- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-24
- Bylos Nr.
- eI-212-142/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05899-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- G. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos
- Advokatai
- Kastytis Paspirgėlis
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjui G. D. ir jo atstovui advokatui Kastyčiui Paspirgėliui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo G. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
G. D. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. gruodžio 16 d. kreipėsi į teismą su skundu (el. b t. 1, b. l. 1–9), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 50 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti už netinkamas kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 27 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. (toliau – ginčo laikotarpis).
Skunde pareiškėjas nurodo, kad anksčiau yra kreipęsis į teismą dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K. Teismui pripažinus, kad jo teisės buvo pažeistos, situacija nepasikeitė, pažeidimai nebuvo pašalinti. Paaiškina, kad buvo laikomas Lukiškių TI-K perpildytose ir higienos normų reikalavimų neatitinkančiose kamerose. Taip pat pažymėjo, kad buvo laikomas ir vedamas pasivaikščioti kartu su nuteistaisiais. Teigia, kad kamerose trūko baldų, nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas, temperatūra ir švaraus oro kiekis, dėl esamų grotų nebuvo galimybės valyti langų, kamerose neveikė ventiliacija, buvo tamsu, drėgna, todėl čiužiniai puvo, užsiveisė parazitai, o metalinės lovos rūdijo, be to, sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas ir neužtikrino privatumo, Lukiškių TI-K neaprūpino jo tinkama, kokybiška apranga bei patalyne, ginčo laikotarpiu neorganizavo socialinio darbo ir užimtumo, jam nebuvo leista neribotai susitikti su artimais giminaičiais, Lukiškių TI-K buvo tarakonų ir žiurkių, įstaigoje buvo rūkoma, maistas Lukiškių TI-K buvo neskanus ir nekaloringas, I korpuso pasivaikščiojimo kiemeliai buvo dengti šiferiu, kurie pagaminti iš asbesto. Taip pat pažymėjo, kad jam nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai, kadangi tokios teisės suimtiems asmenims, kurių atžvilgiu priimtos kardomosios priemonės, nenustato Lietuvos Respublikos suimtųjų vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) nuostatos. Dėl šių aplinkybių, pasak pareiškėjo, jis patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais, t. y. jam sutriko miegas, jis jautė nuolatinę depresiją, tapo sunku integruotis visuomeninį gyvenimą, prarado socialinius įgūdžius. Paaiškino, kad yra ligotas, todėl paūmėjo jo ligos ir gydymo procesas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 1–15). Pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo Lukiškių TI-K prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Nurodo, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas. Paaiškina, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Paaiškina, kad Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat, į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Taip pat nurodo, kad yra vykdomi vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai. Tam yra sudarytos paslaugų teikimo sutartys. Dėl kamerų remonto Lukiškių TI-K paaiškina, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą, nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl, visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Pažymi, kas yra įrengta kameroje bei nurodo, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma jose įrengti kitų baldų. Stalai kamerose pagaminti vadovaujantis protingumo principais, standartinėse kamerose stalai pagaminti su dviem pasukamomis kėdėmis. Laikomi asmenys medinę spintelę naudoja kaip stalą. Paaiškina, kad langų angoje įstatytos metalinės grotos, langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu. Pažymėjo, kad nuteistieji (suimtieji) dažnai specialiai sugadina metalinį tinklą, padaro jame skylių ir tokiu būdu bando permesti draudžiamus daiktus. Vidinių grotų įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių. Paaiškina, kad yra nupirkusi reikiamą kiekį veidrodžių, pritaikytų montavimui į gyvenamąsias kameras. Paaiškina, kad kameros yra vėdinamos per tam pritaikytus langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės. Patalynė išduodama pagal teisės aktuose nustatytą tvarką. Esant suimtojo pageidavimui, jis gali naudotis savo patalyne. Paaiškina, kad yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Taip pat nurodo, kad viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą. Paaiškina pasivaikščiojimų organizavimo tvarką, pasivaikščiojimo kiemelių įrengimą, priežiūrą, dydį. Šiferio lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi. Nurodo, kad Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai turi teisę kiekvieną dieną vykdyti perkėlimus iš vienos kameros į kitą. Pažymėjo, kad norint dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, asmenys, laikomi Lukiškių TI-K turi parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką. Paaiškina, kokiose užimtumo programose dalyvauja suimtieji. Nurodo pasimatymų suteikimo tvarką, pasimatymo patalpų įrengimą. Pareiškėjo skundą vertina kaip nesąžiningą norą pasipelnyti mokesčių mokėtojų sąskaita. Taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo 3,54 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.
Lukiškių TI-K atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (el. b. t. 1, b. l. 135).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepimo į skundą teismui nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo. Apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (el. b. t. 1, b. l. 136).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi, būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracinės bylos Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
LVAT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2015 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2067-624/2015).
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėjas skunde teigia, kad nuo 2013 m. vasario 27 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. buvo laikomas netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K. Pareiškėjas 2015 m. gruodžio 16 d. elektroninių ryšių priemonėmis (per „Liteko“ Elektroninių paslaugų posistemę) teismui pateikė skundą, taigi nepraleido ieškinio senaties termino reikalavimams reikšti. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas perpildytose kamerose.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.
Atsižvelgiant į byloje esančius duomenis (b. l. 2–4), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2013 m. vasario 27 d. iki 2013 m. kovo 13 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 170, kurios plotas 7,94 kv. m, 2013 m. kovo 14–27 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 136, kurios plotas 7,94 kv. m, nuo 2013 m. kovo 28 d. iki 2013 m. balandžio 15 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 155, kurios plotas 7,94 kv. m, nuo 2013 m. balandžio 29 d. iki 2013 m. gegužės 2 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 334, kurios plotas 7,53 kv. m, 2013 m. gegužės 3–23 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 291, kurios plotas 7,73 kv. m, nuo 2013 m. gegužės 24 d. iki 2013 m. birželio 30 d., 2013 m. liepos 2–9, 12–16 d., nuo 2013 m. liepos 18 d. iki 2013 m. rugpjūčio 18 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 20 d. iki 2013 m. rugsėjo 2 d., 2013 m. rugsėjo 4–8, 12–16 d., nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2013 m. lapkričio 6 d., 2013 m. lapkričio 8–21 d., nuo 2013 m. lapkričio 23 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 346, kurios plotas 7,88 kv. m, 2013 m. gruodžio 6–15, 17–18, 21–29 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 194, kurios plotas 7,94 kv. m, nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. sausio 5 d., 2014 m. sausio 9–12, 15–16, 18–30 d., 2014 m. vasario 1–2 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 198, kurios plotas 7,94 kv. m, 2014 m. vasario 12–16, 18–23, 25 d., nuo 2014 m. vasario 27 d. iki 2014 m. kovo 2 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 185, kurios plotas 7,94 kv. m, 2014 m. kovo 16–23 d., nuo 2014 m. kovo 28 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. pareiškėjas kartu su kitais 4–5 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 405, kurios plotas 17,02 kv. m. Taigi, ginčo laikotarpiu, iš viso 335 paras, pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl baldų užimamo ploto kamerose neabejotinai susijusios su ploto trūkumu.
Pareiškėjas skunde teigė, kad kameroje trūko spintų ir kitų baldų, pvz. prie stalo galėdavo atsisėsti tik du asmenys.
Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės), kurių 14.6–14.8 punkte inter alia nustatyta, kad gyvenamojoje kameroje turi būti stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) nustatyta, kad kameroje turi būti 1 stalas, kiekvienam asmeniui turi būti po 1 taburetę. Nurodytuose teisės aktuose nenustatyta, kad gyvenamosiose kamerose turi būti įrengta spinta, todėl su tuo susiję pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė, kokių kitų baldų trūko kameroje, o tik abstrakčiai teigė, jog prie stalo galėdavo atsisėsti tik du asmenys. Kadangi pareiškėjas nenurodė jokių reikšmingų su baldų aprūpinimu susijusių aplinkybių, nepaaiškino, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas, laikytina, kad įrodinėjimo našta laisvės atėmimo įstaigai neperėjo, o pareiškėjas nepateikė jokių šį argumentą pagrindžiančių įrodymų.
Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad, siekiant išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Dezinfa“ bei UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ buvo sudarytos paslaugų teikimo sutartys (b. l. 68–74), pagal kurias minėtos bendrovės atliko žiurkių, pelių, tarakonų ir kitų kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugas. Be to, kameras tvarkytis privalo ir patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės (b. l. 25–27), taigi Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl galimo žiurkių ir tarakonų buvimo kamerose nenustatyta.
Pasak pareiškėjo, Lukiškių TI-K jis buvo laikomas kartu su asmenimis, nuteistais terminuotu laisvės atėmimu ar anksčiau atlikusiais su laisvės atėmimu susijusias bausmes, nors jo atžvilgiu dar nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Be to, su minėtais asmenimis jis buvo išvedamas pasivaikščioti. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose su nuteistaisiais, kuriems paskirtas terminuotas laisvės atėmimas ar anksčiau yra atlikę su laisvės atėmimu susijusias bausmes, ar, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais ar skundais dėl laikymo kartu su minėtais asmenimis ir vedimo pasivaikščioti, ir jo prašymai/skundai nebuvo tenkinti. Pareiškėjas nedetalizavo, kuriose kamerose, kuriais konkrečiais laikotarpiais su jais kalėjo, kuriais konkrečiais laikotarpiais buvo vedamas pasivaikščioti su minėtais asmenimis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su netinkamu paskirstymu į kameras, atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K neaprūpino jo tinkama ir kokybiška apranga bei patalyne, todėl jam pačiam ne kartą teko rūpintis patalyne, drabužiais ir avalyne.
Lukiškių TI-K atsiliepime pažymėjo, kad vadovaujasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis (b. l. 8). Šis aktas nustato suimtųjų ir nuteistųjų, atliekančių arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes aprūpinimo drabužiais, avalyne, patalyne ir higienos reikmenimis tvarką ir normas. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė išsamesnių paaiškinimų dėl patalynės ir aprangos nekokybiškumo, nenurodė, ar jam apskritai buvo išduota patalynė bei apranga pagal sezoniškumą, taip pat nedetalizavo, kada ir kokius konkrečius drabužius bei avalynę jo artimieji giminaičiai jam buvo atsiuntę. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas yra kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su skundais ar prašymais dėl netinkamos patalynės ar drabužių išdavimo ir jo prašymai/skundai nebuvo tenkinti, kad tokius Lukiškių TI-K sprendimus skundė Kalėjimų departamentui privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo tvarka. Atsižvelgiant į tai, su tuo susiję pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
SVĮ 42 straipsnis nustato, kad socialinį darbą su suimtaisiais ir jų užimtumą organizuoja tardymo izoliatorių administracija. Pagrindinės užimtumo formos yra šios: 1) socialinis ir teisinis švietimas; 2) suimtųjų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas; 3) pagalba sprendžiant suimtųjų problemas; 4) kultūros, sporto ir kiti renginiai. Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, jog Lukiškių TI-K neorganizavo socialinio darbo ir užimtumo, todėl laikytina, kad įrodinėjimo našta laisvės atėmimo įstaigai neperėjo, o pareiškėjas nepateikė jokių šį argumentą pagrindžiančių įrodymų.
Pareiškėjas taip pat skundžiasi pasimatymų ribojimu. Skunde paaiškina, jog teisės aktuose nustatyta pasimatymų tvarka iš esmės suvaržė galimybes kontaktuoti su artimais giminaičiais, taip pat patenkinti bendravimo su kitos lyties atstovėmis. Teigia, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – BVK) suteikia daugiau teisių nuteistiesiems, negu SVĮ nustato suimtiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl SVĮ 22 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsniui. Šiuo aspektu teismas pažymi, kad dėl minėtos nuostatos konstitucingumo į Konstitucinį Teismą kreipėsi LVAT, tačiau Konstitucinis Teismas 2016 m. gegužės 9 d. atsisakė nagrinėti tokį prašymą, atkreipdamas dėmesį į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką. Atitinkamai, teismas šio pareiškėjo procesinio prašymo (kreiptis į Konstitucinį Teismą) netenkina.
Šiuo atveju taip pat svarbu yra tai, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių, susijusių su jo teisės į pasimatymus pažeidimu. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl pasimatymo suteikimo ir jam būtų atsisakyta šiomis teisėmis pasinaudoti, todėl su tuo susiję pareiškėjo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skundžiasi, kad Lukiškių TI-K buvo rūkoma, todėl tiek rūkantys, tiek nerūkantys buvo priversti kvėpuoti tabako dūmais.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos ir iki 2015 m. spalio 31 d. galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 14 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Iš byloje esančio Suimtųjų (nuteistųjų) gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir jose esančio turto naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. rugsėjo mėn. įsakymu, matyti, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (b. l. 25–26). Pareiškėjo argumentai yra abstraktaus pobūdžio, todėl jų pagrindu negalima nustatyti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų ar pareiškėjui kilusią žalą. Pareiškėjas nenurodė, kad būtent kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo rūkoma, taip pat nenurodė, ar jis pats buvo rūkantis ar nerūkantis asmuo. Vien faktas (neįvardijus konkrečių aplinkybių), kad Lukiškių TI-K buvo rūkoma, negali būti laikomas teisės aktų pažeidimu ir tuo labiau sukelti pareiškėjui neturtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo su tuo susiję skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde paaiškino, kad langai buvo su grotomis, todėl jie buvo purvini.
Taisyklių 14.1 punkte nustatyta, kad lango angoje įstatomos metalinės grotos. Kadangi, Lukiškių TI-K nustatyta pareiga įrengti patalpas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, ant lango įrengtos grotos nesudaro pagrindo išvadai dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Nuteistiesiems nustatyta pareiga patiems rūpintis tiek savo asmenine higiena, tiek aplinka, kurioje yra laikomi. Pastebėtina, kad byloje nėra medžiagos, kuri patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl kliūčių, trukdančių nusivalyti langą, pašalinimo.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad kamerose nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas ir temperatūra, neveikė ventiliacija, buvo drėgna. Be to, sienose buvo asbesto.
Tinkamas laisvės atėmimo vietų apšvietimas, galimybė gauti natūralios šviesos ir oro – svarbūs teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo aspektai. Pagal HN 76:2010 22 punktą gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal HN 76:2010 26 punktą, oro temperatūra šaltuoju metų periodu turi būti 18–22 ⁰C šilumos, o šiltuoju metų periodu – 18–22 ⁰C šilumos, patalpų santykinė oro drėgmė šaltuoju metų laiku turi būti 35–60 proc., o šiltuoju metų periodu – 35–65 proc.
Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – Centras) patikrinimo aktų duomenimis (b. l. 51–55) nustatyta, kad 2014 m. kovo 13 d., 2014 m. balandžio 1 d. kameroje Nr. 405 buvo atlikti patikrinimai, išmatuota drėgmė, temperatūra, vėdinimas, apšvietimas, ir nustatyta, kad patikrinimo rezultatai atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Minėtoje kameroje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014 m. kovo 5 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. (imtinai). Iš kitų Lukiškių TI-K teismui pateiktų Centro atliktų patikrinimų aktų matyti, kad kiti patikrinimai buvo atlikti ne pareiškėjo buvimo tikrinamose kamerose metu ginčo laikotarpiu (b. l. 29–50, 56–66). Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriaus 2015 m. gruodžio 29 d. pažymos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į administraciją su prašymais bei skundais dėl gyvenimo sąlygų Lukiškių TI-K kamerose ginčo laikotarpiu nesikreipė (b. l. 22). Pareiškėjas skunde taip pat nenurodo, kad dėl netinkamų higienos sąlygų būtų raštu ar žodžiu kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar ji, žinodama apie tam tikrų reikalavimų galimą nesilaikymą, ėmėsi veiksmų, kad tai būtų patikrinta, o informacijai pasitvirtinus, ėmėsi veiksmų, kad pažeidimai būtų pašalinti. Atsižvelgiant į visa tai, Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiais aspektais nekonstatuoti, o pareiškėjo skundo argumentai atmetami, kaip nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas kritiškai vertina ir pareiškėjo argumentus dėl netinkamo maitinimo. Pažymėtina, kad Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto 2013 m. gruodžio 19 d. tyrimo protokolas (b. l. 23) patvirtina, kad nedirbančių vyrų paros maisto davinio energinę vertę sudaro 2 856 kcal, tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintas Fiziologines mitybos normas asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, nedirbančio vyro per paros maisto energetinė vertė turi būti ne mažesnė 2 298 kcal.
Pareiškėjas skunde teigė, kad sanitariniame mazge nebuvo praustuvo, veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės.
HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad kameros sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Taisyklių 14.7 ir 14.8 punktai nustato, kad kameroje, neįskaitant sanitarinio mazgo patalpos, turi būti viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti ir spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Lukiškių TI-K atsiliepime pažymėjo, kad HN 76:2010 21 punktas yra taikomas tik projektuojamiems, naujai statomiems, renkonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Taisyklėse nereglamentuojama, jog kamerose turi būti veidrodis ir pažymėjo, kad šiuo metu Lukiškių TI-K yra nupirkęs reikiamą kiekį veidrodžių, pritaikytų įmontavimui į gyvenamąsias kameras. Remontuojamose gyvenamosiose kamerose veidrodžiai įklijuojami tarp glazūruotų plytelių jiems skirtose vietose (b. l. 8). Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, jog kamerose buvo įrengtos tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), veidrodžiai, atskira oro šalinimo sistema. Veidrodžio ar tualeto reikmenų lentynėlės pakabinimas nereikalauja kapitalinio remonto, todėl sanitariniame mazge jie turėjo būti. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, jog Lukiškių TI-K pažeidė HN 76:2010 21 punktą. Pažymėtina, jog pareiškėjas pateikė teismui ranka braižytus kamerų planus, iš kurių matyti, kad kamerose buvo praustuvė (b. l. 86, 148), todėl su tuo susiję pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde teigė, kad sanitariniame mazge nebuvo užtikrinamas privatumas.
Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, kaip minėta, nustato Taisyklės, kurių 14.5 punkte inter alia nustatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Lukiškių TI-K nepateikė teismui jokių įrodymų, kad sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti pertvara nuo likusio kameros ploto ne iš dalies, t. y. nepateikė įrodymų, kad Lukiškių TI-K užtikrino pareiškėjo minimalų privatumą, jam naudojantis tualetu. Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitarinis mazgas buvo atitvertas sienele, taip pat pateikė teismui ranka braižytus kamerų planus, iš kurių matyti, kad sanitarinis mazgas buvo atitvertas betonine sienele nuo likusio kameros ploto (b. l. 86, 148). Pagal Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2015 m. sausio 27 d. sprendime, priimtame byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypač svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą. Atviras tualeto įrengimas kameroje ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis išlieka visą laiką visiškai matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/akutę (2009-03-12 sprendimas byloje Makarov prieš Rusiją, 2007-07-19 sprendimas byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2012-01-10 sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją ir kt.). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.
Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas mūrine sienele neužtikrina asmens privatumo apsaugos, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais.
Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (dėl minimalaus privatumo neužtikrinimo, dėl minimalaus gyvenamojo ploto nesuteikimo, dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo ir dėl netinkamo kamerų aprūpinimo baldais bei inventoriumi), teismui kyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013). Nors tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama bausmės pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti. Teismo vertinimu, šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visetą, nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija.
Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, t. y. 335 dienos, į pažeidimo mąstą, jo trukmę ir pasekmes, įvertinant ir tai, kad pareiškėjas yra tik iš dalies darbingas (turi 55 proc. darbingumą) (b. l. 98–145), į tai, kad ginčo laikotarpiu į Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybą dėl nerimo, baimės, emocinės depresijos, streso, nemigos nesikreipė (el. b. t. 2, b. l. 6–94), Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti adekvati suma yra 2 350,00 Eur. Šiuo aspektu teismas pastebi, kad nei asmens orumo, nei privatumo pinigais išmatuoti neįmanoma, todėl neturtinės žalos nustatymas pinigų suma visada yra tik tam tikra fikcija, kurios paskirtis yra kompensacijos už patirtas kančias suteikimas, t. y. santykinio atlygio už skriaudą nustatymas.
Pareiškėjo reikalavimas priteisti 50 000,00 Eur dėl netinkamų kalinimo sąlygų tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti 2 350,00 Eur. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
2016 m. spalio 19 d. teisme gautas pareiškėjo atstovo (advokato) prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (180,34 Eur). Advokatas pateikė teismui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus 2016-10-18 pažymą Nr. NTP-7-11156 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“ (toliau – pažyma), kurioje nurodyta, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos advokatui Kastyčiui Paspirgėliui, atstovaujant pareiškėją G. D. pagal 2016 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 2.4.(NTP-2)16-T-95-596 (toliau – sprendimas) iš viso sudaro 180,34 Eur (b. l. 77–78). Kaip matyti iš minėto sprendimo turinio, valstybė pareiškėjui garantavo ir apmokėjo 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų (b. l. 78–79). 2017 m. sausio 3 d. teisme gauta patikslinta pažyma, kurioje nurodoma, kad valstybės naudai už pareiškėjui suteiktą antrinę teisinę pagalbą priteistina suma yra 254,24 Eur.
Lukiškių TI-K nurodo, kad su tokiu prašymu nesutinka (el. b. t. 2, b. l. 1–3). Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjo atstovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstos bei neįrodytos. Be to, pareiškėjo atstovo pateiktas skundas yra nesudėtingas, skundo apimtis yra 9 lapai. Lukiškių TI-K atsiliepime taip pat pateikė prašymą priteisti iš pareiškėjo 3,54 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (bylos medžiagos parengimu – kopijų darymu).
Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis). Teismas nustatė, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos, pareiškėjas dėl Lukiškių TI-K veiksmų (neveikimo) patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti kompensuojama, priteisiant pareiškėjui 2 350,00 Eur. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad iš esmės sprendimas yra priimtas pareiškėjo naudai. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetamas kaip nepagrįstas. Be to, Lukiškių TI-K nurodyti įrodymai (kuriems pateikti Lukiškių TI-K nurodo patyręs bylinėjimosi išlaidas) į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl tvarka, kuria remiasi Lukiškių TI-K, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Tokios pozicijos savo praktikoje laikosi ir LVAT (2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014).
Dėl pareiškėjo atstovo pateikto prašymo teismas pažymi, kad šiuo atveju ginčą pralaimėjusi šalis yra valstybė, o atstovavimo išlaidas patyrė taip pat valstybė, kuri garantavo nemokamą pareiškėjo atstovavimą byloje.
Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Tad priteistiną žalą ir tokio pobūdžio bylose patirtas bylinėjimosi išlaidas turi atlyginti Lietuvos valstybė, o ne jai atstovaujanti institucija. Šiame kontekste pastebėtina, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos pagal ABTĮ 42 straipsnio 2 dalį priteistinos valstybei. Nagrinėjamu atveju susidaro neįprasta teisinė situacija, kai bylinėjimosi išlaidas, kurias valstybė patyrė teikdama antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, prašoma išieškoti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš Lietuvos valstybės. Tai, kad nagrinėjamu atveju žala, atsiradusi dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginama ne iš žalą padariusiai institucijai skiriamų valstybės biudžeto asignavimų, patvirtina ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo, kuris nustato asignavimų žalai, atsiradusiai dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginti naudojimą, nuostatos. Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos valstybės biudžete kasmet numatomi asignavimai žalai, atsiradusiai dėl <…> kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis), atlyginti. Vadovaujantis šio įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija yra valstybės biudžete numatytų asignavimų atlyginti žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų), valdytoja ir vykdytoja. Valstybės patirtas antrines teisines pagalbos išlaidas turėtų padengti pati valstybė, todėl tokių išlaidų priteisimas būtų beprasmis. Tokios pozicijos savo praktikoje laikosi ir LVAT (2015 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-690-556/2015). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atstovo pateiktas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo G. D. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui G. D. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 350,00 Eur (du tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt eurų 00 ct) neturtinei žalai kompensuoti.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Netenkinti proceso šalių prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Sprendimas per 1 mėnesį nuo jo priėmimo ir paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.