraus perteklius padidinus cukraus gamybos kvotas, tačiau įmonės sanavimo procedūra tapo sėkminga.
Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo atstovo pozicija, kad tuo atveju, jeigu nebūtų buvus padidinta cukraus gamybos kvota iki 122 tūkst. tonų, baltojo cukraus gamyba sanuojamam fabrikui būtų tapusi nerentabili. Tokiame kontekste pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjas žalos nepatyrė.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkintas jo skundas.
Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas priėjo prie neteisingos išvados, kad Žemės ūkio ministerijos veiksmai, dėl kurių apeliantas patyrė nuostolius, yra teisėti. Nurodo, kad teismas turėjo vadovautis ir CK 6.246 straipsniu, be to, turėjo atsižvelgti į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-117-5/2006 bei, tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, turėjo pripažinti, kad Žemės ūkio ministerijos veiksmai buvo neteisėti.
2. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvu, kad Žemės ūkio ministerijos veiksmai atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus, kadangi ji turėjo vadovautis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis dėl viešojo administravimo principų. O tai reiškia, kad Žemės ūkio ministerija, vykdydama tuo metu galiojusius teisės aktus, privalėjo pasirinkti tokį jų vykdymo būdą, kuris nepadarytų apeliantui žalos ir būtų proporcingas įstatyme nustatytam administravimo tikslui.
3. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad tokia situacija buvo suponuota būtinojo reikalingumo, t. y. dėl aplinkybės, jog neeksportavus 57,163 tūkst. tonų baltojo cukraus pertekliaus, Lietuvai dėl to būtų tekę sumokėti į ES biudžetą apie 77,88 mln. Lt. Nurodo, kad šiuo atveju nebuvo galima remtis CK 6.253 straipsnio 6 dalyje numatytu pagrindu dėl būtinojo reikalingumo, kadangi nebuvo tam reikalingų sąlygų.
4. Mano, kad AB „Marijampolės cukrus“ bankroto byloje vykęs sanavimo procesas pasibaigė sėkmingai dėl sanuotojo V. Kučinsko firmos „Arvi“ atliktų investicijų, o ne dėl valstybės suteiktos paramos, kadangi, kaip matyti iš Vyriausybės 2004 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 854 „Dėl kai kurių ūkininkų ir įmonių skolų pripažinimo beviltiškomis“, AB „Marijampolės cukrus“ skola buvo nurašyta praėjus pusantrų metų po sėkmingo įmonės sanavimo proceso užbaigimo, kas niekaip neįrodo, kad parama įmonei buvo suteikta gelbėjant ją nuo likvidavimo. Be to, skola buvo nurašyta todėl, kad ji tapo beviltiška, o ne todėl, jog tokiu būdu buvo suteikta pagalba.
5. Nurodo, kad Vyriausybės nutarimai, kuriais buvo nustatyta cukraus pardavimo iš cukraus fabrikų kaina 2,5 Lt už kilogramą, nebuvo skirti suteikti pagalbą bankrutuojančiai AB „Marijampolės cukrus“, todėl laikytina, kad jie nesuteikė teisės versti apeliantą vykdyti nuostolingą cukraus eksportą.
6. Laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylą, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimą (57, 86 ir 87 straipsniai). Teigia, jog teismas, sutikdamas su atsakovo teiginiais, visiškai neanalizavo jo (atsakovo) pateiktų įrodymų ir nenurodė, kodėl buvo atmesti apelianto argumentai bei pateikti įrodymai.
7. Teigia, kad atsakovo pateikta Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto 2006 m. gruodžio 15 d. pažyma Nr. 5-398-1-09 patvirtina apelianto patirtus nuostolius, dėl ko ji vertintina kaip dalinis apelianto reikalavimo atlyginti patirtus nuostolius pripažinimas.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos Respublikos atstovas Žemės ūkio ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime teigia, kad apeliantas Lietuvos Respublikos pareigą atlyginti žalą sieja tik su tuo faktu, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. spalio 2 d. sprendimu panaikino Žemės ūkio ministro Įsakymą. Laikosi pozicijos, kad Žemės ūkio ministerija veikė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, todėl jos veiksmai buvo teisėti ir nesukėlė žalos apeliantui. Kiti atsakovo atstovo atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą išdėstyti argumentai yra analogiški argumentams, išdėstytiems atsakovo atstovo atsiliepime į apelianto skundą pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Bylos, kurias sprendžia administraciniai teismai, išvardytos ABTĮ 15 straipsnyje. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Taigi bylos administraciniame teisme nagrinėjimo dalyku gali būti teisines pasekmes suinteresuotam asmeniui sukeliantis viešojo administravimo subjekto priimtas teisės aktas (plačiąja prasme), ar veiksmas (neveikimas).
Pareiškėjas apskundė teismui Žemės ūkio ministerijos atsisakymą 2007 m. sausio 2 d. raštu Nr. 2D-2(11.54) „Dėl nuostolių atlyginimo“. Pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra išvestinis iš reikalavimo Žemės ūkio ministerijos atsisakymą 2007 m. sausio 2 d. raštu Nr. 2D-2(11.54) „Dėl nuostolių atlyginimo“ pripažinti neteisėtu, o pastarojo neteisėtumas grindžiamas Žemės ūkio ministro 2002 m. spalio 21 įsakymo Nr. 412 neteisėtumu.
Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK nustatyta tvarka (6.245 - 6.250, 6.271 straipsniai). CK 6.246-6.249 straipsniuose nustatytos sąlygos, kurios yra būtinos civilinei atsakomybei atsirasti: neteisėti veiksmai (veikimas arba neveikimas), įpareigoto asmens kaltė dėl nurodytų veiksmų, kitam asmeniui padaryta žala (nuostoliai arba neturtinė žala) ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Deliktinė (t. y. dėl žalos atsirandanti) atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių. CK 6.271 str. yra nustatytos sąlygos, būtinos atsirasti atsakomybei už žalą, padarytą valdžios institucijų neteisėtais veiksmais. Pagal šio straipsnio 1, 3, 4 dalių nuostatas, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šios įstatymo normos prasme sąvoka „aktas“ (CK 6.271 straipsnio 3 dalis) reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris daro tiesioginę įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ir savivaldybės institucijų priimti teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi, pagal CK 6.246-6.249 straipsnių, CK 6.271 straipsnio nuostatas esminė valstybės prievolės dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sąlyga yra atitinkamos valdžios institucijos neteisėti aktai, neveikimas taip, kaip pagal įstatymus ji privalėjo veikti. Atitinkamo viešojo administravimo subjekto veiksmai galėtų būti pripažinti neteisėtais tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad atitinkamos valdžios institucijos darbuotojai neįvykdė atitinkamais (konkrečiais) teisės aktais jiems priskirtų funkcijų, arba veikė ne taip, kaip turėjo veikti viešojo administravimo srityje pagal tuos teisės aktus ir tai tiesiogiai darė įtaką asmens teisėms ar teisėtiems interesams.
Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime pabrėžė, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimo institutas suponuoja inter alia tai, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka (laikantis tinkamo teisinio proceso reikalavimų) yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Apeliantas, remdamasis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 2 d. sprendimu, teigia, kad Žemės ūkio ministerijos 2007 sausio 2 d. raštas Nr. 2D-2(11.54) „Dėl nuostolių atlyginimo“, kuriuo atsisakoma atlyginti apelianto tariamai patirtus nuostolius, yra neteisėtas, kadangi buvo priimtas Žemės ūkio ministro 2002 m. spalio 21 d. įsakymo Nr. 412, kuris minėtu teismo sprendimu buvo panaikintas, pagrindu.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teisės aktai (jų dalys) laikomi atitinkančiais Konstituciją ir teisėtais tol, kol nustatytąja tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminiai aktai – prieštaraujančiais Konstitucijai ir (arba) įstatymams), ir jog tol, kol teisės aktai (jų dalys) nustatytąja tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminiai aktai – prieštaraujančiais Konstitucijai ir (arba) įstatymams) arba kol jie nėra nustatytąja tvarka pripažinti netekusiais galios, juose nustatytas teisinis reguliavimas atitinkamiems teisinių santykių subjektams yra privalomas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. ir 2008 m. vasario 20 d. nutarimai).
Kaip teigia atsakovo atstovas, Žemės ūkio ministro 2002 m. spalio 21 d. įsakymas Nr. 412 buvo priimtas įgyvendinant Cukraus įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, remiantis Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 1170 2.3 punktu, Vyriausybės 2001 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. 284 ir Žemės ūkio ministro 2002 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. 67 2.4 punktu bei vykdant Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 879 2.1 punktą.
Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 31 d. nutarimu pripažino, kad Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 1170 2.3 punktas ir 2002 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 879 2.1 punktas prieštarauja Konstitucijai ir Cukraus įstatymo 4 straipsnio 1 daliai. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2006 m. birželio 3 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog Konstitucinio Teismo nutarimai, išvados, taip pat sprendimai priimti nagrinėti prašymą ar paklausimą, sprendimai atsisakyti nagrinėti prašymą ar paklausimą, sprendimai nutraukti bylą (teiseną), sprendimai dėl Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimo įsigalioja jų oficialaus paskelbimo „Valstybės žiniose“ dieną.
Konstitucinio Teismo suformuluota įstatymų ir kitų teisės aktų konstitucingumo prezumpcijos taisyklė šiuo atveju reiškia, jog iki 2006 m. birželio 3 d. Žemės ūkio ministerija ne tik turėjo teisę, bet ir pareigą vykdyti paminėtas teisės aktų nuostatas, nepaisant to, kad jos vėliau buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai ir Cukraus įstatymui. Žemės ūkio ministro įsakymas Nr. 412 buvo priimtas 2002 m. spalio 21 d., vadinasi, jis buvo priimtas tada, kai, vadovaujantis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, juose nustatytas teisinis reguliavimas atitinkamiems teisinių santykių subjektams, t. y. Žemės ūkio ministerijai, buvo privalomas. Taigi darytina išvada, jog Žemės ūkio ministerija, priimdama minėtą įsakymą, elgėsi teisėtai. Dar daugiau – galima teigti, jog jos veiksmai būtų buvę neteisėti, jeigu ji būtų atsisakiusi vykdyti minėtas Vyriausybės nutarimų nuostatas ir nepriėmusi 2002 m. spalio 2 d. įsakymo Nr. 412. Vadinasi, ir Žemės ūkio ministerijos atsisakymas 2007 m. sausio 2 d. raštu Nr. 2D-2(11.54) „Dėl nuostolių atlyginimo“, grindžiamas minėtu įsakymu ir jo priėmimo aplinkybėmis, yra pagrįstas ir teisėtas, dėl ko jo naikinti nėra pagrindo.
Kaip jau buvo minėta, viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – neteisėti veiksmai (veikimas arba neveikimas). Padarius išvadą, jog Žemės ūkio ministerija elgėsi teisėtai ir pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą 2002 m. spalio 21 d. priėmė teisėtą įsakymą Nr. 412, konstatuotina, jog šiuo atveju nėra visų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, kas reiškia, jog pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Kiti apelianto nurodyti argumentai yra susiję su Žemės ūkio ministro 2002 m. spalio 21 d. įsakymo Nr. 412 ir Vyriausybės nutarimų, kurių pagrindu jis buvo priimtas, teisėtumo klausimais, kas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, be to, šie klausimai buvo išpręsti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 2 d. sprendime ir Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarime, kurie yra įsiteisėję ir galiojantys, todėl teisėjų kolegija dėl šių apelianto argumentų nepasisakys.
Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą, darytina išvada, jog pareiškėjo reikalavimai atmestini, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 2 d. sprendimas, nesant teisinio pagrindo jį naikinti, kaip teisėtas ir pagrįstas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo straipsnio 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Arvi cukrus“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.