Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aušros Maškevičienės, kolegijos teisėjų Raimondos Andrulienės, Alvydo Žerlausko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-10044-328/2015 pagal ieškovės D. G. ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas pripažinimo, ir ieškovės D. G. (apeliantė) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

ieškovė 2015-06-22 kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą su ieškiniu, juo prašė teismo pripažinti ieškovei D. G. teisę privatizuoti 62,74 kv. m. ploto gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus (b.l.5). Ieškinyje nurodo, jog Butų privatizavimo įstatymo (BPĮ) įsigaliojimo momentu D. G. (mergautinė pavardė (duomenys neskelbtini)) su savo šeima – sutuoktiniu ir nepilnamečiais vaikais, gyveno mane adresu (duomenys neskelbtini). Prasidėjus butų privatizavimui ieškovė ketino privatizuoti nuomojamą butą, tačiau Klaipėdos r. savivaldybėje jai buvo išaiškinta, jog jau yra pretendentas atkurti nuosavybės teises į šį namą, todėl ieškovės pareiškimas nebuvo priimtas. Tuo pačiu metu Vyriausybės lygmeniu buvo svarstomas klausimas dėl (duomenys neskelbtini)namų Nr. (duomenys neskelbtini) gyventojų iškeldinimo dėl numatomos geležinkelio stoties ,,Draugystė“ ir numatomų biologinio valymo įrenginių statybų. Ne dėl ieškovės kaltės kitas butas ieškovei su šeima buvo suteiktas tik 1995 metais. 1995-03-10 Klaipėdos m. valdyba išdavė orderį apsigyventi ieškovei su šeima naujame bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovei 1995 metais kreipusis į Klaipėdos m. sav. iš ieškovės pareiškimas priimtas nebuvo nurodžius, jog privatizavimas baigėsi. Ieškovės ir jos šeimos gyvenamoji vieta adresu (duomenys neskelbtini), deklaruota nuo 1995-08-01. Ieškovė tikėjosi, kad galės privatizuoti butą lengvatinės sąlygomis, todėl kreipėsi į Klaipėdos m. sav., kur jai buvo paaiškinta, kad privatizavimas yra baigtas ir nurodė, kad ji praleido terminą pateikti pirminį prašymą, ir nesiaiškino kokias dar teises ji turi dėl buto privatizavimo. Ieškovės nuomone, ji atitinka Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 str. 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimus, todėl atsakovės sprendimas atsisakyti leisti ieškovei įsigyti (privatizuoti) nuomojamas gyvenamąsias patalpas yra nepagrįstas ir neteisėtas, o ieškovės įgyta teisė privatizuoti nuomojamą būstą gintina teismine tvarka (b. l. 2-5).

Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškovės ieškinį, kuriuo su pareikštu ieškiniu nesutinka, prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 38). Atsiliepime nurodo, jog nėra visų būtinų sąlygų nustatant, ar ieškovė turėjo ir turi teisę privatizuoti norimą gyvenamąją patalpą – butą, adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė negalėjo turėti teisės privatizuoti ankstesnę nuomojamą gyvenamąją patalpą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), iš kurio ji su šeima buvo iškeldinta, kadangi ieškovės ankstesnis butas nebuvo tinkamas privatizavimo objektas. Vien tai, kad ieškovė išsikėlė iš neprivatizuotino pagal BPĮ buto, nepriklausomai nuo iškeldinimo pagrindo, paneigia jos teisę privatizuoti butą, dėl kurio yra kilęs ginčas byloje. Ieškovė galiojant Butų privatizavimo įstatymui neatliko įstatyme nustatytų veiksmų, kurie privalomi gyvenamosios patalpos privatizavimo teisei įgyti. Mano, jog ieškovė neišreiškė savo valios privatizuoti butą pagal BTĮ jo galiojimo metu, byloje nepateikti jokie rašytiniai įrodymai apie kreipimąsi su prašymu leisti privatizuoti būstą (b. l. 37-39).

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškinio netenkino. Nurodė, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog būstas, kuriame iki iškeldinimo gyveno ieškovė turėjo būti paimtas visuomenės poreikiams. Konstatavo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ieškovė atliko įstatymo nustatytus veiksmus, būsto privatizavimo procedūroms atlikti. Ieškovės atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, jog tuo metu, kai ji kreipėsi į savivaldybę, jos pareiškimas nebuvo priimtas, atsakovės darbuotojai ieškovę suklaidino. Tačiau šios aplinkybės nėra paremtos jokiomis įstatymo leidžiamomis įrodinėjimo priemonės, niekaip nepagrįstos. Byloje nėra duomenų, jog ieškovė ir jos šeimos nariai būtų sudarę susitarimą dėl buto pirkimo.

Apeliantė teismui pateikė apeliacinį skundą, juo prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir priimti kitą sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu buvo priimtas sprendimas ieškovę iškeldinti iš ankstesnių patalpų dėl patalpų perėmimo visuomenės poreikiams. Teigia, jog ieškovė gyvenamųjų patalpų negalėjo privatizuoti ne dėl jos priklausančių aplinkybių. Tikina, kad 1995 m. eilinis pilietis neturėjo galimybių pilnai orientuotis ir žinoti visų galiojančių tvarkų dėl informacijos stokos, praktikos bylinėtis su valstybe. Mano, kad įtakos šios bylos nagrinėjimui turi ieškovės sesers civilinė byla dėl privatizavimo.

Atsiliepime atsakovė su skundu nesutinka, prašo jo netenkinti. Nurodo, jog ieškovė neįrodė, kad buvo iškeldinta iš būsto, kuris paimamas visuomenės poreikiams. Teigia, kad nėra duomenų, kad ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Mano, kad ieškovė neišreiškė valios privatizuoti butą per nustatytą terminą. Tikina, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Byloje duomenimis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 1991-01-01 iki 1995-08-01 ieškovė D. G. savo gyvenamąją vietą deklaravo adresu (duomenys neskelbtini). (b. l. 14). Klaipėdos rajono valdyba 1992-06-26 potvarkiu Nr. 302-v dėl nuosavybės teisės atstatymo nutarė atstatyti P. Č. nuosavybės teisę į jos turėtą gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) natūra, rekomenduojant grąžintą pastatą naudoti ne gyvenimui jame, o kitiems tikslams (b. l. 16). Klaipėdos rajono valdybos 1994-01-28 potvarkiu Nr. 45-v dėl žemės sklypų suteikimo asmenims, kuriems atstatyta nuosavybės teisė į žemę Dovilų apylinkėje nutarta suteikti naudojimui žemės sklypus asmenims, kuriems atstatyta nuosavybės teisė, leisti užmokėti už žemės sklypus, atstatant nuosavybės teisę į žemę natūra ir ekvivalentine natūra, kompensuoti skirtumą natūra ir kt. (b. l. 17-20). Iš pasitarimo pas Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko pavaduotoją Z. Vaišvilą 1991-03-27 protokolo dėl Klaipėdos rajono (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojų iškeldinimo matyti, jog buvo nutarta pritarti Klaipėdos rajono valdybos pasiūlymui iškeldinti gyventojus iš namo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) kaime, bei namų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) kaime. Klaipėdos rajono valdyba iki 1992-04-04 turėjo pateikti Klaipėdos miesto valdybai iškeldinamų šeimų bei pavienių asmenų sąrašus, spręsti klausimą dėl gyvenamojo ploto skyrimo Klaipėdos mieste 1992 metais (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini) kaimų gyventojams, iškeldintiems iš namo Nr. (duomenys neskelbtini), o 1993 metais iš namo Nr. (duomenys neskelbtini) ir kt. (b. l. 21). Klaipėdos miesto valdybos 1993-06-30 potvarkiu Nr. 342 dėl gyvenamojo ploto suteikimo, ieškovei kitos gyvenamosios patalpos turėjo būti suteiktos adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 7, 8). Iš Klaipėdos miesto valdybos 1995-01-17 potvarkio Nr. 5 matyti, jog ieškovei D. G. nuomoti skirtas būstas adresu (duomenys neskelbtini), remiantis Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpos 1992-06-01 įstatymu (b. l. 10-12). Klaipėdos miesto valdybos 1995-03-10 orderiu Nr. 022102 ieškovei D. G. leista apsigyventi gyvenamojoje patalpoje adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 13). Iš gyventojų registro tarnybos pažymos matyti, jog nuo 1995-08-01 ieškovės ir jos šeimos deklaruota gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini) (b. l. 28). Klaipėdos miesto savivaldybės administracija 2014-04-24 raštu dėl gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) nurodė, jog ieškovės prašyme nurodytos aplinkybės nesuteikia jai teisės privatizuoti nurodytas gyvenamąsias patalpas, ieškovė turėjo galimybę pasinaudoti teise privatizuoti gyvenamąsias patalpas, tačiau nepateikė dokumentų, ar kreipėsi dėl būsto privatizavimo, savivaldybė leisti privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis neturi teisės (b. l. 29). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis nustatyta, jog butas adresu (duomenys neskelbtini), priklauso Klaipėdos miesto savivaldybei (b. l. 31).

Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas ginčas ar apeliantė turi teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamą savivaldybei nuosavybės teise priklausantį butą, pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui. Ieškovė prašo pripažinti jai teisę privatizuoti butą adresu (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus.

Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas (su išimtimis) galiojo iki 1998 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206). Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, pasibaigus specialiojo Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2006, kt.). Kasacinis teismas nurodo, kad sprendžiant dėl to, turėjo ieškovas teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, būtina nustatyti, ar ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo bei atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-248/2011; 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-261/2006; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009; kt.). Pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, galimybė teismine tvarka įgyvendinti šio įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas ir pradėtas įgyvendinti asmenų privatizavimo teises nustatyta Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatyme. Šio įstatymo 12 straipsnyje reglamentuojamas savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimas lengvatinėmis sąlygomis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad, sprendžiant klausimą dėl ieškovo teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, reikia nustatyti tokias šiame įstatyme įtvirtintas privatizavimo sąlygas: 1) ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); 2) nurodytas butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); 3) ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo bei atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje E. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-261/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje T. B. v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-324/2007; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje V. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-548/2009; kt.).

Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, jog 1991-05-28 priimtame Butų privatizavimo įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų, nuomojančių iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, teisė įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka. Minėto įstatymo paskirtis buvo užtikrinti sklandų valstybės turto (gyvenamųjų patalpų) perleidimo lengvatine tvarka privačių asmenų nuosavybėn tvarką, asmenys, atitikę šio įstatymo reikalavimus, įstatyme nustatyta tvarka ir terminais galėjo įgyvendinti teisę privatizuoti (išsipirkti) jų nuomotą būstą, atitinkantį įstatyme nustatytus pirkimo–pardavimo objekto kriterijus. Tai reiškia, kad ieškovė, Klaipėdos miesto valdybai 1995-03-30 išdavus orderį apsigyventi ieškovei ginčo bute su šeima, pateko į ratą gyventojų, kuriems buvo suteikiama galimybė įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka, atsižvelgiant į privatizavimo sąlygas.

Antra, pažymėtina, kad ieškovė gyvenamųjų patalpų name, esančiame Laistų kaime, privatizuoti negalėjo, nes, kaip nustatyta kitoje civilinėje byloje Nr. 2A-142-163/2013 pagal ieškovės V. A. patikslintą ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybei dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybė pritarė Klaipėdos rajono valdybos pasiūlymui iškeldinti gyventojus iš namo Nr. 188 dėl numatomo biologinio valymo įrengimo statybos (CPK 182 straipsnio 2 punktas, CPK 314 straipsnis). Tai reiškia, kad ieškovės būstas pirmiausia buvo paimamas visuomenės poreikiams. Tai buvo svarbiausia viso namo gyventojų iškeldinimo priežastis, nepaisant to, jog kai kuriems gyventojams buvo atkurtos nuosavybės teisės į gyvenamąsias patalpas name, Laistų kaime. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymas numato atvejus, kada gyvenamųjų patalpų nuomininkai turi teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis, kokias iš esmės jiems suteikė dabar negaliojantis Butų privatizavimo įstatymas. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, jog lengvatinėmis sąlygomis privatizuojamos savivaldybės patalpos, kai privatizuoja nuomininkai, kurie yra iškeldinti arba dėl kurių yra priimtas sprendimas iškeldinti iš avarinių gyvenamųjų patalpų ir patalpų, įrašytų į griaunamų namų sąrašą pagal miesto plėtros planą, arba įrašytų į visuomenės poreikiams paimamų pastatų sąrašą, ir kurių dėl to negalima buvo privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą. Aptartas reglamentavimas leidžia spręsti, jog minėto įstatymo pagrindu ieškovė yra tinkamas subjektas lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti dabar nuomojamą gyvenamąją patalpą negaliojant Butų privatizavimo įstatymui, nes ji yra iškeldinta iš gyvenamųjų patalpų, kurios paimtos visuomenės poreikiams.

Trečia, Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyti terminai, per kuriuos asmenys, siekę sukurti privatizavimo teisinius santykius, turėjo pateikti paraiškas; jei asmenys, turėję teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, ne dėl savo kaltės šia teise paduoti paraišką nepasinaudojo, tokiems asmenims įstatymas pratęsė kreipimosi terminą, tačiau terminai išreikšti valią sukurti privatizavimo teisinius santykius nebuvo taikomi tiems nuomininkams, kurie norėjo privatizuoti jiems suteiktas gyvenamąsias patalpas, nes jie buvo iškeldinti iš ankstesnių jų gyvenamųjų patalų, šias paėmus valstybės reikmėms, t. y. tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte suteikta teise privatizuoti jam suteiktas kitas gyvenamąsias patalpas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2007). Aptartas reguliavimas šiuo konkrečiu atveju nenustato ieškovei termino išreikšti valią tam, kad sukurti privatizavimo teisinius santykius. Dėl to nėra pagrindo kelti klausimo ir dėl ieškinio senaties termino (CK 1.125 straipsnis, CK 1.127 straipsnio 5 dalis).

Ketvirta, kas liečia pirkimo–pardavimo santykius, akcentuotina, kad gyvenamųjų patalpų privatizavimas yra sudėtinė valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo proceso dalis, taigi ir viena iš valstybės vykdytos ir tebevykdomos socialinės-ekonominės politikos krypčių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise. Valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimas, įgyvendinantis nurodytą konstitucinį imperatyvą, turi tikslą sudaryti vienodas sąlygas fiziniams asmenims įsigyti gyvenamąsias patalpas privačion nuosavybėn. Ieškovė, kaip silpnesnioji sandorio šalis, viena pati savo iniciatyva niekaip negalėjo inicijuoti numojamo buto pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo, kadangi valstybinio buto fondo privatizavimo funkcijos Butų privatizavimo įstatymu pavestos savivaldybei, bet ne buto nuomininkui. Todėl rengti buto privatizavimo dokumentus ieškovė neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 309 19 punktas; redakcija, galiojusi nuo 1991-10-11 iki 2001-08-11).

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad priešingai, nei nustatė apylinkės teismas, ieškovė, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, buvo tinkamas privatizavimo subjektas, tačiau Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ne dėl savo kaltės negalėjo laiku ir tinkamai įgyvendinti jai Butų privatizavimo įstatyme suteiktos teisės lengvatine tvarka privatizuoti nuomojamą butą; ši ieškovės įgyta teisė gali būti ginama teismo tvarka, pripažįstant ieškovei teisę privatizuoti jos nuomojamą butą, remiantis Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose nustatytu pagrindu.

Teisėjų kolegija apibendrindama išdėstytus argumentus mano, kad pirmosios instancijos teismas ne iki galo tinkamai išanalizavo faktines bylos aplinkybes, ne iki galo tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir ieškinio reikalavimų netenkino neteisėtai ir nepagrįstai, todėl apeliantės apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo laikytinas pagrįstu, minėtas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad tenkinus apeliantės apeliacinį skundą procesinis sprendimas priimtas jos naudai.

Ieškovės prašoma priteisti 700,88 EUR suma (b. l. 52, 53) pirmosios instancijos teisme ir 484 EUR (b. l. 72, 73) apeliacinės instancijos teisme advokato pagalbai apmokėti atlyginimo suma neviršija LR Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77, kuriuo buvo pakeistas LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo maksimalaus dydžio rekomenduojamą priteisti užmokestį. Esant tokiems įrodymams, ieškovės prašymas tenkintinas, iš atsakovės ieškovei priteistina 1184,88 EUR teisinės pagalbos išlaidų.

Iš atsakovės ieškovei priteistinas ir 82 EUR (t. 2, b. l. 108) žyminis mokestis už ieškinį ir apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1 dalis) (b. l. 33, 70).

Iš viso ieškovei iš atsakovės priteistina 1266,88 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą panaikinti.

Priimti naują sprendimą – ieškovės D. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas pripažinimo tenkinti.

Pripažinti ieškovei D. G. teisę privatizuoti 62,74 kv. m. ploto gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus.

Ieškovei D. G. iš atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės priteisti 1266,88 EUR bylinėjimosi išlaidų.