- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-04-07
- Bylos Nr.
- A-143-443-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- R. D.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai
- Kategorijos
- 16.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. D. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja R. D. (toliau – pareiškėja) skundu (b. l. 4 – 5), kurį patikslino (b. l. 2 – 3), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (toliau – Generalinis prokuroras) 2007 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 6.2-2354 dėl Prokurorų atestacijos komisijos (toliau – Komisija) išvados nesuteikti aukštesnio – justicijos patarėjo kvalifikacinio rango ir įpareigoti Generalinį prokurorą priimti sprendimą suteikti jai aukštesnį – justicijos patarėjo kvalifikacinį rangą.
Pareiškėja nurodė, kad Komisija 2007 m. lapkričio 12 d. išvadoje Nr. 6.4-17 jos tarnybą įvertino teigiamai ir pasiūlė eiti tas pačias Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 5 – ojo (Nusikalstamų veikų tyrimo) skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas, tačiau nepasiūlė suteikti aukštesnio – justicijos patarėjo kvalifikacinio rango. Nesutikdama su tokiu Komisijos sprendimu, Komisijos išvadą įstatymų nustatyta tvarka apskundė Generaliniam prokurorui, kuris pripažino šią išvadą teisėta. Pareiškėja teigė, kad Komisijos išvadoje nurodyti teiginiai neatitinka esamų realių faktų. Komisija 2007 m. lapkričio 9 d. posėdyje teigiamai įvertinusi atestuojamų prokurorų tarnybą ne už itin aukštą kvalifikaciją, o už ilgametę tarnybą prokuratūroje mažiausiai dviems prokurorams suteikė aukštesnį kvalifikacinį rangą. Todėl sprendimas nesuteikti jai aukštesnio – justicijos patarėjo kvalifikacinio rango yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (toliau – atsakovas, Generalinė prokuratūra, apeliantas) atsiliepimu į skundą (b. l. 25 – 26) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pagal Generalinio prokuroro 2006 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. I-43 patvirtintų Prokurorų atestacijos komisijos veiklos nuostatų (toliau – Nuostatai) 31 punktą Komisija įvertina prokuroro kompetenciją pagal tarnybiniame lape pateiktus duomenis, paaiškinimus ir atsakymus į klausimus iš Prokurorų kvalifikacijos vertinimo programos. Komisijos 2007 m. lapkričio 9 d. posėdyje, kurio eiga užfiksuota protokole, atestuojamoji pareiškėja ne į visus pateiktus programos klausimus atsakė išsamiai, todėl svarstyta vertinti tarnybą teigiamai, bet aukštesnio kvalifikacinio rango nesuteikti. Atsakovas pažymėjo, kad vadovaudamasi Nuostatų 20 punktu Komisija sprendimą nesiūlyti Generaliniam prokurorui suteikti aukštesnį kvalifikacinį rangą prokurorei pareiškėjai priėmė bendru Komisijos narių sutarimu, įvertinusi Nuostatų 31 punkte nurodytus duomenis ir atestuojamosios atsakymus. Komisijos išvados dėl prokurorų tarnybos vertinimo (2007 m. lapkričio 12 d. raštas Nr. 6.4.-17) buvo pateiktos Generaliniam prokurorui, kuris jas patvirtino. Išvadų 7 dalyje išdėstyta Komisijos išvada prokurorės pareiškėjos tarnybą vertinti teigiamai ir pasiūlyti eiti tas pačias pareigas. Atsakovas teigė, kad kvalifikacija negali būti tapatinama su tarnybos stažu. Tokios nuostatos, kad kvalifikacinis rangas suteikiamas už tarnybos stažą, nėra nei Prokuratūros įstatyme, nei Nuostatuose. Prokuratūros įstatymo 35 straipsnyje nustatyta, jog prokuroro kvalifikacinis rangas pirmiausia žymi jo kvalifikaciją. Prokuroro kvalifikacijos vertinimas atliekamas įstatymo nustatyta tvarka vertinant jo tarnybą Komisijoje, kuri pateikia savo išvadas Generaliniam prokurorui (Prokuratūros įstatymo 33 str.). Atsakovas taip pat teigė, jog pareiškėja nepagrįstai siaurai aiškina Prokurorų kvalifikacijos vertinimo programos klausimo „Įsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių peržiūrėjimas kasacine tvarka“ turinį. Šis klausimas apima ne tik Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 340 straipsnyje išdėstytą normą, bet apima visą kasacijos institutą – kasacijos apribojimus, kasacijos pagrindus, terminus, subjektus. Pažymėjo, jog Generalinės prokuratūros Personalo skyrius Generalinio prokuroro pavedimu parengė išvadą dėl pareiškėjos 2007 m. lapkričio 23 d. skundo (2007 m. gruodžio 6 d. Nr. 6.15.-730), kurioje, išanalizavus skundo argumentus, Komisijos 2007 m. lapkričio 12 d. išvadą Nr. 6.4.-17, nustatyta, kad skundas nepagrįstas. Šiai išvadai Generalinis prokuroras 2007 m. gruodžio 6 d. pritarė rezoliucijos forma, t. y. priėmė Prokuratūros įstatymo 33 straipsnio 7 dalyje nurodytą sprendimą dėl išvados. Apie tai pareiškėjai buvo pranešta 2007 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. 6.2.-2354. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėja nepagrįstai prašo panaikinti Generalinio prokuroro 2007 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 6.2.-2354, kadangi šios datos ir registracijos dokumentas yra ne sprendimas, o pranešimas pareiškėjai apie Generalinio prokuroro priimtą sprendimą. Be to, pareiškėja nenurodė, kokie konkrečiai teisės aktai buvo pažeisti Komisijai nesiūlant suteikti jai aukštesnį kvalifikacinį rangą, taip pat Generaliniam prokurorui priimant sprendimą palikti galioti Komisijos išvadą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepimu į skundą (b. l. 81 – 82) prašė skundą nagrinėti teismo nuožiūra.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėja priimta į tarnybą prokuratūroje 1995 m. kovo 1 d. – į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Nusikaltimų nuosavybei ir ekonomikai skyrių. Nuo 2003 m. gegužės 2 d. iki dabar pareiškėja dirba Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Penktojo (Nusikalstamų veikų tyrimo) skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotoja. Pažymėjo, jog Komisijos sekretorė 2007 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. 6.2-1853 informavo apie 2007 m. lapkričio 9 d. numatomą prokurorų tarnybos vertinimą. Vadovaudamasis Nuostatų 13.5 punktu, 2007 m. lapkričio 19 d. raštu Nr. v.2-344 Komisijos sekretorei išsiuntė pareiškėjos tarnybos vertinimo lapą. Teigė, kad atsižvelgęs į prokurorės tarnybinės veiklos rezultatus prokuroro tarnybos vertinimo lape nurodė, kad pareiškėja pagal tarnybinės veiklos rezultatus bei kompetenciją atitinka prokuratūros pareigūnui keliamus reikalavimus, todėl Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas pasiūlė jos tarnybą, vadovaujantis Prokuratūros įstatymo 33 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 33 straipsnio 6 dalimi, vertinti teigiamai ir pasiūlė eiti tas pačias – Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Penktojo (Nusikalstamų veikų tyrimo) skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo – pareigas bei suteikti aukštesnį – justicijos patarėjo kvalifikacinį rangą. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, siūlydamas prokurorės pareiškėjos tarnybą vertinti teigiamai bei suteikti aukštesnį – justicijos patarėjo kvalifikacinį rangą, nevertino prokurorės teorinių žinių, o tik skyriaus ir prokurorės darbo rezultatus per atestuojamąjį laikotarpį, kuris yra tik vienas iš prokurorų tarnybos, aukštesnio rango suteikimo, įrašymo į karjeros sąrašą vertinimo kriterijų. Tuo tarpu Nuostatų 31 punkte nurodyta, kad Komisija įvertina prokuroro kompetenciją pagal tarnybiniame lape pateiktus duomenis, paaiškinimus ir atsakymus į klausimus iš Prokurorų kvalifikacijos vertinimo programos, t. y. Komisija įvertina prokurorų darbo rezultatų ir jų teorinių, praktinių žinių dėl tiesioginio darbo visumą ir priima sprendimą. Taigi aukštesnis kvalifikacijos rangas prokurorui suteikiamas Generalinio prokuroro įsakymu, remiantis Komisijos, kuri įvertina atestuojamojo prokuroro tarnybinę veiklą ir kvalifikaciją pagal prokuroro tarnybos vertinimo lape pateiktus duomenis, paaiškinimus ir atsakymus į klausimus iš Prokurorų kvalifikacijos vertinimo programos, išvada.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gegužės 22 d. sprendimu (b. l. 96 – 100) pareiškėjos skundą patenkino iš dalies ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2007 m. lapkričio 23 d. skundą dėl Komisijos 2007 m. lapkričio 12 d. išvados Nr. 6.4.-17 ir aukštesnio – justicijos patarėjo kvalifikacinio rango suteikimo ir priimti sprendimą, atitinkantį Prokuratūros įstatymo reikalavimus. Teismas nutraukė administracinės bylos dalį dėl Generalinės prokuratūros Personalo skyriaus vyriausiosios prokurorės 2007 m. gruodžio 10 d. rašto Nr. 6.2-2354 panaikinimo.
Teismas nurodė, kad byloje kyla ginčas dėl atsisakymo suteikti pareiškėjai aukštesnį kvalifikacinį rangą. Teismas, atsižvelgęs į Prokuratūros įstatymo 33 straipsnio 1, 5, 6, 7 dalis, 35 straipsnio 1 dalį, 35 straipsnio 3 dalies 1, 2 punktus, padarė išvadą, kad kvalifikaciniai rangai prokurorams nustatomi siekiant nustatyti jų tarpusavio subordinacijos santykius, žymėti jų kvalifikaciją. Kvalifikacinio rango suteikimas yra atskira procedūra, specialiai skirta atitinkamiems teisiniams santykiams nustatyti. Išimtinę kompetenciją priimti sprendimą dėl aukštesnio kvalifikacinio rango suteikimo arba nesuteikimo turi Generalinis prokuroras. Kvalifikacinio rango suteikimas – tai Generalinio prokuroro veiksmas, įforminamas įsakymu, kuris laikytinas individualaus pobūdžio teisės aktu pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) taikymo prasmę. Teismas nustatė, kad dėl pareiškėjos 2007 m. lapkričio 23 d. skundo, kuriuo ji nesutinka su Komisijos išvada nesuteikti jai aukštesnio – justicijos patarėjo kvalifikacinio rango, Generalinės prokuratūros Personalo skyriaus vyriausioji prokurorė 2007 m. gruodžio 6 d. parengė išvadą Nr. 6.15-730 „Dėl 2007 m. lapkričio 23 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorės R. D. skundo“, kurioje pareiškė nuomonę, kad pareiškėjos skundas yra nepagrįstas. Tokio turinio išvada ir joje nurodytos aplinkybės skirti tam, kad juos įvertintų pagal Prokuratūros įstatymo 33 straipsnio 7 dalį turintis teisę priimti sprendimą Generalinis prokuroras. Išvadoje pareikšta nuomonė Generaliniam prokurorui nėra privaloma. Tik Generaliniam prokurorui patvirtinus išvadą ir priėmus įsakymą dėl aukštesnio kvalifikacinio rango suteikimo arba nesuteikimo prokurorui, ši išvada tampa atitinkamo įsakymo dalimi ir tik įsakyme nurodyto sprendimo ir jo teisinio įvertinimo apimtimi. Nagrinėjamu atveju Generalinis prokuroras išreiškė pritarimą parengtai išvadai, tačiau sprendimo, kaip tai numatyta Prokuratūros įstatymo 33 straipsnio 7 dalyje, nepriėmė. Todėl paminėtoje 2007 m. gruodžio 6 d. išvadoje nurodytos faktinės aplinkybės ir argumentai teismo nevertintini. Be to, su paminėta išvada pareiškėja nebuvo supažindinta. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjos skundžiamas Generalinės prokuratūros Personalo skyriaus vyriausiosios prokurorės 2007 m. gruodžio 10 d. raštas Nr. 6.2-2354 yra informacinio pobūdžio, pranešantis apie atitinkamą Generalinio prokuroro patvarkymą, tačiau tai nėra administracinis aktas pagal ABTĮ prasmę ir pareiškėjai nesukelia jokių teisinių pasekmių. Pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad bylos dalis dėl Generalinės prokuratūros Personalo skyriaus vyriausiosios prokurorės 2007 m. gruodžio 10 d. rašto Nr. 6.2-2354 panaikinimo nutrauktina (ABTĮ 101 str. 1 p.). Kadangi Generalinis prokuroras sprendimo dėl pareiškėjos skundo, kuriuo ji skundžia Komisijos 2007 m. lapkričio 12 d. išvadą Nr. 6.4.-17 ir prašo suteikti jai aukštesnį – justicijos patarėjo kvalifikacinę rangą, kaip numatyta Prokuratūros įstatymo 33 straipsnio 7 dalyje, nėra priėmęs, todėl teismas atsakovą įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2007 m. lapkričio 23 d. skundą dėl Komisijos 2007 m. lapkričio 12 d. išvados Nr. 6.4.-17 ir aukštesnio – justicijos patarėjo kvalifikacinio rango suteikimo ir priimti įstatymo reikalavimus atitinkantį sprendimą, jame nurodant nustatytas faktines aplinkybes bei priimto sprendimo motyvus. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 44 išaiškino, jog darbuotojo kvalifikacija suprantama kaip darbuotojo pasirengimo dirbti tam tikrą darbą laipsnis. Darbuotojo kvalifikaciją apibūdina jo teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis, reikalingi dirbti tą darbą. Taigi darbuotojo kvalifikacijos laipsnį apibūdina visa grupė elementų (kriterijų), kurie sprendžiant klausimą dėl aukštesnio kvalifikacijos rango suteikimo turi būti vertinami tiek kiekvienas atskirai, tiek jų visuma. Todėl Generalinio prokuroro sprendime turi būti aiškiai įvardinti kriterijai, kuriais remiantis pareiškėjai yra suteiktinas arba nesuteiktinas aukštesnis kvalifikacijos laipsnis.
III.
Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 104 – 105) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundo nepatenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Šiuo atveju ginčijama tik Komisijos išvada (Prokuratūros įstatymo 33 str. 3, 6 d.).
2. Komisijos išvada dėl prokurorų tarnybos vertinimo Generaliniam prokurorui buvo pateikta 2007 m. lapkričio 12 d., kuris ją patvirtino rezoliucija. Pareiškėjos vertinimo lape buvo padaryta žyma apie tai, kad Komisijos išvada patvirtinta, jis buvo įdėtas į pareiškėjos tarnybos prokuratūroje eigos bylą (Nuostatų 34 p.). Sprendimo įforminimas įsakymu yra nereikalingas, kadangi pareiškėjos teisinė padėtis po tarnybos vertinimo nepasikeitė. Įsakymas, kuriuo būtų nustatoma, kad pareiškėjai paliekamas jos turimas rangas, būtų buvęs perteklinė individualaus administracinio akto norma, dar kartą įtvirtinanti Generalinio prokuroro 2003 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. P-437 nustatytą pareiškėjos teisinę padėtį.
3. Generalinėje prokuratūroje 2007 m. lapkričio 26 d. buvo gautas pareiškėjos skundas, kuris buvo perduotas tirti Generalinės prokuratūros Personalo skyriui. Tyrimo metu buvo išanalizuota Komisijos 2007 m. lapkričio 12 d. išvados Nr. 6.4-17 dalis, susijusi su pareiškėjos vertinimu, ir Generaliniam prokurorui pateikta 2007 m. gruodžio 6 d. išvada Nr. 6.15-730, kurioje nurodyta, kad pareiškėjos skundas nepagrįstas. Generalinis prokuroras 2007 m. gruodžio 6 d. pritarė išvadai rezoliucija, t. y. pritarė ir visiems išvadoje nurodytiems argumentams, kodėl pareiškėjos skundas yra nepagrįstas. Tokiu būdu išreikštas pritarimas išvadai vertintinas kaip Generalinio prokuroro sprendimas. Jis galėjo pasirinkti sprendimo priėmimo būdą ir formą, nes Prokuratūros įstatymo 33 straipsnio 7 dalyje pats sprendimas nėra sukonkretintas. Generalinis prokuroras sprendimą turėjo priimti kaip institucijos vadovas, todėl svarbu ne sprendimo forma, o aiškiai išreikšta valia. Paminėta išvada buvo įdėta į pareiškėjos tarnybos prokuratūroje eigos bylą, todėl prokurorė galėjo su ja susipažinti. Apie priimtą Generalinio prokuroro sprendimą pareiškėjai buvo pranešta raštu.
Atsiliepimas
Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 109 – 111) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Nepagrįstas apelianto teiginys, kad buvo ginčijama tik Komisijos išvada (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-304/2005, 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-723/2007).
2. Teismas, nurodęs, kad skundžiamas sprendimas nėra administracinis aktas pagal ABTĮ prasmę ir nesukelia jokių teisinių pasekmių, šią išvadą motyvavo, atsižvelgė į suformuotą teismų praktiką.
3. Skundžiamą sprendimą teismas vertino ABTĮ 89 straipsnio aspektais. Iš Generalinio prokuroro rezoliucijos nėra jokios objektyvios galimybės teismui patikrinti, ar Generaliniam prokurorui priimant sprendimą buvo laikomasi atitinkamos procedūros bei taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Nesant motyvuoto sprendimo dėl skundo dėl Komisijos išvados, nėra galimybės vertinti Generalinio prokuroro išvadų pagrįstumo.
4. Teismas buvo nurodęs pateikti garso įrašą, tačiau atsakovas šio įrodymo nepateikė, kliudydamas įrodinėti skunde išdėstytas aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl pareiškėjos teisės per eilinį jos tarnybos vertinimą gauti aukštesnį (justicijos patarėjo) kvalifikacinį rangą.
Teisinius santykius dėl prokurorų tarnybos vertinimo bei kvalifikacinių rangų suteikimo reglamentuoja Prokuratūros įstatymo 33 ir 35 straipsniai, taip pat šio įstatymo 10 straipsnio 7 dalies pagrindu patvirtinti Nuostatai. Pagal Prokuratūros įstatymo 33 straipsnio 6 dalį, Komisija po eilinio prokuroro tarnybos vertinimo turi pateikti Generaliniam prokurorui vieną iš šių pasiūlymų: suteikti prokurorui aukštesnį, palikti tą patį arba pažeminti kvalifikacinį rangą. Tai reiškia, kad klausimas dėl vertinamo prokuroro rango privalo būti Komisijos apsvarstytas ir Komisija privalo šiuo klausimu priimti vieną iš nurodytų sprendimų (pasiūlymų Generaliniam prokurorui).
Pagal Prokuratūros įstatymo 35 straipsnio 3 dalį, generalinis prokuroras, remdamasis Komisijos išvadomis po prokuroro kvalifikacijos vertinimo, įsakymu suteikia prokurorui kvalifikacinį rangą. Prokuratūros įstatymo 33 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad prokuroras Komisijos išvadą gali apskųsti generaliniam prokurorui, o generalinio prokuroro sprendimą dėl šios išvados - teismui ABTĮ nustatyta tvarka. Aiškindama nurodytas Prokuratūros įstatymo nuostatas, kolegija pažymi, kad Generalinis prokuroras (po prokuroro tarnybos vertinimo ir Komisijos išvados su atitinkamais pasiūlymais jam pateikimo), iš vienos pusės, yra kompetentingas priimti galutinį sprendimą dėl prokuroro kvalifikacinio rango, iš kitos pusės, jis turi patikrinti Komisijos išvadas Nuostatų laikymosi aspektu bei, atsiradus ginčui dėl Komisijos išvados (prokurorui apskundus Komisijos išvadą), atlikti ikiteisminės institucijos funkciją ir kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija priimti ABTĮ tvarka skundžiamą sprendimą dėl kilusio ginčo. Todėl ABTĮ taikymo požiūriu Generalinio prokuroro sprendimas dėl (bylai aktualaus) prokuroro kvalifikacinio rango turi absorbuoti du minėtus elementus, t. y. aukščiau aptartą Generalinio prokuroro kompetencijos realizavimą ir ikiteisminės institucijos funkcijos įvykdymą. O tai reiškia, kad šie du klausimai turi būti išspręsti vienu Generalinio prokuroro sprendimu, kuris ABTĮ taikymo prasme turi atitikti individualaus teisės akto reikalavimus. Kolegija taip pat pažymi, kad situacija, kai Generalinis prokuroras vienokiu ar kitokiu būdu išreiškia savo valią dėl Komisijos pateikto pasiūlymo iki termino, per kurį prokuroras gali jam pačiam apskųsti Komisijos išvadą (pagal Nuostatų 8 p., tai - 15 kalendorinių dienų), negali būti toleruojama ir ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto požiūriu, nes esant tokiai situacijai gavęs prokuroro skundą Generalinis prokuroras yra saistomas savo jau išreikšto apsisprendimo, t. y. vien dėl šios priežasties objektyvių visų aplinkybių įvertinimas nėra užtikrinamas.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas iš esmės yra pagrįstas. Taigi tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.