Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjui R. S.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. 7-164 buvo perkeltas iš karantino gyvenamosios patalpos į 8 nuteistųjų būrio gyvenamąją patalpą Nr. 305 (8-305-06), kurioje laisvės atėmimo bausmę atlieka 8-9 būrio nuteistieji, kurie yra buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai.

Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjas nepagrindė neturtinės žalos dydžio ir pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas.

Teismo posėdyje pareiškėjas skundą prašė tenkinti skunde nurodytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, už laikotarpius nuo 2018 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. gegužės 11 d. ir nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2018 m. gegužės 24 d., kai pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas Vilniaus PN karantino kameroje kartu su kitais nuteistaisiais.

Bylos rašytiniais įrodymais (b. l. 26) nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2000 m. lapkričio 9 d. iki 2005 m. rugpjūčio 30 d. dirbo tarnybos Varėnos pasienio policijos rinktinės Operatyvinio skyriaus specialistu; laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 31 d. iki 2007 m. balandžio 13 d. dirbo tarnybos Lazdijų rinktinės Operatyvinės veiklos skyriaus vyresniuoju specialistu; laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 14 d. iki 2008 m. kovo 17 d. dirbo tarnybos Varėnos rinktinės Operatyvinės veiklos skyriaus vyresniuoju specialistu; laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 18 d. iki 2010 m. lapkričio 17 d. dirbo tarnybos Štabo veiklos organizavimo valdybos Operatyvaus valdymo ir operacijų skyriaus specialistu.

Pareiškėjas 2017 m. gruodžio 5 d. Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 7 dalį, 64 straipsnio 1 ir 4 dalis – 7 mėnesiams laisvės atėmimo bausme. Nuosprendis įsiteisėjo 2018 m. kovo 27 d. (b. l. 26)

2018 m. sausio 11 d. pareiškėjas atvyko į Lukiškių izoliatorių kalėjimą (toliau ir – Lukiškių TI-K).

2018 m. balandžio 30 d. pareiškėjas iš Lukiškių TI-K buvo perkeltas į Vilniaus PN atlikti jam paskirtą laivės atėmimo bausmę (b. l. 29).

Pareiškėjas 2018 m. gegužės 2 d. Vilniaus PN direktoriaus įsakymu „Dėl nuteistųjų perskyrimo paprastajai grupei“ (b. l. 31) buvo priskirtas paprastajai nuteistųjų grupei.

Pareiškėjas 2018 m. gegužės 10 d. iš Vilniaus PN buvo išvežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (b. l. 22-24).

Pareiškėjas 2018 m. gegužės 17 d. iš Lukiškių TI-K atvyko į Vilniaus PN ir buvo patalpintas į karantino gyvenamąją patalpą (b. l. 22-24).

Pareiškėjas 2018 m. gegužės 23 d. Vilniaus PN direktoriaus įsakymu Nr. 7-64 buvo perkeltas iš karantino gyvenamosios patalpos į 8 būrio gyvenamąją patalpą.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog Vilniaus PN karantino gyvenamosiose patalpose laikotarpiais nuo 2018 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. gegužės 11 d. ir nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2018 m. gegužės 24 d. buvo priskirtas paprastajai nuteistųjų grupei nepagrįstai. Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas 2018 m. gegužės 10 d. iš Vilniaus PN buvo išvežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, o 2018 m. gegužės 23 d. Vilniaus PN direktoriaus įsakymu Nr. 7-64 buvo perkeltas iš karantino gyvenamosios patalpos į 8 būrio gyvenamąją patalpą, todėl teismas konstatuoja, jog ginčo laikotarpiu laikytinas laikotarpis nuo 2018 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. gegužės 10 d. ir nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2018 m. gegužės 23 d.

Iš byloje pateiktos 2018 m. gegužės 10 d. pareiškėjo asmens bylos pažymos Nr. 11998, matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo nuteistasis (b. l. 30).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslai yra šie: 1) atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 2) palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; 3) padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; 4) padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų.

BVK 70 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose pataisos įstaigose, jeigu yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą už nesunkius ir apysunkius nusikaltimus; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai, kuriems pirmą kartą paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

Bylos rašytiniais duomenimis (b. l. 26). nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2000 m. lapkričio 9 d. iki 2005 m. rugpjūčio 30 d. dirbo tarnybos Varėnos pasienio policijos rinktinės Operatyvinio skyriaus specialistu; laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 31 d. iki 2007 m. balandžio 13 d. dirbo tarnybos Lazdijų rinktinės Operatyvinės veiklos skyriaus vyresniuoju specialistu; laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 14 d. iki 2008 m. kovo 17 d. dirbo tarnybos Varėnos rinktinės Operatyvinės veiklos skyriaus vyresniuoju specialistu; laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 18 d. iki 2010 m. lapkričio 17 d. dirbo tarnybos Štabo veiklos organizavimo valdybos Operatyvaus valdymo ir operacijų skyriaus specialistu.

Ginčo šioje byloje dėl to, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu atitiko Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 dalies numatytus kriterijus, nėra, atsakovas šių aplinkybių neginčija.

Pažymėtina, jog pagal nusistovėjusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 straipsnyje nustatyta susitariančiųjų šalių pareiga kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoti Konvencijoje numatytas teises ir laisves, taikoma kartu su Konvencijos 3 straipsniu, lemia reikalavimą, kad valstybės imtųsi priemonių užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausantys asmenys nepatirtų kankinimų ar nežmoniško arba žeminančio elgesio ar baudimo, įskaitant ir tokį privačių asmenų elgesį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. gegužės 1 d. sprendimą Ebcin v. Turkija (pareiškimas Nr. 19506/05), 2001 m. gegužės 10 d. sprendimą Z. ir kt. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 29392/95) ir 1998 m. rugsėjo 23 d. sprendimą A. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 25599/94)

Vienas iš atskiro suimtųjų bei nuteistųjų laikymo tikslų – apsaugoti atitinkamą asmenų grupę nuo kitų (privačių) asmenų, kurių veiksmais gali būti kėsinamasi į reikšmingiausias asmens vertybes – gyvybę bei sveikatą dėl šių asmenų priklausymo atitinkamai asmenų grupei (nagrinėjamu atveju – buvę teisėsaugos pareigūnai).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje konstatuota, kad nuteistieji gali tyčiotis ir žaloti nuteistus ar suimtus buvusius pareigūnus, todėl, jei aplinkybė apie pareiškėjo pareigas taptų žinoma kitiems, su pareiškėju kartu suėmime laikomiems ir (ar) kalinamiems asmenims, tai galėtų padaryti atitinkamai neigiamą įtaką kitų įkalintų asmenų elgesiui su pareiškėju. Įstatymų leidėjas minėtose teisės normose ir nustatė tokių asmenų laikymo ir (ar) kalinimo atskirai režimą, kad būtų išvengta nurodytos situacijos (LVAT 2013 m. sausio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2917/2012).

Pareiškėjas skunde atkreipė dėmesį į tai, jog Vilniaus PN pareigūnus informavo apie tai, jog yra buvęs pareigūnas. 2018 m. gegužės 10 d. asmens bylos pažymoje Nr. 11998 į klausimą, ar reikalinga sustiprinta apsauga, pareiškėjas nurodė, jog yra „buvęs darbuotojas“.

Atsižvelgiant į LVAT formuojamą praktiką šio pobūdžio bylose pažymėtina, kad už nurodyto suėmimo ir (ar) kalinimo vykdymo režimo laikymąsi yra atsakinga atitinkama valstybės institucija, taigi ji turi pozityvią pareigą imtis aktyvių veiksmų, kad būtų nustatyta, ar suimtas ir (ar) kalinamas asmuo nepriklauso tokiai asmenų grupei, kuri įkalinimo įstaigoje turi būti laikoma atskirai, ir tokius asmenis laikyti ir (ar) kalinti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Minėtoje nutartyje LVAT teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad vertinant, ar atsakovas tinkamai vykdė jam kylančią pareigą, nėra svarbus pareiškėjo elgesys bei jo valia. Nei Suėmimo vykdymo įstatyme, nei BVK nėra nustatytos sąlygos dėl atitinkamai grupei priskirtino asmens valios būti kalinamam laikantis įstatymuose nustatyto režimo – šio režimo taikymui nėra būtinas nei suimtojo ar jo atstovų prašymas, nei koks kitas kreipimasis, todėl atsakovo atstovo nurodyti argumentai dėl pareiškėjo veiksmų, nepateikiant informacijos apie ankstesnę tarnybą, neatleido Lukiškių TI-K nuo pareigos imtis aktyvių veiksmų, siekiant nustatyti, ar suimtas ir (ar) kalinamas asmuo nepriklauso tokiai asmenų grupei, kuri įkalinimo įstaigoje turi būti laikoma atskirai ir tokius asmenis laikyti ir (ar) kalinti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Taigi, įvertinus šias aplinkybes laikytina, jog konkrečiu atveju faktas, ar pareiškėjas teikė prašymą Vilniaus PN administracijai dėl jo izoliavimo nuo kitų nuteistųjų, šiuo atveju nėra aktualus.

Atsakovės atstovo teigimu, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, pataisos įstaigose privalomai vieni nuo kitų turi būti laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai, o visos kitos nuteistųjų grupės tarpusavyje izoliuojamos tik įstaigoje esant tokioms galimybėms.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Be to, pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Pažymėtina, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Teismas, atsižvelgdamas šiuos argumentus, pažymi, jog atsakovės atstovas teismui pateiktame atsiliepime nenurodė konkrečių priežasčių ir nepateikė konkrečių duomenų pagrindžiančių faktą, jog ginčo laikotarpiu Vilniaus PN neturėjo galimybės pareiškėją izoliuoti. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas nuo kitų nuteistųjų negalėjo būti izoliuotas, todėl įvertinus šias aplinkybes konstatuotina, jog pareiškėjo teisė būti izoliuotam nuo kitų nuteistųjų buvo pažeista.

Pareiškėjas teigia, kad dėl valstybei nustatytos pozityvios pareigos nevykdymo jis patyrė neturtinę žalą, kurią apibūdino kaip neigiamus dvasinius išgyvenimus, dėl ko buvo kilusi grėsmė jo sveikatai ir gyvybei.

Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad buvimo karantino kameroje metu iš jo buvo atiminėjamas maistas, drabužiai, higienos priemonės, neturėjo galimybės miegoti miegamosios vietos pirmame aukšte, byloje nepatvirtintos jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjas minėtų aplinkybių nedetalizavo, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl konfliktinių situacijų, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Tačiau teismas, pažymi, jog nors byloje nėra tiesioginių įrodymų apie izoliavimo reikalavimų nesilaikymo įtaką pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo Vidaus reikalų ministerijos struktūrinių padalinių darbuotojas, jis galėjo jausti įtampą, nesaugumo jausmą dėl to, kad kiti Vilniaus PN laikomi asmenys gali siekti jam pakenkti fiziškai ar psichologiškai.

Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų nustatytu būdu. Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.138 straipsnyje, kaip asmens teisių gynimo būdas, nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).

Teismo manymu, pareiškėjo išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę laikytini tokiais, jog jo teisės į teisės normomis garantuotas bausmės atlikimo sąlygas Vilniaus PN pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 3 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. S. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo R. S. teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Vilniaus pataisos namuose laikotarpiais nuo 2018 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. gegužės 10 d. ir nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2018 m. gegužės 23 d. buvo pažeista.

Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.