Kauno apylinkės teismo sprendimas

Kauno miesto apylinkės teismo teisėja Ona Valentukevičiūtė, sekretoriaujant Ligitai Lisauskienei, Vitai Marcelienei,

dalyvaujant pareiškėjams: K. B., a.k. (duomenys neskelbtini) ir J. B., a.k. (duomenys neskelbtini); jų atstovei, advokatei Virginijai Inai Bedarfienei, atstovaujančiai pagal atstovavimo sutartį b.l. 26,

nedalyvaujant pareiškėjams: B. B., a.k. (duomenys neskelbtini) ir I. G., a.k. (duomenys neskelbtini) bei suinteresuotiems asmenims: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno, Utenos ir Pasvalio skyrių atstovams,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų: K. B., B. B., J. B., I. G. pareiškimą suinteresuotiems asmenims: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno, Utenos ir Pasvalio skyriams dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai nukentėjusių asmenų nuo 1939-1990 metų okupacijų teisinio statuso pripažinimo tikslu prašė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad teisę nustatantis dokumentas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-07-19 pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso jų tėvui, kurio pavardė B., nurodyta dokumente, nesutampa su pareiškėjų K. B. ir B. B. gimimo liudijimuose ir pasuose nurodyta pavarde B.;

Kad pareiškėjų tėvo K. B., gim. (duomenys neskelbtini) įkalinimo metu nuo 1951-02-23 iki 1955-09-01 , o J. B. nuo 1951-11-12, - pareiškėjai K. B., gim. (duomenys neskelbtini), B. B., gim. (duomenys neskelbtini), J. B., gim. (duomenys neskelbtini) ir I. G. (S.), gim. (duomenys neskelbtini), būdami nepilnamečiais, negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), kadangi turėjo slapstytis.

Jų tėvas buvo rezistencinio pasipriešinimo dalyvis, dėl ko 1951-02-23 buvo suimtas ir 1951-06-12 LTSR VRM kariuomenės Karo tribunolo nuosprendžiu nuteistas pagal RTFSR BK 58¹ „a“, 19-58⁸ straipsnius, 58¹⁰ straipsnio 1 dalį ir 58¹¹ straipsnį 25 metams pataisos darbų lagerio su teisių suvaržymu 5 metams ir viso turto konfiskavimu. Tėvas buvo nuteistas už dalyvavimą antisovietinėje veikloje nuo 1941 m. birželio mėnesio, už sovietinės armijos karių persekiojimą, už tai, kad 1944 metų rudenį įstojo į „lietuviškųjų nacionalistų“ būrį, dalyvavo susišaudyme su sovietinės kariuomenės kariais, kad, gyvenant nelegaliai, palaikė ryšius su partizanais, kad 1949 metais platino antisovietinius laikraščius bei vykdė kitokią antisovietinę veiklą.

Iki tėvo suėmimo, šeimos nuolatinė gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja I. G. (S.) gimė (duomenys neskelbtini), tačiau gimimo liudijimas jai buvo išduotas tik (duomenys neskelbtini). Jame tėvo pavardė neįrašyta, nurodytas tik vardas „K.“. Teismo posėdyje buvo pateiktas Krikšto pažymėjimas, išduotas Utenos Kristaus žengimo į dangų bažnyčios. Jame I. B. tėvu įrašytas K. B.. Pareiškėjų K. B. ir B. B. gimimo liudijimuose tėvas įrašytas K. (K.) B.. Tik vieno pareiškėjo J. B. gimimo liudijime teisingai nurodytas tėvo vardas ir pavardė „K. B.“. Dėl to jie prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011-07-19 išduotas pažymėjimas priklauso jų tėvui K. B..

Tėvas slapstėsi nuo 1944 metų rudens, tačiau, kai 1951-02-23 jį suėmė, mama suprato, kad jai ir vaikams gresia suėmimai ir trėmimai, todėl vaikus išslapstė pas gimines, o pati taip pat slapstėsi įvairiose vietose. Jie slapstėsi (duomenys neskelbtini) kaimuose (duomenys neskelbtini). Tik 1955 metais mama pradėjo legaliai gyventi ir dirbti kolūkyje (duomenys neskelbtini), gavo trobelę, į ten parsivežė ir savo vaikus, išskyrus seseris B. ir Z.. Iš įkalinimo 1956 metais grįžo tėvas. Tėvas mirė 1989 metais, o mama – 2008 metais. Atkurta Lietuvos valstybė tėvą reabilitavo. Jie, pareiškėjai, kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą dėl nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisinio statuso pripažinimo. Genocido centras šias jų teises pripažino, tačiau nurodė, kad teismine tvarka reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad tėvo įkalinimo metu šeima negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje.

Suinteresuoti asmenys į teismo posėdį neatvyko. Iš jų gauti atsiliepimai į pareiškimą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas visiškai.

Byloje nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas 2011-07-19 pažymėjime Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė (b.l. 11), kad K. B., M., gim. (duomenys neskelbtini) m., gyvenęs (duomenys neskelbtini)., buvo neteisėtai represuotas ir Lietuvos TSR VRM kariuomenės karinio tribunolo 1951 m. birželio 12 d. nuosprendžiu pagal RTFSR BK 19, 581a ir 58⁸ straipsnius nuteistas dvidešimt penkeriems metams įkalinimo pataisos darbų stovykloje, penkeriems metams atimant pilietines teises, nustatytas RTFSR BK 31 straipsnyje, konfiskuojant turtą. Laisvės atėmimo vietose buvo nuo 1951 m. vasario 23 d. Paleistas 1956 m. liepos 25 d. iš Komijos ATSR Vorkutos pataisos darbų stovyklos. Pagal Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnį jis yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir yra atkuriamos visos jo pilietinės teisės. Šis pažymėjimas yra pagrindas gauti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytas lengvatas ir kompensacijas.

Lietuvos ypatingojo archyvo pažymoje apie K. B. (b.l. 12) nurodyta, kad 1951-02-23 jis buvo suimtas LTSR valstybės saugumo ministerijos (MGB). LTSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) kariuomenės karo tribunolo 1951-06-12 nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 1941 m. birželio pabaigoje kartu su sukilėliu J. nuginklavo sovietinės armijos kareivį, tą patį mėnesį, kartu su vokiečių kareiviais ir kitais sukilėliais dalyvavo gaudant sovietinės armijos karius, atsilikusius nuo savo dalinių. 1942 metais pradėjo tarnauti karo belaisvių lagerio apsaugoje, kurioje tarnavo 3-4 mėnesius. 1944 m. rudenį įstojo į „lietuviškųjų nacionalistų“ būrį, turėjo slapyvardį „R.“, ginkluotas automatu dalyvavo susišaudyme su sovietinės kariuomenės kariais, po kurio pradėjo gyventi nelegaliai ir palaikė ryšius su būrio dalyviais. 1949 metais gavo iš savo brolio partizano „S.“ antisovietinius laikraščius platinimui tarp gyventojų. 1950 m. birželio mėnesį mėgino įvykdyti teroristinį aktą prieš kolūkietį – aktyvistą M. R..

K. B. ir O. S. susituokė Utenos bažnyčioje 1941-10-12 (b.l. 13). Jie turėjo vaikus: K., gim. (duomenys neskelbtini) (b.l. 15), B., gim. (duomenys neskelbtini) (b.l. 17), J., gim. (duomenys neskelbtini) (b.l. 19) ir I., gim. (duomenys neskelbtini) (b.l. 22) ir Krikšto pažymėjimas, išduotas 2012-01-06 Utenos Kristaus žengimo į dangų bažnyčios.

Pareiškėjų tėvai yra mirę. K. B. mirė (duomenys neskelbtini) (b.l. 24), o motina O. S. – (duomenys neskelbtini) (b.l. 25).

Pareiškėjai kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą su prašymais pripažinti nukentėjusių asmenų – tremtinių teisinį statusą. K. B., B. B. ir J. B. buvo pasiūlyta kreiptis į teismą ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jų šeima tėvo įkalinimo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje (b.l. 14, 16, 18).

Teismo posėdyje apklausta liudytoja B. M. parodė, kad pareiškėjai – jos broliai ir sesuo, nors ji yra įvaikinta kitų asmenų. Suėmus jų tėvą 1951 metais, motina visus vaikus išslapstė pas gimines, nes grėsė, kad visai šeimai bus taikomos represijos. Ją pasiėmė pas save motinos brolis ir ją slėpė, vėliau įvaikino. Gyveno labai vargingai, labai ilgėjosi savo šeimos. Ją įvaikino tik tada, kai jai buvo keturiolika metų. Žino, kad iš įkalinimo tėvas grįžo 1956 metais, tačiau į šeimą gyventi ji negrįžo. Žino, kad tik apie 1955 metus pareiškėjai pradėjo gyventi nesislapstydami.

Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis). Pareiškėjo prašomo nustatyti fakto, kad jie dėl tėvo įkalinimo buvo priversti slapstytis ir dėl to negalėjo pastoviai gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, dokumentais nėra galimybės įrodyti, todėl tokio fakto nustatymas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

Kad pareiškėjai, būdami nepilnamečiai, po tėvo K. B. suėmimo 1951-02-23 ir jo nuteisimo 1951-06-12, dėl sovietinių represijų negalėjo pastoviai gyventi jų nuolatinėje gyvenamojoje vietoje įrodyta jų pačių paaiškinimais bei liudytojos B. M. parodymais. Jie nurodė, kad suėmus tėvą, visi vaikai buvo išslapstyti pas gimines. Jie buvo visai maži, todėl tų aplinkybių patys gerai neprisimena, tačiau apie tai žino ir iš kitų asmenų pasakojimų. Jie gyveno (duomenys neskelbtini) pas giminaitę E. L.. Taip pat gyveno pas gimines (duomenys neskelbtini). K. B. pradėjus lankyti mokyklą, 1955 metais jie legalizavosi ir nuo to momento jau nebesislapstė. Pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939 – 1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami bent vieno iš tėvų (įtėvių) įkalinimo metu buvę nepilnamečiai politinių kalinių vaikai (įvaikiai) ir politinių kalinių sutuoktiniai, jeigu šeima tuo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Pareiškėjai šį statusą atitinką, todėl nustatytinas jų prašomas faktas, kad jie po tėvo suėmimo 1951-02-23 negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, o buvo priversti slapstytis, siekiant išvengti sovietinių represijų.

Kadangi K. B. gimimo liudijime tėvo pavardė nurodyta taip pat „B.“, o B. B. gimimo liudijime tėvo pavardė nurodyta „B.“, o vardas „K.“ todėl nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas, kad K. ir B. B. gimimo liudijimuose įrašytam tėvui K. B. priklauso 2011-07-19 Lietuvos Aukščiausiojo teismo išduotas pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) (CPK 444 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Iš pateiktų įrodymų seka, kad pareiškėjų motina yra ta pati O. S.. Jos santuoka su K. B. buvo įregistruota 1941 metais, ištuoka nebuvo įregistruota, todėl logiška, kad ir vaikai: K. ir B. yra to paties tėvo kaip ir kiti vaikai. Kadangi pareiškėjai nesikreipė dėl pavardžių ištaisymo, todėl pagrįstai tenkinamas jų prašymas nustatyti faktą, kad jų tėvui priklauso Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išduotas pažymėjimas.

Kadangi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu neviršija 10 Lt vienam asmeniui, todėl vadovaujantis CPK 96 straipsnio 6 dalimi, iš pareiškėjų nepriteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškimą patenkinti.

Pripažinimo nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinio statuso suteikimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad teisę nustatantis dokumentas – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-07-19 pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso pareiškėjų: K. B., a.k. (duomenys neskelbtini), B. B., a.k. (duomenys neskelbtini), J. B., a.k. (duomenys neskelbtini) ir I. G., a.k. (duomenys neskelbtini) tėvui, kurio pavardė „B.“, nurodyta dokumente, nesutampa su pareiškėjų K. B. ir B. B. gimimo liudijimuose ir pasuose nurodyta pavarde „B.“.

To paties nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio statuso suteikimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjų: K. B., a.k. (duomenys neskelbtini), B. B., a.k. (duomenys neskelbtini), J. B., a.k. (duomenys neskelbtini) ir I. G., a.k. (duomenys neskelbtini) tėvo K. B., gim. (duomenys neskelbtini) m. įkalinimo metu nuo 1951-02-23 iki 1955-09-01 pareiškėjai: K. B., a.k. (duomenys neskelbtini), B. B., a.k. (duomenys neskelbtini), ir I. G., a.k. (duomenys neskelbtini), o pareiškėjas J. B., a.k. (duomenys neskelbtini) nuo 1951-11-12 iki 1955-09-01, būdami nepilnamečiai, negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), kadangi turėjo slapstytis nuo galimų sovietinių represijų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno miesto apylinkės teismą.