Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Ugnius Trumpulis, susipažinęs su pareiškėjo A. A. skundu, paduotu privataus kaltinimo tvarka, kuriame prašoma pradėti privataus kaltinimo bylos procesą T. M.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde nurodoma, kad 2015 m. spalio 18 d. internetiniame puslapyje www.rusia.lt buvo išspausdintas straipsnis „T. M. komentarai dėl jos atleidimo“. Minėtame straipsnyje buvo pacituoti T. M. teiginiai: „Tas žmogus vietoje to, kad padėtų dirbti muziejuje, pradėjo rašyti skundus, kad viskas muziejuje ne taip, jis nieko neveikė, nepadėjo, nuteikinėjo prieš mane darbuotojus, o dalį darbuotojų sukūrė į profesinę sąjungą, tačiau tai normali reakcija ir nieko baisaus nėra. Viskas būtų buvę gerai, jeigu ne jo produktyvūs gabumai rašyti kliauzas-skundus į: ministeriją, prokuratūrą, mokesčių inspekciją, darbo inspekciją, Vilniaus merui ir kt.“, „Šiuo metu direktoriaus kabineto durys yra užantspauduotos A. A. ir yra jo nurodymas darbuotojams, pasirodžius T. M. kviesti policiją“, „Gegužę muziejaus susirinkimo metu jis man viešai paskelbė karą ir ėmė itin akivaizdžiai siekti mano atleidimo, jis man iškart pasiūlė, kad parašyčiau prašymą atleisti iš darbo ir išeičiau. Jis mėgino mane sumušti, aš užsidariau kabinete ir šaukiau „padėkite“, tada jis nustojo laužtis.“, „Yra labai sunku vaikščioti ir įrodinėti, kad tu ne kupranugaris, kadangi šis žmogus pats publikuoja savo šlykščius straipsnius prieš muziejų, o žurnalistai netgi nesusisiekia nei su manimi, nei su muziejaus darbuotojais, kad patikrintų informaciją“, kurie neatitinka tikrovės, žemina pareiškėją, pakerta pasitikėjimą juo, tapo žinomi visuomenei ir turi neigiamos įtakos pareiškėjo veiklai.

Skunde tvirtinama, kad T. M. anksčiau minėtus teiginius išsakė ne spontaniškai, o gerai apgalvojus, nes interviu yra davus ir 2015 m. lapkričio 16 d.

Skunde aiškinama, kad A. A. dėl neteisėtų T. M. veiksmų patyrė 3000 Eur neturtinę žalą.

Privataus kaltinimo procesą atsisakytina pradėti.

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnyje 1 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, o Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Minėtos nusikalstamos veikos yra įtvirtintos baudžiamojo kodekso XXII skyriuje, kuris saugo nuo nusikalstamų kėsinimųsi į asmens garbę ir orumą. Asmens garbę ir orumą taip pat gina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos CK) 2.24 straipsnis, kuriame nurodyta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Tiek baudžiamiesiems, tiek civiliniams įstatymams nustatant atsakomybę už iš esmės tokius pat veiksmus, atsiranda baudžiamųjų ir civilinių teisės normų konkurencija. Pažymėtina ir tai, kad įstatymai nenustato jokių aiškių kriterijų, leidžiančių spręsti, kokiais atvejais asmens garbė ir orumas turi būti ginami baudžiamosios teisės priemonėmis, o kokiais turi būti ginami civilinės teisės priemonėmis. Tuo pačiu konstatuotina, jog tokia situacija jokiu būdu nereiškia, kad klausimas yra paliktas spręsti tik skundą paduodančio asmens valiai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 412¹ straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Taigi jau skundo priėmimo stadijoje teismas yra įpareigotas atlikti dalinę faktų analizę ir spręsti, ar konkrečių atveju neegzistuoja aplinkybės, numatytos Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių baudžiamasis procesas nėra galimas.

Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tokiam sprendimui svarbi yra nusikalstamos veikos sąvoka, nurodyta Lietuvos Respublikos BK 11 straipsnio 1 dalyje – nusikaltimas yra pavojinga ir baudžiamajame kodekse uždrausta veika, už kurią numatytą laisvės atėmimo bausmė. Vienas iš nusikaltimo požymių yra veikos pavojingumas. Taigi šioje stadijoje teismas turi spręsti, ar skunde pateikti teiginiai, įvardijami kaip šmeižiantys asmenį, yra tiek pavojingi, kad juos reikėtų vertinti baudžiamosios teisės kontekste.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose yra išaiškinta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat ne kartą pabrėžta, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Nr. 2K-396/2009, Nr. 2K-526/2009, Nr. 2K-262/2011, 2K-P-267/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, Nr. 2K-P-267/2011, Nr. 2K-P-183/2012, Nr. 2K-7-251/2013, Nr. 2K-7-262/2013).

Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Melagingos žinios yra tos, kurios neatitinka tikrovės, yra prasimanytos, t. y. skleidimas to, kas teigiama esant buvę, bet nėra ir nebuvo, arba faktai iškreipiami (pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-300-190/2012)

Teismas pažymi ir tai, kad teisės normos gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir ne visiškai tikslią informaciją, tačiau tai padariusį sąžiningai, nepiktnaudžiaujant teise skleisti informaciją bei asmenį, kuris, įgyvendindamas teisę reikšti savo nuomonę, pavartojo tam tikro laipsnio faktų perdėjimą – hiperbolizavimą (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-645/2005).

Įvertinęs A. A. skunde nurodytus teiginius, kuriuos galimai išsakė T. M., paties pareiškėjo vertinamus kaip neatitinkančius tikrovės ir galinčius jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, jų galimą paskleidimo mastą, teismas konstatuoja, kad jie nesiekia tokio pavojingumo lygio, koks keliamas nusikalstamoms veikoms. Teismo įsitikinimu, dalis skunde nurodomų teiginių (pavyzdžiui, teiginiai susiję su pareiškėjo darbinės veiklos, publikacijų vertinimu) apskritai negali būti vertinami kaip žinia ar informacija, o yra laikytini nuomone, kuriai tiesos kriterijus nėra taikomas. Konstatuotina ir tai, kad pareiškėjas gali pasiekti tų pačių rezultatų pasinaudojęs civilinės teisės priemonėmis. Lietuvos Respublikos CK 2.24 straipsnis nustato, kad civilinės teisės taikymo rezultatas gali būti paskleistų duomenų, žeminančių asmens garbę ir orumą ir neatitinkančių tikrovės, paneigimas, taip pat turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas. Skunde pareiškėjas reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, tačiau jis gali jos reikalauti tiek baudžiamajame procese, tiek civiliniame procese ir šiuo atveju abiejų procesų rezultatas yra toks pats. Civiliniame procese asmuo gali reikalauti paneigti paskleistus duomenis, o baudžiamasis procesas nenumato galimybės reikalauti paneigimo. Kitą vertus, baudžiamojo proceso rezultatas yra kriminalinės bausmės paskyrimas asmeniui, ko nenumato civilinis procesas. Skunde nėra nurodyti jokie motyvai, kodėl garbės ir orumo negalima apginti civilinės teisės priemonėmis, o reikėtų asmeniui paskirti kriminalinę bausmę, todėl teismas, remdamasis išdėstyta teismų praktika daro išvadą, kad galimai atlikti veiksmai nėra tokio pavojingumo, kad už jų padarymą galima būtų svartyti kriminalinės bausmės paskyrimo klausimą.

Kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos BPK 412¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Atsižvelgus į anksčiau išdėstytus argumentus teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytais T. M. veiksmais nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalyje, požymių.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 412¹ straipsniu,

nutaria:

Atsisakyti pradėti privataus kaltinimo procesą pagal pareiškėjo A. A. skundą, kadangi T. M. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, požymių.

Skundas dėl šios nutarties gali būti paduodamas per septynias dienas nuo nutarties nuorašo gavimo dienos. Skundas paduodamas per Vilniaus miesto apylinkės teismą Vilniaus apygardos teismui.