Panevėžio apygardos teismo nutartis

2012-04-24 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-437-72/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-04-24
Bylos Nr.
1S-437-72/2012
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Sigitas Bagdonavičius, Pranas Šimkus
Kategorijos

Teisėja Silvija Jakštienė Byla Nr. 1S-437-72/2012 Procesinio sprendimo kategorija 2.5.19.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. balandžio 24 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Prano Šimkaus, sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Činčikienei, išnagrinėjusi Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Kastyčio Šikšnio skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-04-06 nutarties, kuria atmestas Panevėžio miesto ir rajono pataisos inspekcijos teikimas dėl G. V. įspėjimo bei Šiaulių apygardos prokuratūra įpareigota spręsti klausimą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011-12-05 baudžiamojo įsakymo teisėtumo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011-12-05 baudžiamuoju įsakymu G. V. už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 1 d., padarymą paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Paskirtą bausmę subendrinus su Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011-07-07 nuosprendžiu paskirta bausme, G. V. paskirta galutinė subendrinta dvejų metų penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant dvejiems metams šešiems mėnesiams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę - iki 2012-03-01 atlikti 30 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Šalies argumentai

2012-03-13 Panevėžio miesto ir rajono pataisos inspekcija teikimu kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą dėl G. V. įspėjimo. Teikime nurodė, kad G. V. nevykdo teismo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – nemokamų darbų.

Skundžiama Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-04-06 nutartimi atmestas Panevėžio miesto ir rajono pataisos inspekcijos teikimas bei Šiaulių apygardos prokuratūra įpareigota spręsti klausimą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011-12-05 baudžiamojo įsakymo teisėtumo. Teismas nutartyje nurodė, kad teismo baudžiamuoju įsakymu negali būti skiriama terminuota laisvės atėmimo bausmė, o būtent terminuota laisvės atėmimo bausmė buvo paskirta G. V. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011-12-05 baudžiamuoju įsakymu. Tokiu atveju teismas negali spręsti klausimų dėl tokio nuosprendžio tinkamo vykdymo. Skundžiama teismo nutartimi Šiaulių apygardos prokuratūra įpareigota spręsti klausimą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011-12-05 baudžiamojo įsakymo teisėtumo.

Skundu Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Kastytis Šikšnys prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-04-06 nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą – pataisos inspekcijos teikimą perduoti iš naujo nagrinėti apylinkės teismui. Nurodo, kad apylinkės teismas, spręsdamas klausimus, susijusius su laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimu, neturi įgaliojimų analizuoti ir pripažinti, kad priimtas apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis ar jo dalis gali būti neteisėti ar nepagrįsti ir todėl nevykdytini, t. y. kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ar padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą tikrinti gali tik aukštesnieji teismai ir tik Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nustatyta tvarka, esant tam tikroms įstatyme nustatytoms sąlygoms. Panevėžio miesto apylinkės teismas, priimdamas 2012-04-06 nutartį, iš esmės prieštaravo priimtam teismo nuosprendžiui ir sudarė sąlygas nuosprendžio nevykdyti. Nurodo, kad apylinkės teismas nutartimi nepagrįstai pripažino, kad nuosprendžiu – teismo baudžiamuoju įsakymu – asmeniui negali būti paskirta terminuota laisvės atėmimo bausmė. Nutartyje teismas rėmėsi BPK 418 str. 1 d. nuostatomis ir nepateikdamas jokių motyvų padarė išvadą, kad teismo baudžiamuoju įsakymu terminuota laisvės atėmimo bausmė negali būti paskirta. Tačiau BPK 418 str. 1 d. nėra įtvirtinto draudimo teismui tokią bausmę paskirti asmeniui, bylą išnagrinėjus supaprastinto proceso tvarka – baigiant procesą teismo baudžiamojo įsakymo priėmimu. BPK 418 str. 1 d. įvardijamos ne bausmės, kurios teismo baudžiamuoju įsakymu negali būti paskirtos, o nusikalstamos veikos, dėl kurių baudžiamasis procesas tokia tvarka vykti negali, t. y. teismo baudžiamasis įsakymas negali būti priimtas, kai už nusikalstamą veiką gali būti skiriamas tik terminuotas laisvės atėmimas ar laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Taigi jei baudžiamojo įstatymo sankcijoje yra numatyta alternatyvių terminuotam laisvės atėmimui bausmių, dėl tokių nusikalstamų veikų procesas gali vykti supaprastinto proceso tvarka ir teismo įgaliojimai paskirti asmeniui sankcijoje numatytą bet kurią, įskaitant ir terminuoto laisvės atėmimo, bausmę nėra ribojama. Pažymi, jog teismas, priimdamas teismo baudžiamąjį įsakymą, nėra saistomas prokuroro siūloma bausmės rūšimi. Nurodo, kad G. V. sutiko su prokuroro jam siūloma bausmės rūšimi ir sprendimu atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Teismas nustatė, kad būtent tokią bausmę jam už padarytą nusikaltimą skirti tikslinga ir yra pagrindas manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. G. V. neprašė surengti teismo posėdžio dėl priimto teismo baudžiamojo įsakymo ar kitaip nereiškė dėl jo prieštaravimų, todėl G. V. įstatymų saugomos teisės ir interesai nebuvo pažeisti. Nurodo, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas buvo nenuoseklus – viena vertus, jis nurodė negalintis spręsti klausimo dėl nuosprendžio vykdymo, tačiau kita vertus, priėmė sprendimą bausmę vykdančios institucijos teikimą atmesti. Jei teismas nustatė, kad klausimo jis iš esmės negali nagrinėti, tai mano, kad tokiu atveju pataisos inspekcijos teismui pateiktą teikimą turėjo palikti nenagrinėtą. Nesutinka su teismo sprendimu įpareigoti Šiaulių apygardos prokuratūrą spręsti klausimą dėl teismo baudžiamojo įsakymo teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kaip galėtų būti sprendžiamas nuosprendžio teisėtumo klausimas, todėl skunde negali pateikti išsamių argumentų dėl to, kad nuosprendžio teisėtumo klausimas, jei ir pripažintų, kad nuosprendis neteisėtas, negali būti išspręstas remiantis tam tikru BPK institutu. Apskųsti teismo baudžiamąjį įsakymą apeliacine ar kasacine tvarka, atnaujinti baudžiamąją bylą galimybių nėra, todėl įvykdyti pirmosios instancijos teismo nutarties negali ir toks teismo nutartyje nustatytas įpareigojimas negali būti paliktas galioti. Įsiteisėjęs teismo baudžiamasis įsakymas yra neskundžiamas, taip pat yra suėjęs trijų mėnesių kasacinio skundo padavimo terminas, be to, BPK 367 str. 3 d. numatyta, kad kasacine tvarka neskundžiami apeliacine tvarka neskųsti ir nenagrinėti nuosprendžiai ar nutartys. Kadangi pataisos inspekcijos teikimas teisme iš esmės nebuvo nagrinėjamas, jis perduotinas iš naujo nagrinėti apylinkės teismui.

Teismo posėdyje prokuroras prašo skundą tenkinti.

Tenkinama skundo dalis, skundžiama nutartis keistina.

Žemesnės instancijos teismas

Atmesdamas Panevėžio miesto ir rajono pataisos inspekcijos teikimą dėl G. V. įspėjimo pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad G. V. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011-12-05 baudžiamuoju įsakymu negalėjo būti skiriamas terminuotas laisvės atėmimas, o priimant tokį baudžiamąjį įsakymą buvo padaryta esminių BPK pažeidimų – buvo pažeista BPK 418 str. 1 d., kuri imperatyviai numato, jog teismo baudžiamuoju įsakymu negali būti skiriamas terminuotas laisvės atėmimas, todėl šiuo atveju teismas negali spręsti klausimų ir dėl tokio nuosprendžio (teismo baudžiamojo įsakymo) tinkamo vykdymo. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, teismas, darydamas tokią išvadą, vadovavosi nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusia BPK 418 str. 1 d. redakcija (pakeitimai priimti 2011 m. birželio 21 d. įstatymu Nr. XI-1478). Tačiau teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, G. V. nusikalstama veika, už kurią jam Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011-12-05 baudžiamuoju įsakymu buvo paskirta galutinė bausmė – dveji metai penki mėnesiai laisvės atėmimo, bausmės vykdymą atidedant dvejiems metams šešiems mėnesiams, padaryta laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gegužės 1 d., t. y. dar iki BPK 418 str. 1 d. pakeitimo. BPK 418 str. 1 d. (galiojusi iki 2011 m. rugsėjo 1 d.) numatė, kad dėl nusikalstamų veikų, už kurių padarymą gali būti skiriama tik bauda arba ši bausmė numatyta kaip alternatyvinė, nagrinėjimo teisme gali nebūti, o bausmė paskiriama teismo baudžiamuoju įsakymu. Pagal pasikeitusią ir šiuo metu galiojančią BPK 418 str. 1 d. redakciją teismo baudžiamuoju įsakymu bausmė gali būti paskirta už nusikalstamų veikų, už kurių padarymą gali būti skiriama kaip vienintelė ar alternatyvinė bet kuri bausmė, išskyrus atvejus, kai už nusikalstamą veiką gali būti skiriamas tik terminuotas laisvės atėmimas ar laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Taigi, kaip matyti, nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. pasikeitęs įstatymas asmens, padariusio nusikalstamą veiką teisinę padėtį iš esmės pablogino, nes buvo išplėstas nusikalstamų veikų, dėl kurių baudžiamasis procesas gali būti užbaigtas priimant teismo baudžiamąją įsakymą, ratas, kartu numatantis teismui galimybę teismo baudžiamuoju įsakymu asmeniui paskirti ne tik baudą, bet ir kitą bet kurią įstatyme už padarytą nusikalstamą veiką numatytą bausmę, išskyrus pačiame įstatyme numatytus atvejus. BPK 3 str. 1 d. numatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku. Minėto straipsnio 2 d. numato, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis ar kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikoma iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Pagal BPK 3 str. 3 d. baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Taigi kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad G. V. už padarytą veiką laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gegužės 1 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011-12-05 baudžiamuoju įsakymu negalėjo būti paskirta terminuota laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant. Kolegijos nuomone, minėtu teismo baudžiamuoju įsakymu G. V. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 1 d., galėjo būti paskirta tik minėto straipsnio sankcijoje numatyta viena iš alternatyvių bausmių rūšių - bauda. Atsižvelgusi į tai, kad priimant minėtą baudžiamąjį įsakymą buvo galimai padaryta esminių BPK pažeidimų taikant BPK 418 str. 1 d. – G. V. nusikalstamos veikos padarymo laikotarpiu BPK 418 str. 1 d. imperatyviai numatė, kad teismo baudžiamuoju įsakymu gali būti skiriama tik bauda, bei galimai buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, G. V. teismo baudžiamuoju įsakymu paskiriant ne tos rūšies bausmę, o tai galimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą teismo baudžiamąjį įsakymą, kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju negalima spręsti dėl tokio teismo baudžiamojo įsakymo tinkamo vykdymo, todėl skundžiama teismo nutartimi pagrįstai buvo atmestas pataisos inspekcijos teikimas dėl G. V. įspėjimo už teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos baudžiamosios poveikio priemonės – nemokamų darbų nevykdymą. Tačiau pažymėtina, kad šiuo atveju Šiaulių apygardos prokuratūra, kurią skundžiama nutartimi teismas įpareigojo spręsti klausimą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011-12-05 baudžiamojo įsakymo teisėtumo, neturi įgaliojimų atnaujinti procesą dėl galimai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo priimant Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011-12-05 baudžiamąjį įsakymą. Paduoti pareiškimą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 451 str.) turi teisę Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras (BPK 452 str.), todėl jam perduotinas spręsti klausimas dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011-12-05 baudžiamojo įsakymo teisėtumo, ši skundžiamos nutarties dalis keistina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 364 str. 8 d. 3 p.

nutarė:

Tenkinti Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Kastyčio Šikšnio skundo dalį.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį pakeisti.

Perduoti Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui spręsti klausimą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011-12-05 baudžiamojo įsakymo teisėtumo.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.

Kolegijos pirmininkas Tomas Zdanavičius

Teisėjai Sigitas BagdonavičiusPranas Šimkus