Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Laimos Gerasičkinienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. B. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Efektyvios investicijos“ dėl įpareigojimo grąžinti transporto priemonę savininkui utilizavimui ir sandorio pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys S. T., Vilniaus apskrities VPK.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra nustatytos aplinkybės, jog ieškovei buvo daromas ekonominis spaudimas ginčijamo sandorio pasirašymo metu, sandoris buvo sudarytas nenaudingomis jai sąlygomis, neatitiko jos tikrosios valios. Visas šias aplinkybes įrodo byloje esantys įrodymai. Atsakovas atliko neteisėtus veiksmus - atsisakė grąžinti ieškovei automobilį tol, kol nebus sumokėtos automobilio saugojimo išlaidos ir didino jas po 15 Lt už kiekvieną dieną. Taigi, tokie atsakovo veiksmai įrodo, kad ieškovei buvo daromas ekonominis spaudimas. Tai, kad tokio sandorio sudarymas neatitiko tikrosios ieškovės valios, patvirtina ir pats ieškinio pareiškimo faktas praktiškai iš karto po sandorio sudarymo. Pasekmių, numatytų apmokėjimo sutartyje, ieškovė nesiekė, o tiesiog buvo palaužta jos valia pasirašyti jai nepalankų sandorį. Sprendžiant ar ieškovei buvo daromas ekonominis spaudimas, taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad atsakovo reikalaujama suma (8000 Lt) ieškovei yra didelė, nes ieškovės turtinė padėtis yra sunki.

2. Reikalavimas pasirašyti apmokėjimo sutartį pagal atsakovo paruoštą formą, ieškovei kategoriškai neigiant savo pareigą apmokėti automobilio saugojimo išlaidas apskritai, vertintinas kaip spaudimas pasirašyti sandorį labai nenaudingomis sau sąlygomis. Kad apmokėjimo sutartis sudaryta labai nepalankiomis ieškovei sąlygomis, patvirtina pats sandoris - juo nustatoma ieškovei pareiga apmokėti automobilio saugojimo išlaidas- 8000 Lt, jeigu to nepadarys kaltas dėl avarijos asmuo, t.y. įteisinama ieškovės pareiga, kurios jai nenustato įstatymas, kalto asmens pareiga apmokėti nusikaltimo padarinius nepagrįstai perkeliama ieškovei. Kadangi šiuo sandoriu buvo įteisintas tolesnis automobilio saugojimas atsakovo aikštelėje ir išlaidų už saugojimą didinimas (apmokėjimo sutarties 3, 4 punktai), o teisės aktai tokios teisės atsakovui nenumato, tokios sutarties pasirašymas naudingas išimtinai tik atsakovui. Tai, kad sandoris buvo nenaudingas ieškovei matyti ir iš teismų praktikos, nes teismai yra ne kartą nurodę, kad 15 Lt suma už kiekvieną automobilio saugojimo dieną reiškia nepagrįstą praturtėjimą ir nėra protinga.

3. Atsakovas laiku neinformavo ieškovės apie jos automobilio saugojimą, taigi nevykdė sutartyje su policijos komisariatu numatytos pareigos informuoti apie saugomus automobilius (sutarties 4.8 punktas), taip pat nepagrįstai negrąžino ieškovei automobilio jai pareikalavus grąžinti (sutarties 4.6 punktas). Taigi, siekimas sandoriu įteisinti nepagrįstą reikalavimą ieškovei apmokėti automobilio saugojimą, tame tarpe ir per neteisėto automobilio sulaikymo laikotarpį, laikytinas nesąžiningu atsakovo veikimu, prieštaraujančiu CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams, taip pat ir gerai moralei. Teismas, atmesdamas ieškinį, nevertino, ar apmokėjimo sutartimi nebuvo siekiama pažeisti ieškovės teisių, sukurti jai pareigų, kurių įstatymas jai nenumatė, ar tokiais veiksmais nebuvo pažeista gera moralė. Neatitinka geros moralės reikalavimų siekimas su silpnesne sandorio šalimi sudaryti nepalankaus tokiai šaliai sandorio nesąžiningomis sąlygomis. Teismas, spręsdamas dėl sandorio nesąžiningumo ir nenaudingumo ieškovei, turėjo atsižvelgti ir ginčijamoje sutartyje numatytos automobilio saugojimo kainos dydį, tačiau to nepagrįstai nepadarė.

4. Teismas nepagrįstai ir be jokių motyvų padarė išvadą, kad ieškovės liga nelaikytina sunkia susiklosčiusia aplinkybe, kurios veikiama ieškovė privalėjo pasirašyti apmokėjimo sutartį. Ieškovė buvo sunkiai sužalota būtent dėl įvykusios avarijos. Todėl esant sunkiai ieškovės sveikatos būklei, atsakovo nepagrįstas automobilio negrąžinimas, reikalavimas sumokėti didelę pinigų sumą ir kt. laikytinas susidėjusiom sunkiom aplinkybėm, dėl kurių ieškovė buvo priversta pasirašyti sandorį.

5. Nors atsakovas savo reikalavimą ieškovei grindžia LR Saugaus eismo keliais įstatymo 33 straipsnio nuostatomis, tačiau pagal šias nuostatas ieškovė kaip tik ir neprivalo atlyginti automobilio saugojimo išlaidų, nes minėto straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad transporto priemonė priverstinai nuvežama tuo atveju jeigu transporto priemonės valdytojas pažeidė kelių eismo taisykles. Tačiau kaip minėta, tiek ieškovė, tiek jos automobilį vairavęs A. D. kelių eismo taisyklių nepažeidė. Kadangi ieškovės automobilis buvo nugabentas į saugojimo aikštelę likviduojant avarijos pasekmes, nei ieškovė, nei automobilį vairavęs asmuo neatlygina išlaidų, susijusių su transporto priemonės priverstiniu nuvežimu (Saugaus eismo keliais įstatymo 33 straipsnio 2 d.).

6. Taigi, bylos įrodymais yra pagrįstos juridinę reikšmę turinčios aplinkybės, kurias pagal LAT praktiką reikia įrodyti šios kategorijos bylose: 1) atsakovas reikalavo sudaryti sandorį, ieškovei realiai grasindamas ekonominiais padariniais - ženkliu saugojimo išlaidų didėjimu, jeigu sandoris nebus sudarytas; ekonominis spaudimas buvo realus ir ženklus - mokestis didėjo po 15 Lt kasdien, t.y. ekonominiai padariniai jau buvo atsakovo vykdomi; 2) šių padarinių atsiradimas priklausė nuo nesąžiningų atsakovo veiksmų - neteisėto automobilio negrąžinimo jo savininkei ir automobilio saugojimo prieš ieškovės valią be teisėto pagrindo; 3) perdavus automobilį ieškovei CK 4.93, 4.95 str. ir sudarytos su Policijos komisariatu sutarties 4.6 punkto pagrindu ir nedidinant saugojimo išlaidų, ieškovė, akivaizdu, tokios sutarties nebūtų pasirašiusi; 4) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis ieškovei sąlygomis, atsakovui primetant savo valią; 5) susiklosčiusios sunkios aplinkybės - ieškovės sveikatos būklė avarijos pasekoje - buvo žinoma atsakovei. Dėl išvardintų priežasčių skundžiamo sprendimo dalis, kuria ieškinys buvo atmestas, turi būti pakeista.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra nustatyta. Todėl analizuotini apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai dėl skundžiamo teismo sprendimo.

Šiuo atveju bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra šalių 2010 m. gegužės 26 d. sudarytos sutarties (toliau-Sutartis) (ne)galiojimas. Ieškovė ieškinyje Sutartį ginčijo CK 1.81, 1.91 straipsnių nuostatomis. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad remiantis kuriuo nors iš šių straipsnių Sutartį pripažinti negaliojančia nėra pagrindo.

Apeliantė savo apeliaciniame skunde nurodo, kad Sutartis prieštarauja gerai moralei, o šiuo aspektu apylinkės teismas nevertino, ar Sutartimi nebuvo siekiama pažeisti apeliantės teisių, sukurti jai nepalankių įstatymu nenumatytų pareigų nesąžiningomis sąlygomis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, sutikti su minėtais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.Tuo tarpu sutiktina su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą teiginiu, kad apeliantė nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nenurodė išsamių argumentų ir motyvų, dėl kurių Sutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia CK 1.81 straipsnio pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad prieštaraujantys viešajai tvarkai ir gerai moralei laikomi sandoriai, kuriuos sudaryti draudžia įstatymas, sandoriai kurie prieštarauja teisingumui, kurio vienas iš kriterijų yra moralės normos. Šiuo atveju šalių sudaryta Sutartis buvo sudaryta dėl apmokėjimo už saugojimo paslaugas sąlygų, ji per se tiesiogiai nėra susijusi su viešąja tvarka ar kokiomis nors visuomenėje nusistovėjusiomis moralės normomis. Pažymėtina, kad iš esmės tie patys motyvai, kuriais apeliantė grindžia Sutarties negaliojimą CK 1.81 straipsnio pagrindu, nurodomi ir ginčijant Sutartį CK 1.91 straipsnio pagrindu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškinio ginčijamoje dalyje CK 1.81 straipsnio pagrindu.

Tačiau reikalavimas pripažinti Sutartį CK 1.91 straipsnio pagrindu, teisėjų kolegijos nuomone, netenkintas nepagrįstai. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pernelyg formaliai ir siaurai vertino Sutarties sudarymo aplinkybes, nepagrįstai konstatavo, jog byloje iš esmės nėra jokių leistinų įrodymų, patvirtinančių ieškovės aiškinimą.

Teisminėje praktikoje yra konstatuota, kad sutartis yra dviejų asmenų valios išraiška, jų suderinta valia, todėl būtinas sutarties elementas yra savanoriškumas, nesuderinamas su prievarta. Bet kokie veiksmai, lemiantys šalies valios trūkumus, gali lemti sutarties negaliojimą. Dėl to sutarties laisvės principas reiškia, kad iš esmės sutartys sudaromos savanoriškai, tad negalima versti asmens sudaryti sutartį prieš jo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2007). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad įstatymas nustato teismo pareigą konstatuoti teisiškai reikšmingus faktus, remiantis visų įrodymų analize ir siejant juos su taikytina materialinės teisės norma ginčo santykiams reguliuoti. Įstatymas reikalauja, kad sandoryje išreikšta valia atitiktų jo dalyvių tikrąją valią. Todėl būtina, kad sandorio dalyvių valia formuotųsi normaliai, kad nebūtų išorinių aplinkybių, kurios iškreipia tikrąją valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2004).

Kalbant konkrečiai apie CK 1.91 straipsnio nuostatų taikymą, teismų praktikoje pripažįstama, kad sandoriui kaip sudarytam dėl ekonominio spaudimo (būtent šiuo pagrindu iš esmės šioje byloje grindžiamas ieškinys) pripažinti negaliojančiu konkrečioje byloje turi būti nustatomos šios faktinės aplinkybės: a) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; b) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; c) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; d) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005 AB ,,Lietuvos dujos“ v. AB ,,Lietuvos energija“ ir kt.).

Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė nuo pat pradžių (atsakovo vadovo P. G. paaiškinimai teismo posėdyje – b.l. 104) iki pat šiol neigė savo prievolę mokėti atsakovui už automobilio saugojimą. Tuo tarpu iš šalių susirašinėjimo matyti, kad atsakovas atsisakė grąžinti automobilį ieškovei tol, kol nebus apmokėta už jo saugojimą, o už kiekvieną jo saugojimo dieną ieškovei buvo priskaičiuojama po 15 Lt (b.l. 13-16). Pirmosios instancijos teismas savo sprendime šio susirašinėjimo turinio, jo įtakos Sutarties sudarymui faktiškai nevertino ir dėl jo nepasisakė. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės prievolės mokėti už automobilio saugojimą (ne)buvimas, jos dydis, šalių pareigų vykdymo įtaka šiam dydžiui ir pan. nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl kolegija dėl su šiais klausimais susijusių apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentų nepasisako.

Akivaizdu, kad esant minėtoms aplinkybėms, kai ieškovei už kiekvieną automobilio saugojimo dieną buvo priskaičiuojama po 15 Lt, o tarp šalių kilus nesutarimams dėl ieškovės prievolės apmokėti už saugojimą apskritai, ginčijančiai savo prievolę ieškovei, jei jos pozicija, kuri išlieka nekintama iki šiol, sprendžiant ginčą dėl apmokėjimo būtų pripažinta nepagrįsta, kilo pakankamai reali grėsmė sumokėti dar didesnę sumą negu jau buvo priskaičiuota prieš pasirašant Sutartį, nes nėra aišku, kieno naudai ir kokiu būdu bus išspręstas šalių ginčas. CK 6.193 straipsnio 1 dalis nustato, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai. Minėtų aplinkybių kontekstas ir žemiau aptariamas šalių susirašinėjimas, teisėjų kolegijos nuomone, duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad Sutartis buvo sudaryta ieškovei siekiant tik apsisaugoti nuo realios grėsmės sumokėti dar didesnę sumą, bet neatspindint tikrosios valios dėl mokėjimo prievolės apskritai. Iš dalies tokią išvadą patvirtina ir tai, kad pareigą atsiskaityti su atsakovu vekseliu prieš tai buvo patvirtinęs autoavarijos kaltininkas S. T. (b.l. 18), šią pareigą jis taip pat prisiėmė ir Sutartimi. Taigi, atsižvelgiant į pastarąją aplinkybę, ieškovė pagrįstai galėjo tikėtis, kad bet kuriuo atveju jai apskritai gali nereikėti mokėti už automobilio saugojimą ir ginčas tokiu atveju išsispręstų faktiškai jai nedalyvaujant.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas išsamiau nepasisakė dėl šalių susirašinėjimo vertinimo. Iš tikrųjų, į bylą nėra pateikta duomenų, kad atsakovas tiesmukai (primityviai) būtų reikalavęs sudaryti Sutartį ar grasinęs ekonominiu spaudimu. Tuo tarpu iš šio susirašinėjimo matyti, kad atsakovas, kaip stipresnioji pusė, faktiškai diktavo savo sąlygas, ir ieškovė, kaip silpnesnioji pusė, siekianti išvengti galimų dar didesnių neigiamų ekonominių pasekmių, buvo lenkiama sudaryti Sutartį faktiškai primetant atsakovo valią (b.l. 145). Akivaizdu, kad Sutartis, kuria įsipareigojama sumokėti už automobilio saugojimą daugiau negu apskritai vertas pats automobilis, laikytina ieškovei nenaudinga, ir šito atsakovas, kaip verslininkas ar bet kuris protingas asmuo, negalėjo nesuvokti. Be to, turint galvoje ieškovės poziciją dėl prievolės apmokėti nebuvimo, Sutartis buvo ieškovei nenaudinga dėl mokėjimo prievolės prisiėmimo apskritai (netgi ne itin priklausomai nuo sumos), nepaisant to, kad Sutartimi buvo nutrauktas tolesnis mokesčio už saugojimą skaičiavimas. Šiame kontekste pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pats atsakovas būtų aktyviai veikęs ieškovės interesų apsaugai jos galimų išlaidų už saugojimą nedidinimo prasme (o ne tik saugoti automobilį), nes taip jį, kaip asmenį, tvarkantį kito asmens reikalus, elgtis ir šiuo aspektu įpareigoja įstatymas (CK 6.229 str. 1, 3, 4 d. d.). Priešingai, iš susirašinėjimo matyti, kad tik per pakankamai ilgą laiką „užauginus“ saugojimo išlaidas net iki automobilio vertę viršijančios sumos, atsakovė buvo informuojama apie esamą situaciją. Be to, net ir sudarius Sutartį, kurią atsakovas vertina kaip sudarytą nepažeidžiant įstatymų reikalavimų ir kuria tokiu atveju atsakovas jau neabejotinai būtų galėjęs remtis ginče dėl saugojimo išlaidų bent jau joje nurodytos 8 000 Lt sumos apimtyje, automobilis nebuvo grąžintas ir, dar daugiau, Sutarties 4 punkte numatyta galimybė, nesumokėjus iki 2010 m. gruodžio 29 d., skaičiuoti mokestį bendra tvarka. Teisėjų kolegijos nuomone, paminėtos aplinkybės neleidžia vertinti atsakovo elgesį kaip sąžiningą elgesį asmens, rūpestingai tvarkantį kito asmens turtą. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio dalis dėl automobilio grąžinimo ieškovei buvo tenkinta, nors už saugojimą ir nėra apmokėta, atsakovas šios teismo sprendimo dalies net ir neskundė.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neįvertino įrodymų visumos, kuo pažeidė CPK 185 straipsnio reikalavimus. Tuo tarpu, remiantis visų įrodymų analize ir siejant juos su taikytina materialinės teisės norma ginčo santykiams, kolegijos nuomone, buvo pagrindas pripažinti Sutartį negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu. Todėl sprendimas keičiamas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Tenkinant apeliacinį skundą, perskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme, o taip pat apeliantei priteistinos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1, 4 d. d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą pakeisti:

panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškinys dėl 2010 m. gegužės 26 d. sutarties pripažinimo negaliojančia atmestas ir ieškinį šioje dalyje tenkinti - 2010 m. gegužės 26 d. sutartį pripažinti negaliojančia;

panaikinti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme ir šioje dalyje priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Efektyvios investicijos“ 372 Lt žyminį mokestį, 1 000 Lt už advokato pagalbą ieškovei J. B. bei 23,23 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, valstybei.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Efektyvios investicijos“ 240 Lt žyminį mokestį, 1 000 Lt už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme ieškovei J. B. bei 14,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, valstybei.