Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Donato Jatužio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 16 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau BK) 145 straipsnio 1 dalį (2014 m. gruodžio 23 d. epizodas) 15 MGL (570 eurų) dydžio bauda.

R. Š. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 155 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje (2014 m. birželio 3 d. epizodai), padarymo išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Priteista iš R. Š. nukentėjusiosios O. P. ( Š. ) naudai 150 eurų jai padarytos neturtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

R. Š. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. gruodžio 23 d. apie 10 val. prie dėvėtų drabužių parduotuvės, esančios K. m., (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje sustojusiai ir automobilyje (duomenys neskelbtini) valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) sėdėjusiai O. Š. ( šiuo metu P. ), rankoje turėtu metaliniu strypu užsimojęs grasino sakydamas „Nori dabar?“, dėl ko nukentėjusioji O. Š. ( P. ) turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas sunkiai sutrikdyti jos sveikatą gali būti įvykdytas.

Skundžiamu nuosprendžiu R. Š. išteisintas iš kaltinimo, kad jis 2014 m. birželio 3 d. apie 14 val. K. r., A. sen., B. k., (duomenys neskelbtini) , gyvenamojo namo kieme, viešai – policijos pareigūnės ir vaiko teisių apsaugos specialistės akivaizdoje, išvadindamas O. Š. (P.) asmens garbę ir orumą žeminančiais bei necenzūriniais žodžiais, užgauliai pažemindamas įžeidė nukentėjusiąją O. Š. (P.), po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2014 m. birželio 3 d., apie 16 val., K. r., A. sen., B. k., (duomenys neskelbtini) , gyvenamojo namo kieme, viešai – policijos pareigūnų akivaizdoje, išvadino O. Š. (P.) asmens garbę ir orumą žeminančiais bei necenzūriniais žodžiais, taip užgauliai pažemindamas įžeidė nukentėjusiąją, pasakydamas, kad ji negyvens, nes ją užmuš, dėl ko buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas nužudyti gali būti įvykdytas, grasino nukentėjusiajai O. Š. ( P.) ją nužudyti.

Nuteistasis R. Š. skundžią nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, prašo nuosprendį šioje dalyje panaikinti ir jį išteisinti, O. P. civilinį ieškinį atmesti.

Nurodo, kad nuteistas nepagrįstai, jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė. Teigia, kad viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad jokio tikslo pulti ar gąsdinti O. P. neturėjo, įvykio metu su savimi metalinį laužtuvą turėjo gynybos tikslais. Žinojo, kad buvusios sutuoktinės negalima gąsdinti ar žaloti, nes ji visada reaguoja impulsyviai, dėl menkavertės dingsties ar net melagingai kviečia policiją, taip norėdama jam pakenkti, o jų tarpusavio santykiai tuo metu buvo itin įtempti ir konfliktiški. Neneigia, kad kaltinime nurodytu metu buvo priėjęs prie O. P. automobilio išsiaiškinti dėl išvakarėse tarp jų kilusio konflikto, susipykus su O. P. iškėlęs ranką pasakė „nori dabar“, tačiau laužtuvu užsimojęs nebuvo, jį buvo užsikišęs už rankovės ir būtų gynęsis, jei buvusi žmona, ar kartu su ja automobilyje sėdėjęs tuometinis jos draugas, jį būtų puolę. Pažymi, kad buvusios žmonos atžvilgiu niekada nėra smurtavęs, gyvenant kartu dažnai pykosi, apsižodžiuodavo, todėl neįtikėtina, kad ši galėjo patikėti jo grasinimų realumu. Mano, kad buvusi žmona jį apkalba turėdama tikslą jam atkeršyti už tai, kad buvo nuteista dėl jo melagingo įskundimo, o jos sutuoktinis jai padeda melagingai liudydamas.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kadangi apeliantas skundžia nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas pasisako išimtinai tik dėl šios nuosprendžio dalies.

Apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas tik teismui įvertinus visus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, ir nustačius, kad asmens, kaltinamo atitinkamos baudžiamojo kodekso ypatingosios dalies straipsnyje numatytos pavojingos veikos padarymu, veikoje yra visi jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties elementai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi R. Š. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, pagrindžiančius įrodymus, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, daro išvadą, jog apylinkės teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Vertinant grasinimo realumą turi būti atsižvelgiama į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama. Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, panašūs į grasinimą, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.). Kvalifikuojant veiką dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti tiesioginę kaltininko tyčią – kad jis suvokia, jog grasinimą kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą išsako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos nori ( LAT nutartis 2K-219/2014).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu R. Š. pripažino kaltu ir pagal BK 145 straipsnio 1 dalį nuteisė už tai, kad jis 2014 m. gruodžio 23 d. apie 10 val. Kupiškyje, šalia Gedimino g. 51 pastato savo automobilyje sėdėjusiai buvusiai sutuoktinei O. P. rankoje turėtu metaliniu strypu užsimojęs grasino sakydamas „Nori dabar?“, dėl ko ji turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas sunkiai sutrikdyti jos sveikatą gali būti įvykdytas.

Tokią išvadą apylinkės teismas priėmė remdamasis nukentėjusios O. P. ir liudytojo V. P. parodymais. Tačiau, aukštesnės instancijos teismas išanalizavęs minimų asmenų parodymus proceso metu daro išvadą, kad jie nenuoseklūs ir prieštaringi, o jų nurodomų aplinkybių nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai.

Iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusiąja pripažinta O. P. 2014-12-23 kreipėsi į policijos įstaigą nurodydama, kad jos buvęs sutuoktinis priėjęs prie jos sėdinčios automobilyje užsimojo metaliniu strypu grasino sakydamas „nori dabar?“, dėl ko ji išsigando, nes jo išsakytus žodžius suprato kaip jo ketinimą ją sužaloti ( 1 t. b.l. 37). Panašias aplinkybes O. P. nurodė ir apklausiama liudytoja, teikdama, kad R. Š. priėjęs prie jos automobilio ir atidaręs dureles pirmiausia kreipėsi į jos draugą, sakydamas „palauk, mes dar susitiksime“, į ką jai atsakius „negrasink“, pastarasis užsimojo rankoje atsineštu metaliniu 20-30 cm ilgio strypu ir grasino jai suduoti, dėl ko ji labai išsigando ( 1 t. b.l. 42).

Apklausiama nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme, įvykio aplinkybes aiškino prieštaringai, nurodė, kad R. Š. prie jos automobilio nešinas metaliniu laužtuvu priėjo paskubomis, atidaręs dureles užsimojo, po to trenkė (smarkiai uždarė) dureles ir nuėjo, tuo metu jie nekonfliktavo. Klausiama advokato patikslino, kad R. Š. užsimojęs dešine ranka jos klausė „nori dabar?“, po to nuėjo į savo automobilį, o kartu su ja automobilyje sėdėjęs V. P. nesuprato, kas tuo metu vyko ( b.l. 118).

Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas V. P. teigė, kad R. Š. priėjęs prie automobilio, kuriame jis sėdėjo su O. P., atidaręs vairuotojo dureles pirmiausia kreipėsi į jį, sakydamas „ mes, gaideli, dar susitiksime“, po to puolė O. P., buvo užsimoję metaliniu strypu, girdėjo jai grasinant „aš tave užmušiu“, „nori, trenksiu, užmušiu“ ( 1 t. b.l. 49). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme V. P. teigė, kad įvykio metu R. Š. priėjęs prie automobilio, kuriame jis sėdėjo su O. P., pirmiausia dešine ranka užsimojo prieš O. P., sakydamas „nori, <..>, užmušiu“, po to pasilenkęs jam pasakė „ gaideli, su tavim dar susitiksim“ ir uždaręs duris nuėjo ( 1 t. b.l. 119).

Kaip matyti, nukentėjusios O. P. ir liudytojo V. P. parodymai gretinant juos tarpusavyje nėra tapatūs, jie R. Š. veiksmų seką, grasinimų pobūdį ir apimtį, jo išsakytus žodžius aiškino skirtingai. Iš nukentėjusios parodymų suprantama, kad ji R. Š. veiksmus suprato kaip ketinimą ją sužaloti, tuo tarpu V. P. teigė, jog R. Š. užsimojęs dešinėje rankoje laikytu laužtuvu grasino O. P. nužudyti, tačiau pastaroji tokios aplinkybės nenurodė.

Pažymėtina, kad ir nuteistasis R. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas pirmosios instancijos metu iš esmės pripažino, kad priėjęs prie O. P. automobilio, kuriame ji sėdėjo su V. P., ginčo metu supykęs dėl jos išsakytų įžeidimų jo atžvilgiu, užsimojęs ranka, kurioje laužtuvo neturėjo, paklausė, „nori ?“ ir uždaręs duris nuėjo. Taigi, tiek R. Š., tiek O. P. nurodė iš esmės tapačias aplinkybes, t.y. R. Š. ištartą frazę ir jo tuo metu atliktą veiksmą (užsimojęs ranka ištarė „nori“ ar „nori dabar“). Taigi, nei nuteistasis, nei nukentėjusioji nepatvirtino liudytojo V. P. parodymų apie tai, kad R. Š., kreipdamasis į O. P. tiesiogiai žodžiu ją grasino nužudyti.

BK 145 straipsnio 1 dalies dispozicijoje tiesiogiai nurodyta, kad pagal šį įstatymą atsakomybė kyla tik už grasinimą kitam žmogui nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą. Tai reiškia, kad kitokio pobūdžio grasinimai – suduoti smūgį, nežymiai ar nesunkiai sutrikdyti kito asmens sveikatą baudžiamosios atsakomybės neužtraukia. Taigi, grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito asmens sveikatą turi būti konkretus, tačiau skundžiamame nuosprendyje nėra jokių motyvų, pagrindžiančių išvadą, kad R. Š., atlikdamas nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytus veiksmus, grasino O. P. sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, o ne padaryti jai kokią nors kitokią fizinę žalą.

Pati nuosprendyje nurodyta R. Š. ištarta frazė „nori dabar“, pasakyta užsimojus prieš asmenį, kuriam ši frazė buvo skirta, be jokios abejonės yra grasinanti, nes sukelia asmeniui, kuriam ji adresuojama, pagrįstą manymą, kad jo atžvilgiu tuoj pat gali būti pradėtas vartoti fizinis smurtas, tačiau tai jokiu būdu neleidžia daryti išvados apie tokio smurto pobūdį ir nesuteikia pagrindo asmeniui, kurio atžvilgiu atliekami tokie veiksmai, galvoti, kad taip grasinama jį nužudyti ar sunkiai sužaloti, netgi jei tokią frazę R. Š. ištarė prieš O. P. užsimojęs metaliniu laužtuvu. Šiuo atveju, vertinant grasinimo konkretumą svarbu ir tai, kad tuo metu, kai R. Š. tokiu būdu grasino O. P., pastaroji sėdėjo lengvojo automobilio salone. Atsižvelgiant į tai, kad O. P. turėjo realų pagrindą bijoti, kad laužtuvu R. Š. jai gali tik smogti, o tokiu būdu sunkiai sutrikdyti sveikatą realiai galima suduodant smūgį ne į bet kurią kūno vietą, o tik pakankamai didele jėga smogiant į galvą, o to dėl itin ribotos erdvės, kurioje buvo O. P. – lengvojo automobilio salone – R. Š., stovėdamas prie automobilio, realiai padaryti akivaizdžiai negalėjo. Be to, kaip matyti iš visų aptariamą konfliktą stebėjusių ir jame dalyvavusių asmenų parodymų, R. Š. labai greitai po aptartų veiksmų atlikimo pats uždarė automobilio, kuriame buvo O. P., dureles ir nuėjo. Taigi šiuo aspektu R. Š. žodžiu ir veiksmu išreikštas grasinimas negali būti vertinamas kaip konkretus ir realus grasinimas sunkiai sutrikdyti O. P. sveikatą.

Vertinant O. P. parodymus kaip ji suvokė aptariamą R. Š. elgesį, taip pat būtina atsižvelgti į jos ir R. Š. tarpusavio santykius. Remiantis jų pačių parodymais, iki aptariamo įvykio jie dažnai konfliktavo, 2014 m. lapkričio 26 d., t.y. prieš mėnesį iki įvykio buvo oficialiai nutraukę santuoką, be to, tuo metu Kupiškio rajono apylinkės teisme buvo nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje O. P. buvo kaltinama skausmo sukėlimu R. Š. bei melagingu R. Š. įskundimu policijos įstaigai vartojus smurtą jos atžvilgiu (už šias veikas O. P. 2015 m. kovo 19 d. nuosprendžiu buvo ir nuteista). Tai rodo, jog nukentėjusios parodymai apie jos subjektyvų R. Š. ketinimų apimties ir išreikšto grasinimo realumo suvokimą, ko negalima objektyviai patikrinti, todėl jos parodymai negali būti vertinami nekritiškai.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi būtent tokios pozicijos, kad nagrinėjant panašaus pobūdžio bylas, kuriose šalys skiriasi, nesutaria ir jų santykiai įtempti, teismas turi itin įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, iš jų ir nukentėjusieji gali neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų (Kasacinės nutartys Nr. 2K-71/2012, 2K-299/2013).

Taigi, byloje nėra jokių įrodymų, kad R. Š. atliko veiksmus, kuriais siekė, kad O. P. turėtų pakankamą pagrindą manyti, jog jis ketina sunkiai sutrikdyti jos sveikatą ir kad tai realiai gali įvykdyti, todėl jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje sudėties.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl R. Š. nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Kadangi R. Š. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisintinas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nukentėjusios O. P. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas), o nuosprendžio dalis, kuria iš R. Š. priteistos išlaidos advokato pagalbai apmokėti, naikinama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi,:

Nusprendžia:

Kupiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 16 d. nuosprendžio dalį, kuria R. Š. nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – R. Š. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (dėl 2014 m. gruodžio 23 d. įvykio) išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Kardomąją priemonę panaikinti.

O. P. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš R. Š. priteista valstybei 217,98 € antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.