Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovės L. R. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimo, kuriuo ieškinys ir priešieškinis netenkinti, civilinėje byloje Nr. 2-478-275/2012 pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovei L. R. dėl žalos atlyginimo bei atsakovės L. R. priešieškinį ieškovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl 2011 m. birželio 10 d. Vilniaus miesto savivaldybės Privatizavimo komisijos posėdžio protokolo Nr. A16-353(1.1.41-T1) panaikinimo ir įpareigojimo sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

7. Teismas nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas, neįvertinęs šių išlaidų pagrįstumo. Atsakovės pateiktoje sąskaitoje už teisines paslaugas nenurodyta kiekviena teikiama paslauga, todėl ji nėra detali ir aiški.

Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovo skundą atmesti, ginčijamo sprendimo dalį dėl ieškinio atmetimo palikti nepakeistą. Nurodo, kad pagrindinė aplinkybė, dėl kurios atsakovė nesutiko sudaryti sutarties, buvo tai, kad tose patalpose de facto buvo UAB „Jutra“. Parduodamos patalpos buvo su didžiuliais apsunkinimais, kurie nebuvo nurodyti skelbime, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovo visos informacijos neatskleidimas, neleidžia atsakovės veiksmų vertinti kaip nesąžiningų. Ieškovas netinkamai vertina privatizavimo procedūros sustabdymą ir nutraukimą. Privatizavimas buvo sustabdytas išspręsti nuomininko problemą, tačiau neatnaujintas/nepratęstas, tuo atimant galimybę iš pirkėjos toliau derinti pirkimo-pardavimo sutarties tekstą. Pažymėjo, kad pirkėja sumokėjo dalį privatizuojamo objekto kainos, t. y. 57 000 Lt, kas įrodo pagrįstą ketinimą pirkti. Ieškovas negali reikalauti visos objekto pardavimo kainos, nes priešingu atveju jis praturtėtų atsakovės sąskaitą. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1361-520/2012 ieškovui jau priteisė 25 904,26 lt nuomos mokesčio, todėl nuostoliai dėl ginčo patalpų naudojimo ieškovui yra atlyginti.

Atsakovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimą dalyje dėl priešieškinio atmetimo ir toje dalyje priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti pilnai. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nurodydamas, kad pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl priežasčių, nepriklausančių nuo pirkėjo valios, nepagrįstai neįpareigojo ieškovą sudaryti šią sutartį. Teismo padarytos išvados neatitinka teismo sprendimo dalies dėl priešieškinio atmetimo. Taigi sprendimas yra nenuoseklus, prieštaringas ir neteisėtas.

2. Teismas neįvertino pirkimo procedūros sustabdymo ir nutraukimo. Ieškovas priėmė sprendimą sustabdyti privatizavimo procedūrą iki bus iškeldintas nuomininkas UAB „Jutra“, todėl atsakovė neturėjo jokių teisinių prielaidų tuo laikotarpiu vykdyti privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutarties derinimą.

Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovės skundą atmesti. Nurodo, kad Nuostatai nenumato galimybės nagrinėjant ginčą, kylantį iš privatizavimo teisinių santykių, teismui priimti sprendimą įpareigoti privatizuojamo turto valdytoją perleisti turtą; tokį sprendimą gali priimti tik turto valdytojas. Apeliantė viso proceso metu nepateikė jokių argumentų, kodėl yra prašomas energetinio naudingumo sertifikatas, apie kurio nebuvimą atsakovė žinojo, bei kodėl patalpos nebuvo apžiūrėtos privatizavimo biutelenyje nustatytu laiku. Ieškovas vertino aplinkybių visumą, neišskirdamas nė vieno nesutikimo argumento kaip labiau ar mažiau trukdančio pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovas dėjo visas pastangas, kad nuomininkas atlaisvintų patalpas. Nepaisant to, kad nuomininkas nenorėjo išsikelti, nuomos sutartis dėl netapo terminuota.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar Vilniaus miesto savivaldybė teisėtai nutraukė turto privatizavimo aukcioną ir laikė šį turtą neparduotu, ar L. R. pradėjo derybas ir derėjosi dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo nesąžiningai ir ar ji turi pareigą atlyginti Vilniaus miesto savivaldybės prašomus atlyginti nuostolius.

Byloje nustatytos šios faktinės aplinkybės: ieškovas paskelbė ilgalaikio materialaus turto privatizavimą viešo aukciono būdu, kuriuo siekė parduoti negyvenamąją patalpą (plotas 107,77 kv. m, 3 aukštų mūrinio pastato 1 aukšte), esančią (duomenys neskelbtini) (1 t., 14 b. l.). Paraišką dalyvauti privatizavimo viešame aukcione užpildė atsakovė (1 t., 15-16 l.). Ieškovas privatizavimo objekto viešo aukciono komisijos 2010 m. birželio 9 d. sprendimu pripažino atsakovę viešo aukciono dėl negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), laimėtoja ir, kartu su 2010 m. liepos 7 d. raštu išsiuntęs pirkimo-pardavimo sutarties projektą, prašė atvykti į Vilniaus miesto savivaldybę suderinti sutarties projektą (1 t., 12 b. l.). Viena iš pateikto pirkimo-pardavimo sutarties projekto sąlygų buvo teisių ir pareigų (kaip nuomotojo) pagal UAB „Jutra“ ir ieškovo sudarytą nuomos sutartį perėmimas, taip pat UAB „Jutra“ įsiskolinimo ieškovui perėmimas (sutarties projekto 2 punktas). Atsakovė pareiškė nesutikimą su pasiūlytu projektu, nurodė nesutikimo priežastis: privatizavimo biuletenyje nebuvo nurodytas nuomininkas; nesutinka perimti įsipareigojimų pagal nuomos sutartį; aštuntasis pirkimo-pardavimo sutarties projekto punktas apskritai nebuvo aptartas ir atsakovė neturi galimybės apžiūrėti turto būklės iki sutarties pasirašymo dienos, norėtų gauti patalpos energetinio naudingumo sertifikatą (1 t., 13 b. l.). Ieškovas atsakovei 2010 m. liepos 28 d. išsiuntė raštą, kuriame nurodė atvykti suderinti sutarties projektą iki 2010 m. liepos 30 d. (1 t., 11 b. l.), tačiau atsakovė 2010 m. rugpjūčio 2 d. raštu prašė atidėti pirkimo-pardavimo sutarties projekto derinimo terminą, negalėjimo sutikti su pirkimo-pardavimo sutarties projektu priežastis nurodė tokias pačias, kaip ir 2010 m. liepos 7 d. rašte (1 t., 10 b. l.). Analogiškas susirašinėjimas tarp šalių vyko ir 2010 m. rugpjūčio 20 d. ieškovo raštu ir 2010 m. rugsėjo 9 d. atsakovės raštu, tik 2010 m. rugpjūčio 20 d. rašte ieškovas nurodė, kad atsakovės 2010 m. rugpjūčio 2 d. rašte nurodytos pastabos dėl antrojo sutarties punkto neatitinka to pirkimo-pardavimo sutarties projekto, kuris atsakovei buvo siunčiamas kartu su 2010 m. liepos 28 d. raštu, jog projekte šis punktas išdėstytas nauja redakcija (1 t., 8, 9 b. l.). 2010 m. rugsėjo 9 d. raštu atsakovė pakartotinai prašė atidėti pirkimo-pardavimo sutarties projekto derinimą. 2010 m. spalio 13 d. ieškovo Privatizavimo komisijos nutarimu buvo atidėtas pirkimo-pardavimo sutarties derinimas (1 t., 62 b. l.), kartu buvo nutarta nutraukti patalpų nuomos sutartį ir iškeldinti nuomininkus. Apie tokį sprendimą atsakovė buvo informuota 2010 m. lapkričio 5 d. raštu, kuriuo ieškovas atsakė į atsakovės 2010 m. rugsėjo 9 d. prašymą (1 t., 61 b. l.). 2011 m. birželio 10 d. ieškovo Privatizavimo komisija posėdžio nutarimu (1 t., 91 b. l.) nutarė nutraukti privatizavimo objekto – negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), privatizavimą ir laikė šį objektą neparduotu.

Ieškovas ieškinį dėl nuostolių, kuriuos sudaro atsakovės nesumokėta suma už ketinamą įsigyti turtą, atlyginimo grindė tuo, kad atsakovė pažeidė pareigą elgtis sąžiningai esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 str. 3 d.). Atsakovė prašė panaikinti 2011 m. birželio 10 d. Vilniaus miesto savivaldybės Privatizavimo komisijos posėdžio protokolą, kuriuo buvo nutarta nutraukti privatizavimo objekto negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), privatizavimo procedūras bei laikyti šį objektą neparduotu, įpareigoti ieškovą sudaryti su atsakove šių patalpų pirkimo-pardavimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė. Dėl tokio teismo sprendimo apeliacinius skundus padavė tiek ieškovas, tiek atsakovė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundų faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo atsakovei taikyti civilinę atsakomybę, nes nenustatyti pagrindai civilinei atsakomybei kilti. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kurių pagrindu teismas sprendė, kad ieškovo Privatizavimo komisijos sprendimas laikyti turtą neparduotu yra pagrįstas. Teisėjų kolegijos nuomone, toks privatizavimo komisijos sprendimas neatitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų principų, kurių privalo laikytis kiekvienas civilinių teisinių santykių subjektas.

Privatizavimas – valstybės ir savivaldybių turto (akcijų ar kito turto) perdavimas potencialių pirkėjų nuosavybėn pagal šiame įstatyme nustatyta tvarka sudarytus privatizavimo sandorius, taip pat valstybės ar savivaldybės kontrolės perdavimas valstybės ar savivaldybės kontroliuojamose įmonėse, kai iš papildomų įnašų išplatinama nauja akcijų emisija (Lietuvos Respublikos privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).

Dėl ieškovo Privatizavimo komisijos nutarimo laikyti turtą neparduotu

Iš bylos medžiagos matyti, kad aplinkybės, dėl kurių kilo keblumų derinant pirkimo-pardavimo sutarties projektą, buvo susijusios su ieškovo ir UAB „Jutra“ sudaryta nuomos sutartimi (nors tuo metu ši sutartis jau buvo pasibaigusi). Pradiniame atsakovei pateikto pirkimo-pardavimo sutarties projekto antrojo punkto variante, siųstame atsakovei kartu su 2010 m. liepos 7 d. ieškovo raštu, buvo numatyta sąlyga apie tai, kad atsakovė sutinka perimti teises ir pareigas (kaip nuomotojo) pagal ieškovo su UAB „Jutra“ sudarytą nuomos sutartį, taip pat perimti UAB „Jutra“ įsiskolinimą ieškovui. Su šiomis sąlygomis atsakovė nesutiko, taip pat nurodė, kad jai yra apribota galimybė apžiūrėti turto būklę bei nepateiktas pastato energetinio naudingumo sertifikatas. Atsižvelgiant į tai, kad 2010 m. rugpjūčio 20 d. rašte atsakovei nurodyta, jog atsakovės 2010 m. rugpjūčio 2 d. surašytame prašyme išdėstytos pastabos dėl antrojo sutarties projekto punkto neatitinka pirkimo-pardavimo sutarties projekto, kuris atsakovei buvo siunčiamas kartu su 2010 m. liepos 28 d. raštu, kad pateiktame projekte šis punktas buvo išdėstytas nauja redakcija, teisėjų kolegija daro išvadą, jog ieškovas sutiko, kad į pirkimo-pardavimo sutarties projektą sąlyga dėl nuomotojo teisių ir pareigų, taip pat UAB „Jutra“ skolos atsakovei perkėlimu buvo įtraukta nepagrįstai. Šios aplinkybės iš esmės neginčija ir pats ieškovas. Paskutiniu atsakovei dėl pirkimo-pardavimo sutarties projekto suderinimo siųstame ieškovo rašte (2010 m. rugpjūčio 20 d.) ieškovas nurodė atsakovei atvykti ne vėliau kaip iki 2010 m. rugpjūčio 27 d. suderinti pirkimo-pardavimo sutarties projektą. Tačiau po šio kvietimo atsakovė dar kartą kreipėsi į ieškovą 2010 m. rugsėjo 9 d. surašytu prašymu dėl patalpų pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo, kuriuo prašė atidėti pirkimo-pardavimo sutarties projekto derinimo terminą, nes pasiūlyto sutarties varianto negali pasirašyti, negalėjimo pasirašyti priežastis visuose ieškovui siųstuose raštuose atsakovė nurodydavo tas pačias, jau pirmiau šioje nutartyje minėtąsias. Reaguodama į šį prašymą, ieškovė 2010 m. lapkričio 5 d. raštu dėl pirkimo-pardavimo sutarties projekto suderinimo nurodė, kad parengtas privatizavimo pirkimo-pardavimo sutarties projektas buvo atsakovei siųstas 2010 m. liepos 7 d. raštu, 2010 m. liepos 28 d. raštu, 2010 m. rugpjūčio 20 d. raštu. Taip pat ieškovas nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybės Privatizavimo komisija apsvarstė klausimą dėl tolesnio negyvenamųjų patalpų privatizavimo procedūrų vykdymo ir informavo, kad komisija nusprendė atidėti negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties derinimą bei nutraukti 2001 m. spalio 5 d. patalpų nuomos sutartį Nr. 1721 su UAB „Jutra“ ir nuomininką iškeldinti. Prie rašto pridėjo Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisijos 2010 m. spalio 13 d. posėdžio protokolo išrašą, kuris patvirtina rašte nurodytas aplinkybes, t. y. kad svarstant dėl objekto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo procedūrų, nutarta atidėti pirkimo-pardavimo sutarties derinimą, nutraukti patalpų nuomos sutartį ir iškeldinti nuomininkus. Taigi ieškovo 2010 m. lapkričio 5 d. rašto pagrindu nurodytas būtent 2010 m. rugsėjo 9 d. atsakovės prašymas, kuriuo buvo prašoma atidėti pirkimo-pardavimo sutarties projekto derinimo terminą. Prie šio rašto pridėtas 2010 m. spalio 13 d. Vilniaus miesto savivaldybės Privatizavimo komisijos posėdžio protokolo išrašas, kuris patvirtina, kad buvo atidėtas pirkimo-pardavimo sutarties derinimas, t. y. kaip to ir prašė atsakovė 2010 m. rugsėjo 9 d. prašymu. Atidėjus pirkimo-pardavimo sutarties derinimą, nutarta nutraukti nuomos sutartį ir iškeldinti nuomininkus. Teisėjų kolegija, remdamasi šiomis nustatytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad nepaisant to, jog iš pirkimo-pardavimo sutarties projekto buvo pašalintas antrasis punktas, su kuriuo nesutiko atsakovė, tačiau ieškovas visgi pripažino pagrįstu atsakovės prašymą atidėti pirkimo-pardavimo sutarties derinimą, nes tai patvirtina tolesnis ieškovo elgesys. Nors ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovas pripažino, kad nuomininkai buvo kliūtis sutartį pasirašyti, tačiau kolegija su tokiu ieškovo argumentu nesutinka, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadai. Priešingas, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, šios aplinkybės aiškinimas, būtų nelogiškas. Vilniaus miesto savivaldybės Privatizavimo komisijos 2010 m. spalio 13 d. posėdyje antru darbotvarkės klausimu iš esmės buvo nuspręsta dėl kelių klausimų: 1) atidėti pirkimo-pardavimo sutarties derinimą, 2) nutraukti patalpų nuomos sutartį, 3) iškeldinti nuomininkus. Šių nutarime išvardytų veiksmų eiliškumas leidžia konstatuoti, kad pirkimo-pardavimo sutarties derinimas buvo atdėtas būtent tam, jog būtų nutraukta nuomos sutartis ir iškeldinti nuomininkai, t. y. būtent šios aplinkybės sudarė kliūtis toliau derinti pirkimo-pardavimo sutarties projektą, nes duomenų, kurie leistų daryti kitokią išvadą, byloje nėra. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su argumentu, kad ieškovas nusprendė atidėti pirkimo-pardavimo procedūras ne tam, jog būtų iškeldinti neteisėtai pastatu besinaudojantys asmenys, o tam, kad būtų įvertinta, ar tolimesnis sutarties derinimas vis dar atitiks privatizavimo tikslus, nes, kaip jau minėta, tokia išvada neišplaukia nei iš protokolo turinio, nei ieškovo 2011 m. lapkričio 5 d. rašto atsakovei. Tuo atveju, jei, kaip nurodo ieškovas, jau 2010 m. spalio 13 d. Privatizavimo komisijos posėdžio metu būtų buvę aišku, kad sutarties su atsakove suderinti nepavyks, Privatizavimo komisija būtų laikiusi turtą neparduotu, kaip tą ir numato Nuostatų 58.2 punktas. Byloje nėra duomenų apie tai, jog ieškovas po to, kai buvo atidėtas, t. y. nukeltas pirkimo-pardavimo sutarties projekto derinimas, būtų informavęs atsakovę apie priežasčių, kurios buvo pagrindas atidėti sutarties projekto derinimą, išnykimą, apie galimybę toliau derinti sutarties projekto sąlygas ir kad per nustatytą terminą projektas nebuvo suderintas. Priešingai, byloje yra duomenų apie tai, kad atsakovė 2011 m. gegužės 29 d. raštu domėjosi, kaip vyksta procesas dėl patalpų atlaisvinimo ir kada atsakovė galės pirkti patalpas ir pradėti jomis disponuoti (1 t., 42 b. l.). Ieškovas 2011 m. liepos 28 d., atsakydamas į šį atsakovės raštą, informavo ne apie galimybę tęsti atidėtą pirkimo-pardavimo sutarties projekto derinimą, kaip to pagrįstai galėjo tikėtis atsakovė, o apie tai, jog ieškovo pateiktas pirkimo-pardavimo sutarties projektas buvo nesuderintas, kad Vilniaus miesto savivaldybės Privatizavimo komisija 2011 m. birželio 10 d. apsvarsčiusi klausimą dėl objekto privatizavimo procedūrų nusprendė nutraukti patalpų privatizavimo procedūras ir laikyti jas neparduotomis (1 t., 89-90 b. l.). 2011 m. birželio 10 d. ieškovo Privatizavimo komisijos posėdžio protokolas tvirtina apie tai, kad buvo nutarta nutraukti privatizavimo objekto privatizavimo procedūras bei laikyti šį objektą neparduotu, jog skelbiant naują šio objekto privatizavimą, turėtų būti įrašyta sąlyga, kad vyksta teismo procesas (ši civilinė byla). Toks ieškovo Privatizavimo komisijos nutarimas papildomai patvirtina išvadą, kad pirkimo-pardavimo sutarties projekto derinimas buvo atidėtas ne siekiant įvertinti, ar tolimesnis sutarties derinimas vis dar atitiks privatizavimo tikslus, nes poreikis privatizuoti negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), neišnyko. Esant situacijai, kai pirkimo-pardavimo sutarties derinimas buvo atidėtas dėl tam tikrų konkrečiai apibrėžtų veiksmų atlikimo, neinformavus atsakovės apie galimybę tęsti pirkimo-pardavimo sutarties projekto derinimą, ieškovo sprendimas nutraukti privatizavimo procedūras bei laikyti turtą neparduotu dėl to, kad nebuvo suderintas pirkimo-pardavimo sutarties projektas, neatitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad privatizavimo santykių specifika, jog valstybės turtas būtų parduotas kuo palankiausiomis sąlygomis, nulemia tai, kad, privatizuojant valstybės turtą, turi būti vadovaujamasi ne tik privatizavimą reglamentuojančiais specialiaisiais aktais – Privatizavimo įstatymu, Privatizavimo nuostatais, bet iš privatizavimo santykių atsiradusiems padariniams turi būti taikomos ir CK nuostatos: CK 1.5 straipsnio 1 dalies nuostata, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, CK 2.36 straipsnio 1 dalies nuostata, kad valstybė ir jos institucijos yra civilinių teisinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai, taip pat CK 6.158 straipsnio nuostata, kad kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-470/2006). Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės priešieškinio reikalavimas panaikinti 2011 m. birželio 10 d. Vilniaus miesto savivaldybės Privatizavimo komisijos posėdžio protokolą Nr. A16-353 (1.1.41-T1), kuriuo nutarta nutraukti negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), privatizavimo procedūras bei laikyti šį objektą neparduotu, laikytinas iš dalies pagrįstu, t. y. panaikintinas Vilniaus miesto savivaldybės Privatizavimo komisijos 2011 m. birželio 10 d. posėdyje priimtas nutarimas nutraukti negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), privatizavimo procedūras bei laikyti šį objektą neparduotu. Tačiau teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu atsakovės priešieškinio reikalavimo įpareigoti ieškovą sudaryti su atsakove šių patalpų pirkimo-pardavimo sutartį. Visų pirma pažymėtina, kad patalpų privatizavimas nutrūko pirkimo-pardavimo sutarties projekto derinimo etape. Tik suderintas pirkimo-pardavimo sutarties projektas teikiamas svarstyti Privatizavimo komisijai. Kai Privatizavimo komisija nepritaria pirkimo-pardavimo sutarties projektui, Turto fondas (savivaldybių turto fondai ar kiti savivaldybių administracijos padaliniai) per 10 darbo dienų nuo sprendimo priėmimo turi teisę sprendimo projektą teikti svarstyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei (savivaldybės administracijos direktoriui, kai turto fondai privatizuoja savivaldybėms nuosavybės teise priklausantį turtą), kurios nutarimas yra galutinis. Jeigu Privatizavimo komisija pritaria privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutarties projektui, Turto fondas per 3 darbo dienas informuoja potencialų pirkėją, laimėjusį viešą aukcioną, kad jis turi atvykti pasirašyti privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutarties (Nuostatų 37, 42, 44 p.). Tokiu atveju, patenkinus atsakovės priešieškinio reikalavimą dėl įpareigojimo sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, būtų paneigta privatizavimo viešo aukciono būdu procese dalyvaujančių institucijų kompetencija, jų teisės ir pareigos. Pagal Nuostatus pirkimo-pardavimo sutartis sudaroma tik tada, jei suderinamos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos ir joms yra pritariama, todėl šiuo atveju neegzistuoja nei teisinis, nei faktinis pagrindas įpareigoti ieškovą su atsakove sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį. Todėl šiuo atveju panaikinus nutarimą, kuriuo patalpos laikytos neparduotomis, ieškovas ir atsakovė yra grąžinami į pirkimo-pardavimo sutarties projekto derinimo etapą.

Dėl nuostolių atlyginimo priteisimo

Ieškovas, prašydamas atlyginti jam padarytus nuostolius, rėmėsi CK 6.163 straipsnio 3 dalimi, numatančia, kad šalis, kuri pradeda derybas dėl sutarties sudarymo ar derasi nesąžiningai, privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Šiame straipsnyje numatyta, kada yra laikoma, kad derybos pradedamos ar deramasi nesąžiningai, t. y. kai derybų šalis neturi tikslo sudaryti sutartį, taip pat atlieka kitus sąžiningumo kriterijų neatitinkančius veiksmus. Teisėjų kolegija negali sutikti su ieškovo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovės veiksmuose nebuvo nesąžiningumo. Ieškovo skunde nurodoma aplinkybė, kad atsakovė ilgą laiką buvo UAB „Jutra“ generaline direktore, pati pasirašė nuomos sutarties pratęsimą, buvo šios bendrovės akcininkė, nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovė pirkimo-pardavimo sutarties projekto derinimo metu buvo nesąžininga, nes žinojo apie patalpų nuomą. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovė nuo 2004 m. spalio 5 d. nebėra UAB „Jutra“ dalyve, o 2009 m. spalio 30 d. atsakovė buvo išleista į vaiko priežiūros atostogas, pirkimo-pardavimo sutarties projekto derinimas vyko 2010 m. antroje pusėje, todėl faktas, kad atsakovei iki 2009 m. spalio 30 d. buvo žinoma apie UAB „Jutra“ nuomos sutartį dėl negyvenamųjų patalpų, nereiškia, kad atsakovė neturėjo pagrindo manyti, kad pirkimo-pardavimo sutarties projekto derinimo metu ši situacija yra pasikeitusi, t. y. nuomos sutartis yra pasibaigusi ir nuomininkas iš patalpų išsikraustęs, taip pat kad neturėjo pagrindo kelti klausimą dėl ieškovo pirkimo-pardavimo sutarties projekte esančios sąlygos, susijusios su UAB „Jutra“ nuomos sutartimi ir skola pagal šią sutartį. Juo labiau, pirmiau šioje nutartyje buvo nustatyta, kad atidėdamas pirkimo-pardavimo sutarties projekto derinimą, ieškovas pats pripažino, kad turi imtis priemonių, jog būtų iškeldintas nuomininkas iš atsakovės ketinamų įsigyti negyvenamųjų patalpų. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovė teikė nepagrįstus prašymus dėl pirkimo-pardavimo sutarties projekto, veikė nesąžiningai ir tokiu būdu vilkino patalpų privatizavimo procesą.

Teisėjų kolegija pritaria, kad pirkimo-pardavimo sutarties projekto derinimo etape išreikšti atsakovės reikalavimai ieškovui pateikti energetinio naudingumo sertifikatą bei suteikti galimybę apžiūrėti turto būklę, yra nepagrįsti, nes informaciniame privatizavimo biuletenyje aiškiai ir nedviprasmiškai buvo nurodyta, jog objekto energetinio naudingumo sertifikatas neatliktas, taip pat buvo nurodytas objekto apžiūros laikas ir darbuotojo, atsakingo už objekto apžiūrą, kontaktiniai duomenys. Tačiau šiuo atveju pirkimo-pardavimo sutarties derinimas buvo atidėtas ne dėl šių atsakovės pateiktų pastabų, o dėl patalpose esančio nuomininko, o poreikį atidėti pirkimo-pardavimo sutarties derinimą pripažino pats ieškovas.

Kadangi ieškovas neįrodė, kad atsakovė atlikto veiksmus, dėl kurių jai galėtų kilti pareiga atlyginti nuostolius, teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl skundo argumentų, susijusių su žala ir jos dydžiu, tačiau pažymi, jog pirmosios instancijos teismo argumentai ir išvada, kad ieškovas neįrodė nuostolių dydžio, yra pagrįsti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovas taip pat skundžia teismo sprendimo dalį, kuria atsakovei iš ieškovo priteista 1 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į skundo argumentus, taip pat į tai, kad šia nutartimi pripažintas pagrįstu vienas priešieškinio reikalavimas, pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 str. 5 d.), tuo pačiu pasisako ir dėl ieškovo skundo argumentų šiuo klausimu.

Atmetus ieškinį, ieškovui iš atsakovės nepriteistinos ieškovo patirtos išlaidos. Atsakovė pateikė prašymą priteisti jai iš ieškovo išlaidas advokato pagalbai apmokėti ? 3 000 Lt (priešieškinio parengimas, kitų procesinių dokumentų ruošimas, susipažinimas su civiline byla, konsultacijos, atstovavimas), pateikė šių išlaidų apmokėjimą patvirtinančius įrodymus (1 t., 195-196 b. l.). Teisėjų kolegija, atsiželdama į atsakovės atstovės suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, jos darbo ir laiko sąnaudas teisme, į bylos sudėtingumą ir apimtį, į byloje pasiektą teisinį rezultatą (ieškinys atmestas, priešieškinis tenkintas iš dalies), į teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio nustatytus maksimalius dydžius, kurių neviršija atsakovės prašomos priteisti išlaidos, sprendžia, kad atsakovei iš ieškovo priteistina 2 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Nors ieškovas skunde nurodo, jog pateikta sąskaita už paslaugas nėra detali ir aiški, tačiau, kaip jau minėta, iš šios sąskaitos matyti, kokios teisinės paslaugos atsakovei buvo suteiktos ir kokia jų kaina. Ši aplinkybė sudaro pagrindą spręsti dėl tokių išlaidų pagrįstumo, o ieškovas neginčija, kad sąskaitoje nurodytos paslaugos nebuvo suteiktos. Taip pat ieškovas teigia, kad liko neįvertinta ta aplinkybė, jog atsakovę iš pradžių atstovavo kita atstovė, tačiau sąskaitoje prie suteiktų paslaugų ir nėra nurodyta, kad atstovė, kuri išrašė pirmiau nurodytą sąskaitą, parengė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 1 d. nutarties, atsiliepimą į ieškinį, t. y. tuos atsakovės procesinius dokumentus, kurie buvo pateikti iki priešieškinio byloje pateikimo (su priešieškiniu buvo pateikta atsakovės su advokate E. T. sudaryta atstovavimo sutartis, ši advokatė išrašė sąskaitą dėl 3 000 Lt už suteiktas teisines paslaugas atsakovei).

Atsakovė už priešieškinį, kuriuo reiškė vieną neturtinį ir vieną turtinį reikalavimą, turėjo sumokėti 9 209 Lt (139 Lt + 9 070 Lt). Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė yra sumokėjusi 5 558 Lt žyminio mokesčio už priešieškinį (1 t., 97, 98, 120 b. l.). Likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimas buvo atidėtas iki sprendimo byloje priėmimo (1 t., 116-117 b. l., nutartyje nurodyta atidėtos žyminio mokesčio dalies suma yra didesnė, nei iš tikrųjų turėtų būti). Atsižvelgiant į tai, kad patenkintas neturtinis priešieškinio reikalavimas, atmestas turtinis reikalavimas, valstybei iš atsakovės priteistina 3 512 Lt žyminio mokesčio, mokėtino už priešieškinį.

Atsakovė už apeliacinį skundą sumokėjo 200 Lt žyminio mokesčio (2 t., 34 b. l.), nuo dalies žyminio mokesčio, mokėtino už apeliacinį skundą, mokėjimo atsakovė buvo atleista (2 t., 39-40, 50-52 b. l.), o 4 800 Lt žyminio mokesčio mokėjimas buvo atidėtas (2 t., 59-60 b. l.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad patenkintas neturinis skundo reikalavimas, turtinis ? atmestas, sprendžia, kad valstybei iš atsakovės priteistina 4 661 Lt žyminio mokesčio, mokėtino už apeliacinį skundą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, panaikinant jo dalį dėl priešieškinio atmetimo, ir nusprendžiant, kad priešieškinis tenkintinas iš dalies ? panaikintinas Vilniaus miesto savivaldybės Privatizavimo komisijos 2011 m. birželio 10 d. posėdyje priimtas nutarimas nutraukti negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), privatizavimo procedūras ir laikyti šį objektą neparduotu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimą, rezoliucinę sprendimo dalį išdėstant taip:

„Ieškinį atmesti. Priešieškinį tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės Privatizavimo komisijos 2011 m. birželio 10 d. posėdyje (protokolo Nr. A16-353(1.1.41-T1) priimtą nutarimą nutraukti negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), privatizavimo procedūras ir laikyti šį objektą neparduotu.

Kitą priešieškinio dalį atmesti.

Priteisti atsakovei L. R. iš ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės 2 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti valstybei iš atsakovės L. R. 3 512 Lt žyminio mokesčio už priešieškinį.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartimi taikytą atsakovės L. R. turto (lėšų) areštą sumai, neviršijančiai 456 300 Lt.“.

Priteisti valstybei iš atsakovės L. R. 4 661 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.