Kauno apygardos teismo nutartis

Nr.1A-91-383/2011 Proceso numeris:61-1-00334-09 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.1; 1.1.5.1.; 2.4.6.2.1. (S) Pranešėjas V. Vitunskas

2011 m. kovo 7 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų: Danguolės Šiugždinytės, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Vitai Naureckienei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, nuteistojo gynėjai advokatei Elvyrai Baltrušienei, nuteistajam R. F., nukentėjusiojo advokatei Albinai Cirulienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. F. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. F. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 28 str. 3 d., 135 str. 1 d. (perkvalifikavus iš BK 135 str. 1 d.), ir nubaustas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Nukentėjusiojo E. R. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies. Jo naudai iš R. F. priteista 12 736 Lt (dvylika tūkstančių septyni šimtai trisdešimt šeši litai) turtinei ir 20 000 Lt (dvidešimt tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti.

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, įmonės kodas 191351679, Kalvarijų g. 147, Vilnius, atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), AB banke „Hansabankas“, civilinis ieškinys patenkintas visiškai, iš R. F. priteista 2734,10 Lt (du tūkstančiai septyni šimtai trisdešimt keturi litai 10 centų) jos naudai; ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. F. pagal Lietuvos Respublikos BK 28 str. 3 d., 135 str. 1 d. nuteistas už tai, kad jis 2009 m. balandžio 11 d. apie 4.30 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nenustatytas, Plento gatvėje prie namo Nr. 22, Jonavoje, viršydamas būtinosios ginties ribas, tarpusavio konflikto su E. R. metu, tyčia peiliu sudavė jam dešimt smūgių peiliu į pilvą, juosmenį, kairę šlaunį, kuo padarė nukentėjusiajam E. R. durtines-pjautines žaizdas pilvo srityje, juosmenyje, kairėje šlaunyje, durtines-pjautines kiaurymines žaizdas pilve su plonųjų žarnų sužalojimu, lydimu difuzinio peritonito, kas sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą.

Teismo posėdyje nuteistasis R. F. ir jo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiojo advokatė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. F. apeliacinis skundas tenkintinas.

BPK 320 str. 3 d. apibrėžia bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas: teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių apeliaciniai skundai buvo paduoti.

Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir byla nutrauktina, kadangi egzistuoja LR BK V skyriuje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė (BPK 3 str. 1 d. 9 p., 327 str. 1 p.).

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. F. pagrįstai prašo pakeisti Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti švelnesnį sprendimą, kadangi apylinkės teismas įvertinęs tas aplinkybės, kad nukentėjusysis E. R. buvo konflikto iniciatorius, ir kad jis buvo kaltas dėl kilusio incidento. Apylinkės teismas padarė neteisingą išvadą, jog kaltinamasis veikė peržengdamas būtinosios ginties ribas (BK 28 straipsnio 3 dalis). Kaip buvo nustatyta pirmosios instancijos teisme, gynimosi metu buvo suduota net 10 smūgių peiliu, iš kurių du į pilvo sritį, sukėlusį sunkų sveikatos sutrikdymą, o peiliu smūgiuoti net 10 kartų toje situacijoje nebuvo būtina, todėl buvo viršyta būtinoji gintis, - tokia apylinkės teismo padaryta išvada apeliacinį skundą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai yra nepriimtina. Apylinkės teismas nepakankamai įvertino E. R. kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo įvykio metu. Apylinkės teismas akcentavo tik gynybos intensyvumą, ir gynybos intensyvumą vertino izoliuotai nuo kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, ir tai apsprendė apylinkės teismo padarytą klaidingą išvadą, kad buvo viršyta būtinoji gintis. Tik vertinant gynybą tampriai susietai su kėsinimosi pobūdžiu ir pavojingumu galima padaryti pagrįstą ir teisingą išvadą – ar buvo peržengtos būtinosios ginties ribos.

Būtinosios ginties ribų peržengimas yra aiškus gynybos neatitikimas kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui, kai tyčia padaroma besikėsinančiajam aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos buvo pasikėsinta ir pasikėsinimui atremti buvo panaudotos priemonės, kurios konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus, o kėsinimosi pavojingumą lemia kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir kitos panašios aplinkybės. Būtina atsižvelgti, jog besiginantysis dėl užpuolimo patiria staigų emocinį išgyvenimą, todėl subjektyviai ne visada gali tiksliai ir teisingai įvertinti užpuolimo pavojingumą.

Būtinosios ginties teisėtumo sąlygas nustato BK 28 straipsnis. Būtinosios ginties atveju pavojingas kėsinimasis turi būti realus (egzistuojantis objektyviai) ir akivaizdus (pradėtas ar tiesiogiai gresiantis). Reikalavimus gynybai nulemia kėsinimosi pobūdis. Be to, gynyba turi atitikti šiuos požymius: ginantis žala gali būti padaryta tik besikėsinančiam asmeniui, ji padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi, ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Šis baudžiamosios teisės institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi. Kėsinimosi ypatybės (ginamų vertybių svarba, puolimui naudojamos priemonės, veiksmų jėga, intensyvumas ir pan.) nulemia ir gynybą sudarančių veiksmų bei jų padarinių teisėtumo vertinimą. Paprastai užpuolikui suduodami smūgiai, atimamas ginklas, tam tikromis aplinkybėmis į jį gali būti netgi šaunama ir pan. Įstatymo nereikalaujama, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali būti efektyvesni, pavyzdžiui, panaudojant šaunamąjį ginklą net ir prieš neginkluotą, tačiau kovinius veiksmus įvaldžiusį užpuoliką. Kaip matyti iš nuosprendžio, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, kaltinamojo ir nukentėjusio fizinių jėgų nelygiareikšmį santykį: nukentėjęs E. R. sportinio kūno sudėjimo, 100 kg svorio, 190 cm ūgio, o kaltinamasis R. F. 76 kg svorio, 182 cm ūgio, niekada nesportavęs, taip pat įvertinęs jų kovinę patirtį: nukentėjęs E. R. buvęs kariškis, profesionalus karatė sportininkas, sportuojantis, dirbantis fizinį darbą, taip pat įvertinęs šalia įvykio buvusių nukentėjusio E. R. draugų kiekį ir jų fizinę būseną bei kovinę patirtį (pvz., liudytojas D. L. yra kareivis, tarnavęs misijoje Afganistane), teismas padarė teisingą išvadą, kad kaltinamasis R. F. veikė būtinosios ginties situacijoje. Teismas teisingai motyvuoja, jog jis niekaip kitaip negalėjo apsiginti, ištrūkti iš E. R., kaip tik suduodamas jam smūgius peiliu. Neginčytina, kad R. F. privalėjo gintis nuo realaus, akivaizdaus ir pavojingo kėsinimosi, kuris nebuvo pasibaigęs. Kolegijos nuomone, būtinosios ginties ribos nebuvo peržengtos, kaip kad konstatavo apylinkės teismas. Kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismo padaryta išvada, kad gynimosi metu buvo suduota net 10 smūgių peiliu į vidaus gyvybiškai svarbius kūno organus, o peiliu smūgiuoti net 10 kartų toje situacijoje nebuvo būtina, nėra teisinga. Apylinkės teismo pozicija, kad jau po kelių dūrių peiliu R. F. galėjo atsistumti nuo E. R. ar pargriauti jį ant žemės, padaręs jam durtines pjautines žaizdas kairėje šlaunyje, tačiau to nepadarė, nėra teisinga. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad gynybos pobūdis aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, nes nukentėjęs patyrė net 10 smūgių peiliu, o tiek smūgių toje situacijoje nebuvo būtina suduoti. Iš BK 28 straipsnio matyti, kad asmuo, gindamasis ar gindamas kitą asmenį nuo nusikalstamo kėsinimosi, privalo elgtis taip, kad dėl gynybos besikėsinančiajam nebūtų padaryta aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos pasikėsinta. Pagal baudžiamąjį įstatymą nereikalaujama, kad besiginantis asmuo veiktų taip, kad gynybos priemonės ir gynybos intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pavojingumą. Šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad R. F. smūgiavo net 10 kartų peiliu E. R. ne dėl to, kad jis turėjo tikslą jį sužaloti, o dėl to, kad jis niekaip kitaip negalėjo apsiginti, ištrūkti iš E. R., ir smūgiavo tol, kol jam pavyko išsilaisvinti. Tai rodo padaryti E. R. sužalojimai, kad pirmiausia E. R. buvo padaryti nesunkūs sužalojimai, tačiau E. R. toliau tęsė neteisėtus ir pavojingus veiksmus R. F. atžvilgiu, jo nepaleido ir naudojo smurtą, ir tik padarius kiauryminius sužalojimus pilve – sunkius kūno sužalojimus, tik tada R. F. pavyksta išsilaisvinti iš E. R. ir iš įvykio vietos pabėgti. Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, kaltinamojo ir nukentėjusio fizinių jėgų nelygiareikšmį santykį, tai, kad nukentėjęs E. R. buvęs kariškis, profesionalus karatė sportininkas, sportuojantis, teismas padarė teisingą išvadą, kad kaltinamasis R. F. veikė būtinosios ginties situacijoje. Teismo nuomonė, kad jau po kelių dūrių peiliu R. F. galėjo atsistumti nuo E. R. ar pargriauti jį ant žemės, padaręs jam durtines pjautines žaizdas kairėje šlaunyje, tačiau to nepadarė, yra klaidinga. Vien tai, kad R. F. to nepadarė, negali būti vertinama kaip būtinosios ginties ribų peržengimas. Kaip matyti iš Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. G 1918/09(02) – pačiam R. F. užpuolimo metu buvo padarytas abipusis žandikaulio lūžimas, kad tai gavosi suduodant kumštimi ar spiriant koja, ir padarytas sužalojimas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šis padarytas R. F. kūno sužalojimas parodo pavojingumo pobūdį. Kolegija daro išvadą, kad nesunkus sveikatos padarymas R. F. – abipusio žandikaulio sulaužymas – tai pakankamai pavojingas kėsinimasis į R. F. sveikatą bei gyvybę. Abipusis žandikaulio lūžis sukėlė itin didelį skausmą ir tuo pačiu išgąstį R. F.. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas nepakankamai įvertino šio padaryto R. F. sužalojimo, ir tuo pačiu apylinkės teismas nepakankamai įvertino kėsinimosi pavojingumo. Pati įvykio vietos aplinka – prie kiosko be E. R. buvę dar 4 vaikinai, įvykio laikas – naktis, nelygios fizinės jėgos – E. R. akivaizdžiai fiziškai stipresnis už R. F., - visa tai sudarė pagrįstą manymą, kad R. F. gresiantis pavojus yra akivaizdus ir realus. Teismas teisingai aiškina nuosprendyje, kad susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali būti efektyvesni. Be to, nėra svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam yra mažesnė ar didesnė už tą žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam. Nei kiekybės, nei kokybės požiūriu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kurią sukėlė kėsinimasis. Kolegija daro išvadą, kad R. F. veiksmai būtinosios ginties ribų neperžengė, kadangi gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kolegija taip pat pažymi, kad LR BK 28 str. 3d. Įstatymo leidėjas būtinosios ginties ribų peržengimą laiko tuo atveju, kai gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

Paprastai teisė į būtinąją gintį išnyksta kartu su kėsinimosi pabaiga, tam tikrais atvejais, priklausomai nuo aplinkybių, besiginančiajam šis pabaigos momentas gali nebūti aiškus. Jeigu besiginantysis dar kurį laiką tęsia savo veiksmus, pagrįstai laikydamas juos gynybai būtinais, jie lieka teisėti, nes teisė į būtinąją gintį dar negali būti laikoma išnykusia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212/2009). Teismas tiki ir tais kaltinamojo parodymais, jog šio konflikto metu jis pagalbos nesišaukė, nes bijojo. Ši baimė buvo pagrįsta, nes netoliese buvo neblaivūs nukentėjusio E. R. draugai. Be to, kartu su R. F. atvykęs liudytojas E. S. taip pat buvo sumuštas (jam konstatuotas nosies sumušimas, dėl ko nežymiai sutrikdyta sveikata (2 t., b.l. 8)), o liudytoja G. S. rūpinosi savo sumuštu broliu E. S.. Taigi konflikte su E. R. R. F. niekas negalėjo padėti. Visa tai įvertinus, darytina išvada, kad R. F. veikė būtinosios ginties sąlygomis, ir jos ribų neperžengė. Esant šioms aplinkybėms konstatuojama, jog gynyba atitiko kėsinimosi pavojingumą ir jo pobūdį.

Baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu egzistuoja LR Baudžiamojo kodekso V skyriuje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė (BPK 3 str. 1 d. 9 p.). Kadangi nustatyta, kad yra įstatyminis pagrindas taikyti BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl R. F. negali atsakyti baudžiamąja tvarka. Nagrinėjimo teisme metu, kai nustatomos BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos aplinkybės, byla nutraukiama (BPK 254 str. 4 d.). BPK 327 straipsnio 1 punktas numato, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nutraukia bylą, jeigu yra BPK 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas.

Apeliaciniame skunde pagrįstai nesutinkama su tuo, kad R. F. turi atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Šiuo atveju R. F. neprivalo atlyginti jam pačiam nuo užpuoliko besiginant padarytą žalą, kadangi baudžiamoji byla nutraukiama, egzistuojant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei. LR BPK 115 str. straipsnis reglamentuoja civilinio ieškinio išsprendimą teismui priėmus apkaltinamąjį arba išteisinamąjį nuosprendį, tačiau nereglamentuoja civilinio ieškinio išsprendimo nutraukus bylą baudžiamąją atsakomybę šalinančiais aplinkybių pagrindais, taip pat ir BK 28 straipsnio pagrindu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.269 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo, padaręs žalos teisėtai gindamasis ar gindamas kitą asmenį, neatsako už užpuolikui padarytą žalą. Šiuo atveju nustatyta, kad dėl žalos padarymo R. F. nekaltas, kaltas pats nukentėjusysis, kadangi jis buvo nusikalstamos veikos iniciatorius, todėl R. F. priteistas civilinis ieškinys atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 9 p., 326 str. 1 d. 2 p, 327 str. 1 p.,

nutaria:

Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą R. F. atžvilgiu nutraukti LR BPK 3str. 1 d. 9 p. ( LR BK 28 str. 2d.) pagrindu.

R. F. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

Civilinius ieškinius - nukentėjusiojo E. R., a.k. (duomenys neskelbtini) dėl 12 736 Lt (dvylikos tūkstančių septynių šimtų trisdešimt šešių litų) turtinės ir 20 000 Lt (dvidešimt tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimo bei Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, įm.k. 191351679, Kalvarijų g. 147, Vilnius, dėl 2734,10 Lt (dviejų tūkstančių septynių šimtų trisdešimt keturių litų 10 centų) - atmesti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, kurie su byla buvo perduoti teismui: grąžinti R. F..