Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Henriko Sadausko ir Nijolės Žalnieriūnienės, dalyvaujant atsakovės atstovėms Neringai Baronienei ir Ditei Rimkutei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovei Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui E. I. dėl nutarimo panaikinimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje atsakovės atstovės prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Byloje keliamas ginčas dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2012-08-30 nutarimo Nr. 12R-19, kuriuo A. N. pripažintas pažeidęs Reklamos įstatymo 13 str. 1 d. ir jam paskirta 3000 Lt bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

Rašytiniai bylos duomenys tvirtina, kad E. I. pateikė Tarnybai skundą, kuriame prašė ištirti, ar pardavėjo A. N. veiksmai, be aiškaus asmens sutikimo gauti reklaminio pobūdžio informaciją, elektroniniu paštu reklamuojant profesionalią šunų ir kačių kirpimo mašinėlę, nepažeidė Reklamos įstatymo 13 str. 1 d. nuostatų (b. l. 49–50).

Tarnybai pateiktas E. I. skundas, 2012-05-22 raštu Nr. 4-4824 tyrimui dėl Reklamos įstatymo 13 str. 1 d. pažeidimo atlikti, buvo persiųstas Valstybinei ne maisto produktų inspekcijai prie Ūkio ministerijos (b. l. 48).

Valstybinė ne maisto produktų inspekcija 2012-07-12 reklamos įstatymo pažeidimo protokole Nr. 1PSL-59 konstatavo, kad A. N. elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) skleista informacija apie parduodamas prekes ir teikiamas nuolaidas, įsigyjant profesionalią šunų ir kačių kirpimo mašinėlę, yra reklama kaip ji apibrėžiama Reklamos įstatymo 2 str. 7 d. Skleidžiant reklamą elektroniniu paštu turi būti gautas reklamos vartotojo sutikimas ar jo prašymas, todėl A. N. skleisdamas reklamą E. I. elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) ir neturėdamas jos sutikimo ar prašymo, pažeidė Reklamos įstatymo 13 str. 1 d. nuostatas (b. l. 45–46).

Įvertinusi tyrimo metu nustatytas aplinkybes, Tarnyba 2012-08-30 nutarimu Nr. 12R-19 konstatavo, kad A. N. reklamos vartotojams elektroniniu paštu skleista informacija skatino įsigyti profesionalią šunų ir kačių kirpimo mašinėlę bei informavo apie nuolaidas, todėl atitinka Reklamos įstatymo 2 str. 7 d. nustatytą reklamos apibrėžimą, reklama E. I. buvo teikiama be jos sutikimo, todėl pripažino, kad pareiškėjas pažeidė Reklamos įstatymo 13 str. 1 d. nuostatas ir už tai jam skyrė 3000 Lt baudą (b. l. 68–70).

A. N. nesutinka su Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2012-08-30 nutarimu Nr. 12R-19, todėl teismui pateiktame skunde prašo jį panaikinti (b. l. 18–21). Pareiškėjo reikalavimas iš esmės grindžiamas tuo, kad jo skleista informacija negali būti vertinama kaip reklama, jis negalėjo būti pripažintas pažeidęs Reklamos įstatymo 13 str. 1 d. nuostatas, nes nebuvo būtinas E. I. sutikimas, paskirta nuobauda nebuvo tinkamai individualizuota.

Reklamos naudojimo reikalavimus, reklaminės veiklos subjektų atsakomybę bei reklamos naudojimo kontrolės Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus nustato Reklamos įstatymas. Pagal šio įstatymo 2 str. 7 d., reklama yra bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą. Reklama telefonu, telefaksu, teleksu, elektroniniu paštu gali būti teikiama tik reklamos vartotojo sutikimu ar jo prašymu (Reklamos įstatymo 13 str. 1 d.). Pagal Reklamos įstatymo 2 str. 16 d., reklamos vartotojas – tai asmuo, kuriam skiriama arba kurį gali pasiekti reklama.

Sisteminė nurodytų teisės aktų analizė leidžia daryti išvadą, kad tam, jog asmuo galėtų būti pripažintas pažeidęs Reklamos įstatymo 13 str. 1 d. nuostatas, turi būti nustatyta, ar jo skleista informacija laikytina reklama Reklamos įstatymo 2 str. 7 d. prasme, ar reklama telefonu, telefaksu, teleksu, elektroniniu paštu buvo skleidžiama negavus reklamos vartotojo sutikimo arba nesant jo prašymo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas pagal 2012-03-08 išduotą veiklos liudijimą (duomenys neskelbtini) turėjo teisę laikotarpiu nuo 2012-03-09 iki 2012-12-31 verstis prekyba ne maisto produktais (b. l. 28). Teismas taip pat nustatė, kad 2012-03-22 iš elektroninio pašto adreso (duomenys neskelbtini) neapibrėžtam asmenų ratui, tarp jų ir trečiajam suinteresuotam asmeniui E. I., buvo išsiųsta tokio pobūdžio elektroninė žinutė: „Laba diena, šiuo metu pas mus vykdoma akcija turintiems savo namuose augintinius, katinus arba šunis :) 139 Lt už 300 Lt vertės profesionalią šunų ir kačių kirpimo mašinėlę BASS, akciją taip pat galite pamatyti ir įsigyti kuponą įėję štai šitu adresu: (duomenys neskelbtini). Gero vakaro :) Jei bus dar gerų akcijų būtinai pranešime :) Iki malonaus. Pagarbiai, (duomenys neskelbtini)“ (b. l. 51–52). Dėl šių teismo nustatytų aplinkybių ginčo byloje nėra, pareiškėjas pripažįsta, kad vykdydamas ūkinę komercinę veiklą savo elektroniniu paštu tam tikram asmenų ratui išsiuntė nurodyto turinio elektroninį pranešimą, tačiau mano, kad pateikta informacija nelaikytina reklama. Tam, kad skleidžiama informacija būtų pripažinta reklama turi būti nustatyta, kad ji susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla ir, kad ji skatino įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis.

Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą vienareikšmiškai išvadai, kad A. N. elektroniniame pranešime pateikiama informacija atitinka Reklamos įstatymo 2 str. 7 d. pateiktą reklamos sąvoką, t. y. informacija buvo susijusi su pareiškėjo vykdyta prekybos ne maisto produktais (ūkine komercine) veikla, pateikiama informacija skatino reklamos vartotoją įsigyti elektroniniame pranešime nurodytą prekę, - profesionalią šunų ir kačių kirpimo mašinėlę. Išsiųstame elektroniniame pranešime buvo pabrėžta, jog prekė parduodama už ypatingai mažą kainą, nurodyta, kad tokia kaina yra „gera akcija“, pateikta nuoroda į kitą internetinį tinklapį, kuriame sudaryta tiesioginė galimybė įsigyti reklamuojamą prekę. Teismo vertinimu, tokio turinio informacija negali būti vertinama niekaip kitaip, kaip tik skatinimas įsigyti reklamuojamą prekę. Teismo padarytos išvados, sudaro pagrindą atmesti pareiškėjo argumentus, kad išsiųstame elektroniniame laiške pateikti duomenys yra informacinio pobūdžio žinios. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad išsiųsdamas elektroninį laišką jis nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neskatino įsigyti šunų ar kačių kirpimo mašinėlę. Pačiame žinutės turinyje yra pateikiama internetinė nuoroda, kurią aktyvavus, kaip nurodo pareiškėjas, bus galima už 139 Lt įsigyti profesionalią šunų ir kačių kirpimo mašinėlę. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Tarnyba pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo A. N. reklamos vartotojams elektroniniu paštu skleista informacija skatino įsigyti profesionalią šunų ir kačių kirpimo mašinėlę, informavo apie nuolaidas, todėl atitinka Reklamos įstatymo 2 str. 7 d. nustatytą reklamos sąvoką.

Sprendžiant, ar pareiškėjas pagrįstai pripažintas pažeidęs Reklamos įstatymo 13 str. 1 d. nuostatas, būtina tai pat aiškinti šios nuostatos turinį ir taikymo apimtį. Pagal Reklamos įstatymo 13 str. 1 d., reklama telefonu, telefaksu, teleksu, elektroniniu paštu gali būti teikiama tik reklamos vartotojo sutikimu ar jo prašymu. Reklamos įstatymas nenustato privalomos reklamos vartotojo sutikimo ir prašymo formos. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.173 str. 1 d., tylėjimas arba neveikimas savaime nelaikomi akceptu, t. y. sutikimu. CK 1.64 str. 3 d. nustatyta, kad tylėjimas laikomas asmens valios išraiška tik įstatymų ar sandorio šalių susitarimo nustatytais atvejais. Taikant įstatymo analogiją galima daryti išvadą, kad visais atvejais sutikimas turi būti aiškus, o ne numanomas. Vadinasi, pagal Reklamos įstatymo 13 str. 1 d., reklamos vartotojo sutikimas gauti reklaminio pobūdžio informaciją turi būti aiškiai išreikštas, o vartotojo neveikimas negali reikšti, kad yra duotas sutikimas gauti reklamą.

Pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareiškėjas, teikdamas teismui skundą, turi pateikti įrodymus, kuriais jį grindžia, o atsakovas turi pateikti įrodymus, paneigiančius pareiškėjo argumentus. Pažymėtina, kad nei atliekant tyrimą dėl galimo Reklamos įstatymo 13 str. 1 d. pažeidimo, nei bylą nagrinėjant teisme, pareiškėjas A. N. įrodymų, patvirtinančių, kad jis turėjo E. I. ar kitų adresatų sutikimą šią informaciją gauti, nepateikė. Teismo vertinimu, tiek tyrimą atlikusi Valstybinė ne maisto produktų inspekcija, tiek nutarimą taikyti ekonomines sankcijas priėmusi Tarnyba, nagrinėdamos Reklamos įstatymo pažeidimo bylą veikė aktyviai, t. y. siūlė pareiškėjui pateikti tyrimui reikšmingus duomenis, kvietė susipažinti su inspekcijos surinkta tyrimo medžiaga, dalyvauti Tarnybos posėdyje (b. l. 47, 60–61). Teismas 2012-10-02 nutartyje pareiškėjui taip pat pasiūlė pateikti įrodymus, kuriais jis grindžia skunde nurodytas aplinkybes (b. l. 11–12). Iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, pareiškėjo nurodytas aplinkybes pagrindžiantys įrodymai nebuvo pateikti, pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo. Kita vertus, byloje esantis E. I. skundas (b. l. 49–50) patvirtina, kad ji nebuvo davusi sutikimo ar pateikusi prašymo iš pareiškėjo gauti tokio pobūdžio reklaminę informaciją. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas pažeidęs Reklamos įstatymo 13 str. 1 d. nuostatas.

A. N. argumentai, kad, pagal Reklamos įstatymo 13 str. 2 d., tiesiogiai reklamą teikti draudžiama tik tuomet, kai yra aiškiai išreikštas asmens nesutikimas, todėl Reklamos įstatymo 13 str. 1 d. nuostatos netaikytinos, yra akivaizdžiai nepagrįsti. Teismas pažymi, kad Reklamos įstatymo 13 str. 1 d. nuostatos yra lex specialis Reklamos įstatymo 13 str. 2 d. nuostatų atžvilgiu. Jose nustatyti apribojimai taikomi tuomet, kai reklama teikiama telefonu, telefaksu, teleksu, elektroniniu paštu. Draudimas, neturint sutikimo ar nesant prašymo, teikti reklamą telefonu, telefaksu, teleksu, elektroniniu paštu, nustatytas siekiant užtikrinti, kad asmenims elektroninio ryšio priemonėmis nebūtų teikiama nepageidaujama informacija. Pareiškėjo nurodytos Reklamos įstatymo 13 str. 2 d. nuostatos šiuo atveju nėra taikytinos, nes nagrinėjamam atvejui tiesiogiai taikytina Reklamos įstatymo 13 str. 1 d.

Pareiškėjas nesutinka ir dėl jam paskirtos ekonominės sankcijos dydžio, t. y. mano, kad paskirta 3000 Lt bauda nebuvo tinkamai individualizuota.

Reklamos įstatymo 22 str. 5 d. nustato, kad už įstatymo 13 straipsnyje nustatytų reklamos naudojimo reikalavimų nesilaikymą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda nuo vieno tūkstančio iki trisdešimties tūkstančių litų. Tais atvejais, kai pažeidimas yra mažareikšmis, pažeidimu nepadaroma esminė žala šio įstatymo saugomiems asmenų interesams, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, už šių reklamos naudojimo reikalavimų nesilaikymą gali taikyti administracinę nuobaudą – įspėjimą, neskirdama reklaminės veiklos subjektams baudos. Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad reklaminės veiklos subjektas, padaręs pažeidimą, savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, padėjo reklamos kontrolės institucijoms tyrimo metu, atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą (22 str. 10 d.). Atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad reklaminės veiklos subjektas kliudė vykdyti tyrimą, tęsė pažeidimą, nepaisydamas įpareigojimo jį nutraukti, jei reklamos vartotojams ar kitiems asmenims buvo padaryta žala arba pažeidimas padarytas pakartotinai per metus nuo šiame įstatyme numatytos administracinės nuobaudos paskyrimo (22 str. 11 d.).

Ginčijamame nutarime nurodyta, kad sprendžiant A. N. skirtos nuobaudos individualizavimo klausimą, Tarnyba įvertino padaryto pažeidimo mastą, t. y., kad apie parduodamas prekes reklama buvo teikta viena sklaidos priemone – elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini), tačiau ypač dideliam vartotojų, kurių sutikimai gauti reklaminę informaciją nebuvo pateikti, skaičiui. Tarnyba įvertino ir tai, kad pareiškėjas kliudė tyrimui, nes tyrimą atlikusioms institucijoms nepateikė prašomos informacijos, nepateikė įrodymų apie asmenų sutikimus reklaminiams pranešimams apie A. N. parduodamas prekes gauti. Tarnyba įvertino pareiškėjo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. kad A. N. Reklamos įstatymo pažeidimą padarė pirmą kartą. Teismo vertinimu, individualizuodama pareiškėjui skiriamą nuobaudą, Tarnyba tinkamai taikė Reklamos įstatymo 22 str. nuostatas, atsižvelgė tiek į pareiškėjo atsakomybę sunkinančias, tiek į lengvinančias aplinkybes, įvertino padaryto pažeidimo mastą ir pobūdį, todėl skirdama A. N. 3000 Lt baudą veikė teisėtai. Paskirta sankcija yra proporcinga padarytam pažeidimui. Pagrindo padarytą pažeidimą pripažinti mažareikšmiu nėra, nes byloje esantys duomenys vienareikšmiškai tvirtina, kad reklaminė informacija buvo išsiųsta pakankamai dideliam adresatų ratui. Tai, kad minėti asmenys nesikreipė į valstybės institucijas dėl teisės aktų reikalavimų pažeidimo, nesudaro pagrindo teigti, kad nebuvo padaryta žala jų saugomiems interesams. Aplinkybių, sudarančių pagrindą pakeisti pareiškėjui skirtą baudą į įspėjimą ar sumažinti jos dydį, teismas nenustatė.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, išdėstytais motyvais ir teisės aktų analize bei aiškinimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo A. N. skundas yra nepagrįstas, todėl yra atmestinas, o Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2012-08-30 nutarimas Nr. 12R-19 paliktinas galioti nepakeistas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str. teisėjų kolegija

nusprendė:

pareiškėjo A. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.